28. Milda Šakalytė “Aviganė”

Prispaudžiusi sugniaužtas rankas prie lūpų šnabždėjau maldą. Plaukų sruogos krito ant marmurinių grindų su kiekvienu lėtu žirklių caktelėjimu.

– Amen, – persižegnodama tariau ir pakėliau akis.

Mėnesienos šviesoje žibėjo Šventojo Avinėlio vitražas. Sustingęs šuolio akimirkoje žiūrėjo iš aukšto į ištikimus savo tarnus.

Ir kaip niekada tylėjo.

– Na, kaip? – iš oro ištraukęs veidrodį sidabriniais rėmais paklausė demonas.

Atspindyje tamsūs plaukai garbanavosi apie ausis, kirpčiai rėmė mano išblyškusį veidą širdies forma, o galiukai nebesiekė pečių.

– Nereikėjo taip stengtis, – atkirtau stodamasi ant kojų, – Tai tik plaukai.

– Negi nenori gražiai atrodyti? Kiekviena mergaitė nusipelno būti graži.

Jis sukikeno ir nubraukė man nuo pečių likusius plaukelius.

Buvo keista, kad jis nekantravo kartu su manimi vykti į Eldamo karalystę, tam ruošėsi ir net ragino mane.

– Kodėl tu tokios pakilios nuotaikos?

Pavertęs į dūmus visus anksčiau naudotus plaukams kirpti įrankius jis ėmėsi surinkinėti man šarvus.

– Man patinka nuotykiai. Daug metų neteko išvykti toliau nei apsėstieji leido. Dažniausiai jie užsidarydavo kambariuose ir tikėdavosi, kad dingsiu savaime.

Jis pakėlė akis su pašaipia grimasa.

– Vis dar tikiesi, kad atrasi mano vardą prieš numirštant? Pamiršk, corculum.

Sukandau dantis, bet nieko nesakiau. Ginčytis su juo buvo beprasmiška.

Demonas atsistojo priešais mane ir uždėjo naujus šarvus – ant krūtinės įspaustas Šventojo Avinėlio vienuolyno herbas, po apačia standi raudona tunika siekianti kelius, už nugaros – raudonas apsiaustas su Valecijos herbu.

– Tobula. Atrodai kaip tikra karė, – išsišiepė jis.

Išeidama dar pažvelgiau per petį į altorių, vitražą, tuščius suolus, varvančias žvakes. Tai buvo mano likimas. Turėjau tapti vienuole, tačiau Jis sužlugdė visus mano planus.

Dabar atsirado vilties viską susigrąžinti ir atsikratyti demono.

Už manęs nekantriai suprunkštė žirgas. Jo juodas kailis ir raudonos akys neslėpė to, kad tai nebuvo šiaip gyvulys. Akimirkai net pasirodė, kad žybtelėjo iltys.

Kelionė ilga, todėl nedvejodama įsėdau į balną ir, tyliai atsisveikindama su vienuolynu, išjojau iš Valecijos prisijungti prie kitų karių.