16. Protazas “Ten, kur baigėsi tamsa”

Pagaliau į Užnemunę atslinko ruduo. Jis skleidė dūmą, išrūgas ir drėgną žemę – taip kvepėjo paprastų žmonių gyvenimas. Rupi duona, truputis medaus ir smilga dantyse – tiek tereikėjo, kad diena vėl būtų laiminga.

Saulytei buvo vos septyneri. Bet, norėdama padėti šeimai, ji visą vasarėlę darbavosi pas sūrininką Kubilą. Niekas nė nepajuto, kada mergaitė iš drovios viešnios virto tikru šių namų gyvučiu – visur jos buvo pilna. Mazgojo medinius dubenius, valė didžiulius stalus, šlavė lentomis grįstą ir negrįstą aslą, tvarkė kiemą. Sukosi mergaičiukė, savęs negailėjo.

Pas savuosius į vienkiemį grįždavo tik kelioms dienoms per delčią ir kelioms per pilnatį. Tėvai labai tikėjosi, kad, paaugusi, jų dukrelė iš amatininko šeimos išmoks spausti ir džiovinti sūrį, gal ir patį amatą parneš į namus.

 „Iš kur pas mergučę tiek kruopštumo,“ – gėrėjosi kartą Kubilienė, stebėdama ją inirtingai trinančią varškę. – „Ta gi mažesnė už patį dubenį, kur zuja. Panorėjus – galėtų te naktyj įsitaisyt, kaip kačiuks“.

– Moč, a geran darau? – suskambėjo mergytės balsas. Jos veidas buvo suplukęs, drėgni plaukai prilipę prie kaktos.

– Geran vaikeli, geran. Tik nenupušk, rankeles parmuši, – atsako senoji.

O gi Kubilai buvo jau pagyvenę žmonės, bet dar spėriai krutėjo savo sūrinėje. Jų gėrio reikėjo daugeliui – ypač kunigaikščiui ir jo kariams. Taigis, darbų buvo daug, o talkininkų – maža. Visos trys dukros ištekėjo ir išėjo pas vyrus. Vyresnėlis sūnus bastosi kažkur Gudų kraštuose ir prekiauja išdirbta bebrų oda. Liko pagelbėti tik jaunėlis ir maža, seno bičiulio anūkė – Saulė.

Gyvenimas suko savo sunkų girgždantį ratą. Akmenys spaudė vis naują ir naują slėgtainį, pagardintą kmynais… iki kol Praamžis apleido šį kraštą.

Vieną dar ankstyvo rudens dieną, kai ūkininkai jau arė ir sėjo žemėn grūdą, Kubilų jaunėlis grįžo iš miestelio blogai jausdamasis. Visą naktį Kubilienė jį prižiūrėjo, slaugė, tačiau, deja, ryto vaikinukas taip ir nesulaukė. Gilus liūdesys apėmė amatininkų šeimą. Saulytė stengėsi pasitarnauti savo šeimininkams kaip beišmanydama: nešė jiems vandenėlį, stengėsi palaikyti švarą. Kaip žodžiu paguosti raudančius senukus – ji nelabai ir išmanė.

Tačiau vargai šiai šeimai nesibaigė vien sūnaus praradimu. Nuo Prūsų žemės atslinko maras ir žudė žmones jau visoje Užnemunėje. Taigi ir Kubilų dienos jau buvo suskaičiuotos.

Saulytė bėgte pasiekė gimtuosius namus vienkiemyje. Jau būdama nusilpusi, Kubilienė griežtai liepė jai grįžti namo, o pakeliui su niekuo nesikalbėti. Tačiau vos pravėrusi savo namų duris, mergaitė suprato, jog šeimos nebeturi.

– Mama! Tėve! – puolė ji prie savo mirštančių artimųjų.

– Saule, nesiartink prie mūsų! – iš visų dar likusių jėgų riktelėjo motina. – Eik iš čia, keliauk į Kauną pas tetulę Marę. Eik iš čia, dukrele… eik, nes mirsi…

Akyse nepaliaujamai bėgo ašarėlės. Ranka trynė murziną veidą, nosytė varvino snarglį. Pernelyg greitai ir pernelyg negailestingai keitėsi vaiko gyvenimas.

Mažos kojytės pačios dėliojo pėdas dulkėtu keliu. Mama liepė eiti – ir ji ėjo.

Nebebus kas pašaukia, paglosto…

Nejuto nei alkio, nei nuovargio – tik spiegiantį šaltį kažkur giliai galvoje.

Užslinko naktis, o su ja ir tikra vėsa. Saulytė rado didelę šieno kupetą – ūkininkas, matyt, dar nesuvežė jo į tvartą žiemai. Įsirausė vidun – gilyn kuo šilčiau, ir ruošėsi numigti. Kvapas buvo kitoks: ne vasaros šiltas šienas – drėgna, sunkiai alsuojanti kaugė.

Kad ir kaip besitaisytų, vis vien jautėsi šąlanti. Ji karščiavo, buvo bloga.

Į kaklą dūrė stangrus šiaudas. Norėjo jį nubraukti, bet nebebuvo jėgų. Sunkus rūgstelėjęs kvapas sukosi galvoje ir pykino, lyg pati žemė ją rytų.

Ranka, siekusi šiaudo, nebepasiekė tikslo. Nuovargis galutinai prislėgė. Ji užmigo.

Kelias minutes mažas kūnelis dar trūkčiojo. Ir nurimo.

Tik akimirką plykstelėjo ryški šviesa – nesuvokiamo mėlynumo. Ji pasijuto lyg krentanti į bedugnę. Net nespėjo išsigąsti – ir vėl tamsa.

Trumpam suūžė kažkas svetimo – ne vėjas, ne žemė, ne gyvas padaras. Ir ji liovėsi kristi.

Pro užmerktas akis skverbėsi vis žybčiojanti šviesa… kol nublanko.

~

Saulė pramerkė akis. Buvo rytas – šviesos spinduliai jau veržėsi pro langą. Mergaitė tingiai užsiklojo galvą, ketindama dar nusnausti posmą. Švelnaus lino pagalvė taip maloniai kvepėjo… šienu!

Tik staiga – ji spyrė nuo savęs antklodę – prisiminimai plykstelėjo galvoje tarsi žaibas. Greit pašoko iš lovos – puolė prie lango ir bandė įžiūrėti, kas dedasi lauke. Bet – langas pasirodė kažkoks keistas. Labai lygus. Ir išvis – nieko ten gero pro jį nesimatė.

Karštligiškai dairydamasi, ėmė ieškoti durų, kol ant kėdės pamatė tvarkingai sudėtus savo drabužėlius.

Ji apsirengė ir tik tada vėl pakėlė akis.

Visur buvo šviesu. Bet ne nuo saulės. Ne nuo žvakių. Pačios sienos skleidė šviesą. Lygios, be šešėlių.

Kėdė buvo keista. Atrodė kaip medinė – bet pirštai ant jos slydo kitaip.

Atsargiai pravėrė duris ir jos visiškai negirgždėjo. Čia buvo didesnė ir šviesesnė patalpa.

Palei sieną nedrąsiai vaikštinėjo kita mergaitė. Saulė tuoj pat pribėgo prie jos:

– Labas, – linksmai ištarė.

– Sveika, – ši, regis, dar labiau nudžiugo pamačiusi draugiją. – Aš esu Elzytė.

– Aš Saulė. Gal žinai, kokia čia vieta?

– Nežinau. Ieškojau tėvelio, bet niekur neradau, – staiga nuliūdo.

– Aš savo tėčio ir mamos vakar netekau. Jie susirgo ir… – Saulės apatinė lūpa atvipo, akys staiga patvino ašarėlėm.

Elzė priėjo prie savo naujos draugės ir ją apkabino. Abi prisėdo ant kambario viduryje esančio kažkokio minkšto paaukštėjimo. Nurimo. Kurį laiką taip sėdėjo tylėdamos. Po to pradėjo šnekučiuotis – viena tyrinėjo kitos drabužėlius, kita pajuokavo…

– Labō, mergelės! Kū čia veikēt? – pasigirdo dar vienas žvalus balselis, švelnia žemaitiška tarme. – Aš es Jonė.

Mergaičių kompanija dar padidėjo, klegesys pagyvėjo. Tad kai tarpduryje nedrąsiai pasirodė Vakarė, visos trys pribėgo prie jos ir, paėmusios už rankos, įsivedė į savo draugiją.

– Iš kur tu, Elze? – paklausė jos Jonė.

– Aš iš Vilniaus. Bet, mergaitės, jums neatrodo kažkaip keista, kad visos ką tik pabudom, esam nežinia kur ir dar iš skirtingų vietų?

– Vakare, nepyk, bet aš taip ir nesupratau, iš kur tu – niekada negirdėjau tokio Apuolės miesto –

– Negirdėjai, nes jis ne iš tavo laikmečio, – pasigirdo iki tol negirdėtas balsas. – Apuolė kažkada stovėjo netoli Skuodo, ir tai buvo pilis, ne miestas.

– Oho, berniukas! – beveik kartu šūktelėjo kelios mergaitės. – Na, užeik, prisijunk prie mūsų! Kas dar ateis?

– Viskas. Daugiau niekas nebeateis. Aš paskutinis, – nukirto jis. – Mano vardas Ainis.

Vaikinas nužvelgė tiriamu žvilgsniu visas mergaičiukes. Jonė linksmai šypsojosi, Vakarė nesiliovė į jį spoksojusi. Saulė vis dar laikė Elzės ranką – net tada, kai pasirodė Ainis.

Galiausiai nudelbė akis žemyn ir nusišypsojo pats.

– Dieve… kokios jūs… – tyliai pratarė berniukas.

Žodžiai staiga kažkur pasiklydo. Jų akyse buvo viltis, bet –

– Aini, ar mano tėvelis kitame kambaryje? – nedrąsiai pratarė Elzė.

Ir tada pravirko.

Jis priėjo prie mergaitės ir ją apkabino.

Niekas nebekalbėjo. Bet niekas nebebuvo vienas.