5. Armina Sėja “Agentas Chaosas”

 Viskas prasidėjo nuo netikėto užkalbinimo.
– Remi? 

Net krūpteliu, vos grįžau iš Vilniaus ir jau seni pažįstami? Sukaus pažiūrėt, kuris čia klasiokas dūchint pradės, nes tik jie ir keli draugai žino mane kaip Remį. Bet ne, kalbėjo visiškai nepažįstamas, tokių įdomių bruožų tipelis. Kiekviena veido detalė kasdieniškai nuobodi, normalios akys, ausys, bet viskas vos nesimetriška. Žiūri, atrodo, kairė akis tolėliau lyg ir… Po minutės jau vienodai nutolę. Fotorobotui, žodžiu, niekaip nenupasakosi. Pusamžis žmogus ir tiek. 

– O, sveikas! – sakau išsiviepęs, nes visada verta ir vieptis, ir meluot. 

– Žiūrėk, aš keliauju erdve ir laiku, – ramiu balsu praneša. „Ot rūpke“ – galvoju.  

– Erdvėlaikis kosmosą kainuoja, todėl mes čia retai, bet nuolatos. Turiu misiją, padėk keliauti, būk mano Irklininkas ir gausi supergalių, – išpoškina, lyg nepastebėtų, kad aš nevalingai išpūčiau akis,  o dabar jau ir žandus. Galvoju, ar suprunkščiau, bet regis ne, iškart dėjau žvengti. „Kas vyksta?“ – galvoju besijuokdamas ir per akis užplūdusias ašaras nuseku jo žvilgsnį. Jis spokso į suolą priešais. 

– Sėsk, sėsk – raginu tebežvengdamas – sėsk ir pasakok, bomžara. 

– Vaje, – atsiduso nepažįstamasis ir, numetęs ant suolo lietpaltį, prisėdo. Mudu kurį laiką spoksojom į viens kitą. Mano teorija: jis prašys litų kosmoso dyzeliui, o aš duosiu, nes man patinka kūrybingų bomžų istorijos. Laiko marios, aš pavalgęs, o alų kartosiu ir jam imsiu. 

– Žiūrėk, turiu tik 12000 minučių viskam, todėl spręsi greitai. Tai, ką sakau, skambės painiai, bet žinau, tu gali tai suprasti. – Jis kalbėjo taip kasdieniškai, bet su skubos ir užtikrintumo gaida. 

– Tu simuliacijoje, kaip Trumeno Šou, tik galaktiniais mąstais ir nie…  

– Ooo, mačiau tą filmą, ger… 

– Nesifokusuok ties filmu, nes niekas jūsų simuliacijos „nesukūrė“, jūs tiesiog rūšis tokia. 

– Kokia? – paklausiau kažkodėl tempdamas „o“. 

– Jūs projektuojate fizinį matmenį. 

– Ką blemba?  klausiu garsiau nei norėčiau. 

– Viso šito, – čia žmogus ištiesė abi rankas sau virš galvos ir, lėtai jas leisdamas žemyn, sustojo tiksliai ties 90 laipsnių – niekur kitur nėra. Ir realybėj nebuvo iki jūsų, bet dabar yra. Čia, ir niekur kitur. 

– Pasaulio? – paklausiu net nepagalvodamas, ką man reiškia pasaulis. 

– Visko, – pasako tyliai. – Visko, kur yra kažkas fiziško, niekur kitur nėra. 

– Nesąmonė, – atsakau ir dairausi tos fyfos, kuri visko atneša. 

– Žiūrėk, visur kitur yra daug visko, bet niekur nėra fizinio matmens. Jūs visą šitą (vėl daro dalyką su rankom) projektuojat. 

– Gerai, – atsidūstu, – gerai. Mes gyvenam savo vaizduotėj, eee, pragare, kurį patys sukūrėm?

– Konceptualiai, taip. Viskas be abejo daug painiau.

– Pavyzdžiui, kuo painiau?

– Jūs įsivaizduojat, kad jūsų visatoje gali būti kitų gyvybės formų, ir jos gali keliauti tarp žvaigždžių.

– O yra?

– Jūs įsivaizduojate, tai yra. Ir jos nenori, kad jūs keliautumėt. – Jis tarsi atsisėdo tiesiau. – Žiūrėk, aš – Agentas Chaosas, būk mano irklininkas ir mėgaukis tuo, ką labiausiai mėgsti, – tarsi nukirto, bet čia pat pridūrė, – gausi supergalių.

– Kokių?

– Aš padėsiu tau kurti.

– Ką, – jaučiu kaip pradedu vaidint išsigandusį, pirmą kartą tokį veikėją matau. 

– Tą tavo pragarą, – išpoškina taip sausai ir ramiai, kad aš neįvertinu bajerio gylio.

– Gerai varai, reikia alaus, tau paimt? – sakau besistodamas, jis čia pat pašoka ir švelniai suima už alkūnės: 

– Sakau gi, skubu, pakalbėkime, kol eisime? 

– Eisime kur? 

– Žiūrėk, tiesiog eisim į lauką, ten kaip tik Kirkilas skuba pietų, man reik su juo porą žodžių persimest, o nuo ten… – jis žengė link išėjimo, tarsi netyčia ta ranka timpteldamas ir mane. Pajutęs, kad seksiu, baigė mintį: 

– … o nuo ten matysim. 

– Tavo paltas, – stabteliu. – Man reik susimokėt. 

– Žiūrėk, dėl nieko nesuk galvos, einam, Kirkilas privažiuoja, – tarstelėjo jau kažkaip griežčiau. 

Išėjom į gatvę ir išties, prieš pat kavinę Provincija sustoja automobilis, iš jo išlipa ministras Kirkilas. Agentas rikteli:

– Pons, Gediminai, – per pusę žingsnio, kažkaip it šešėlis nusliuogęs prie jo, tarė, – žiūrėkit… – ir kitko jau negirdėjau dėl šiukšliavežės. Ministras tuo metu linkteli ir ima graibytis lietpalčio kišenių. Nemėgstu politikų, bet toks aukštas pareigūnas iš taip arti šiek tiek trikdė. Ką jis veikia Šilalėje? Kodėl būtent čia sutikom? Nes Adamkaus provinciją pavertė pošu. Pažvelgiu vėl, jie jau rūko. Kirkilas išsižvejojo pypkę. Kodėl tas pusgalvis rūko? Kodėl ministrą pavadinau pusgalviu? Mintys vijo viena kitą, o aš stovėjau kaip idiotas, lengvai išsižiojęs vidury gatvės. Tuščios gatvės, ačiū Dievui. 

Judviejų pokalbis baigės taip pat netikėtai, kaip prasidėjo. Kirkilas išnyko už kavinės durų, o nepažįstamasis ištiesė ranką ir tėviškai tarė: 

– Puikiai susitvarkei, šaunuoli, – aš kažkodėl suėmiau jo ranką, jis ją purtydamas tęsė: 

– Nestoras, Faris. Dar žinomas kaip Peregrinas, Vendelis ar Beatričė, jei reikia. 

– Pala, ką? – išplėšiu ranką. 

– Žiūrėk, nesigilink, vardas nesvarbu, tavo patogumui jų turiu krūvą. 

Iš visų vardų, kuriuos minėjo, man įstrigo Faris ir Beatričė. 

– Klausyk, Fari, kas vyksta? – paklausiu jau suirzęs, nes norėjau alaus, o stoviu gatvėj. Sunkiai bevaldžiau nuosavas mintis dėl banaliai bukos jų gausos. Aš padais jutau, kad šitas nestoras Faris, kažkaip mane valdo. Jis čigonas gal koks? Pažiūriu į tą veidą ir aišku matau čigoniškų bruožų. 

– Tu ką tik pristatei man Kirkilą, man reiktų dar kelių paslaugėlių ir galios tavo. 

Žodžiu, to veikėjo pokerfeisas buvo geležinis, aš net pavydėjau. Kaip teisininkas savą irgi turėjau, bet tai, ką išdarinėjo Faris, buvo iš kitos visatos. 

– Kaip pristačiau tau Kirkilą? 

– Įsivaizduodamas, kad jis privažiuos. 

– Ane? 

– Jo, čia mano supergalia. 

Nepažįstamasis pastebimai darėsi nekantrus, jo šaltumas, regis, tirpo.  

– Klausyk, aš bandžiau neišsiduoti, aš vis dar naujokas, man šita užduotis kaip fukso krikštynos, ar supranti? – skambėjo jau kažkaip visai žmogiškai šiltai, Fario veidas iš tikro buvo jaunesnis, nei maniau. 

– Gerai, žiūrėk, aš jau praradau kelis tinkamus kandidatus, o mane labai spaudžia laikas, bus paprasčiau jei kalbėsime kažkur, kur tau smagu. Į Ventės ornitologinę? 

Aš žiūrėjau, žiūrėjau į tą giedrą atvirą veidą ir galvojau, ar sutikti. Kas bus, jei sutiksiu, ar parinsiuos, jei nesutiksiu, bet vėlgi… Kodėl išvis apie tai galvoju? Tyla staiga tapo nejauki, nors nežinau, ar prabėgo sekundė. 

– Į Ventės ornitologinę? Dabar? Tai aišku! – nutariu laikytis pirminės nuostatos ir išklausyti jo istoriją iki galo. 

Faris pasisuka link Provincijos durų ir gestu pavadina jų link: 

– Pirmyn, stotis už šių durų, – suėmė rankeną, bet atidaryti delsė – tu grynai, per šias duris įeisi tiesiai į stotį. 

– Kurgi ne, – sukikenu, žengiu link durų ir joms beatsiveriant prarandu amą, ta prasme, visiškai nustėru, tad Faris stumteli mane vidun, užverdamas duris iš paskos. 

– Matai, dabar tu pristatei man… 

Neleidžiu jam baigti ir neklausau, stumteliu jį šonan ir, atidaręs duris, išbėgu į… rudenį. Prieš akis atsiveria nuostabi gamta, nosis patiria šoką, užgaudžius vėjo gūsį, kuris atnešė šlapių nendrių, pušų, dumblo ir žuvies kvapą. Rudens lapų sūkuriai džiugiai žaidė stoties kieme, čia pat buvo ir nuostabioji zigzaginė gaudyklė. Viskas taip, kaip atsimenu. Atmečiau dešinę ranką atgalios ir kiek eina atsivedėjęs plojau sau per veidą. 

– Debilas! – surinku ant savęs. Ausy net spengė. Pliauska pataikė tiesiai po akim, o kažkiek atpalaiduodamas ranką prieš pat smūgį, net tik žiebiau smarkiau nei norėjau, bet ir paverčiau delne esančias Veneros ir Mėnulio zonas bokso pirštinėmis. 

– Ar ko rimto nepasidarei? – paklausė Faris. 

– Viskas gerai, bet vos neapsišikau – bandau juoktis ir kirčiuoti, kaip radioshow. 

– Vis dar laikai mane bomžara? – ramiai žvelgdamas į tolį paklausė Faris. 

O ką aš galėjau jam atsakyt? Plojau sau per veidą, kad įsitikint, jog nesapnuoju. Na nesapnuoju, turbūt, nes ką tik vos neatsijungiau sapne. 

– Tu galvoji, kad sapnuoji?  

– Tu ir mintis skaitai? 

– Ne, visi šiame etape tą patį galvojat. 

– Gerai, gal man galvą skauda visai ne nuo smūgio, o nuo tavęs. 

Gal pasirodė, o gal Faris prunkštelėjo, bet visumoj stengėsi laikytis šaltai ir oriai, toliau žvelgė į tolį it kažko lauktų. Tikėti bet kuo, ką sakė tas tipas, atrodė kvaila, bet aš stovėjau ornitologinės stoties kieme, su neapmokėta sąskaita Šilalės Provincijoj. Kaip galėjau juo netikėti? Nebegalėjau, tad būtent šią akimirką paspiriu ties padu susivijusius klevo ratus ir, nusimetęs klouno miną, jau klausiu kaip vaikas burtininko: 

– Tai kas toliau, Fari? 

O toliau mes leidomės į kelionę, kurios metu viskas vyko taip pat. Faris pasakydavo, kur jam reikia, o aš įsivaizduodavau tas vietas. Jis vairavo, aš irklavau (taip jis vadino mano vaizduotės procesą). Atidarom duris, bac, vis naujas Lietuvos kraštas. Bandžiau kartą sukčiauti ir įsivaizduoti Vakaro Žinių mergaitę javų lauke, bet gavau pylos. Fario magija neveikia, jei dirbame ne kaip komanda. Jis užsimano – aš išpildau. Iš esmės, tokia buvo ir mudviejų kontrakto rūšis, jis veikia tik jei aš išduodu žmoniją savo noru. Ne konkrečius žmones, o žmoniją apskritai. Ir tai padaryti kur kas lengviau nei atrodo, kitaip nebūčiau sutikęs, hehe. Apie savo vizito tikslą Faris papasakojo tik tarp kitko. Pasirodo, tarpžvaigždinės kelionės gan paprastos, bet tam reikia mokėti išgauti erdvėlaikį. Problema ta, kad norint jį išgauti, teks suvokti kitus matmenis, ne tik mūsišką fizinį. Ir va čia mūsų laukia blokas, nes absoliutus visų kitų erdvių, bet ne šios, valdovas – Kosmoso sąmonė – mano, kad mes galim jį suvokti, ir nenori būti mūsų suvokta. Todėl buvo priimtas įstatymas – kitus matmenis gali suvokti visos rūšys, bet tik viena nauja rūšis per planetą. Aš nežinau, ar Faris tik juokavo sakydamas, jog yra realus šansas, kad ilgoje perspektyvoje delfinai mus aplenks. Kosmoso sąmonė irgi mano, kad delfinai geriau nei Chaosas, arba žmonės, bet ne žmonės. 
– Pala pala, kaip tai ne žmonės, – paklausiau, kai Faris palietė šią temą Vilniuje.
– Jūs, žmonės, kiekvienas atskirai, bet kaip visuma – ne. Nes negalit, net įsivaizduoti kitaip. Čia viskas iš tikro paprasčiau, nei galvoji. Kosmoso sąmonė nesidalins savo matmens paslaptimis su rūšim, kuri yra fragmentuota. Nes fragmentacija – konfliktas, o konfliktai – nesąmonė. 

Ir iš tikro buvo aišku. Toliau šuoliavome laiku ir erdve. Buvo net momentų, kai jis pageidavo konkrečių datų, ir man pavykdavo. Fario misija, kuriai jis sugaišo aibę minučių iki aplankydamas mane, buvo kažkokio ten jutūbo paleidimas. Aš buvau tai, ką jis pavadino chaltūra. Vietinis kosminės sąmonės agentas, stabdantis žmonių siekį tapti žmonėmis. Jei sutinku juo būti, gaunu supergalią. Ji veiks tik prikūrus „anekdotų“, tad dabar mes darome būtent tai.
– Ar daug tokių kaip aš? – klausiau Fario.
– Jūs nesidauginsit, bet jūsų daugės, nes chaltūrinu ne aš vienas. Kaip ten bebūtų, galias gaus tik nuostabiausi jūsų. Jis sakė, kad aš nuostabus, nei mielas, nei bjaurus, patiksiu diedam ir būsiu veržlus. Aš juo tikėjau, nes tai esu aš. Pirmais keliais šuoliais Faris užkūrė tokį cirką aplink nukritusį rusų lėktuvą, kad, kaip jis sakė, jei norėsiu, dar 20 metų ant to josiu. Čia gal klydo, ir nė nežinau, ar tai padės ateityje.
– Ar aš tapau žmonijos išdaviku? – paklausiau jo iškart po to, kai jis man atskleidė dovaną.
– O, kodėl tau tai rūpi? – net sutriko Faris. – Rimtai, jei tau mylimam viskas gerai, prie ko čia kiti? Skraidys kosmonautai kosmose, ar ne, tau KOKS skirtumas? 

Man skirtumo nebuvo, aš nekenčiu kosmonautų. Aš įsivaizdavau mus, kur jam reikėjo, o tada gavau sumautą dovaną, kuri buvo tiek pat apgaulė, kiek ir ne. Nuo tos akimirkos, kai įsivaizdavau tas duris, per kurias jis išėjo „namo“, man tereikia pasakyti „Žiūrėkit“. Po to galiu sakyt, kokią noriu nesąmonę, ir kiekviena girdinti sąmonė patikės, aišku su sąlyga, kad nesąmonė yra tai, kuo ji nori tikėti. Beje, dabar jau pastebiu, kad nesu vienas. Vis daugiau žmonių gavo savo „žiūrėkit“. 

O mielas skaitytojau, nuo susitikimo su Fariu teprabėgo ketvertas metų, už lango 2009-ieji, ir aš jau perpratau dovanos galias. Žiūrėkit, gana lakt odekoloną nesveikais kiekiais – baikit šiurpint PSO cirko klounus!