12. Gruodis Žeknys. UPĖ

Prisimenu ją: laukinę, tamsią ir sapnišką, kupiną daugialypio šnarėjimo ir knibždėjimo visame kame. Vietą pilną gyvybės ir garsų, ir tuo pačiu sklidiną nežemiškos, beveik grėslios tylos.

Giria driekėsi iškart už Gyvenvietę juosusios sienos, kurios šaltai nykus lygumas man visad atrodė kaip akibrokštas pačiai šios vietos prigimčiai.

Tikra bjaurastis, – raukydavosi mūsų tėvai, žvelgdami į gūdžią senų medžių tankmę kitapus. – Na nieko, atėjus laikui sutvarkysim. Kaip reikiant padirbėjus išeis gera vieta laukams.

„Tvarka“ buvo vienas jų ypač mėgstamų žodelių. Kaip ir „nauda“ bei „darbas“. Užaugome šiai trejybei rūpestingai sūpuojant mūsų gyvenimus.

Šioj žemėj buvom naujakuriai, o kitapus sienų vis dar plytėjo atžaraus ir klastingo chaoso valdos, kurias mums teks pažaboti ir įveikti. Kruopščiu planavimu, darbu ir atkaklumu.

Be reikalo ton pusėn neikit, – kiek tik atmenu draudė mus tėvai, sakydami, kad ten šlaistosi neaiškios padermės išperos, galinčios sutaršyti bet ką, kas tik atsiduoda joms nepatinkančiu kvapu. Buvom tik vaikai, o mūsų smalsumas nenustygo tarsi paikas žvėriūkštis – landus ir nepasotinamas, – tad vos pasitaikius progai būtiniausiai įsigudrindavom ten išsmukti.

Giria dunksojo kaip atskiras pasaulis, svetima nepažįstama karalystė, gąsdinanti ir sykiu viliojanti tamsiomis savo paslaptimis. Mums patiko joje žaisti, vaizduojant atradėjus arba medžioklius, taikliais šūviais vieną po kito klojančius šešėliuose besislepiančius šių senų šventvagiškų žemių nelabuosius.

Ir dar ten buvo Upė – kerinčiai švytinti juosta už ošiančios tamsos ruožo. Didi ir nirtulinga, kliokianti taip kurtinančiai, kad šūkaliodami paupy vos girdėdavom vienas kito balsus. Šlaistydamiesi tarp keistų formų nuolaužų, plačiai išsibarsčiusių jos pakrantėj, spėliodavom, ko čia būta anksčiau. Įžvelgėm ženklus, pėdsakus trupančiuose luistuose ir pamatų likučiuose ir supratom: kažko čia jau gyventa. Seniau, dar prieš atkankant mūsų žmonėms.

Griuvėsiai buvo niūrūs, pajuodę, tvoskiantys šalčiu ir tuštuma. Nė sykio ten nieko nesutikom, nieko nepamatėm. Nei žvėrių, nei demonų, kuriais mus gąsdindavo tėvai.

Kol vieną pavakarę bekvailiojant pakrantėj netoli mūsų staiga sujudo vanduo.

*

Upė saulėlydžio spinduliuose tądien buvo tarsi ne šio pasaulio, auksinė ir švytinti, beveik kaip sapnas. Ir tai, kas išniro iš verpetuojančių jos gelmių atrodė kaip kerintis ir tuo pačiu bauginantis sapnas.

Iškilęs pavidalas buvo didžiulis, kunkuliuojantis, kliokiantis baltais kriokliais, tarytum išlietas iš raibuliuojančio vandens. Žmogaus ir dar kažko nenusakomo mišinys. Spindinti esybė iš tėkmės, šviesos ir galios, besimainanti tiesiog mums prieš akis.

Tada išgirdom balsą. Juoką. Skambų, nevaržomą ir giedrą. Ir supratau, kad vienas iš tiesų yra du – besijuokianti moteris susitaršiusiais plaukais, įraudusiais skruostais ir nežemiškai švytinčiom akim ir nenustygstanti pabaisa srūvančio vandens kūnu, kurią ji buvo apžergusi raitomis tarsi nartų žirgą.

Toji be paliovos keitė formą, takūs kontūrai sruvo ir purslojo visai kaip upės vilnys. Vieną akimirką atrodė kaip vingri gyvatė, kitą – it guvi žuvis. Probėgšmais įžvelgiau kažką panašaus į pražiotus nasrus pailgame pavidale, vis išryškėjančias galūnes ar uodegas, paskui – lyg ir sparnus, o gal pelekus. Suskaičiavau septynias pasiutėliškas akis, kurios žvilgėjo tarytum mažos šelmiškos žuvelės. Bent spėjau, kad tai akys.

Išvydusi mus moteris pakreipė galvą it nustebęs smalsus paukštis. Žvilgsnis aštrus, veriantis, pašaipus. Akys tvoskė skaisčia laukine šviesa. Ji atrodė stipri ir tvirta, romiai išdidi ir tuo pačiu nerūpestingai atsipalaidavusi. Vėl nusišypsojo, tada plaštaka švelniai brūkštelėjo pro pirštus tekantį būtybės siluetą, tarytum glostytų budriai suklususio žvėries šoną. Ramindama, o gal duodama ženklą?

Tasai, kas tai bebuvo, subangavo, suvilnijo visu kūnu, staigiai trūktelėjo į priekį ir keliais lengvais šuoliais nėrė atgal į šniokščiančią Upės srovę. Judėjo su tokiu grakščiu nuožmumu, kad man net kvapą užėmė. Lyg būtų pati versmė – nepažabojamos stichijos dalis, kelioms akimirkoms įgavusi apčiuopiamą formą.

Lig tol man neteko matyti nieko labiau sukrečiančio ir gražaus.

Žaižaruojantis miražas dingo tėkmėj lyg nebuvęs, o mes, regis, dar ištisą amžinybę stypsojom ant kranto pražioję burnas.

Bežadžiai. Priblokšti. Pakerėti.

*

Grįžom atgal į mūsų tvarkingą Gyvenvietę, su nykiai vienodais pilkais namais ir tokiais pat juos pastačiusiais žmonėmis. Griežtos formos, mūrų šaltis ir tarp jų kietai suslėgti mūsų visų gyvenimai. Sudususi, prėska ankštuma. Pirmąkart šitai pajutau taip aštriai, bemaž skausmingai.

Susispietę už mano tėvų namo kurį laiką galvojom apie tai, ką matėm paupy. Mūsų tėvai, nusprendėm, draudė ten eiti, nes nenorėjo, kad pamatytumėm, jog pasaulyje iš tiesų esama tokių vietų kaip Giria ir tokių būtybių, kaip Toji Upėje. Nuostabių, pašėlusių, laukinių, nutrūktgalviškai laisvų ir tokių sukrečiančiai gyvų. Išties gyvų. Galbūt jie pavydėjo, kad patys negali būti tokie kaip Toji moteris, be jokios baimės siaučianti su patrakusiais Upės gaivalais, ir todėl liepė mums laikytis atokiai?

*

Tąnakt jas sapnavau. Moterį šokančią su Upe. Ir Upę šokančią jai. Jų šokis buvo tarytum skrydis. Tarytum beprotiškas šuolis bedugnėn.

Paskui moteris išbrido į krantą, prisiartino prie manęs. Visai čia pat. Užuodžiau samanas, lietų ir drėgnas šaknis. Ji lyžtelėjo savo pirštus, palinko artyn ir perbėgo jais man per veidą, palikdama šlapią vėsų pėdsaką, tarsi perpiešdama jį iš naujo.

Iš paskos prislinko ir vandenų esybė. Ir aš ištiesiau ranką, ir įsidrąsinau, ir paliečiau ją. Paglosčiau. Ir toji sumurkė su saldžiu pasimėgavimu, tada kvėptelėjo lengvu gūsiu man į kaklą. Buvo vėsi, minkšta, žvilganti, kupina jėgos ir patikli kaip kūdikis. Mano pirštai slydo ja tarytum per skaisčią šviesą. Gaivią, perregimą ir jaukią. Ir septyniose būtybės akyse mačiau atsispindint septynis savo veidus. Mažus ir menkus. Kiekviena jų žvelgė skirtingai, bet visos vėrė kiaurai. Ir tą akimirką žinojau, kad aš daugiau nebesu aš, ir kad pirmą kartą gyvenime išties jaučiuosi savimi.

*

Kitą dieną vėl traukėm į Girią, prie Griuvėsių, prie Upės. Ėjom ten daugybę kartų per daugybę dienų. Bet daugiau nė sykio nematėm nei moters pašėlusiais plaukais ir švytinčiom akim, nei to stulbinamo vandenų gaivalo.

Giria buvo tamsi ir keistai tyki, tarsi ko lauktų užgniaužusi kvapą. Upė aršiai riaumojo ir gaudė, lyg būtų nebeišsitekusi savo krantuose.

Nešiojaus jos gausmą savyje. Ausyse, galvoje, mintyse. Nešiojaus jį dienų dienas, persmelkusį mane, nugramzdinusį savin ir sykiu keistai apkurtinusį likusiam pasauliui. Tarytum kitom akim regėjau viską aplink. Tai štai kaip viskas yra. Štai kokie jie, žmonės, su kuriais gyvenu…

Kol vieną tvankią naktį mane pažadino visai kitoks ūžesys. Tylus, grėsmingas, dvokiantis dūmais ir persunktas juoda kaitra. Mama užvėrė visas namų langines, užrakino duris ir sudraudė mane nepalikti kambario. Neaiškino, kodėl.

Šitaip pratūnojau kelias dienas. Amžinybę. Kol grįžo tėtis ir pasakė, kad jau galima išeiti.

Gyvenvietė bruzdėjo kaip visad, žmonės lyg niekur nieko dirbo savo įprastus darbus. Vien ore tvyrantis koktus pilkas tvaikas išdavė, kad kažkur nutiko kažkas baisaus.

Tik kai pagaliau vėl išsmukom kitapus, supratom, kas.

Girios nebebuvo. Jos vietoje driekėsi vien košmariška negyva plynė, kur ne kur pastirusi kraupiai kyšančiais stagarais lyg pajuodusiais išpuvusiais dantimis.

Nusigavę iki pakrantės teradom ugnies nusiaubtų Griuvėsių trupinius. Drumzlina, susiteršusi Upė plukdė negyvas žuvis ir aitrų purvą.

Kiek tolėliau ant vieno iš likusių strampų tykiai sūpavosi suanglėjęs pavidalas, primenantis ant vagio pakabintą didelę sulaužytą lėlę.

Parpuoliau ant žemės ir išsivėmiau sau po kojomis. Atpažinau ją.

*

Po alsios šutros dangų aptraukė audros debesys. Vėjas siautė kaip pamišęs, blaškydamas pelenų skutus ir skersgatvių dulkes.

Susispietę už mano tėvų namo mes ilgai galvojom apie tai, kas ištiko Girią ir Upę. Galiausiai nusprendėm, kad šitai padarė mūsų tėvai.

Kadaise jie atkako čia, sunaikino anksčiau paupyje buvusius kitų namus, nužudė jų gyventojus, o dabar sunaikino Girią ir nužudė moterį švytinčiom akim. Nes tie, kurie čia gyveno prieš mus, buvo tokie pat kaip ji. Išdidūs ir laisvi. Kunkuliuojantys gyvybe kaip Upė. Kaip Giria, kurią turėjo paversti pelenais, kad pagaliau įveiktų. Nes visa tai buvo pernelyg stebuklinga, pernelyg gaivališka, nes jie bijojo to, ko negalėjo suvaldyti ir pajungti savo naudai.

Ir mus suėmė siaubas supratus, kad šitaip viskas ir bus mūsų gyvenimuose. Kad tie, kurie stato sienas, nenori, jog pasaulyje egzistuotų kažkas laisva. Ir kad šitai jie verčiau sunaikins.

*

Nepajėgiau užmigti. Vis vaizdavausi, kaip negyvi girios skeletai kaukia naktyje, tarsi jiems kas rautų sielas su šaknų likučiais. Galiausiai ištykinau laukan. Ilgai stovėjau kieme ir traukiau į save drėgną, įsielektrinusią tamsą.

Tada vėl jį pajutau. Grumėjimą. Gaudesį, pamažėle, bet nenumaldomai kylantį iš gelmių. Iš žemės, pro uolas, pro mano basas pėdas, pro viską. Bijojau (slapta vyliausi) – kažkas vėl artėja, kažkas nutiks.

Atrodė, kad dangų kitapus sienos siaubingai greitai užtraukė gigantiškas debesis. Bet tai nebuvo debesis. Veikiau kažkas panašaus į mirguliuojantį tinklą iš daugybės audringų raštų. Kartkartėmis jie nušvisdavo.

Stovėjau ir stebėjau. Darinys vis dar laikėsi vietoje, bet pamažu ėmė spaustis, siaurėti. Tarytum dangun nueinantis verpetas.

Oras nesuprantamai pakito. Ūmai tarsi pritvinko tiršta, sodria drėgme, kokią gali jausti užslinkus rūkui. Bet nebuvo jokio rūko. Tik tas plevenantis švelnios dulksnos jausmas. Jis supo mane, merkė kūną, šliuožė oda, glostė šlapiais pirštais. Tarsi kažkas gyvo. Kupino tykios galios.

Žinojau, kas tai.

Bežodis balsas tėkmėje. Klausiantis, sunerimęs. Šaltos vilnys glaustėsi man palei šonus kaip pasimetę, motinos ieškantys kačiukai. Žinau, – sušnabždėjau į tamsą, – atleisk. Jos nebėra.

Atsakas plūstelėjo gildančiai ledine banga. Orą sukrėtė stiprus virpulys. Susverdėjau, tada pajutau, kaip grėsmingai amorfiška masė kelia mane, apglėbia, neša su savimi.

Tėkmė gaudė mano kraujyje ir aš alsavau jos ritmu. Įkvėpt, iškvėpt. Viskas susiliejo, ištirpo ribos. Mane apsiautė gryna, šalta, nepermaldaujama galybė. Didžioji Versmė. Ūžianti laukinė nežinia. Jaučiau jos kvietimą. Nuostabiausią dovaną, apie kurią tegalėjau pasvajoti.

Akimirka. Dvi. Gal daugiau. Dvejonė šliūžtelėjo kaip glitus šešėlis. Smilktelėjo gėdingos baimės gylys.

Užsimerkiau, atsimerkiau – tik tiek. Išsyk supratau – baigta. Pabūgau. Ir ji beregint išslydo man iš rankų. Atšlijo kaip atslūgstanti potvynio banga. Nutrenkė mane atgal ant kietos, perdžiūvusios žemės. Ir visa išblėso lyg nebuvę.

Liko tik spengianti naktis, tuščias kiemas ir horizontą atitvėrusi siena. Man neįveikiama.

Po ilgas dienas lydėjusio svaigiai stebuklingo gausmo, užgriuvusi tyla atrodė kurtinanti. Baisi. Apmaudas gniaužė kaip dusinantis kumštis.

Šalo pėdos. Susiriečiau į kamuoliuką ir pravirkau.

*

Kitą dieną išgirdau tėvus tarpusavy kalbant, kad didžioji Upė pernakt nežinia kur prapuolė, o jos vietoj teliko suskeldėjusi akmenuota vaga, nelyginant žemėje išėstas bjaurus randas.

Išdžiuvo šuliniai. Per visą sezoną Gyvenvietėje nebeiškrito nė lašo lietaus.

Buvo daug ginčytasi, rietasi ir ieškota kaltų. Galiausiai tėvai nusprendė, kad turėsim susirinkti mantą ir vėl leistis į kelią. Ieškoti naujų namų.

Visa, ką jie su tokiu vargu statė ir kūrė ilgus dešimtmečius, Upė atėmė per vieną naktį. Paprasčiausiai pasitraukdama.

Visad prisiminsiu ją: siautulingą, svetimą ir sapnišką, pilną gyvybės ir tuo pačiu sklidiną nežemiškos, beveik šventos tylos.

Girią. Upę. Moterį.

Kartais, trumputėmis akimirkomis vis dar galiu jį užčiuopti. Tą tolimą gausmo aidą, paliktą Jos palytėjimo. Tada svarstau: o kas, jei?.. Jei tik man būtų užtekę drąsos atsakyti į kvietimą? Kur toji tėkmė būtų mane nunešusi? Kuo dabar būčiau?

Žinau tiek: nebesu kaip anksčiau. Nes sykį, kad ir akimirkai, gavau paragauti šlakelį žėrinčio grynumo. Ir su juo dalelė Jos laukinio šėlsmo liko many.

Nešiojuos jį. Saugau. Lyg didžiausią brangenybę.