34. Kastytis Zubovas “Paveldėtojai”

Šiluma.

Viena mano pusė truputį šiltesnė už kitą.

Pusė? Pusė.

Dabar kita pusė šiltesnė, pirmoji atvėso.

Dabar vėl priešingai. Bet šiluma stipresnė.

Kodėl?

Sukuosi? Taip.

Ir artėju prie kažko šilto.

Kodėl tai jaučiu? Hm… Šiluma manyje kažką virpina. Tegu tai bus kristalai. Jų turiu ir daugiau, bet virpa ne visi. A, šitie galėtų virpėti kitaip. O jei patraukčiau juos čia, į paviršių?

O.

Oho.

Ohoho!

Naujas pojūtis. Pavadinsiu jį regėjimu.

Štai ir šilumos šaltinis. Švyti ryškiai, bet jį supa… dulkės. Jos driekiasi visur aplink – mažytės ir didesnės, blizgančios ir blankios. Kai kurios tokios didelės, kaip aš. Ar aš – irgi dulkė?

Nežinau. Gal ne. O gal tie didesni grumstai irgi jaučia šilumą bei mato?

Kaip su jais pasisveikinti?

Kristalai! Virpėkit!

Mano kristalai virpa, bangos sklinda kitų grumstų link. Ar atsakys?

Neatsako. Gal blogai nukreipiau? Gal negerai virpinu?

Negi aš – visai viena?

Šviesos ir šilumos šaltinis artėja. Reikia vardo ir jam. Tegu bus… žvaigždė. Jos šiluma lydo mano kristalus. Ne visus. Ar tai blogai? Ne! Mintys tampa ryškesnės. Tai ne šaltinis artėja, o aš prie jo. Bet neįkrisiu: jaučiu, kaip tęsis mano kelionė. Pralėksiu arti, o tada nutolsiu.

Į tamsą ir šaltį.

Kur nėra minčių.

Ne!

Negi man lemta būti, jausti, mąstyti tik šią trumpą akimirką, o paskui užgesti visiems laikams?

Nesutinku!

Šviesa stumia kai kurias mano daleles tolyn. Galiu taip nusiųsti ir daugiau – savo kristalus ir mintis. Tik kurlink juos paleisti?

Kiti grumstai irgi juda pailgomis trajektorijomis: artėja prie žvaigždės, tolsta. Jie irgi pasitrauks į šaltį ir tamsą. Mažesnės dulkės garuoja, greitai jų išvis neliks. Ir jos neturi kristalų, kuriuose galėtų gimti mintys.

Bet keturi grumstai daug didesni už kitus. Jie juda ratais. Taigi niekad nepasitrauks ten, kur nebėra minčių. Būtų puiki vieta užaugti kam nors, panašiam į mane!

Šie kristalai svarbūs… ir dar šitie… o šitie, išsilydę, pastiprino mano mintis… surenku viską, ko reikia. Atskiriu, nutaikau, ir… siunčiu!

Keturi mano gabalėliai lekia keturių milžiniškų apvalių grumstų link. O gravitacija mane neša į tamsą.

***

Nežinau, kiek laiko praėjo. Mintys grįžta. Jos greitesnės ir ryškesnės. Ryškiau šviečia ir žvaigždė – dulkių aplink beveik nėra. Ir į mane panašių grumstų vos vienas kitas.

Keturi didieji tebeskrieja kaip anąkart. Pakreipiu kristalus ir pasiunčiu jų link signalą. Ką jie man atsakys? Kiek visko spėjo apmąstyti, patirti ir pajusti, kol aš skriejau nebūties šaltyje?

Bet atsakymo nėra. Nei vienas iš keturių neatsiunčia nė virptelėjimo. Kodėl?..

Įsižiūriu į vieną, paskui į likusius. Atrodo panašiai, kaip praeitą kartą. Šiek tiek vėsesni, tris dengia skystis… Juk skystis – tai mintys! Ką jie tokio galvoja, kad neatsako man? O gal nepastebi? Gal manęs jiems per mažai?

Perstatau kristalus kitaip, vaizdas didėja, ryškėja. Stebeilijuosi į tuos vandenynus. Juose kažkas juda. Kiekviename judantys daiktai vis kitokie, bet visur – vikrūs, o jų skaičiaus susekti nesugebu. Kas tai galėtų būti? Mintys? Bet manyje jos juda kitaip. Ar gali tai būti mano darbo vaisius? O, kad galėčiau tą sužinoti, kad galėčiau įveikti gravitaciją! Bet ji lieka nepermaldaujama.

Šįkart prie žvaigždės priartėju ne taip arti, bet ryškesnė jos šviesa tampa nemaloni. Nuo manęs atskyla keli gabalai ir pasileidžia į savo keliones. Bandau išlaikyti ryšį su jais, tačiau jų atsakymai trumpi ir migloti. Tarsi būtų per maži išlaikyti mintis.

Tada seka šaltis, kuris nusineša ir mano mintis.

***

Trečiąjį kartą atsibundu iš pirmo žvilgsnio labai panašioje aplinkoje. Žvaigždė ir toliau šviečia, tik truputėlį ryškiau. Dulkių nebėra. Keturios planetos sukasi kaip ir anksčiau. Aišku, mano kristalinis žvilgsnis iškart nukrypsta ten. Ir užgriūna sielvartas, o ankstesnė vienatvė sudiegia naujais šalčio spygliais.

Mano bandymas sukurti kitų sąmonių žlugo. Kiekvienoje planetoje – vis kitaip. Pirmoji, arčiausia žvaigždei, jau praeitą kartą buvo sausa ir nejudri. Bet dabar ir kitos trys atrodo blogiau; kiekviena – savaip. Viena apsigaubė tankiu nepermatomu dujų kokonu, šiek tiek primenančiu mano vainiką, kuris štai jau formuojasi, augant šilumai. Jaučiu, kaip manyje lydosi kai kurie kristalai, o jų palikti skysčiai garuoja ir veržiasi lauk. Mintys ir sąmonė – delikatus balansas tarp stingdančio šalčio ir naikinančio karščio. Jei ir planetos skysčiai taip elgiasi, sąmonei ten per karšta.

Kitą planetą dengia vientisas ledas. Per šalta.

Trečia – sausa. Iš ankstesnių vandenynų likę tik pėdsakai dugne. Keli mažyčiai ežerėliai, kuriuose kažkas dar juda, bet vangiai. Sąmonės čia irgi nerasiu.

Bet pala. Kodėl užšalusi planeta nėra toliausiai nuo žvaigždės? Reikia pažvelgti į ją atidžiau.

Perdarau kristalus, sujungiu juos į naujas konfigūracijas, kad jie taptų jautrūs skirtingo dažnio virpesiams. Tokiems, kurie praeina kiaurai ledą.

Po ledu tebeplyti vandenynas. Ir jame vis dar kažkas laksto. Sustingusi išorė ir mintys viduje? Taip, kaip mano!

Vėl siunčiu žinutę, ilgesnę, įvairesnę. Atsiliepimo laukiu ilgai. Bet sulaukiu tik tylos.

Gal kitą kartą. Dabar jau vėl laukia šaltis.

***

Po sekančio atsibudimo kurį laiką žvelgiu į save. Bandau pajusti, kaip atsiranda ir teka mintys, kaip virpa kristalai, jas kuriantys ir formuojantys. Ar su mintimis juda ir kas nors daugiau? Jei geriau suprasiu save, gal sugebėsiu užmegzti ryšį ir su didžiuoju ledo grumstu?

Kai nukreipiu žvilgsnį į išorę, manęs laukia dar viena staigmena. Ledinis pasaulis nebėra ledinis. Jo paviršių dengia vanduo, kai kur kyšo ir… sausuma. Patikrinu atidžiau: ne, tai ne mineralai. Ji kitokia, nei bet kas manyje ar kitur, kur mačiau. Ir ten. Kažkas. Juda.

Mintys? Ne skystyje? Kaip tai gali būti? Reikia pažvelgti atidžiau. Et, kad galėčiau pakeisti judėjimo kryptį!

Sutelkiu visą dėmesį į savo žvilgsnį. Vėl perdarau kristalus, formuoju keliagubus lęšius, korekcijos mechanizmus, kompensuoju sukimąsi, dulkių poveikį… Vaizdas paryškėja, tarsi skrisčiau prie pat planetos. 

Visame planetos paviršiuje, vandenyje ir ore laksto daugybė… kažko. Jie visi skirtingi. Vieni, mažyčiai, juda greitai ir vingiuotai, kiti, milžiniški, – lėtai ir ramiai. Vieni vejasi kitus, apgaubia juos ir sunaikina. Kiti pasidalina ar palieka naujas, mažesnes kopijas. Visiškai nepanašu į mano mintis.

Ta sąmonė absoliučiai skirtinga nuo manosios. Reikia stebėti ją atidžiau.

Susitelkiu į vieną lekiančią mintį. Stebiu, kaip ji juda, kaip susiliečia su kitomis, jas stumia ir yra stumiama. Kartu žvelgiu ir į save, lyginu tai, kas vyksta planetoje, su savo giluma.

Jos skiriasi. Labai. Kai mano mintys pranyksta, visos aplinkinės pasikeičia, o planetoje vienam dalykui sunykus, kiti juda kaip judėję. Kai mano mintys susiliečia, jos persikeičia, o kartais ir susilieja. Planetoje net ir susidūrus judantiesiems, tarp jų išlieka riba.

Atrodo, kad tai, kas laksto planetoje, yra… atskiri dalykai.

Ir mano veiksmai juos sukūrė.

Tai.

Mano.

Kūriniai.

Šis suvokimas pribloškia. Kaip? Kaip iš manęs vienos atsirado tiek daug, ir tokių skirtingų? Kas jų laukia? Ką jie paliks? Ką sukurs?

Paskutinė mintis sustingdo visas kitas, užpildo mano sąmonę. Jos virpesiai sutrikdo vaizdą ir visus pojūčius. Miglotai juntu, kaip didėjanti šiluma atplėšia dar vieną mano gabalėlį, kaip jis nutolsta ir pranyksta ryšys. Planeta su visais nesuskaičiuojamais knibždančiais kūriniais, kaip ir kitos, lieka tolybėje, o aš vėl panyru į šaltį.

***

Iš stingdančios baimės ir stingdančio šalčio mane pažadina ne tik šiluma.

Pirmą kartą pajuntu signalus. Jie pasiekė mane dar anksčiau, nei atsibudau. Iškart visa imu raibuliuoti ir virpėti, mintys mano viduje pasileidžia šokio sūkuriais. Čia yra dar kažkas, su kuo galėsiu pasikalbėti!

Susitvardau. Sustumdau kristalus į tinkamas konfigūracijas, kad mano signalas sklistų kuo stipresnis ir aiškesnis. Pasiruošiu atsakyti, apgalvoju žinutės turinį. Tai turėtų būti kas nors paprasto, bet aiškaus. Ir tik tada prisimenu apsidairyti, kur tą žinutę siųsti.

Kaip laikosi mano kūriniai? Pasuku žvilgsnio kristalus planetos link.

Atsivėręs vaizdas nuo ankstesnio skiriasi net labiau, nei tas knibždėlynas skyrėsi nuo ledu sukaustyto pasaulio.

Visa planeta pilna būtybių. Kai kurios iš jų pagamintos ne iš keistų minkštų medžiagų, kaip praeitą kartą, bet iš metalo ir kristalų. Beveik kaip aš. Metalinės būtybės neapsiriboja planetos paviršiumi ir oru. Daugybė jų kyla aukštyn, į kosmosą, skrajoja tarp planetos ir jos palydovo ir dar toliau. Atrodo, kad jos ir siunčia man žinutę!

Siunčiu žinią ir laukiu. Vėl pajuntu jaudulio raibulius. Na, kada, kada atsilieps?

Atsakymas ateina vėliau, bet jis nesuprantamas. Vartau vienaip ir kitaip, bet nerandu nieko panašaus į pasisveikinimą. Kodėl? Ar tai mano proto nepakanka jai suvokti? Ar?..

Kita mintis mane nudvelkia kaip migdantis tolybių šaltis.

Gal tos metalinės būtybės nesupranta, kad aš čia esu?

Siunčiu dar vieną signalą. Ir dar vieną, ir dar. Keičiu parametrus – dažnį, spektrą, moduliaciją. Keičiu turinį – bandau perteikti vaizdinius, sistemos ir planetų struktūrą, savo istoriją…

Viena, gerokai didesnė už kitas, metalinė būtybė atsiskiria nuo pagrindinių srautų ir pasuka kitur. Mintyse nuvedu jos kelią į priekį. Taip! Mūsų trajektorijos susikirs. Jie mane išgirdo! Kažkas atvyksta susitikti!

Iš artėjančios būtybės sklinda daugiau signalų, bet jų perskaityti nesugebu. Šifruoju, nagrinėju kaip įmanydama, ir galiausiai ateina suvokimas.

Ji nebando su manimi šnekėtis.

Ji mane skenuoja.

Sutvardau kylančią paniką. Kad užmegzčiau ryšį, pirmiau turiu artėjančią viešnią suprasti. Prisimenu, kaip kadaise kristalais pažvelgiau pro ledą. Pakeičiu jų konfigūraciją dar kitaip, ir mano žvilgsniui nuskaidrėja ir metalas. Viduje juda bent kelios minkštosios būtybės, panašios viena į kitą.

Mano mintys pasileidžia greitai kaip niekad. Imu žvalgytis kitur, ir visur matau tą patį: metalinės būtybės dažniausiai viduje turi minkštųjų. Randu vietas planetoje ir už jos ribų, kur minkštosios būtybės gamina naujas metalines.

Metalinės būtybės – minkštųjų kūriniai, kaip kad minkštosios būtybės yra mano kūriniai.

Mano kūriniai irgi gali kurti!

Bet žvalgyba atskleidžia ir ką kito. Baugaus. Metalinės būtybės ir minkštosios, apnikusios kitus į mane panašius grumstus, ardančios juos į gabalus. Grumstų medžiaga, gabenama į milžiniškas struktūras, kur ji skaidoma ir… panaudojama naujoms metalinėms būtybėms kurti.

Ši kūryba reikalauja naikinimo.

Ne, geriau pagalvojus, tai nėra taip skirtinga nuo manęs. Juk kai siunčiau pirmuosius gabalėlius į planetas, turėjau atskelti dalį savęs. Mano kūriniai dabar skaldo tai, ką randa aplink, ir perdaro pagal savo norus. Pagal savo mintis.

Mane vėl nudvelkia stingdantis suvokimas: jie to paties skrenda ir pas mane. Didžiulė būtybė, į kurią turbūt tilpčiau visa, skenavimas – viskas byloja, kad tai tiesa.

Bet stingulys praeina. Juk iš tiesų pati sau parinkau tokį likimą. O tapdama savo kūrinių, ar jų kūrinių, dalimi, priartėsiu taip arti prie jų, kaip negalėjau net svajoti.

Ir vis dėlto…

Ar supras jie, kad aš – ne tokia, kaip kiti grumstai? Kad esu daugiau, nei bejausmis ledo ir kristalų telkinys?

Nuskenuoju artėjančią būtybę, kuri beveik mane pasiekė. Randu, kaip ir per kur ji siunčia signalus – ir į mane, ir kitiems, panašiems į ją. 

Ji apsisuka, sulėtėja, paliečia mane.

Pirmą kartą per visus atsibudimus patiriu naują pojūtį – kitos mąstančios būtybės prisilietimą. Mano viduje kristalai virpa ir mintys laksto kaip pašėlę. Iššifruoju savo kūrinių žinutes.

Metalinė būtybė ima švytėti, kaip žvaigždė. Pajuntu šilumą. Ne, karštį.

Karštis kelia skausmą. Mano paviršiaus kristalai išgaruoja, nebematau būtybės ir aplink zujančių minkštųjų, bet karštis nedingsta, o skverbiasi į mane.

Giliai viduje, kur dar nepasiekė karštis, sudėlioju kristalus, kad siųstų svarbiausią ir stipriausią žinią. Sudedu ten viską – savo istoriją, žinias apie Visatą, apie žvaigždę ir planetas, savo mintis ir norus, įrodymą, kad buvau.

Karščio banga skverbiasi per mane. Mano vanduo virsta garu, kuris nukeliaus pas mano kūrinius. Mano kristalai virs jų metalinių būtybių dalimi.

Aš.

Karščio paliestos mintys garuoja ir pranyksta.

Čia.

Pajuntu, kaip skylu į gabalus.

Buvau.