46. Parodia mutabilis “Palmė. Sine loco”

Virtuvės stalas ir viskas, kas ant jo palikta, nuklota plonu dulkių sluoksniu. Lubų kampuose kabo apsunkę voratinkliai, o spintelės, viryklė bei kriauklė atrodo tarsi amžinybę neliestos.  

  Morta pasuka į miegamąjį, išsitiesia ant lovos, nužvelgia palangę ir susifokusuoja į kaktusą. Jis žalias, dygliuotas, tačiau dyglių tankumas nuolat kinta – spygliai persigrupuoja, sudarydami tobulas geometrines matricas. Staiga augalas praranda trimatiškumą ir sekundei pavirsta tiesiog plokščiu kaktuso paveikslėliu, priklijuotu prie stiklo.

   …Ant senos palangės kaktusai  žydės…

   …Ant senos palangės…

   … Ant… se… nos…

  Dainos žodžiai galvoje įstringa, užgožia visas mintis, kartojasi, trūkinėja. Be paliovos.  

  Ji žaibiškai pašoka nuo lovos ir ima marširuoti po kambarius. Pasaulis aplinkui juda penkių kadrų per sekundę dažniu – štai ji prie lovos, mirksnis, ir ji jau prie durų, o paties žingsnio pojūtis išsitrina iš laiko tėkmės. Grindų vėsa nespėja pasiekti pėdų, oro pasipriešinimas išsisklaido į fragmentus ir kiekvienas posūkis palieka spalvų aberacijas jos žvilgsnio pakraščiuose.

   Ant senos palangės…

  Netikėtai Mortai šauna į galvą dingti iš buto, kuris pakankamai ilgai buvo jos namais. Už nugaros likusios durys akimirksniui praranda stabilumą, medžio rievės išsitempia lyg smuiko stygos ir atrodo, tuoj pokštelės nutrūkusios, rankena susidvejina ir išsitrina, tarsi aplinka nespėtų perskaičiuoti savo pačios formos. Ji atsisuka ir pažiūri į užvertas duris. Įstrigęs dainos ciklas nutrūksta, palikdamas tik keistą zvimbimą ausyse. 

  Morta nespėja nė susivokti, kai ją pagauna jėga, tarsi vakuuminio siurblio srovė, ir milžinišku greičiu ima nešti. Tik kur? Ničnieko  nematyti.

  Neša vis greičiau ir greičiau, po to – lėčiau ir lėčiau, kol galiausiai greičio pojūtis dingsta. Atrodo, dabar ji plūduriuoja beorėje erdvėje, variniai plaukai praradę svorį stirkso į visas puses, lygiai taip pat, kaip tos astronautės kosminiam laive.

   Tyla.

  Morta nežino, kiek laiko praėjo, kai iš apgaulingai tuščios erdvės prieš akis išnyra kažkas didelio ir rausvo, tas objektas vis artyn, po truputį ryškėja detalės. Ji įžiūri rausvus debesis ir melsvų kalnų viršūnes. Kirtusi debesų juostą pastebi į kalnus įsispraudusį rausvą telkinį, galbūt ežerą, siaurą jo pakrantės liniją, nuklotą aukštais kuboidiškais akmenimis, įrėminančiais tarsi milžinišką šulinį – kiekvienas akmuo atrodo pernelyg lygus, pernelyg taisyklingos formos, kad būtų tikras. Rausvas telkinio skystis, gal vanduo, kontrastuojantis su pilkai melsvais uolų šešėliais, kuria nežemišką, svetimos planetos peizažą, kuriame laikas yra visiškai sustojęs. Vis dėlto tai tik subjektyvus įspūdis, kuris netrukus pasikeis.

  Mortos pėdos paliečia akmenis ir pajunta pulsuojančią šilumą, ji giliai įkvepia – plaučius užlieja neįprastai sunki, bet gaivi vėsa. Oras čia tirštas, persigėręs salsvu,  drėgnu kvapu, primenančiu samanas ir šiltą uolieną. Ji prisėda prie pat telkinio krašto, nuleidžia kojas ir nukreipia žvilgsnį žemyn, norėdama suprasti skysčio tekstūrą, bet jos pačios šešėlis sutrikdo sustingusį paviršių ir šis nežymiai suraibuliuoja, jog akis vos pagauna judėjimą.

  Ratilų centre pasirodo violetinė dėmė, kuri tuoj pat įgauna trimatį pavidalą, palengva stiebiasi ir platėja, susisukdama į spiralę su viršūne, primenančia kiškio ausį. Stabteli, pasisukioja į šonus. Netrukus pradeda rodytis daugiau plonų gijų, virstančių keistomis būtybėmis su įvairiausiomis viršūnėmis: vienų panašios į lašus, kitų – į spygliuotas žvaigždes ar piltuvėlius, dar kitų – į kreivus burbulus su išsikišusiomis ataugomis. Šie irgi ima sukiotis, linguoti, kartkartėmis paliesdami vieni kitus, o tada aplinkui atsiranda besikeičiančių spalvų švytėjimas, kuris paskui nuslopsta ir sutvėrimai dingsta gelmėse. Vėl ramu lyg nieko nė nebuvę.

  Apima keista nuojauta. Kaklas įsitempia, rankų ir kojų venose ima ledėti kraujas, smilkiniuose tvinksi, širdis suspurda lyg paukštis narve.

  Pokšt!

  Rausvas ežero paviršius plyšta ir viršun šauna milžiniškas padaras. Morta spėja pamatyti tik grėsmingai persikreipusią gerklę, jai nelieka jokio šanso net instinktyviam judesiui atlikti – rankomis užsidengti veidą ar lėkti kiek kojos įkerta.

  Nasrai be garso užsitrenkia.

  Tačiau skausmo nėra. Ji nejaučia raumenų, kilnojančių krūtinę, nejaučia oro tėkmės, įeinančios į jos plaučius ir lygiai taip pat iš jų pasitraukiančios, nejaučia nei vėsos, nei šilumos, keliaujančios trachėja, bronchais, alveolėmis… Morta mėgina išgirsti savo kvėpavimą, bet girdisi tik tolydus, duslus gaudesys, sklindantis iš visų pusių, o ne švokštimas iš jos pačios šnervių. Ar ji tebekvėpuoja? Ar tikrai ją sūpuoja, lygiai kaip kūdikį lopšyje? O gal tik taip atrodo?

  Ji tik žino, kad nieko nemato, išskyrus akliną tamsą.

 Kažkas glotnaus paliečia jos kūną, ir tas judesys toks subtilus ir malonus, kad jis gąsdina dar labiau. Štai ir vėl. Ir dar kartą. Galiausiai pasileidžia glamonių lavina, tarsi nepertraukiamas tūkstančių minkštų, slidžių delnų mylavimas. Jis užlieja sąmonę sunkia, hipnotizuojančia ramybe, kuri paralyžiuoja bet kokį norą priešintis, ištrina visą baugesį ir sumišimą, – Morta nori, kad tai tęstųsi amžinai.

  Bet paskui glostymo intensyvumas sumažėja, prisilietimai suretėja, kol galop visai nutrūksta. Ji kyla į viršų. Teisingiau, ją kelia. Nors judėjimo kryptis gali būti bet kuri, netgi ir visai priešinga, į apačią, intuicija neapgauna: ji išnyra iš rausvojo ežero, kažkas dar švelniai, bet tiksliai stumia link pakrantės, vėl pakelia ir nuleidžia ant akmenų. Morta vos spėja akies krašteliu žvilgtelėti į tą sutvėrimą su nasrais, nusitempusiais ją į gelmę, – sekundė, ir jie subyra į tūkstančius smulkių dalelių – jos pakimba ore, lėtai sukasi viena aplink kitą, kol galiausiai ištirpsta. Gal iš tikrųjų tai  tik vaizdinys, akimirksniui iškilęs virš ežero ir ištirpęs tirštame ore? Lyg efemeriška iliuzija, žaidžianti pojūčiais.

  O ana, iš už ribos, kur nebesiekia šviesa ir pilkuoja kalno metamas šešėlis, išdygstanti ir jos link judanti figūra? Ar irgi tik akių dūmimas?

  Nugara pagaugais nueina, kai ji priartėja – nei žmogus, nei gyvūnas, vietoj veido grėsmingas šuns snukis: žandikauliai aptraukti beplauke, raukšlėta oda, jo akiduobės tuščios ir drėgnos, pasruvusios tamsiomis ašaromis, liudijančiomis apie seniai patirtą kančią. Po grubia, tamsia oda aiškiai išsišovę aštrūs šonkauliai ir deformuoti kaulai, liesas, beveik skeletiškas žmogaus kūnas, klubai pridengti menku audeklo gabalu, ant krūtinės kabo vėrinys. Tačiau keistas dalykas, užuot bėgusi Morta lieka, kur stovėjusi. 

  Nė vienas nežengia nė žingsnio, išlaikydami, rodos, abiem saugų atstumą,  nuodugniai tyrinėja savomis juslėmis, sakytum mėgindami suvokti grėsmės dydį ar nepažįstamo kitakilmio galią.

  Baisūnas šiek tiek palinksta į priekį pridėdamas delną prie krūtinės, kartu iš gerklų pasigirsta trumpi garsai – ir tai ne šuns lojimas. 

  Balsas toks melodingas, toks švelnus, jis skamba tobulai, per tobulai: kiekvienas garsas raminantis, glostantis, tolygus ir skaidrus. 

  Ir neįmanoma suprasti, kokią reikšmę turi tie garsai.

  Baisūnas mosteli rodydamas kryptį ir atsukęs nugarą ima judėti pirmyn – ne žengia, tvirtai statydamas pėdas ant žemės, bet sakytum slysta paviršiumi. Morta pradeda sekti iš paskos, atsilikdama, kuboidiniai akmenys baigiasi, prasideda kietas, pilkmelsvis gruntas, po kiekvienu žingsniu traškantis kaip seniai išdžiuvęs molis, – atrodo,  niekada čia nebuvo šlapia.

  Iš visų pusių kyla stačios uolos, jų spalva blausi, prigesusi – tokia nusidažo vakaro dangus, kai saulė jau nusileidusi ir naktis dar neprasidėjusi.

  Morta dar kartą žvilgteli į ežerą už nugaros – ramų, nejudantį, tolstantį – ir supranta, jog grįžti ten ji nebegalės, net jei to labai norėtų. Kelias tik vienas, ir jis sminga tiesiai gilyn, į tamsią uolėtą sieną. Apima toks keistas jausmas, kai tu nieko nematai, bet atrodo, kad tave tikrai kažkas stebi. Nejaugi jos juda? 

  Baisūnas pasisuka į ją, ir jai pasivaidena, jog jo tuščiose akiduobėse trumpam šmėsteli kažkas panašaus į apgailestavimą. Tuomet jis nusisuka, juda pirmyn, gruntas trakši po jo deformuotomis pėdomis. 

  Uolos čia kitokios, stovi atskirai, lyg kokie milžinai, lėtai siūbuoja pirmyn atgal, nedideliais posvyriais, be jokio darnaus ritmo. Ūmai dvi iš priešingų tako pusių suvienodina judesį ir trenkiasi viena į kitą! Smūgis toks stiprus, kad žemė po kojomis sudreba, garso banga nukrečia kūną. Oda pašiurpsta, širdis stoja iš baimės, o tos uolos tuoj pat vėl prasiskiria, grįžta prie ankstesnio siūbavimo. Jokių skeveldrų, jokių dulkių.

  Ausyse vis dar spengia, ir ji žiūri į tą vietą, kur ką tik susitrenkė tos akmeninės pabaisos. Priekyje šunžmogis irgi kelioms akimirkoms sustingsta, paskui kilsteli snukį į viršų ir uodžia orą, tuščiomis akiduobėmis seka dabar jau nurimusius kalnus, įsitempęs klauso. Morta girdi, kaip jis dusliai sudejuoja duodamas ženklą judėti, ir vėl žengia pirmyn, tik šįkart kur kas lėčiau ir atsargiau.

  Kurį laiką jiedu eina jau beveik greta, tik ji atsilieka per žingsnį. Baisūnas vėl stoja, pakreipia galvą, jo smailos ausys sukruta pagavusios oro virpesius, ir Morta net nespėja nieko ištarti, kai jo nagai įsikerta jai į riešą – ji net sucypia iš skausmo. Tada jis staigiu, stipriu judesiu trūkteli ją – sekundės dalis, ir jie būtų sutrėkšti kaip musės, bet jiems pasiseka prašokti tarp besusidaužiančių uolų.

  Tačiau tai nesibaigia – tenka įveikti dar keletą pasalūniškų smūgių. Pagaliau jiedu ištrūksta iš kalnų ir Morta krenta kniūbsčia ant žemės visai išsekusi. Šunžmogis irgi nuvargęs tupi netoliese, sunkiai alsuoja, paskui atsistoja ir kantriai laukia, kol Morta irgi pakils. Ji išgirsta vėl tą patį melodingą balsą, pakelia galvą – baisūnas rankos mostu rodo, kad stotųsi, rodo, kur ji turi eiti. Morta atsigręžia į tą pusę – horizonte veriasi neaprėpiamas spindinčio smėlio laukas. Ji pajunta silpną vibraciją. Iš kur ji? Kas ją skleidžia?

  Morta klausiamai pažvelgia į šunžmogį. Jo snukis! Visąlaik buvęs toks atgrasus, toks pamėkliškas, o dabar štai jį puošia neįtikėtinai šilta šypsena, jog Mortai ima byrėti ašaros. Jis nukreipia smilių į save ir ištaria:

  – Ksolotl.

  Vėl ragina, šįkart griežčiau, ją eiti. Ir bematant prašampa. 

 Tą pačią akimirką laukas pajuda, lyg eskalatorius, ir ima nešti Mortą ten, kur tolumoje boluoja vos įmatomas objektas.

    Kuo arčiau, tuo jis didesnis, išryškėja kontūrai, kurie primena milžinišką palmę, išstybusią ligi dangaus, kartu vis stiprėja vibracija.

    Ir štai, ji visai prie pat – pasirodo, tai ne daiktas, ne statinys ir net ne augalas, o kažkoks nežinomos dimensijos tvarinys, šviečiantis žalsvai, beveik akinančiai ir viršuje išsišakojantis į begalę atšakų. 

  Morta pradeda kilti į viršų – sklęsdama, lyg pienės pūkas, sukasi spirale aplink  stiebrą, pamažu nyksta baimė, neviltis, skausmas, pyktis. Kas dar? Pavydas, rūpestis, prisiminimai, visos mintys… Darosi lengva. Ji pasiekia išsišakojimą, pasuka į vieną iš atšakų, tarsi ja plaukia. Neapsakomai traukia į priekį, ten nieko nematyti, išskyrus ryškią žalią šviesą.

  Vibracija įgauna beprotiškai aukštą dažnį.

 Akyse sprogsta pikseliuotas vaizdo artefaktas, subėga į horizontalias linijas ir dingsta.

Ant kelių parkritęs pratisai suklykia vaikinas. Tolėliau mėtosi sulamdytas naujutėlaitis aerociklas. Ilgos vario spalvos garbanos draikosi krešančio kraujo baloje, jos kūnas – sustingęs.