13. Petras Blažys. Kažkoks

Gaidys! Aš sakau tau, ten buvo milžiniškas gaidys. Tikra pabaisa. Jau dešimt metų klaidžioju senosios Lietuvos dykynėse, daug baisių padarų esu matęs, bet tokio…

Ką? Viską pasakoti nuo pradžių? Taigi pradžią ir taip žinai. Pats mane samdei. Sakai reikia protokolui? Ech, na gerai, gerai. Tavo bunkeris – tavo taisyklės. Beje, visai gražiai įsirengei – neoninės šviesos, prieštvaniniai peizažai… Beje, kokį oro filtrą naudoji?

Atsiprašau, daugiau nenukrypsiu. Mano vardą ir taip, tikriausiai, žinai – Algis. Iš Grigiškių. Kuo užsiimu? Chaltūrinu. Ar kaip jūs Vilniečiai sakote – samdomas medžiotojas. Vyras už pinigus, che che.

Pradėsiu tada nuo pradžių. Grįžau neseniai iš Kauno. Padėjau vietiniams „legendinį“ kryžiaragį medžioti. Toks ir legendinis. Tiesiog peraugusi karvė, tik ragai kryžius primena. Net ne kryžius, o kardus. Tris kauniečius medžiotojus nušniojo jais – vieną išvis per pusę perrėžė kaip kopūstropę. Teko Manteliui sunkiąją artileriją traukti… Užtat ir negavom dalies žadėto atlygio. Už ką čia gausi, kai kailis ir mėsa velniop į skutus nuėjo.

Sėdžiu, vadinasi, aš grįžęs Rūtos slėptuvėje, geriu kažkelintą bokalą, keikiu Mantelį ir tą prakeiktą karvę. Čia, kur buvęs kur nebuvęs, išlendi tu ir pradedi pasakėles sekti, kad va, yra toks darbelis Užupyje. Reikia pargabenti kažkokį baltą akmenį iš už raudonų plytų pylimo ir panašiai. Aš nors ir girtas, bet siunčiu tave velniop. Che che. Radai, mat, durnelį. Visi gi žino, kad Užupyje, dar nuo apokalipsės, kataklizmo, ar vadinkime tiesiog lietuviškai – tvano laikų, paskelbta karantino zona ir joks sveiko proto dvikojis nekiša į ją nosies. Bet tu, niekšeli, žinojai, žinojai, kaip sugriebti man už silpniausios vietos. Matei, žalty, kad Kaune prastai užkaliau ir pigų birzgalą srėbiu. Sakai, pristatysi man saugiai krovinį – duosiu penkiasdešimt gabalų. Dar kartą primenu – penkiasdešimt tūkstančių naujųjų litų. Pats matei, kaip man žandikaulis atvipo ir… Atsipeikėjau tik kai jau buvo šaukštai po pietų, tušti bokalai ir pasirašyta medžioklės sutartis. Na bet nieko, mąsčiau tada, su tokiais pinigais galima ir į kokius Trakus persikraustyti likusiam gyvenimui. Prie to gėlo ežerėlio, kur turčiai kaip tu visus krantus apsistatė bunkeriais. Ką, sakai, neįpirkčiau? Dar tokį baltą kilimėlį kaip va po kojomis guli paimčiau. Oi, atsiprašau, pamiršau batus nusivalyti po medžioklės. Nieko baisaus, nusipirksi naują.

Žinau, žinau, nukrypau vėl. Protokolas ir panašiai. Turi parūkyti? Ačiū.

Tai va, susirenku aš savo chebrą – Mantelį ir Olegą.  Apie Mantelį jau šiek tiek užsiminiau. Jis kai karvių nesprogdina gaisrininku uždarbiauja. Turi seną raudoną sunkvežimį su vandens cisterna ir žarnomis. Prisipildo upėje vandens… Daug čia jo po tvano, tik reikia žinoti, iš kur semti, nes, žinai, jei prie Vilko pėdos siurbsi, tokiu „vandeniu“ dar labiau ugnį užmaitinsi. Prisipildo jis, vadinasi, to žalio vandens ir varo staugdamas sirenomis degančių bunkerių gesinti. Keliai duobėti, darbas sunkus, bet atlygis… Pats žinai. Ką tu begausi iš kliento, kai jau viskas būna sudegę. Kartais ir pats klientas. Gal tik kaimynai sumeta kelias dešimkes iš gailesčio.

Olegas? Olegas buvo kažkada profesionalus kūvaldautojas. Nesidrovėdavo „išgražinti“ savo priešininkų randais – plastikos chirurgu vadindavom. Kiek aš litukų pasidariau lažybose už jo pergales, ohoho! Bet va, prasileido kartą pats iš kūvaldos į kelio girnelę ir viskas. Užsisuko pinigų kranelis. Tiek jam, tiek man teko ieškotis naujo darbo. Aš, kaip matai, išėjau į medžiokles, o tas šlubius kebabinę atsidarė. Bet kokią žiurkiaulę ar katašunį taip skaniai paruošia, kad nusiėmęs pirštines pirštus laižysi ir imsi dar vieną porciją. O paskui dar vieną. Dabar galvoju, ar tik neįmaišo jis į kebabus kokių nors durnabulvių…

Supratau, grįžtu prie reikalo. Susirenkame mes trise iš vakaro Vilniuje. Užsiperkame Kalvarijos sandėliuose ginkluotės, filtrų, kitų reikalingų medžioklei šmutkių – na, pats įsivaizduoji. Pernakvojame viešajame bunkeryje ir saulei tekant keliaujame prie upės. Jei tiksliau – į Žaliąją pakrantę, kur Arkangelo šventykla stovi ir upė ne tokia plati – kitas krantas beveik matosi. Nežinau, nuo kokio cheminio elemento tas vanduo taip žaliuoja, bet, matyt, ne dėl švarios gamtos ten gyvenantys žyniai savo vizijas regi. Olegas išsimaino iš vieno jų valtį – pasirodo, net ir tie šventuoliukai po vizijų išalkę kebabus mėgsta pakramsnoti.

Iriamės, vadinasi, upe, ir kuo toliau, tuo labiau kūnas pagaugais eina. Prisimenu tuos visus pasakojimus apie Užupyje gyvenančias pabaisas ir jaučiu, kad kelnės pilnėja… Aišku, kad ne nuo pinigų… Bet raminu save. Įsivaizduoju, kad kelnėse visgi pinigai, o aš sėdžiu be dujokaukės žydroje Trakų pakrantėje…

Bam, laivas prisišvartuoja. Deja, ne žydroje pakrantėje, bet taip vadinamame Užupyje. Čia viskas kol kas panašu į Vilnių – visgi prieš tvaną Užupis buvo jo dalimi – tačiau aplinkui vien senojo miesto griuvėsiai ir nei vieno bunkerio stogo. Nieko nuostabaus. Tik visiškas idiotas galėtų gyventi tokioje šiurpioje vietoje, o dar didesnis idiotas leistųsi gilyn į betoninius sąvartynus.

O mes, idiotai, lėtai ir atsargiai slenkame nuolaužų krūvomis į pietvakarius. Tolumoje baltai švyti kažkokios senos šventyklos bokštas. Mes prie jo nesiartiname. Kas žino, kokios piktos dvasios ar kaukai apsaugojo jį nuo tvano. Orientuojamės juo, bet apeiname lanku. Tau juokinga, bet po ta šventykla, sakoma, žmones laidojo, kurie dabar prisikėlę nuo radiacijos ar kitų nekromantinių bangų slampinėja Užupio labirintais. Laimei, galiu iš karto pasakyti, numirėlių, ar nemirėlių, kaip juos čia geriau pavadinti, mes tąkart taip ir nesutinkame.

Užtat išgirstame giesmę. Ne, ne tokią kaip tų fanatikų šventikų ar dulkinamos tavo mot…

Atsiprašau, che che, kvailas įprotis. Žodžiu, Olegas užsimena, kad gieda, tikriausiai, kažkoks… Gaidys! Olegas sako, Olegas žino – jis tuos paukščius kartais į lavašą suka. Dar, kiek žinau, gaidžius naudoja vietoje žadintuvo. Na, ir vištoms apvaisinti, kad kiaušinius dėtų. Ko tu žiūri taip į mane? Iš kur man žinoti, ar jūs vilniečiai čia matę tokius padarus…

Geriau įsiklausius tenka su Olegu sutikti. Gieda gaidys, tačiau taip garsiai, lyg garsiakalbį būtų prarijęs. Brrr… Toks jausmas, kad ir dabar vis dar girdžiu tą klaikią giesmę. Tau nieko nesigirdi? Aišku. Reikės išgerti kažko stipresnio po viso šito pasakojimo…

O man tuo metu Užupyje viskas stoja į savo vietas. Gaidys. Baltas ovalus akmuo… Kiaušinis! Tu, bjaurybe, taip ir nesakei, kad ten bus kiaušinis. Baltas akmuo, matai! Tfu! Tik nereikia man knisti proto, kad nežinojai.

Tiek to, argi dabar svarbu? Prieiname galiausiai pagal tavo nurodymus raudonų plytų pylimą. Matyt, didelis pastatas ten kadaise buvo, kad tiek daug plytų pabyrėjo. Čia kelią pastoja baltos putos – primena šiek tiek avigalvio vilną. Mantelis, kaip visokio vandens žinovas, uždraudžia per tą putą eiti. Vėlgi – buvo girdėjęs kažkokią istoriją – jei žengsi į baltą putą, atgal išplauksi raudona…

Na, niekas dar nenori kraujais apsiputoti, todėl randame brastą iš suvirtusių metalo stulpų. Perlipame ir atsargiai kopiame plytomis į viršų. Staiga ausis pasiekia dar vienas keistas garsas – visai čia pat, kitapus plytų sienos. Olegas jau žiojasi kažką sakyti, bet aš ženklais rodau žiopliui užsičiaupti ir gultis. Visus šonus susibadau ant tų plytgalių tysodamas, kol galiausiai įsidrąsinu ir ropoju toliau. Pasiekiu viršūnę. O ten… Ten, už raudonų plytų pylimo, savo lizde tupi kaž…

Koks dar gaidys? Joks ne gaidys, nepertraukinėk, kai įsijautęs pasakoju, gerai? Gaidžius nuo vištų aš ir be Olego galiu atskirti. Taip, ten buvo višta. Dydžio sulig trijų aukštų namu, jei tokių pastatų dar būtų išlikę po tvano. Aš net dujokaukės stiklus pratrinu tris kartus, bet mano akys nemeluoja – višta milžiniška. Sėdi, galvutę… ką jau galvutę, visą savo cisternos dydžio galvą kraipo į šalis ir kudakuoja kažką patenkinta. Užtat su jos akimis tikrai kažkas negerai. Jų vietose – lyg sukietėję kraujo šašai. Va tau, kaip sakoma, ir akla višta.

Kalbant apie akis:  mano akys geros – medžiotojo. Apačioje, tarp purvinų vištos milžinės plunksnų pastebiu ieškomą kiaušinį. Bet kaip ištraukti, kai tokia stora šikna jį laiko prispaudusi? Praleisiu šį kartą juokus apie tavo motiną ir eisiu prie reikalo. Sėdime, svarstome visokius variantus, ir čia mano chebrantams kyla geniali mintis. Olegas išsitraukia pietums skirtus kebabus, Mantelis – nuotolinių sprogmenų gabalą, aš­ surandu lipnios juostos, ir štai – „pašaras“ paruoštas. Su virve atsargiai leidžiame tą ypač „aštrų“ kebabą žemyn vištai…

Cap! Prarijo taip staigiai, kad net pašokome iš nuostabos. Ta prakeikta višta, nors ir akla, bet klausą turi gerą – tiesia jau snapą į mūsų pusę. Laimei, Mantelis turi delne pasiruošęs detonatorių ir višta akimirkai išsipučia kaip balionas. Kažkur jos viduriuose pokšteli sprogimas. Ta cisternos dydžio galva krenta šalia mūsų ant plytų kalno, vos suspėjame atšokti. Pro pravirą nebegyvos vištos snapą teka kraujo srovė. Tiesiai į tas apačioje vilnijančias putas, kurios dabar nusidažo raudonai. Sutinku, kad blogas ženklas, bet klausyk toliau.

Patenkintas Olegas kažką svaigsta apie vištienos atsargas visam gyvenimui, o man iš galvos neišeina anksčiau girdėta gaidžio giesmė. Juk ne šita vištpalaikė taip staugė.

Kiaušinis sunkus bjaurybė, bet, pasinaudoję gaisrininko Mantelio profesiniais įgūdžiais ir įrankiais, ištraukiame ir užtisiame ant kalvos. Kol kebabistas pjausto vištos mėsą, svarstome, kaip čia tavo baltą akmenį saugiai nuridenti žemyn…

Eik tu bunkerin! Girdėjai? Ar man vėl vaidenasi? Tebūnie, bet tuo metu tikrai nesivaideno ir išgirstame dar vieną „kakariekū“. Netoliese. Olegas meta skerdienas ir klibinkščiuoja į pagalbą mums. Vargais negalais nuleidžiame kiaušinį apačion. Velniop, lekiame dėję skersą per tas raudonas putas – reikia kuo greičiau pasiekti griuvėsius ir bent šiokią tokią priedangą. Aš atsisuku atgal… Kiaušinis vos neiškrenta man iš rankų – tolumoje iš rūko išlindusi laiba galva – su skiautere, aštriu pražiotu snapu… Dantimis? Aš sakau tau, va ten tikrai jau buvo kažkoks gaidys, ir jis sparčiai artinosi mūsų link.

Skubame, kojos pinasi, dujokaukių stiklai rasoja, baigiame filtrus iškvėpuoti… Staiga spjūvio garsas, švilpimas, trenksmas. Jaučiu, kaip nuo smūgio bangos rituosi į šalį. Ant manęs byra žvyras, aptaško lipniu skysčiu. Pasisuku į Olegą – gyvas, bando stotis. Pasisuku į Mantelį… Hm… Jo vietoje kažkoks riešutą primenantis akmuo į žemę susmigęs. Tik šlapia vieta belikusi iš gaisrininko. Užgesino jį patį kaip kokią nuorūką… Duok dar vieną cigariuką.

Nėra kada ilsėtis ir gedėti – gaidys artinasi ir dar peraugusiais riešutais spjaudosi! Turbūt, kaip jis ten, adrenalinas sukilo, pats nežinau, kaip tą upę pasiekiau ir kiaušinį valtin įverčiau. Kas? Kur Olegas? Ach, taip, Olegas. Benešant krovinį jam visai koją pakirto, senos žaizdos pasireiškė. Matau, traukia jau savo visai tokią nesportinę kūvaldą ir sako: eik be manęs, užversiu aš tą gaidį…

Ar aš durnas? Kartais. Bet antrą kartą manęs raginti nereikia. Čiumpu aš kažkaip vienas tą kiaušinį ir valtele parsiplukdau atgal į Vilnių. Sprendžiant iš kūvaldautojo riksmų, versti gaidį jam sekėsi nekaip. Na, bent jau neleido man numirti. Šį kartą ne iš bado, o iš tikrųjų. Pasiilgsiu jo kebabų…

Štai ir viskas, mano istorija baigta. Galėsi anūkams papasakoti. Kiaušinis pas tave. Nešk čia tuos naujuosius litus, nebūk…

Gaidys! Tik nesakyk kad ir dabar negirdėjai jo kakariekavimo. Iš veido matau, kad girdėjai. Bet kaip jis čia… Pats mačiau, kaip tavo klapčiukai kiaušinį valė, kad jokių kenksmingų dalelių ir kvapų neliktų. Kaip jis mus…

Batai? Kas negerai su mano batais? Na, aplipę šiek tiek purvais, raudonomis putomis… Ach, raudonos putos! Visgi prišaukė nelaimę. Vieną didelę piktą nelaimę…

Po šimts! Kirto kaip reikalas. Net šviesos prigeso. Tikiuosi tavo prašmatnus bunkeris atlaikys. Uch! Ten rimtai siena įskilo? Ei! Palauk! Kur tu bėgi? Kur mano pinigai?

Taaaip… Visa šita situacija yra išties kažkoks…