25. Justinas V. “Ateisiu per šventes”

2026-01-25

ĮVYKIS

Policijos pareigūnai ir greitosios medicinos pagalbos medikai žiūrėjo į tris gulinčias figūras. Visų galvos buvo praskeltos, tačiau kraujo ant žemės nesimatė. 

– Tai ko mes čia važiavom? – burbtelėjo stambus vyras, raudonu paramediko švarku.

– Nes tas, kas skambino manė, jog reikia.

– Tegul akinius nešioja,– toliau bambėjo vyras. – Kur tas pranešėjas?

– Paskambino anonimiškai,– įsiterpė dar vienas tvarkos sergėtojas. 

– Ką jie čia veikė, jei šventė seniai praėjus?

Policininkas gūžtelėjo pečiais.

– Ai, klebonas čia atvažiuoja kartą per mėnesį tik. Kaip ten vadino… Aptarnaujama parapija.

– Nu, ką reik pakuot tuos nukentėjusiuosius. 

Pareigūnai, drauge su medikais pakėlė Kasparą, Merkelį ir Baltazarą bei jų keramikinių galvų gabalėlius. Netikėtai visi įsispoksojo į vietą, kurioje buvo Trijų Karalių skulptūros. Kažkas anglimi drebančiais pirštais užrašė:

ŠIANDIEN PUSIAUŽIEMIS

DIENORAŠTIS

Reikėjo dar į bažnyčią žalčių prileist. Reikėjo kirminų prikast. Kad tikrai tas šventikas atlėktų. Šitiek laiko tuos karalius laikyt… Ale, laiko nėra, reikia eit toliau, nes nespėsiu. 

2026-03-20

ĮVYKIS

Elena klykė nesavu balsu. 

– Eina šikt! Eina šikt!

Išsikepurnėjusi iš dušo sunkiai alsavo. Įkvėpė ir iškvėpė. Skausmas atlėgo. Nu, ir laimė. Pasigirdo beldimas. Tada durų klebenimas. 

– Elena? Gyva? – paklausė pagiringas balsas. 

– Jo, jo. Kas yra?

– Tau kas yra? Ko ten žviegi? 

Gal tavo galvą irgi įkišt po verdančiu vandeniu? 

– Dušas sugedo. Bėga tik labai karštas vanduo,– virpančiu balsu surėkė Karoliui – studentų sąjungos prezidentui. – Eik nuo durų. 

– Gerai, gerai, šiandien, primenu, Laimės diena.

Ji šveitė durų pusėn dezodorantą. Dar sukuždėjo keletą keiksmažodžių. Apžiūrėjusi odą, rado stiprokus paraudimus. Pagalvojusi, Elena nucimpino į geriausios draugės – Filomenos – kambarį. Pabeldė.

– Ko? – apsivyniojusi rankšluosčiu paklausė bičiulė. Strazdanotas veidas atrodė rūsčiai.

– Galiu pas tave išsimaudyt? Pas mane dušas sugedo.

Laukdama atsakymo nuraudo. Prašyti kitų pagalbos nemėgo.

– Ele, pas man irgi. Atrodo, jog kažkas permokėjo už karštą vandenį, tai gaunam dvigubai.

Elena prunkštelėjo. Filomena visada žinojo juokelį, kuris padėtų atsipalaiduoti. 

Abi nusileido į pirmą aukštą ir išėjo į lauką. Jas pasitiko Benediktas – Karolio brolis.

– Primeskit, ką tik į upę iššokau. Blemba, koks geras jausmas,– stabtelėjo, žvelgdamas į susiraukusias merginas. – Ko jūs kaip žemę pardavusios?

– Dušas neveikia,– atsakė vienu metu.

– Tai varykit į lauką. Net pagirių nebėra!

Filomena purkštelėjo:

– Ką tu nusišneki, aš savaitgaliui iš namų išvariau tikrai ne tam, kad murkdyčiausi lauke ir parsivežčiau plaučių uždegimą!

Apsisukusi nuskuodė į kambarį. Benediktas šmurkštelėjo virtuvėn. Likusi viena, Elena, nutykino į kiemą. Šniokštimas, stovint prie kranto, hipnotizavo. Ji pasilenkė ir įmerkė dešinės rankos pirštą. Sukaustė šaltis. Ketino pasekti draugės pavyzdžiu ir grįžt į namą, tačiau kažkas grubiai stumtelėjo ją vandenin. 

– Benai, durniau, tu!

Sužiopčiojusi ji atsisuko į krantą, kad parodytų vidurinį pirštą. Tačiau ant kranto nieko nebuvo.

DIENORAŠTIS

Nebemoka net špygos parodyti. Nereik ir ligų baimintis. Ar susirgo? Apsiplovė. Tai ne ta sutrina mergiotė, kuri taip ir liko nesimaudžiusi. Reikėjo išvis tas rankenėles nulaužt… Laimės diena… Vargeli, per patį lygiadienį tokių vėjų prisigalvot…

2026-06-24

ĮVYKIS

– Ar esat pasiruošę?

– TAAAAAIP!

– Negirdžiu! 

– TAAAAAIP!!!

– Taisyklės paprastas – kas pirmas randa – tas ir pasilieka visą paparčio žiedą.

Stebėdamas, kaip minia su žibintuvėliais rankose, pranyksta miške, Jonas atsipūtė. Tai buvo pirmas jo organizuotas „DABARTIES JONINIŲ“ festivalis. Iš senelių paveldėtą seną dviejų galų trobą ir nedidelį mišką, jis pavertė kaimo turizmo sodyba. Šventės idėja gimė iš nuobodulio, kurį jam keldavo tradicinis Rasų šventimas. Koks asilas gali lakstyt po mišką, ieškodamas neegzistuojančios biologinės anomalijos? Miške jis paslėpė dėžę alaus. Ir ne kokį keturių butelių mizerį. Jis parūpino penkis litrus skystos vokiškos duonos (senelis taip vadindavo šį gėrimą). Vietoj žolynų, merginos galėjo prisirinkti dovanų kuponų. Ir į minusą nenuėjo – bilietai kainavo nemažai, bet žmonės gavo daug – gamtos, maisto, o svarbiausia – pramogų. Atkeliavusių skaičius perkopė šimtą.

Jis apėjo teritoriją. Niekur nesimatė šiukšlių ir tai jį pradžiugino. Už namo pastebėjo ilgą šakotą kartį. 

– Iš kur šitas čia? 

Jonas atpažino – tą baslį senovėje vadino kupole. Merginos ant jos mėtydavo vainikus, burdamosi, kada ištekės. Bet vyras jo nestatė… o kitų organizatorių nebuvo. Gal kuris iš dalyvių?

Išrovęs kupolę, įmetė į būsimą laužą. Žvilgtelėjo į laikrodį – artėjo vidurnaktis. Nubėgo iki maisto furgonėlių.

– Nu, vyručiai, nieko netrūksta?

– Neee, viskas gerai,– raportavo pusamžis kulinaras.

– Pradėkit jau gal kept, nes tuoj turi pareiti. 

Jonas nuėjo paruoši laužo. Supylė degimo skystį, primėtė palėpėje rastų senų laikraščių ir uždegęs ilgą degtuką pritūpė įkurti. Nepavyko. Ėmė antrą. Vėjo nebuvo, tačiau liepsna nepasiekdavo nė mažiausio popierėlio. Nuo miškelio pusės pasigirdo balsai. Ne tokie, kokių tikėjosi sodybos šeimininkas. Keiksmažodžių ir nusivylusių murmėjimų banga apėmė pagrindinę veiksmo vietą. 

– Ėėėė, Jonai, kas čia per bajeriai?– tu nori, kad nusitriestume? 

– Va, va, už bilietą tiek sumokėjom, o tokiom nesąmonėm užsiimi.

– Galvojai, kad tokie ataušę, kad nepamatysim?

Vyras nuskubėjo link žmonių.  

– Kas buvo? – paklausė uždusęs.

– Tai galvojom, kad alaus duosi, o skarbėse rūgpienis kažkoks,– sududeno prakaito išmušta kakta kokių trisdešimties metų vyras. Ant kaktos žybsėjo nedidelis prožektorius.

– Ir kam reikėjo pridėliot tų nebegaliojančių kuponų?– nusivylusi paklausė jo draugė. 

Jonas pakraupęs klausėsi skundų. Nė vienas jų neatrodė pagrįstas – pats pirko alų, pats užsakinėjo dovanų korteles. Jis paėmė vieną pradarytą skardinę ir pauostė. Joje tikrai buvo ne alkoholis. Ar nebus konkurentų darbas? Ieškant, ką apkaltinti, staiga pasigirdo dunkstelėjimas. Jonas nuskuodė link garso. 

Neaišku kaip, bet kupolė iš laužo atsidūrė maisto artimesnio maisto furgonėlio pašonėje. Kartį apėmus ugnis braižėsi prie ratų.

– Nu, blemba, aš tokioj aplinkoj nebūsiu,– kažkas leptelėjo iš minios. 

– Važiuojam, netoli kažkokiam kaime vyksta šventė,– pasiūlė kitas.

Žmonės susirinko palapines. Išvažiavo ir furgonėliai. Jonas, nesugebėdamas atsigauti, sėdėjo ant kelmo ir iš skardinės gėrė į alų atvirtusį gėrimą.

DIENORAŠTIS 

Negaila, nė pro kur. Kas pirmas pradėjo? Ale, ir susigalvot tokių vėjų. Vietoj žolynų – popieriukai, vietoj žiedo – alus. Kantrybė, kad ir tokiuose metuose, negeležinė. Ką reikėjo daryt? 

2026-11-02

ĮVYKIS

Pradariusi vartelius ji nuščiuvo. Nakties tamsą pakeitė jaukus mirgėjimas. Džiaugsmas ir jaudulys susigrūmė merginos sieloje ir paskelbė lygiąsias. Lengvai žingsniuodama ji judėjo tarp antkapių link tikslo. Raganūtos kapas buvo už tvoros kitame gale. Ji išsitraukė mobilųjį telefoną ir kamerą atsuko į save.

– Sveiki, kas žiūrit. Su jumis Mirta iš YouTube kanalo Vaiduokliai laikmenoj. Šiandien varau patūsint prie Raganūtos kaulų. Jau pasakojau – Raganūta – sena bobulė, kuri, kaip kalbama, užsiiminėjo juodąja magija. Pažėsim… Važiavau iš pačio Vilniaus iki šito kaimo, tikiuosi, bus turinio.

Išjungusi kamerą, beveik bėgte atsidūrė prie kapinių tvoros. Nesunkiai ją perlipusi, Mirta apsidairė. Šioje teritorijoje atgulę amžino poilsio nebuvo lankomi – kiekvienas buvo virtę į nedidukes pieveles. Draugė jai papasakojo, kelintas kapas bus Raganūtos. Prie jo ir sustojo. Ištraukė dar vieną kamerą, įstatė ją į trikojį. Paspaudusi įrašinėjimo mygtuką, išrovė keletą kuokštų žolės ir atsisėdo. Ant žemės pasidėjo atsineštas vaišes – nealkoholinio alaus ir traškučių pakelį. Pažvelgė į kamerą.

– Ką gi, mes jau sėdim su sene. Atsinešiau užkandžių,– parodė į gėrybes ant smėlėto pagrindo. – Pasėdėsim, pakalbėsim. Visą jos istoriją jau esu įkėlusi, tai gal eisim tiesiai prie klausimų. Raganūta, kodėl jūsų toks durnas vardas?

Išgėrusi truputį alaus ji pasėdėjo tyloje. 

– Gerai, matau, nelabai linkstat į pokalbį. O ką mėgot valgyt? Ar tiesa, jog kepdavot sliekus?

Tai tarusi ji praplėšė traškučių pakelį ir nemažą dalį susivertė į gerklę. 

– Nesmagus ir šis klausimas? Ką gi, turiu pažymėti, jog iki jūsų kapo turėjau važiuoti apie porą valandų. 

Mirtos vaidmuo jai pačiai atrodė atgrasus. Nenorėjo būti tokia bjaurybė, bet žinojo, kad jos sekėjai mėgsta tokį turinį. Ji paglostė žemę po savimi, tarsi nebyliai atsiprašydama. 

Dar kurį laiką „kalbino“ mirusiąją, kol baigėsi maistas ir gėrimai. Susirinkusi šiukšles, pabandė atsistoti. Nepavyko. Džemperis už kažko užsikabino. Vėl truktelėjo iš vietos. Nepavykus pajudėti, pakišo ranką už nugaros ir garsiai suklykė. Kažkas buvo įsikabinęs į drabužį. Atitraukus ranką, ėmė per galvą vilktis rūbą. Atsistojusi, negrabiai čiupo trikojį ir persivertė per tvorą. Automobilyje ištrynė kanalą ir prisiekė niekada nebeiti į kapines. 

DIENORAŠTIS

Per Ilges žmonės nešdavo mirusiesiems valgyti, o ne patys rydavo ant jų kapų. Maldas kokiais tai kalbėdavo, o ne paikus klausimus uždavinėdavo. Bet ir kvailumas mergiūkštės. Viso labo, šaką paklibinau…

EPILOGAS
Ji grįžo atgal suplukusi. Visą kelią iki Dausų, senolė Tradicija keikė žmonės, kuriuos sutiko. Bambėjo, kaip jie ją užmiršę ir negerbią. Visus užrašus, kuriuos rašė, ji sumetė į bendrą aukurą, kad nebematytų. Bet pažadėjo:

– Kitais metais aš vėl ateisiu. Ir lai pabando vėl paikystėm užsiiminėt.