2. Dafydd “Kita stotelė”

Įlipusi į traukinį ir įsitaisiusi kupė nė nedirstelėjo į priešais sėdintį vyrą. O kai netyčia užkliudė žvilgsniu, sustingo. Spoksoti nenorėjo, bet kaip to nedaryti? Vyras kažkur matytas. Ne, ne matytas. Ji puikiai žinojo, kas jis toks, ir jau seniai svajojo susitikti. Tik ar tai įmanoma?

Nebegalėjo ramiai nusėdėti, tad privažiavusi reikiamą stotelę lengviau atsikvėpė. Bet negi ir jis ruošiasi čia išlipti? Tai trikdė, o stoties vaizdas, regis, tuoj privers apalpti. Jie atsidūrė ne perone, o kažkokiame kambaryje. Vyras įsitempęs spoksojo tiesiai prieš save, ir ji dirstelėjo ten pat. Ir apstulbo.

Kambario viduryje stovėjo maždaug dvylikos metų berniukas –  iš traukinio išlipusio vyro jaunesnė versija, – o aplinkui tvyrojo beveik apčiuopiama įtampa.

Už nugaros pradėjęs augti šešėlis išgąsdino, bet aukštas vyras su sužeista kate rankose nepaisydamas svečių priėjo prie berniuko. Jo akyse švietė kuo tikriausia neapykanta.
– Jei tai pasikartos, užmušiu. Prisiekiu, – tyliai, bet labai grėsmingai iškošė. Berniukas nė kiek ne malonesniu žvilgsniu varstė tą žmogų, bet tylėjo. Žinojo, kad kažką sakyti beprasmiška, tad leido emocijai kunkuliuoti viduje. Kada nors pats padarys tai, kuo kiekvieną dieną grasina šitas žioplys.

Moteris neprisiminė, kaip grįžo į kupė, bet sėdėjo toje pačioje vietoje. Atsargiai žvilgčiojo į vyrą. Jis atrodė prislėgtas, ir tai nestebino. Kam patiktų grįžti į tokius sudėtingus prisiminimus?
Nespėjus sugalvoti, ką galėtų pasakyti, traukinys vėl pradėjo lėtėti. Ar šį kartą atvyko ten, kur reikia? Panašu, kad ne – vietoj stoties juos pasitiko beveik skausmingai pažįstamas vaizdas.

Grupelė paauglių sėdėjo ant tiltelio prie ežero ir juokdamiesi plepėjo. O štai ir ji, tiksliau, jaunesnė jos versija. Išsitraukė kortas, ir netrukus visi įsijautę žaidė. Pradėjus temti kažkuris užkūrė laužą ir pasiėmęs kamuolį pamojo kitiems.
Juokas ir kalbos netilo netgi žaidžiant improvizuotą tinklinį. Ji nesusimąstė, kokia yra laiminga ir kaip jai pasisekė – prie to priprato jau vaikystėje. Draugų juokas, kalbos iki ryto ir buvimas čia – svarbiausia savasties dalis.
– Eime pasitikti saulės! – pasiūlė kažkas iš kompanijos. Užgesinę laužą ir susirinkę daiktus paaugliai paliko ežerą. Nors taip praleista naktis – toli gražu ne naujiena, ji mielai viską pakartos kitąmet.

– Ar tai… tikras epizodas iš tavo vaikystės?
Moteris atsitokėjusi pažvelgė į bendrakeleivį. Jie ir vėl kupė. Tik po kurio laiko supratusi, kad šis žmogus į ją kreipėsi, pasimetė.
– Taip. Bet tai buvo labai seniai, – galiausiai atsakė. Balsas bjauriai virpėjo. Po kiek laiko ryžosi pratęsti pokalbį:
– Prieš tai matytas epizodas irgi tikras, ar ne?
Atsakymą puikiai žinojo, tik nenorėjo pasirodyti nemandagi. Vyras nervingai linktelėjo, o traukinys jau mažino greitį. Kas jų laukia šįkart?
Išlipo miške. Tai reiškė vieną iš dviejų istorijų. Tik kurią?

Tą suprasti daug laiko neprireikė. Visų pirma, abu keliautojai iš karto pamatė grupelę žmonių, kurios viduryje sukiojosi nėščia mergina. Vyras aiškiai nerimavo – netrukus pamatys motinos nužudymo sceną. O štai nuo jaunesnės jo versijos sklido nedrąsi viltis. Taip, ko gero, šią emociją galima įvardinti taip.
– Atnešk kirvį! – pasigirdo. Moteris vogčiomis dirstelėjo į vyrą ir pamačiusi, kad jis nenuleidžia nuo scenos akių, užsimerkė. To, kas dabar įvyks, nenorėjo stebėti.
Po kiek laiko atmerkusi akis pamatė, kaip jaunuolis apkabina nėščiąją. Gal ir kraupu po ką tik nutikusių įvykių, bet jam buvo beprotiškai gera. Dar kraupiau tai, kad sceną stebinti moteris emociją kuo puikiausiai suprato.

Vos įsitaisė savo vietoje kupė, pajuto įdėmų žvilgsnį. Jautė kabantį klausimą, todėl stengėsi į tą pusę nedirsčioti. Tik kas būtent jam neaišku? Gal ji, būdama moteris, turėjo išsigąsti? Gal laiko bejausme? Tik ar bejausmis žmogus galėtų sėdėti šitame traukinyje?
– Aš žinau, kuria kryptimi eina tavo gyvenimas, – vien lūpomis ištarė moteris. – Bet tu apie mane to paties nepasakysi. Ar neteks nusivilti?
Nors žodžiai tarsi skirti priešais sėdinčiam vyrui, jam girdėti nereikia. Turbūt ir neišgirdo. O jei ir išgirdo, sureaguoti nespėjo – traukinys atvažiavo į dar vieną sotelę.

Dar kartą gamta, nors dabar netoliese bolavo nedidelis namelis. Vyras turbūt nesuprato, bet mergina žinojo: jie ten pat, kur ką tik lankėsi. Tik neaišku, kiek praėjo laiko. Į šį klausimą atsakė į lauką išgarmėję jaunuoliai. Bent keleriais metais vyresni, galbūt jau ir studentai. Kartu su kitais pasirodė ir mergina, kurios žiūrovai ir laukė. Šį kartą ji nei šypsojosi, nei šliejosi prie kitų. Atsistojo atokiau ir liūdnokai stebėjo besijuokiančius draugus. Tik ar jie tikrai draugai? Kodėl nė vienas nė nedirsteli į jos pusę, o bandant ką nors sakyti paslaptingai neišgirsta?
Kiek padvejojusi mergina žengė prie maždaug šešių jaunuolių būrelio. Bandė įsilieti į pokalbį ir pasijusti sava.
– Nedaryk to, – tyliai ištarė žiūrovė.
– Einam kur visada? – paklausė vyrukas ištiesdamas savo panelei ranką. Trumpai nužvelgė kitus.
– O kur… – pradėjo mergina, bet klausimo užbaigti nespėjo: dar ką tik šalia buvę draugai (?) tiesiog dingo.
– … yra visada? – taip niekada ir neužbaigtą klausimą ištarė sceną stebėjusi moteris.

– Ar dar su jais bendrauji? – ir vėl iš minčių pažadino bendrakeleivis. Ir vėl kupė. Nuotaika pasikeitė. Moteris nebenorėjo čia būti. Širdžiai mielą nostalgiją pakeitė mintys, kad net tai, kas tada nepakeliamai skaudino, yra žymiai geriau nei dabartis.
– Ne, po šito greitai viską mečiau, – atsakė. Nieko neklausė apie vyrui priklausiusį vaizdinį. Bendrauti ir kažkuo apsimetinėti nebuvo jėgų.
– Įdomu, kiek dar liko, – sumurmėjo traukiniu vėl lėtėjant. Gal galima nelipti? Vis tik nugalėjo smalsumas, ir abu vėl paliko savo kupė.

Miškas. Regis, tas pats, kuriame neseniai lankėsi. Tik dabar scenoje tebuvo du žmonės – jaunesnis bendrakelionis ir ta pati mergina. Šį kartą ne nėščia. Jei abiejose linijose laikas eina ta pačia kryptimi, ši porelė jau tapo tėvais.
Moteris jautė, kad šalia stovintis vyras vėl dirsčioja į ją. Įtarė suprantanti to priežastį. Tai, ką jie dabar stebės, labai neįprasta ir netgi baisu. Nieko nežinantį žmogų merginos elgesys turėtų trikdyti – ji uždegė žvakes ir dabar lankstėsi bei kalbėjo nesuprantama kalba. Tik kad stebėtoja nebuvo nieko nežinantis žmogus. Ji puikiai viską prisiminė, taip pat ir tai, kad jaunuolis negalėjo patikėti savo laime. Dabar jis paėmęs merginos ranką kalbėjo priesaikos žodžius. Šis neįprastas reginys buvo vestuvės.
Vyras pagaliau sutelkė dėmesį į sceną. Lūpose atsirado švelni šypsena, o porelei apsimainius žiedais laimę ir meilę beveik galėjai užčiuopti. Tiesa, instinktai bylojo, kad viskas dar gali sugriūti.

Kupė sukilo įtampa. Vyras aiškiai pastebėjo bendrakeleivės nereakciją į bet kokį vaizdinį. O jai nerimą kėlė kitas klausimas. Ką pamatys kitoje stotelėje? Ir jei traukinys sustos dar bent keletą kartų, kur visa tai nuves?
Moteris tyliai atsiduso ir atsargiai pažvelgė į bendrakelionį. Pradėjo įtarti, kad kiekvienoje stotelėje išlipti priverčia ne smalsumas, o… kažkas. Kas visa tai valdo? Mielai būtų paklaususi, ką galvoja vyras, bet nutylėjo. Visų pirma, jo atsakymą ir taip turėtų žinoti, be to, anksčiau ar vėliau jis pats pradės klausinėti. Šito geriau neskatinti.
Traukiniui sustojus moteris priėjo prie vagono durų ir nenoriai nušoko į tai, kas teoriškai turėtų būti peronas.

Jie atsidūrė kapinėse. Priekyje nuvinguriavo laidotuvių procesija. Ne itin gausi, kas bylojo, kad tai antrosios laidotuvės per tą pusmetį. Trečiosios, jei skaičiuosi ir praradimą, sudraskiusį sielą į skutelius.
Štai ir jaunesnioji moters versija. Pati, aišku, žinojo, kada viskas vyko, bet ir šalia stovintis vyras turėjo suprasti: nuo ankstesnio epizodo praėjo bent dešimt ar penkiolika metų.
Ji ėjo procesijos gale, nors arčiausiai esantieji kartais mesdavo klausiamą žvilgsnį. Kaip šeimos narė ji turėtų eiti priekyje, bet nepajėgė. Taip pat ir verkti. Jai visko per daug. Regis, per pastarąjį pusmetį prarado ne tik viltį įgyvendinti svajones, bet ir tai, ką manė jau turinti.
Prie kapo prisivertė prasibrauti pro žmones, bet vis tiek sustojo atokiau nuo šeimos narių. Nenorėjo, o gal negalėjo dalintis skausmu. Puse ausies klausėsi kunigo, o nuleidus karstą sustingo. Kaip nors ištvers. Nežinia, ko neteks rytoj ar poryt, bet išgyvens. Na, o jei ne…

Nors dabar jautėsi dar beviltiškiau nei prieš visus tuos metus, vylėsi klausimų ar – dar blogiau – užuojautos žodžių neišgirsti. Praeitis tegul ir lieka praeityje, piktokai pagalvojo vėl įsitaisiusi kupė. Kodėl negalėjo tiesiog neįlipti į šitą traukinį? Kam kapstytis prisiminimuose? Dėbtelėjo į vyrą, tarsi jis būtų dėl visko kaltas. O gal taip ir yra?
– Kas čia vyksta? – neištvėrė nepaklaususi. Bendrakeleivis tik gūžtelėjo pečiais. Ką gi, to ir reikėjo laukti. Atsidususi moteris užsimerkė, bet vos po akimirkos teko palikti kupė ir išvysti dar vieną sceną.

Šį kartą tai buvo spalvinga gatvė. Šilta – turbūt vasara. Aišku, kas čia bus, klausimas tik vienas – su kiek vaikų ateis vyras?
Jis išlindo iš vienos parduotuvių vedinas dviem mergaitėmis. Aiškiai kiek vyresnis, bet dar tikrai nesenas. Ne mažiau aišku ir tai, kad jis laimingas. Mergaitės kažką čiauškėjo, o jis šypsojosi ir tiesiog spinduliavo meile. Kur dingo tas pykčiu kunkuliuojantis vaikas?
– Einam čia, – pasiūlė vyresnė mergaitė, bet mažoji riktelėjo:
– Ne!
Ši prieštara tėvui problemų nesukėlė. Vis dar šypsodamasis paėmė mažąją ant rankų ir kažką tyliai pasakė. Mergytę tai nelabai pradžiugino, bet ji pakluso. O tą padarė dėl to, kad tėvas jau buvo išmokęs, kaip reikia kalbėti su vaikais.
Žiūrovai stebėjo, kaip vyresnioji renkasi mokyklines prekes. Toli gražu ne pirmas kartas, bet tai tėvo laimės nesumažino. Priešingai – įnešė tvirtumo ir užtikrintumo.
– Eime pas kitus? – paklausė tėvas trijulei palikus paskutinę parduotuvę.
– Mama! – džiugiai šūktelėjo mažoji mergytė ir nurūko tolyn. Vyras su vyresniąja patraukė iš paskos, o krūtinėje išsipūtė dėkingumo už nuostabią šeimą balionas.

Grįžusi į kupė moteris jautė, kad atmosfera vėl pasikeitė. Kelionės tikslas ir toliau neaiškus, bet vyras jautėsi gerokai atsipalaidavęs. O kodėl ne? Jo gyvenimo kreivė kilo aukštyn. Jis turbūt pagalvoja ir apie bendrakeleivę, galbūt netgi užjaučia. Tiesa, nieko nesakė, tik vis klausiamai dirsčiojo. Ar tai noras paklausti apie jos gyvenimą, ar apie nereakciją į jo? Nežinia.
Traukinys dar kartą pradėjo mažinti greitį. Nuoširdžiai išsigandusi moteris paliko kupė. Tiesą sakant, vyro nė nepastebėjo.

Kambarys. Apytamsis, bet visai jaukus. Tiesa, atmosferą gerokai temdė net spengianti tyla. Nesigirdėjo nei laikrodžio tiksėjimo, nei kokio naminio gyvūno bruzdesio. Musės, ir tos paliko šį kambarį.
Ji žinojo, kas vyksta, bet kupė draugas aiškiai nustebo ir net gąstelėjo: kampe esančiame fotelyje sėdėjo iš pradžių nepastebėta moteris. Panašu, kad tai visai nesena praeitis – bendrakelionė beveik nepasikeitusi. Vienoje rankoje laikė piliulę, kitoje – ranka rašytą laišką. Vyrui žengiant artyn ji norėjo sulaikyti, bet nesiryžo. Fotelyje sėdinčios moters pirštai beveik uždengė tekstą, bet vyras tyliai perskaitė:
– Svajonės… šeima… vienatvė… niekada…
Lauke suūžė vėjas, ir moteris, tarsi to telaukusi, maktelėjo piliulę.

– Ar tai buvo vaistai, ar… – kupė paklausė vyras, bet ji tik papurtė galvą. Norėjo būti palikta ramybėje, bet vyras įgijo taip retai turimos drąsos ir ėmė klausinėti:
– Ar tu žinai, kas čia vyksta? Atrodo, kad tavęs nestebina nei tavo, nei mano gyvenimo epizodai. Nereagavai net į… tos šviesiaplaukės mirtį. Ar tu suplanavai šitą kelionę?
Negi jis tikrai galvoja, kad ji savo noru stebėtų griūnantį gyvenimą? Niekada nebuvo kvailas, o dabar še. Įdomu, ar jis mano turintis kelionės tikslą.
– Manęs nestebina tavo gyvenimas, nes tu neegzistuoji, – staiga išrėžė moteris. – Visa tavo šeima, laimė ir gyvenimo džiaugsmas tėra mano galvoje. Ar supranti?
Pašokusi paliko kupė, atplėšė vagono duris ir iššoko į lauką. Traukinys dundėdamas nurūko tolyn.