39. Andrius Guzaitis “Nuodėguliai”
Leave her, Johnny, leave her!
Oh, leave her, Johnny, leave her!
For the voyage is long and the winds don’t blow
And it’s time for us to leave her.
– “Leave her, Johny”; tradicinė jūreivių daina
Ave, Regina cælorum
Riebus mėnulis slėpėsi vakaruose, o tekanti saulė raudonino rytinę padangę. Nuo bokšto viršaus net balzganoje prieblandoje matėsi, kaip rūko likučiai šliaužia link balų, tarsi nuo egiptietiškos kaitros į Nilą sprunkantys krokodilai. Tik vat tvyranti rudeninė priešaušrio pagela su kaitra nieko bendro neturėjo, kaip ten gaila bebūtų. Dėl visa pikto atidžiau apžiūrėjau rūko rankoves, bet ne, viskas atrodė natūraliai, nepanašu į kelmulių ar vandenpoklių išdaigas.
Gurkštelėjau vis dar šilto nuoviro ir pakasiau Vufiui tarpuausį.
– Vuf! – pasakė Vufis.
Neįsidėmėjau, ar tai prie Balstogės, ar tai prie Hrodno, ar tai kažkur tarp jų kudlotasis nenaudėlis tiesiog atitapnojo prie mūsų laužo ir nachališkai pasiskyrė save visos kompanijos saugotoju. Nors gal labiau maisto atliekų prižiūrėtoju. Aš neprieštaravau abiems variantams.
Pateliūskavau drungno nuoviro likučius puodelyje. Prieš du desėtkus metų sudegęs pilies stogas… Tiesa sakant svilėsiais nedvokė. Tas kvapas išliko tik mano atmintyje. Ko ne paskutinis prisiminimas, prieš išvykstant. Pamenu, tada diena irgi tik prasidėjo. Tik rytas buvo vasarinis, saulės kraštas ir skaistus dangus žadėjo įdienojus kaip reikiant įkaitinti. Stogo likučiuose žėravo kelios anglys, o kumetynas ir arklidės vis dar energingai rūko, bet atviros liepsnos nesimatė. Taip buvo tada.
Dabar gegnių anglys, kai kur apvytos ankstyvųjų šalnų nuraudonintais vijokliais, gulėjo tose pačiose vietose. Iš arklidžių tačiau liko tik pamatas. Užtat kumetynas buvo atstatytas. Tiesa, kai kurios lentos turėjo ugnies pėdsakų. Didesnė pusė čerpių irgi atrodė smarkiai nenaujos. Bet pastatas buvo tvirtas, neseniai nubalintas kalkėmis. Kumečiai – tie ir tos, kurie pasirinko neiškeliauti su Šeimininke – atstatė savo gerbūvį.
Derlius pilies daržuose ir soduose buvo nuimtas, bet obelų seniai niekas negenėjo. Malkų krūva kiemo pakraštyje irgi atrodė mažoka.
– Vuf! – pasakė Vufis.
Ave, Domina Angelorum
Šenouda, jauniausias iš keturių brolių Salibų, susisukęs į apsiaustą kaip į kokoną, užsiropštė siaurais akmeniniais laiptais ir smalsiai pažvelgė į apylinkes. Jo prašmatnus klijuotas lankas ir strėlės buvo suvynioti į antrąjį apsiaustą, idant apsaugoti nuo neįprastos drėgmės. Salibai buvo koptų tautybės broliai, pasamdyti Šventojoje Žemėje, tad dar keliaujant per bulgarų žemes liepiau jiems įsigyti po antrą apsiaustą. Šenoudai akivaizdžiai nebuvo šilta su vienu, bet nuo mažens augęs karuose paskendusiame krašte, koptas buvo linkęs pakentėti, bet išlaikyti ginklą gerame stovyje. Pagirtinas būdo bruožas, norint išgyventi svetimuose kraštuose. Kad aš būčiau buvęs toks protingas savoje jaunystėje…
Girgžtelėjo kumetyno durys, laukan išėjo jauna moteris su dviem kibirais ir naščiais. Iš po skaros ko ne iki juosmens leidosi geltonos kasos. Veido negalėjau įžiūrėti, bet ir nereikėjo. Ji buvo gerokai per jauna, kad būtų… Tikrai per jauna.
Šenouda įsitempė, tarsi skalikas, užuodęs lapę. Na matyt ne man vienam jauname amžiuje buvo skirta kvailystes daryti.
Girgžtelėjo vėl, šį kartą pasirodė vyrukas apsijuosęs odine kalvio prijuoste, ir iš paskos kokių ketrurių metų garbanius, sunku pasakyti, ar berniukas, ar mergaitė. Šaukdamas “mama!” pyplys nuskuodė prie šulinio, kur geltonkasė kaip tik svirtimi kėlė pirmąjį kibirą vandens.
Šenoudos pečiai akivaizdžiai smukltelėjo, aš vyptelėjau. Regis kai kurios kvailystės išsisprendė savaime. Kol kas.
Kalvis grįžo su glėbiu malkų. Pro duris laukan vienas po kito pradėjo rodytis ir kiti gyventojai. Kas vandens, kas malkų, kas daržan paskutinių kopūstlapių pusryčių viralui, o kas jau ir į darbus. Skystą baltą siūlą iš kamino pakeitė sodrus dūmų stulpas. Malkinėje supoškėjo kirvis.
Kumečių drabužiai buvo iš naminio audinio, bet atrodė tvirti ir pakankamai šilti. Žmonės nors ir baltakiavo pilies pusėn, bet nestoviniavo, sukosi kasdienybėje. Suskaičiavau bent penkias jaunas šeimas. Bent pusė iš jų buvo vaikai, kai išvykau. Kai pasirinkau išvykti. Nors galėjau likti. O dabar kažkurie iš vyresniųjų vaikų – o gal jau net ir jaunavedžių – būtų per pusę mano. Ir gyvenimas būtų visai geras. Daug alinančio darbo, bet be bado. Be netekčių. Su šeima.
– Vuf! – pasakė Vufis.
Šį kartą atsidarė pilies durys, ir kieman išėjo Šeimininkė.
Salve, radix, salve, porta
Iš paskos, sukdamas tarp pirštų rožančių, ėjo Visa, vyriausiasis iš brolių. Ilgšis Pešojus greičiausiai vis dar miegojo po naktinio budėjimo, o Tadrosas… Aha, štai ir jis, varpinės bokšte, dairosi. Visi keturi broliai buvo jauni, puikūs lankininkai ir visiškai atsidavę Šeimininkei.
Šeimininkė neskubėdama ėjo per kiemą, kaip visuomet, apsigaubusi lengvu baltu audeklu. Kaip ir tuomet, nei jauna, nei sena. Kaip visuomet, vos vos švytinti. Nejaučianti nei šalčio, nei karščio.
Visi iki vieno lauke buvę kumečiai atsisuko. Vyrams – mačiau net nuo pilies viršaus – atvipo žandikauliai ir iš rankų pabiro įnagiai. Taip visiems būna. Net jei kaip aš, esi gimęs ir užaugęs šalia Šeimininkės, visas kūnas pagaugais nueina, kiekvieną kartą ją pamačius, ką jau kalbėti apie nepašvestuosius. Bet man regis be pagaugų nieko daugiau su manim ir nevyksta, nors tada, prieš išvykstant, buvo kas sakė, jog ne savo valia renkuosi keliauti.
Moterys, kaip visuomet, reagavo mažiau. Bet neįprastai. Kelios ėmėsi dangstyti vyrams akis ir tempti juos trobon. Kitos šaukė… reikalavimus? Suklusau, bet negalėjau išskirti atskirų žodžių – Tadrosas kaip tik ėmėsi skalambyti varpu, kažkodėl baksnodamas pirštu link Nemuno.
Kuriame iš rytinių ūkanų viena po kitos niro valtys, pilnos plienu blizgančių teutonų.
Tuo pačiu pro kumetyno duris viena po kitos pabiro gyventojos, kuri ginkluota ietimi, kuri pasistvėrus kirvelį. Daugumoje jaunos, kelios vyresnės, mano amžiaus. Viena – irgi geltonkasė…Mano įdiržusi širdis šoktelėjo iki pat gerklės viršaus.
Dabar supratau, kodėl kumečiai gyveno neturtingai, bet sočiai, net be Šeimininkės. Kodėl pilis nebuvo dar kartą nuniokota. Ir kuo tapo toji, kuri tada manęs taip prašė neišvykti.
– Vuf! – pasakė Vufis.
Broliai Salibai įtempinėjo lankus.
Šemininkė neskubėdama nusimetė skraistę, pakėlė baltas rankas į dangų, suriko ir išskleidė juodus, kalavijų ir strėlių apdraskytus, Viešpaties Mirties Angelo sparnus.
Ex qua mundo…