15. Justinas V. Prietarlė

Prietarlė

Žaibgalos kaimo taisyklės:

1. Nešvilpauti patalpoje;
2. Nedaužyti veidrodžių;
3. Nesisveikinti per slenkstį;

***

Kaime buvo tylu kaip šiąnakt pas mus. Žmonės miegojo, o ir valanda išmušus toji, kad geriau neslampinėti – trečia ryto. Tokiu metu, jei kas prabusdavo, čiupdavo iš po pagalvio rožančių ir melsdavosi, kol miegas ar saulė pasirodydavo. Jokių vaikščiojimų iki kibiro ar ąsočio. Nes naktį prasidėdavo dūšiapjūtė.

Mirtį vietiniai skirstė dvejopai – užtarnauta arba natūrali. Pavyzdžiui, jei žmogus pasendavo ir tokiu būdu žengdavo pas Abraomą – tai laikyta natūralia mirtimi. Jei – nukrito nuo stogo, mūrydamas kaminą – tai irgi natūrali. Tokių kaimiečių laidotuvės palydėtos šermenimis, raudojimu, giedojimais ir gedulingais pietumis. Kitaip tariant negailėta jokių dvasinių ir piniginių pastangų pakavoti nabašnikui.

Bet kartais nutikdavo užtarnautas galas. Tokiu atveju viskas būdavo daug paprasčiau – rastą lavoną nunešdavo miškan ir mesdavo į ten tyvuliuojantį prūdą. Jokių ceremonijų, kalbų ar giesmės. Tokio nejautrumo nepateisintų joks atėjūnas ar svečias. Tai atrodytų neteisinga, nepagarbu.

BET VISI ŽAIBGALIŠKIAI ŽINOJO TRIS TAISYKLES.

Ir privalėjo jų laikytis. Kaime nebuvo teismų, daboklių, teisėjų ar kitų prievaizdų. Egzistavo trys įstatai, kurių kilmės niekas nežinojo – jų tiesiog reikėjo nelaužyti. Priešingu atveju trobą aplankydavo Prietarlė – deivė, atsakinga už prietarų laikymąsi ir nesilaikančiųjų baudimą…

– Palaukit, tai jūsų kaime sumesdavo žmones į vandenį, jei jie nesilaikydavo… prietarų?

Etnologijos studentas Steponas Paliepsnis nebeišlaikė ir gana nemandagiai pertraukė ponią Eleną Vėšvienę. Vaikinas ją lankė, nes rašė darbą apie tikėjimą prietarais lietuviškame kaime XX a. pirmoje pusėje. Močiutę pasiūlė pakalbinti darbo vadovas – tolimas jos giminaitis.

             Nepaisant Stepono žodžių, Elena ramiai pažvelgė į svečią ir tarė:

– Na, taip. Juk čia ne karves ganyti – užtenka paklusti. Bet norėčiau jums papasakoti šį tą įdomesnio – kaip buvo nužudyti du pirmieji laužytojai.

Steponas atsiduso ir ėmė klausytis.

Nešvilpauti patalpoje

Kajetonas iš dėklo išsitraukė smuiką ir greitai jį suderino. Vyras ruošėsi vestuvėms – ryt teka jo sesuo. Kadangi nebuvo turtingas, nusprendė, jog sukurs jaunėlei kūrinį ir per šventę sugrieš. Pačią melodiją muzikantas rašė ilgai – ko gero, pusmetį. Kiekvieną natelę dėliojo it koks juvelyras – norėjo, jog skambėtų jautriai, gal net kiek sakrališkai.

Smuiką jam dovanojo tėvas – irgi muzikantas. Beje, auksinių rankų žmogus, kadangi instrumentą sumeistravo pats. Prieš mirtį, o mirė natūraliausiai kaip tik galėjo žilagalvis – nuo senatvės – sūnui paliko vieną prašymą:

– Grok, bet nešvilpk. Jei švilpsi viduj, velnią prikviesi. Gerai, vaikeli?

Žinoma, Kajetonas pažadėjo, nors ir netikėjo tuo, ką išgirdo. Bet ginčytis su artimu, kai tas merdėja, neatrodė gražu.

Vestuvių rytą vyras užsivilko marškinius, apsimovė kelnes ir lašiniais nublizgintus batus. Smuiko dėklą pagarbiai pasikišo po pažastim ir nukurnėjo bažnyčion. Po įžadų, sveteliai susirinko naujos šeimos troboj – liejosi sveikinimai, putojo naminis alus ir visi džiūgavo. Kajetonas visą vakarą griežė, žmonės šoko, buvo nepaprastai linksma. Vakaruškos pabaigoje, visiems susėdus išlenkti po paskutinę taurę, brolis atsistojo priešais seserį ir pasakė turįs dovaną. Ir tik nuskambėjus pirmiems akordams, nutrūko dvi stygos – jos lyg išgėręs puotos dalyvis neatlaikė vakaro linksmybių. Kajetonas buvo arti ašarų – juk pusę metų vargo, kad tik pasveikintų. Apimtas jaudulio ir klaiko padėjo instrumentą į dėklą, atsiduso ir ėmė… švilpti savo melodiją. Žmonės klausėsi sustingę, nes žinojo, kas laukia jaunuolio. Galiausiai nutilus, šis apkabino seserį, jos vyrą ir išėjo namo. Anksti rytą, Kajetoną rado negyvą, nenatūraliai kietai sučiauptom lūpom. Trečią valandą prie pat jo namų skalijo šuo.

Nedaužyti veidrodžių

Jei jau reikėdavo šukuosenos, žinojai – geriau nei Liucija niekas nepadarys. Net ir pelkynų pabaisą būtų pavertusi geidžiamiausia kaimo pana. Žaibgalos mergiotės bet kokiai progai artėjant, belsdavosi į josios trobą. Ne tik dėl ševeliūros. Liucė jas priimdavo Veidrodžių kambary – sienos, lubos ir net grindys buvo stiklinės. Toks stebuklas visas pakerėdavo ir visos norėdavo bent sykį užmesti akį. Čia buvo galima vaikščioti tik basomis – kitaip kirpėja nesileisdavo į kalbas.

Sykį į priėmimą atvyko turtingo ūkininko žmona. Gyveno jie kaimo pakrašty ir pas baudžiauninkus – kaip kad mėgo vadinti žaibgaliečius – neidavo. Visgi tuokart teko nusileisti – ūkininkas planavo kviestis svečių, o svečių damos negalėjo atrodyti geriau už šeimininkę. Todėl pastaroji dabar ir bilsnojo į Liucijos duris. Išėjus ši pasitiko viešnią bei paprašė, kaip ir visų, nusiauti batelius ir palikti juos priemenėje. Pastaroji pasišiaušė it žąsis ir nieku gyvu nesutiko:

– Mano kurpaitės tai ne tavo kaliošai. Jei paliksiu, kažkas pavogs.

Liucė laikėsi savo ir po trumpo ir gana garsaus ginčo, ūkininko pati nusileido. Kirpėja atsidėkojo nuoširdžiu darbu – galvą išplovė pienu, plaukus šukavo iš miesto parsigabentom šukom, o šukuoseną papuošė dailiu lauko gėlių vainikėliu. Atsisveikinusi, ponia nuėjo į priemenę ir… neberado batelių. Pakėlusi akis (gal norėjo prašyt kokio švento Antano – pamestų daiktų globėjo – pagalbos), medžio viršūnėje išvydo vaikigalius, kurie jos turtą aprišę aplink kamieną, krykštaudami lėkė į viršų. Moteris netruko pasiusti ir klykdama atsisuko į Liuciją:

– Tavo kaltė! Tu liepei palikti batus, dabar grąžink!

Liucijai atsisakius, ponia griebė šalia durų gulėjusį žarsteklį ir pasileido į Veidrodžių kambarį – šėlo ten be gailesčio. Namų šeimininkė dar bandė gelbėti – ne tiek kambarį, kiek patrakėlę:

– Kvaile, tu kvaile, nustok! Žinai, jog Prietarlė ateis pas tave.

Bet jokie žodžiai nepadėjo – atlikusi darbą, ūkininko žmona išėjo namo. Ryte tarnaitė rado ją nebegyvą – žarstekliu jai buvo perskelta galva.

***

Steponas klausėsi, o jo gyslose stingo kraujas. Rankų oda tebebuvo pašiurpusi. Močiutė gėrėjosi rezultatu ir tada prabilo:

– O gal jūs norit tą prūdą nupaveiksluoti? Čia netoli.

Stepas pasvarstė, jog tokie priedai galėtų suteikti vieną balą prie galutinio pažymio. Be to, buvo įdomu, kaip atrodė toji vieta. Tad sutiko. Močiutė apsivilko paltą ir jiedu išėjo.

            Lauke nieko nesimatė. Senolė guviu žingsniu ėjo link miško, nė trupučio nebijodama užkliūti. Vyrukas stengėsi neatsilikti. Įėjus į mišką, naktis persirengė dar tamsesniu apsiaustu. Steponas ėmė šviestis telefonu kelią. Netrukus jie pasiekė proskyną, o joje tyvuliavo tvenkinys. „Nejaugi jis tikrai pilnas lavonų tų, kurie sudaužė veidrodžius ar švilpavo namie, o gal…“

– Palaukit, o negi nebuvo nė vieno, kuris pasisveikino per slenkstį?

– Iki šio vakaro ne,– pasigirdo močiutės balsas.

Steponas pajuto smūgį ir jo kūnas pliumptelėjo į vandenį. Prieš nuskęstant, viena jo ranka buvo ištiesta lyg sveikintųsi.