29. Greta Mėta “Žalia širdis”
Aušo antras rytas prakeiktajame miške. Evinas jau per miegą pajuto nuo negyvos žemės besismelkiantį šaltį. Niežėjo seną randą krūtinėje. Užkandęs keliais džiovintos mėsos gabalėliais, prie diržo prikabino kardą ir vėl pakilo eiti. Pradėjo priprasti prie to, koks tuščias šitas miškas. Nei paukščių balsų, nei žvėrių, nei žalumos. Tik kerpės, sudžiūvusios samanos ir negyvi aukšti medžiai. Prakeiktasis miškas skyrė jų kaimą ir morhačių valdas – aukštą urvų išraizgytą kalną. Evinas neprisiminė, jog kada būtų matęs morhatę, bet šios kelionės pabaigoje tikėjosi bent vieną jų nužudyti. Žinojo, kad jos lyg pusiau moterys, pusiau paukščiai – tamsiais juodais sparnais ir varnos galva. Jos ateidavo į kaimą grobti vaikų, užleisdavo ligas, sukeldavo audras nusiaubiančias pasėlius. Jos buvo visų nelaimių priežastis, priešas, su kuriuo sunku kovoti. Niekas nė karto nebuvo sugavęs morhatės kaimo ribose, keli dideli žygiai iki jų kalno irgi baigėsi niekuo, bet jei keliaudavai čia vienas, anksčiau ar vėliau morhatę sutikdavai. O sutikęs turėjai ją nužudyti ir iš jos krūtinės išlupti žalią širdį. Tokia užduotis laukė kiekvieno kaimo jaunuolio sulaukusio pilnametystės. Privalėjai tai padaryti, jei norėjai būti laikomas suaugusiu vyru. Tačiau bent pusė išėjusių nebegrįždavo. O tie kurie grįždavo su morhatės širdimi beveik nieko apie tai nepasakodavo.
Evinas ruošėsi šiai kelionei nebe pirmus metus. Buvo gudrus, stiprus, geras karys. Ir Evinas, ir jo tėvas tikėjo, kad morhatės širdį parnešti jam pavyks. Negalėjo net leisti sau netikėti, jei kada tikėjosi perimti tėvo postą ir tapti kaimo vadovu.
Apie pietus prakeiktasis miškas ėmė užleisti vietą nuo morhačių kalno atsklindančiai žalumai, kerpes ėmė keisti žolė, nuogas šakas – lapai, lygią žemę – įkalnė. Atsirado ir garsai: lapų šlamesys, upeliuko čiurlenimas, paukščių čirškimas. Ir žmogaus balsas. Netoliese kažkas sušuko.
Miško pievelės viduryje žiojėjo duobė. Apačioje įgriuvusios žalios šakos, o ant jų stovėjo ir į jį žvelgė mergina.
– Ačiū dievams, išgirdai.
Bangomis krentantys plaukai dengė jos pečius, o veidas, nubarstytas strazdanų, ir didelės akys švietė šypsena. Duobė buvo stačiais šlaitais, maždaug dviejų žmonių gylio. Evinas apsidairė. Nesuprato kas galėjo iškasti tokią vilkduobę. Tikrai ne jo kaimo vyrai. Apsauginiai įtvirtinimai buvo tik aplink jų valdas.
Kai Evinas ją ištraukė, mergina prisistatė esanti žolininkė Alveira. Pasakojo keliavusi pas seserį Teserės mieste ir sugalvojusi nukirsti gerą kelio galą ne aplink, o tiesiai per mišką.
– Kirsti kelią per prakeiktąjį mišką? Atsibodo gyventi?
– Ne pirmas kartas, – atsakė mergina. – Dažnai keliauju viena ir nieko blogo nėra nutikę. Moku suktis.
– Taip moki, kad įkritai į duobę iš kurios nesugebėjai išlipti.
Mergina gūžtelėjo pečiais ir vėl nusišypsojo. Pasidomėjusi kur traukia Evinas, pasiprašė keliauti kartu. Juk vis tiek į tą pačią pusę. Tai, kad jos kelias veda link morhačių urvų jos, rodės, visai negąsdino. Evinas tyliai svarstė ar ji tokia drąsi, ar tokia neprotinga. Kita vertus, kaip kitaip jam elgtis? Palikti merginą vieną šiame miške? Dabar jautėsi už ją atsakingas.
Alveiros nuotaika nesubjuro visą dieną. Ji klausinėjo Eviną, bet dar daugiau plepėjo pati. Pasakojo apie miestą, kuriame gyvena, apie tai kokie ten visi patenkinti gyvenimu, kad niekada nevargsta dėl ligų protrūkių ar maisto trūkumo, kad morhatės jų nepuldinėja. Evinui tai atrodė kaip melas. Kartą buvo lankęsis Teserėje – artimiausiame uostamiestyje, bet ir teseriečiai gyveno taip pat vargingai kaip Evino žmonės. Gal net ir blogiau. Apie morhates Alveira irgi turėjo nuomonę – ji manė, kad jos nėra blogos, kad su jomis galima susitarti. Evinas manė, kad šiuo klausimu ji nesupranta nieko. Su pabaisomis nesitariama, pabaisas reikia žudyti. Visgi, apskritai, Alveira Evinui patiko. Atrodė daug įdomesnė nei merginos jo kaime. Be to ir gražesnė.
Naktį pažadino nepažįstamas balsas. Evinas pašoko pataluose ir apsidairė mėnesienos nušviestame retame miške. Laužavietėje dar žėravo žarijos, o Alveiros miegmaišis buvo tuščias. Bet balsas buvo ne jos ir sklido lyg iš visur aplink.
– Tau nepavyks, Evinai. Tu nevykėlis, nevertas savo tėvo. Nevertas valdyti. Nesugebėsi. Nesugebėsi net nužudyti morhatės.
Evinas išsitraukė kardą. Atrodė, jog kalba čia pat, bet jis nieko nematė.
– Tu nevertas, Evinai.
Labiausiai gąsdino, kad nesuprato kas tai kalba, kaip tas kažkas žino apie jo širdies kertes, kurias slėpė ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Nevertas.
– Nevertas!
Pyktis ėmė viršų prieš baimę. Nebenorėjo to klausytis.
– Pasirodyk! Nesislėpk, baily!
Galop tai išvydo. Iš miško, jo link artėjo švytintis, mirgantis siluetas panašus į aukštą, plačiapetį žmogų. Tik bruožų niekaip negalėjai įžiūrėti, atrodė, kad veido net nėra, kaip ir ginklo ar drabužių, tik švytintis kūnas. Tai ėjo Evino link. Jis užsimojo kardu, kirto į būtybės pilvą, bet ašmenys praėjo kiaurai. Jokio kraujo, tik tai išsisklaidė tarsi išvaikytas spiečius. Suprato jog tai ir buvo spiečius. Tas kūnas – tik pulkas švytinčių vabzdžių. Jie garsiai nusijuokė. Vabzdžiai! Evinas vis mosavo kardu, bet pataikyti nebebuvo į ką. Spiečius jį supo, vabzdžiai tūpė ant odos, jie leido į jį savo geluonis. Kardas krito ant žolės, Evinas bandė juos nubraukti plikomis rankomis, tačiau jie laikėsi, jų kūneliai buvo lyg metaliniai, nesutraiškomi, nenuvejami. Pyktis peraugo į paniką, Evinas ėmė rėkti.
Tada pajuto dūmų kvapą. Kažkas ėmė niūniuoti – girdėjo tai per dūzgimą ir savo vaitojimą. Vabzdžiai ėmė trauktis, kilo, švytintis spiečius ėmė sklaidytis ir pro švytėjimą, sumišusį su dūmais Evinas išvydo Alveirą. Iš jos rankose laikomos smilkalinės ir sklido dūmai. Kai nebeliko nė vieno vabzdžio, mergina nutilo, padėjo indą ant žemės ir priklaupė šalia. Tik dabar jis suprato gulintis. Pabandė atsisėsti. Sugelta oda degte degė, pykino.
– Kas tai buvo? Kaip juos nuvaikei?
Alveira įmetė į žarijas dar kelias sausas šakeles ir viską nušvietė ryškesnė šviesa. Savo kuprinėje kažko ieškodama paaiškino:
– Riferiai. Jie sukelia haliucinacijas. Pradedi girdėti ar matyti dalykus, kurių nėra. Juos nuvaiko kadagio dūmai ir kai kurie garsai. Stebiuosi, kad nežinai. Jų turi būti ir prie tavo kaimo. Tik gal ne tokiais spiečiais. Jų nuodai, po kurio laiko, sukelia bėrimą aplink akis ir lūpas, karščiavimą, dažnai ir mirtį.
Evinas stebėjo kaip Alveira ištraukia maišelį su kažkokiomis žolelėmis, metalinę dėžutę. Kad ir žolininkė, ji buvo neteisi. Taškelių karštligę sukelia ne kažkokie nematyti vabzdžiai, o morhačių burtai. Mergina atidarė dėžutę.
– Duok, patepsiu. Mažiau skaudės.
Tepalas kvepėjo pušimis, medumi ir dar kažkuo. Stipriai, bet maloniai. Alveira pakabino tepalo pirštu ir ėmė švelniai tepti įraudusią odą. Degančios vietos ėmė maloniai šalti. Alveira pažvelgė į jo veidą.
– Bjaurybės, net ir čia, – ji pakėlė ranką ir pirštu švelniai perbraukė per jo lūpą. Nusišypsojo ir Evinas tą akimirką beveik norėjo ją pabučiuoti.
Alveiros šypsena staiga išnyko, ranka pasitraukė. Ji uždarė dėžutę ir pastūmė ją jo link.
– Dar gal rasi kur patepti, ir reikia išgerti priešnuodžio, kad nesusirgtum.
Kitą popietę, po vis statėjančio lipimo jie pasiekė urvus. Pirmasis tamsus įėjimas juodavo tik už kelių šimtų žingsnių. Evinas atsisuko į Alveirą.
– Ką gi, – ištarė ji. – Metas skirtis. Ačiū už kompaniją, Evinai. Sėkmės. Tikiuosi ši kelionė bus vertinga.
Jis staiga nebežinojo ką pasakyti. Nenorėjo dar išsiskirti, bet ji keliavo namo, jis – į pavojų. Po to judviejų keliai greičiausiai nebesusikirs. Ji kilstelėjo ranką atsisveikinimui ir nebegaišdama nuėjo kalno papėde. Evinas stebėjo jos figūrą kol ji išnyko tarp medžių, o tada žengė urvo link.
Viduje buvo drėgna ir tamsu. Kažkur gilumoje girdėjo čiurlenantį šaltinį. Po kelių žingsnių pamatė, kad tamsą tolėliau kažkas nušvietė. Deglai? Taip. Priėjęs išvydo, kad tuščio urvo sienos išpuoštos mozaikomis, primenančiomis vaikų piešinius. Nustebęs stabtelėjo prie vieno. Priminė jo paties keverzones vaikystėje: rūstus ilgabarzdis tėvas su vadovo lanku ant galvos, vyresnysis raudonplaukis brolis, mama su savo mėgstamiausia mėlyna suknele ir jis pats, nors dar mažas, visada su kardu – tais laikais bent su mediniu. Kaip tai gali būti? Ar tai sutapimas, ar kažkas turėjo jo vaikystės piešinį?
Priekyje kažkas barkštelėjo. Atsisukęs pirmą kartą ir išvydo ją – morhatę. Būtybė juodais sparnais ir paukščio galva stovėjo vos už kelių žingsnių. Jis čiupo kardo rankeną, o iš po sparnų pasirodė žmogiški delnai. Delnai suėmė ilgąjį snapą ir būtybės galva, nuimta nuskriejo į šalį. Priešais jį, nusiėmusi kaukę stovėjo Alveira.
– Neilgai tetrukom vėl susitikti.
Evinas kelis kartus mirktelėjo. Vėl vabzdžiai? Haliucinacijos?
– Tai mano širdies atėjai, Evinai?
Jis papurtė galvą dar bandydamas suprasti ar tai ne sapnas.
– Ką tai reiškia?
– Mano bandymą susitarti. Per tuos metus bandėme visaip, bet jūs nenorite nieko girdėti vos sužinoję kieno vardu kalbame. O kai bandžiau su tavim apie morhates šnekėtis vakar, tu manei, kad aš nieko apie jas nesuprantu. Dabar gal jau tiki, kad yra priešingai?
Jo tyla leido jai kalbėti toliau.
– Tu valdovo sūnus, kažkada valdysi. Tikiu, kad išklausysi. Morhatės niekada nenorėjo blogo. Buvome paskirtos saugoti jūsų kaimą. Ilgus metus tai darėm, kol nenusprendėt, kad jums mūsų nereikia. Buvom pasiruošę nesikišti, bet kai užpuolė epidemija ir vis tiek atsisakėte pagalbos, neliko nieko, kaip iš jūsų paimti bent jau vaikus. Jie būtų mirę, o mes juos pagydėme. Bent dalį.
Evinas papurtė galvą.
– Jūs negydot, jūs žudote, užleidžiate ligas…
– Tai jūs norite kitus kaltinti dėl savo nesėkmių.
– Mano draugai, kurie išvyko į miškus ir nebegrįžo…
Alveira kilstelėjo antakius.
– Kaltini, kad gynėmės nuo tų, kurie atėjo mus žudyti? Be to, žuvo ne visi. Daug tiesiog pasiliko čia. Mūsų mieste. Tame pačiame, apie kurį tau pasakojau.
Pyktis vis labiau degė. Ji jį apgaudinėjo, o jam ji net patiko.
– Nesąmonė. Netikiu nė vienu tavo, pabaisa, žodžiu.
Ji susiraukė.
– Tavo tėvas žino, kad nemeluoju. Pats čia buvo. Tu čia buvai. Nepameni? Tau buvo treji, arklys spyrė į krūtinę. Vos nenumirei. Tas randas ant tavo krūtinės. Tai mes tave išgelbėjome.
Iš kur ji žino? Nebuvo nusivilkęs marškinių jai matant.
Ne, taip būti negalėjo. Tėvas apie morhates visuomet kalbėjo su tokia neapykanta. Pasakojo kaip jos pagrobė jo seserį, kaip ta netektis pražudė jo motiną – Evino senelę. Kaip dėl jų kaltės žuvo ir Evino mama.
– Galėtume gyventi kaip anksčiau, jums padėti.
– Ne! – suriko Evinas. Visa, ką ji kalbėjo netiko prie to, kuo tikėjo jo kaimas, ką kalbėjo tėvas. Pasiruošęs smogti, ištraukė kardą.
– Palauk, – Alveira ėmė trauktis. – Pagalvok. Neskubėk. Duosiu netikrą širdį. Niekas neatskirs. Niekad neatskiria. O kai ateis laikas…
Evinui norėjosi tik rėkti:
– Neateis! Toks laikas neateis!
Jo rankos užsimojo. Ašmenys taip lengvai smigo į jos kūną. Ant juodo, plunksnomis puošto apsiausto išsiliejo žalias morhatės kraujas. Jos lūpos krustelėjo, tačiau žodžiai taip ir nepasigirdo. Evinas stovėjo virš mirštančio kūno ir stebėjo kaip bala jos oda, kaip blanksta tos mielos strazdanos ant skruostų. Alveiros akys taip ir liko atvertos. O jis negalėjo apie nieką galvoti. Viduje ūžė audra. Buvo bebėgantis lauk iš urvo, kai prisiminė širdį. Priklaupęs perpjovė jos apsiaustą. Ji atrodė visai kaip žmogus. Perbraukė peiliu per odą. Paliko tokį pat randą, kokį turėjo pats. Laužė šonkaulius, traukė širdį, sužeistą jo kardu. Vaizdas darėsi neryškus, Evinas perbraukė per akis atgalia ranka. Tetroško, kad visos abejonės pasiliktų šiame tamsiame urve, o jis būtų vertas būti savo tėvo sūnumi.