14. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Guobai

Guobai

– Tik ne pro Guobus! – vaikus į lauką žaisti,  ar į mokyklą išlydėdamos šūkteldavo motinos. Tarsi būtų įmanoma pamiršti! Šis draudimas čia gyvavo, regis, amžinai. Neiti pro Guobus, neiti į jų sodybą, nieko iš ten neskinti, nors vyšnių šakos nuo uogų lūžtų, net nuo žemės šalia neimti, nors ir skaniausi obuoliai, sultingiausios kriaušės po kojomis ridinėtųsi….

Neimti ir neskinti drausta ir iš kapų, bet pro juos ir eita, ir ten būta.  O Guobų sodyba buvo blogiau nei kapinės. Apaugusi galingais ąžuolais ir liepomis, apsikaišiusi iškaršusiais, tačiau kasmet kvapiais žiedais pražystančiais vaismedžiais, subrandinančiais gausų, bet tik paukščiam ir žvėrims tenkantį, derlių. Kad ir kaip vaikus masino Guobų sodas, ne vienas žinojo ir sėdynės perštėjimą, kai grįžus namo ir neatsargiai pasigyrus laimikiu motina suklikdavo, o išbalęs tėvas nusijuosdavo diržą. Daugeliui gerklėje atsistojo ir tos sultingos kriaušės, ir tos saldžios  vyšnios. Ir ne vienas, be vakarienės nugintas miegoti, girdėjo tėvus neramiai šnabždantis – kad tik blogai ta vagystėlė nesibaigtų.

Tik augesni vaikai sužinodavo, kodėl negalima iš Guobų sodybos nieko imti. Nenoriai kas prasitardavo, bet tai vienam, tai kitam senesniam išsprūsdavo tylūs pasakojimai. Kaip kolchozo pirmininkas liepęs ten medžius išpjauti, ir, kai niekas nesutiko, pats nuvažiavo. Tik kirvį į vieno ąžuolo kamieną įvarė, kai pamatė, kad jo troba dega. Viską metęs lėkė, o mažiausio, lopšyje miegojusio, sūnaus išgelbėti nespėjo. Laidojo jį su šulinyje iš sielvarto nusiskandinusia motina. O kitąkart girtas zootechnikas traktoriumi specialiai įvažiavo į sodybą. Gėrė su partorgu ir susilažino, esą prietarai visa tai, apleista vieta ir tiek. Kaip į sieną atsitrenkė tada traktorius į medžius, ir mirė jis vietoje ar tai širdžiai sustojus, ar tiesiog sprandui lūžus. Po to tas pats partorgas prasiblaivęs turėjo jo kūno važiuoti, niekas iš kaimo nesutiko nė artyn kojos kelti. Partorgas gyvas liko, bet per kelias dienas jam valktis ant akių užėjo ir nebyliu jis patapo.

Nė lapelis, nė šakelė nešlamėdavo Guobuose net per didžiausią liūtį ar audrą, o aplink sodybą nedžiūvo balos, kuriose, nepaisant dienos meto, atsispindėjo tik nakties tamsa. „Nenustoja verkti Guobienė“, – sakydavo moterys apeidamos balas, kad ginkdie vandens nepaliestų. Kai kurie pasakojo, kad ir šviesas pro tankiai suaugusius medžius naktimis matydavo, balsus girdėdavo. O kiti ginčijo, esą tai pasakos –  seniai nei Guobo, nei Guobienės nėra gyvų, guli nepalaidoti, neapgiedoti, kaip, tikriausiai, ir jų vaikai. Metai bėgo, vienkieminį kaimą suėdė kolchozas, miestelis pasislinko, pasikeitė. Nenaudojamoje plynėje liko nedžiūstančiomis balomis įrėminta tankynė – Guobų sodyba.

Senoji moteris pasirėmusi žiūri į tolį.

– Papasakokit dar, teta, – prašo Ignas. Jis kilęs iš šių apylinkių, todėl tautosakinei ekspedicijai vietą pasirinko tėviškėje.

Ir teta pasakoja.

Guobai buvo pasiturintys ūkininkai. Darbštūs, abu mokslus baigę, abu iš sukilėlių kilę. Sofija į miestelį atsikėlė su klebonauti paskirtu broliu, o Albertas buvo kilęs iš šių vietų. Sutiko jų mintys ir širdys, niekas neprieštaravo jų sąjungai – brolis palaimino, o tėvų jiedu nebeturėjo. Aukšta ir stipri Guobienė gimdė vaikus vieną po kito, visus prie mokslų lenkė, drąsius ir išmintingus augino. Trys sūnūs karininkais tapo, trys mokslo kelią pasirinko, o jauniausias – kunigystę. Tik vienintelė duktė Aldona svajojo užaugusi mokytoja būti ir savame miestelyje mokytojauti. Ir nė vienas nesuabejojo, kad rusams užėjus jų kelias į mišką veda.  

Teta nutyla, nusibraukia tyliai ištryškusią ašarą.

– Mokėmės su Aldona vienoje klasėje. Aukšta ir stipri kaip motina buvo, drąsi ir nepalenkiama kaip tėvas ir broliai. Kai išgirdo, kad bus šukuojamas miškelis, nedvejodama sėdo ant dviračio ir išrūko brolių perspėti. Bet tik klyksmu perspėjo. Daug jų broliai išguldė seserį kankinamą išgirdę, bet ir patys galvas padėjo.

Visi jos klyksmus ir šaudynes girdėjo, visi juos guldomus miestelio aikštėje pamatėm. Ne guldomus, iš sunkvežimio metamus, kulkų suvarpytus, buožėmis uždaužytus, o mergaitę – dar ir išrengtą, kankintą, išniekintą. Aikštėje buvę akis nuo jų suko, sunkiai bandydami nuduoti aukų nepažįstantys, kol viską pertraukė Guobienės klyksmas. Ne kaip žmogus ji rėkė, kaip sužeista vilkė staugė. Kaip sausus lapelius nusipurtė sulaikyti bandžiusius vyrą ir brolį, ir ją suimti ketinusius stribus. Nebeatsikėlė anie, nuo motinos žvilgsnio užduso aikštės dulkėse besiraitydami. Niekas nė žodžio neištarė, akių nepakėlė, kai akyse pražilusi Guobienė pirštu į dangų dūrė Dievą kaltindama, kai kumščiais žemę trankė raudoti nenustodama.

Visiems tylint jie nužudytus vaikus į vežimą sukėlė ir savo sodybon nuvažiavo. Nesivijo jų niekas, nelydėjo, negiedojo. Tylėjo ir pats miestelio klebonas, paskui einamas. Paskutinė ėjo žilaplaukė Guobienė. Po nakties visi pamatė, kad kelias į Guobus žole, jaunais medeliais užžėlė, tarsi ne vakar čia vežimas važiavo. O sodybą aukšti medžiai nepraeinamai užaugo, tarsi šimtą metų čia žmonės nebegyveno. Niekas daugiau Guobų gyvų nebematė.

– Tai jie ten tebėra, teta? – klausia Ignas.

Senoji moteris stojasi. Atsidūsta. 

– Jau galėtų juos paleisti Guobienė, – tyliai ištaria. – Ir pačiai laikas ilsėtis būtų, – lyg sau, lyg Guobienei sako.

Temsta. Ignas tyliai išeina iš namų ir traukia link Guobų. Intuityviai aplenkia balas ir net vengia žvilgterėti į tamsų vandenį. Priglaudžia veidą prie tankiai suaugusių kamienų ir bando ką nors įžiūrėti. Jam rodosi, kad verandoje mato sėdinčią žilą moterį.

– Kas tamsta būsi? – išgirsta klausimą už nugaros ir krūpteli. Už jo stovi dviese – jaunas, rimtų akių vyras ir mergaitė, beveik neįžiūrimi vakaro šešėliuose.

– Aš, aš nuo Eugenijos, – nežinia kodėl ištaria Ignas ir mergaitė nusišypso. – Neturėtum čia vaikščioti sutemus, – tyliai ištaria šalia jos stovintis vyras, – tie tuoj pradės baladotis.

– Tie? – klausiamai žiūri Ignas, o vyras galva parodo į tamsų vandenį.

– Eikš, – pakviečia, ir Ignas seka paskui.

Prasibrovus pro tankumą atsiveria švari, prižiūrėta sodyba. Verandoje verpia graži, žilaplaukė moteris, žydi gėlės, kieme vaikštinėja ir tvarkosi vyrai. Moteris pakelia galva ir išgąstingai šūkteli:

– Vaikeli, iš kur, kas tave atvedė? – stojasi, priėjusi nužvelgia šiltomis akimis.

– Jis Eugenijos, mama, – už jį atsako mergaitė.

– Atsivedžiau, nes tie jau lindo baladotis, – priduria vyras.

Moteris ima Igną už rankos ir vedasi į namą. Tas kaip užkerėtas seka, ramiai dairosi ir, nors pačiam keista, nebijo. Jam įdomu.

– Ponia, kas tie „jie“? – klausia. – argi ne jūs… – užsikerta.

Moteris nusišypso.

– Kuo vardu būsi, žmogau Eugenijos? – klausia.

– Ignas aš, – susipratęs prisistato, atmintyje perkratęs, ko pagal senus pasakojimus negalima daryti anapusiniame pasaulyje. Vardo sakymo draudimo lyg ir nebuvo. – Eugenija mano močiutės sesuo, – papildo.

– Močiutės sesuo, – tyliai pakartoja moteris ir palinguoja galvą. – Mat kaip. O aš – Guobienė, Sofija. Apveda ranka sodybą, – su visa šeima. – O tie, – ji parodo į pro medžių tankmę raudonai degančias akis, – mano prakeikti stribai. Nežinojau net, kad šitaip prakeikti moku, bet kai pamačiau savo vaikelius, dulkėse gulinčius, – stačiai proto netekau. Surikau, kad jų kojų šventa Lietuvos žemė nenešiotų, kad savo motinų, vaikų ir krašto jie nebepamatytų nei gyvi, nei mirę. Kaip pakirsti krito ir liko čia baladotis. Ir mes, – patylėjusi priduria, – likom. Tiesiog norėjau vaikus prie savų palaidoti. O kitą dieną supratau, kad ir visą šeimą kartu prakeikiau.

Vis labiau temsta ir mėnulio šviesoje Ignui ima rodytis, kad kieme renkasi žmonės – kitokie, tik istorijos knygose matyti, bet savi, nes labinasi, šnekučiuojasi, susėdę pypkes rūko. Jam paaiškinama, kad Guobienės sielvarto tokio stipraus būta, kad net visų, prieš okupantus kovojusių protėvių dvasias prižadino.

– Tyra širdimi atėjai mums ramybės linkėdamas, – ryte išlydi Igną Guobienė. – Kad ir ko imtumeisi – mes tave saugosim. Nesam įkalinti, patys nusprendėm čia būti, kad jau anie mūsų palikti negali. Verčiau tegu šiose balose lindi, ne kad visus vandenis terštų.

Pro tankmę jį išvedęs vyras taria:

 – Mes savo pareigą Tėvynei atlikom ir galėtume laisvi būti. Bet negalim. Tėvai ir dėdė čia nei gyvi, nei mirę užstrigo, o mama nežino, kaip tą keiksmą nuimti.

– Jis nieko neprašė, tiesiog faktą konstatavo, – galvoja namo keliaudamas Ignas, – tarsi štai sužinojai kas ir kaip yra – tai daryk ką nors, jeigu sugebi.

– Teta, o kur tuos stribus palaidojo? – pusryčiaudamas lyg tarp kitko klausia Ignas.

Teta ilgokai žiūri į jį tylėdama.

– Nelaidojo jų, – galiausiai ištaria. – Miške užkasė, ir tiek. Visi sutarė tylėti – nebūtų gerai baigęsi, jeigu valdžia būtų sužinojusi. O po to dar kartą užkasė, ir dar kartą, kol galiausiai, akmenų į maišus pridėję, pelkėje paskandino.

– Kodėl? – nesupranta Ignas.

– Nes žemė juos išmesdavo, – atsako teta ir piktai nusijuokia, – juk taip juos Guobienė prakeikė. O tada….Pradžioje tik toje pelkėje vaidendavosi, po to, būdavo, upės dugne skenduoliais pasimatydavo, grioviuose žmones už kojų graibė. O galiausiai jie kelią pas Guobus rado ir nuo tada aplink sodybą balose sėdi. Gal galvoja, kad jeigu savo juodą darbą baigs, galės tolyn keliauti?  

– O kurioje pelkės vietoje juos sumetė? – klausia Ignas. – Ir ar gyvi dar, kurie tą vietą atsimena?

Saulei leidžiantis Ignas, teta ir miestelio vyrai traukia į pelkę.

– Tu matai prie ko etnologijos studijos atveda, – nelinksmai nusijuokia Ignas, su ilga žalga graibydamas pelkę. Jis nemato, bet už nerimaujančios tetos Eugenijos stovi Guobienė su šeima, o jų už, tolėliau, – ir raudonomis akimis vakaro sutemas gręžiantys stribai. Galiausiai pasiseka ir mauruoti, gleivėti, bet neįtikėtinai gerai išsilaikę maišai tempiami į aukštą laužą. Ignas girdi, kaip senoji Guobienė sušnabžda: „Nekviesti atėję, nekviesti ir išeikite.“ Laužas blyksteli ir smarkiai įsidega. Juk patartas Guobų Ignas laužą sukrovė iš sodyboje augusių   nudžiūvusių ąžuolų šakų. Jis net nesistebi kaip lengvai tai einasi, nes akies krašteliu matė, kad ir pjauti, ir į vežimą krauti miestelio vyrams padėjo vyrų ir moterų šešėliai.

Viskam sudegus teta Eugenija tyru vandeniu nupila laužavietėje boluojančius kaulus. Ryto rūkuose jau aiškiai matosi Guobai  ir tamsiais šešėliais susispietę raudonakiai.  

Guobienė, už rankos laikydama Aldoną, išeina į priekį ir taria:

– Neatleidau ir neatleisiu už dukros išniekinimą, už vaikų nužudymą, už šventos Lietuvos žemės teršimą. Bet paleidžiu. Žvėrimis bėkit, paukščiais skriskit į savo žemę, dulkėmis kriskit ant savo motinų kapų – tegu jos jums atleidžia, nes nei aš, nei šita žemė nedovanos.

Ir pelenai sujudėjo baltiems kaulams virstant pilkomis, rytų pusėn vėjo nešamomis, dulkėmis.

Su palengvėjimu atsiduso gyvieji. Viltingai nusišypsojo mirusieji ir pranyko rytinės saulės spinduliuose.

Po kelių dienų Guobų sodyboje rastus palaikus iškilmingai, su giesmėmis ir vėliavomis palaidojo miestelio kapinėse. O po kurio laiko muziejumi virtusioje sodyboje iškilo ir paminklas su visais čia palaidotų sukilėlių ir partizanų vardais. Tuo pasirūpinęs Ignas po studijų grįžo čia dirbti.

Ignas pakelia galvą nuo užrašų. Pro kabineto langą matyti paminklas, o šalia jo  – ar taip gali būti? – tas pats rimtų akių vyras. Ignas išbėga iš namo.

– Kas atsitiko? Jūs neišėjote? Ar tie sugrįžo? – klausia jis su nerimu.

– Kol kas ne, – niūriai šypsosi vyras, – bet žinai, kaip būna su piktaisiais. Mes neišėjome. Savai žemei apsaugos per daug nebus.