1. Petras Blažys “1G”

Vaikų ligoninė

Tokį užrašą perskaitau ant mėlyno kvadratinio ženklo. Keista, bet autobusų stotelėje laukia tik suaugę. Vaikų išskyrus mane čia nėra. Negi šią vasaros popietę daugiau nei vieno neišrašė? Tiesa, ir aš jau nebe vaikas – neseniai sukako vienuolika. Jau didelis, galiu vienas pats važiuoti miesto autobusais. 

Sėdžiu ant suoliuko. Stebiu kaip vėjas gainioja danguje juodus debesis. Tas pats vėjas atneša ir tabako dūmą – kažkoks nemalonaus veido dėdė rūko už stiklinės pavėsinės. Patraukęs dar kelis dūmus jis numeta nuorūką ant šaligatvio ir žengia arčiau gatvės. Pasisuku į kairę. Stotelės link lėtai artėja raudonas autobusas. Jo švieslentėje iš tolo šviečia „1G Stotis“. Būtent ten man ir reikia – į stotį. Manęs ten laukia.

Įšokęs į autobusą apsidairau. Maršrutas, kiek žinau, ilgas, beveik per visą miestą, todėl prisėdu priekyje, už vairuotojo kabinos. Čia bus tyliau ir ramiau.

Santariškės

Stotelėje prie suaugusių ligoninės laukia gerokai didesnis žmonių būrys. Dauguma paniurusiais veidais. Tikriausiai, lankė savo sunkiai sergančius gimines ar draugus. Kiti – linksmi, šypsosi. Gal juos išrašė namo kaip ir mane?

Autobusui išsukus iš žiedo dešinėje matau naująjį parką: medinius takus aplink tvenkinį, pakrantės meldus, fontaną. Norėčiau ir aš ten apsilankyti. Kai būsiu visiškai pasveikęs.

Kairėje už lango pasigirsta sirenos. Atsisukęs pamatau prašvilpiantį greitosios pagalbos automobilį. Tikiuosi, kad suspės kur jam reikia.

Jeruzalė

Keista. Vairuotojas pirmą kartą atidaro priekines duris. Pro jas sunkiai šnopuodama įsiropščia kuprota močiutė. Netgi nosis jos kuprota. Girdėjau, tokias turi žydai. Dabar suprantu, kodėl šį rajoną pavadino Jeruzale.

Iš paskos vidun įbėga mergaitė, panašaus amžiaus į mano. Ji juokingai skėsčioja rankomis ir vaidina, kaip spiria močiutei į užpakalį. Nesusilaikęs prunkšteliu. Laimei, senolė to neišgirsta ir nukrypuoja į autobuso gilumą. Užtat mergaitė dabar žiūri tiesiai į mane.

– Labas, – kreivai nusišypso. – Ar galiu prisėsti?

Linkteliu ir nusisuku į savo langą. Neplanavau šioje kelionėje su kuo nors bendrauti. Noriu ramybės.

– Kuo tu vardu? – neatstoja mergaitė. – Aš Giedrė.

– Žygimantas, – nenoriai atsakau.

Vis dar vaidinu, kad žiūriu pro langą. Tolumoje matau bažnyčios bokštus. Pralekiam sankryžą.

Kalvarijos

– Kur važiuoji, Žygi? – vėl klausia mergaitė vardu Giedrė. – Ko toks nekalbus?

Dabar jau pilnai į ją atsisuku: šviesi gėlėta vasarinė suknelė, vėjo suvelti plaukai, smalsus žvilgsnis, laukiantis atsakymo.

– Mane šiandien išrašė iš ligoninės. Važiuoju į stotį. Manęs ten laukia, – išpyškinu.

– A, tai va kodėl taip atrodai, – nusijuokia Giedrė. – Aš irgi važiuoju į stotį, bet, žinok, nieko ten įdomaus.

– Kad ne dėl įdomumo ten važiuoju, – sumurmu.

– Aišku. O kodėl gulėjai ligoninėje? 

Šiek tiek susigėstu ir nusuku žvilgsnį į medžiais apaugusius kotedžų kiemus. Nenoriu jai sakyti. Nenoriu niekam sakyti…

– Supratau, paslaptis, – susimąsto pašnekovė. – O jeigu mainais aš tau atskleisčiau savo paslaptį?

– Kokią paslaptį? – susidomėjęs vėl pažvelgiu į Giedrę. 

Ji žiojasi kažką sakyti, bet sucypia autobuso stabdžiai.

Baltupiai

Laukdamas atsakymo kažkodėl prisimenu geografijos pamokas. Išlipančių ir įlipančių keleivių srautas man primena upę, kuri neša savo vandenis į jūrą, o per potvynius pakeičia kryptį ir teka atgal.

– Paslaptis… – nutraukia mano pamąstymus Giedrė ir vėl nutyla, lyg ieškodama tinkamų žodžių. – Aš išmokau… Aš galiu tapti nematoma.

Prunkšteliu dar kartą. Tikėjausi bet ko, bet ne pasakų apie supergalias. Aš jau ne mažas vaikas ir suprantu, kad žmonės nemoka skraidyti, šaudyti iš akių lazeriais ar tapti nematomais. 

– Netiki? – Giedrės akyse matau piktą susierzinimą. – O jeigu įrodysiu?

Mergaitė atsistoja ir atsargiai laikydamasi už turėklų paeina į autobuso vidurį. Atsisukęs stebiu kaip ji prisiartina prie kartu su manimi įlipusio rūkoriaus. Jis dabar sėdi alkūnėmis atsirėmęs į kelius ir maigo telefoną.

– Bu! – Giedrė staigiai šokteli keleivio link, o nesulaukusi reakcijos, pamojuoja delnu jam prieš telefono ekraną. Rūkorius akivaizdžiai yra priklausomas ne tik nuo dūmų, bet ir nuo technologijų – visiškai nepastebi kas vyksta aplinkui.

Giedrė pažvelgia į mane ir klausiamai kilsteli galvą. Man belieka tik gūžtelėti pečiais. Garsiai atsidususi ji eina prie kitoje eilėje sėdinčios močiutės žydės. Iš pradžių pamojuoja jai prieš akis rankomis, tada atkištu užpakaliu – ir vėl jokios reakcijos. Nieko keisto. Visi žino, kad senyvi žmonės neprimato. Ne kartą mačiau, kaip norėdami perskaityti parduotuvės čekį prikiša jį prie pat nosies.

Mergaitė triumfuojančiai grįžta į savo vietą. Pačiu laiku, nes autobusas jau stoja kitoje stotelėje.

Jono Kazlausko

Kol aš stebiuosi keistu stotelės pavadinimu ir svarstau, kas buvo tas Jonas Kazlauskas, Giedrė stebisi mano abejingumu.

– Nežinaaau… – galiausiai nutęsiu. – Suaugusieji dažnai nekreipia į mus dėmesio. Arba vaidina, kad nekreipia.

Stengiuosi atrasti logišką paaiškinimą. Bet gal kartais jis nereikalingas?

Pramogų arena

Matydamas vis piktėjantį Giedrės veidą bandau keisti temą:

– O ką tu veiki su savo supergaliomis? Ar tik erzini žmones būdama nematoma?

– Va, matai? – ji pamoja ranka į tolstančią LIDL parduotuvę. – Galiu nueiti į Lidlą, pasiimti saldainių, bandelių, ledų. Ir nereikia nieko mokėti.

– Bet vogti negražu…

– Gerai, tada galiu prasmukti į kiną arba batutų parką. 

– Bet…

– Taip, taip, žinau. Vogti negražu, – atsidūsta mergaitė ir prisislenka arčiau. – Dabar tavo eilė išduoti paslaptį. Savąją jau papasakojau. 

Žalgirio

Tyliu. Žiūriu pro langą į kioskus primenančias parduotuvėles ir užkandines. Kiek jau laiko nevalgiau picos? Ar nuo tada, kai paskutinį kartą paguldė į ligoninę? Ar dar anksčiau?

– Širdis. – burbteliu.

– Kokia širdis? – nesupranta Giedrė.

– Gulėjau ligoninėje dėl širdies.

– Skaudėjo širdį?

– Ne.

– Tai kas tada?

Bandau prisiminti, ką man yra sakę gydytojai. Dėl ko man visada būdavo nesmagu ir šiek tiek gėda.

– Turėjau širdies ydą. Visi vaikai bėgiodavo, o aš sėdėdavau. Negalėjau bėgioti. Iškart pasidarydavo sunku kvėpuoti. Jie net galvojo, kad tai užkrečiama.

– O užkrečiama?

– Aišku, kad ne.

Atrodo, kad viskas susikeitė vietomis. Dabar aš sėdžiu paniuręs, o Giedrė bando taisyti padėtį.

– O kaip dabar jautiesi? Išgydė tą ydą?

– Tikriausiai.

– Žinai ką? Aš manau, kad širdį sustiprina draugystė. Nori būti mano draugu?

Kalvarijų turgus

Autobusą užpildo didžiausiomis terbomis nešini senukai. Turguje jie pinigus išmainė į įvairias prekes. Jaučiu, kad ir tarp mūsų su Giedre įvyko kažkokie panašūs mainai. Aš sužinojau jos paslaptį, o ji – mano. Jaučiu, kad šalia sėdinti mergaitė man tapo kažkaip… artimesnė.

– Gerai, – linkteliu. Būkime draugais.

Kurį laiką tylime. Stebiu šalia gatvės sustatytus senus namus. Kai kurie jau gerokai apgriuvę. Kažkiek primena mane. O Giedrė… Jos supergalios… Visai kaip tie dangoraižiai tolumoje – tarytum šviežio oro gurkšnis. Toks šviežias, kad netikėtai vėl išmuša iš vėžių:

– Nori, išmokysiu ir tave tapti nematomu? 

– O taip galima? – sutrinku. – Galvojau, čia tik tu taip moki.

– Nežinau, – gūžteli pečiais naujoji draugė. – Tiesiog yra kelios taisyklės. Jeigu jų laikysiesi, manau, pavyks ir tau.

Žaliasis tiltas

Esu čia buvęs. Dar minutė ir tiltu kirsim upę. Pateksim į kitą miesto pusę. Jaučiu, kad netrukus sužinosiu kažką svarbaus. Lyg bus pereitas kažkoks tiltas į kitą gyvenimo etapą.

– Pirmiausia, – pradeda mokymus Giedrė, – turi norėti, kad tavęs nepastebėtų. Na, arba atvirkščiai – nenorėti, kad pastebėtų.

Atrodo paprasta, bet vis vien suraukiu antakius, o draugė tęsia:

– Niekada nežiūrėk žmonėms į akis, nes tai reiškia, kad pats nori būti pamatytas.

Kol kas logiška, bet viskas negali būti taip paprasta.

– Antra taisyklė – negalvok apie save. Kai galvoji – visi tave mato.

– O apie ką galvoti?

– Pažiūrėk ten. Ką matai?

– Tilto turėklus, upę. Namus kitame krante…

– Mm, galvok, pavyzdžiui, apie namų langus. Kiek jų yra? Ar jie atidaryti? Ar viduje dega šviesa?

Vinco Kudirkos aikštė

– Gerbiami keleiviai, prašome paruošti bilietus kontrolei.

Bilietas! Štai tau ir „esu jau didelis“ ar „galiu vienas važiuoti autobusu“… O kad kelionei autobusu reikalingas bilietas – net nepagalvojau. Atsigręžiu į Giedrę, kuri, tikriausiai, mato mano išgąsčio kupinas akis.

– Bus proga išbandyti nematomumą, – šnibžda mergaitė. – Prisimink ką sakiau.

Nusisuku į langą. Pirma taisyklė – nežiūrėti niekam į akis. Girdžiu kaip artėja kontrolieriaus prietaiso pypsėjimas. Kažkam liepiama parodyti moksleivio pažymėjimą.

– Langus. Galvok apie langus.

Nežinau, ar tai Giedrės balsas, ar mano paties mintys. Žiūriu į kampuotą keturaukštį pastatą. Visi langai dvigubi – viena dalis kvadratinė, kita – siaura stačiakampė. Kai kuriuose stikluose atsispindi medžių viršūnės. Šviesų nesimato. Kai kur užtrauktos žaliuzės. Ar dabar skaičiuoti kiekvieną langelį, ar visgi imti tą dvigubą kaip vieną?

Autobusas pajuda. Nieko nesupratęs vėl žvilgteliu į Giedrę. Ji nusišypso:

– Mums pavyko.

Keleivių autobuse sumažėję. Kontrolės taip pat nesimato. Gal tiesiog nenorėjo terliotis su vaikais? O gal tikrai tapome nematomais?

Islandijos

– O kaip tu išmokai tapti nematoma? Kada supratai, kad moki tą daryti? – paklausiu.

Giedrė žiūri priešais save į pilką vairuotojo kabinos sieną. Minutėlę pagalvoja ir prabyla:

– Kartais nenorėdavau ko nors daryti. Arba būdavo dėl ko nors gėda. Arba tėvai pykdavosi ir norėjosi tiesiog pradingti. Galvojau, kad įsilipusi į medį tarp lapų tapsiu nematoma…

– Ir tapdavai?

– Ne, – pašnairuoja į mane. – Atvirkščiai. Būdama viršuje ant šakų kaip tik traukdavau visų dėmesį. Kol… Šiandien ryte netyčia iškritau iš medžio ir pagaliau supratau tas dvi nematomumo taisykles. Kaip ten sako? Atėjo nušvytimas.

Tik dabar pastebiu, kad draugės suknelė keliose vietose įplyšusi. Lyg būtų perdrėksta aštrių šakų. Ant rankų odos – viena kita „šviežia“ mėlynė, sukrešėję įbrėžimai. Ties suknelės pilvu – rausva dėmė. Šiek tiek sunerimstu:

– Tau neskauda? Iš aukštai nukritai?

Giedrė neatsako. Ji toliau žiūri į pilką sieną. Gal bando suprasti, kurioje vietoje skauda labiausiai?

MO muziejus

Staiga Giedrė atsisuka. Jos veidas išbalęs kaip marmurinės statulos. O gal jis visada toks buvo? Gal ir šito anksčiau nepastebėjau?

– Mums reikia išlipti, – draugės žvilgsnis užkliūva už užsiveriančių autobuso durų, tada už švieslentės su maršruto stotelėmis. Kita stotelė – paskutinė.

– Aš nenoriu į stotį! – Giedrė žengia prie vairuotojo. – Atsiprašau, ar galite išleisti? Aš nespėjau išlipti…

Mergaitė dar kartą pakartoja savo prašymą ir pabeldžia į stiklą. Vairuotojo negirdžiu. Gal jis nieko ir neatsako? Paskutiniai autobuso keleiviai taip pat visiškai abejingi šitam triukšmui. Tiek rūkoriaus, tiek kreivanosės močiutės nebėra – jų vietos tuščios.

Giedrė stovi priekyje šalia vairuotojo ir… kūkčioja? Išblyškusiu veidu nurieda sunki ašara. Antra. Trečia. Aš nesuprantu, kas ją sugraudino. Ar aš kažką ne taip padariau ar pasakiau? Nežinodamas ką daryti nuleidžiu galvą. Kaip nuraminti verkiantį žmogų? Pasakyti „neverk, viskas bus gerai“? Tiesiog apkabinti? Ar užjaučiamai patylėti? Tokia graži diena už lango. Taip skaisčiai šviečia saulė, o mano draugė verkia…

Stotis

Paskutinį kartą prasiveria autobuso durys ir variklis užgęsta. Pakeliu akis, bet Giedrės nebematau – tik keli stambūs lašai užtiškę ant metalinių grindų. Gal ji panaudojo nematomumą? Bet kodėl ji taip pasielgė? Nieko nesuprantu…

Pašaukiu Giedrę vardu ir prisimerkęs nuo akinančios saulės apsidairau. Paskutinis keleivis palieka autobusą. Paskubomis atsistoju. Pasitaisau pižamą. Pasižiūriu į laikrodį atstojančią ligoninės apyrankę. Žengiu pro duris į ryškią lauko šviesą. Manęs laukia.