6. Greta Mėta “VIRŠŪNĖ”

Maždaug pusė dienos iki viršūnės

Koks, po galais, mano vardas? Vos pabudusi supratau, kad jo nebeprisimenu. Nebeprisimenu beveik nieko: iš kur aš, kas aš, kas mano tėvai, kur gyvenu ir kuo užsiimu. Tik tai, kad jau kuris laikas kopiu į kalną. 

Pažvelgiu į už maždaug pusdienio kelio stūksančią snieguotą viršūnę. Rodos, tikrai keliavau iki ten. Bet kodėl? 

Diena išaušo giedra ir iš ten, kur stoviu, matau, kaip žemai slėnyje driekiasi tamsūs miškai, o kažkur tarp jų – kylančius dūmus. Jaučiu, kad ten galėtų būti mano namai, jog kažkas ten manęs laukia. Bet ar tikrai atėjau iš ten? Galvoje tuščia.

Šalia manęs guli kelioninė kuprinė. Prasegu tikėdamasi surasti kokį atsakymą. Maisto atsargos, keli drabužiai, kažkoks pakabukas su akmeniniu žmogeliuku ir tuščias užsukamas stiklinis indas. Pastebiu įkandimą rankoje. Dar visai šviežias, nors nebekraujuoja. Smulkių dantukų žymės. Tačiau dabar aplink mane nieko gyvo nėra. Tik nykus snieguotas kalnas. Jaučiuosi sustirusi ir pykstu ant savęs arba ant kalno, kad niekaip nebeprisimenu, ką čia veikiu. 

O ten toli apačioje tebekyla židinių dūmai. Šiluma ir žmonės, veikiausiai padėsiantys prisiminti tai, ką kažkodėl pamiršau. Apsisprendusi atsuku viršūnei nugarą ir neskubėdama imu leistis žemyn. Kažkas viduje tarsi kužda, kad einu ne ten, bet aš stengiuosi nekreipti į tą balsą dėmesio.

Para iki viršūnės

– Ai, – šūkteliu pajutusi skausmą rankoje. – Laurai, šmiki, kam tu man kandi?

Gyvūnėlis suglaudžia ausytes, lyg atsiprašydamas, tada murkdamas priglunda man prie pilvo ir ima laižyti įkastą kraujuojančią ranką. Iki viršūnės nebetoli. Pavojingi žvėrys, rodos, čia nebegyvena. Pavojų kelia tik pats kalnas ir šaltis. Šaltis veria kiaurai ir pūkuoto Lauro kūnelio buvimas šalia nebe taip ir šildo. Nerimo taip pat, rodos, nebesugeba išsklaidyti. 

Visą dieną stengiuosi prisiminti, bet taip ir nesugebu – pamiršau, kaip atrodo mano mama. Kaip įmanoma pamiršti savo mamos veidą?  Gal ir aš susirgau? Gal užsikrėčiau nuo brolio? O gal tai tik kalnas? Nuo senų laikų žmonės manė, kad Tridantis kalnas stebuklingas. Juk dėl to ir lipu į viršūnę. 

Lauras vis dar laižo mano ranką. Nepaisant šalčio ir nerimo, jaučiu kaip ima miegas. Dar labiau susisuku į miegmaišį ir nugrimztu į snaudulį.

Trys dienos iki viršūnės

Mus užklupo audra. Bandžiau keliauti ir per ją, juk turėjau kuo greičiau pasiekti viršūnę ir grįžti namo, bet eiti stataus kalno šlaitais ir nematyti, kur statai koją, kvaila. Nusilaužusi sprandą ar pasismeigusi ant uolų nieko nebeišgelbėsiu. 

Lauras įsitaiso greta manęs oloje, o aš iš kuprinės ištraukiu džiovintos mėsos ir pasiūlau jam gabalėlį. Gyvūnas tik suraukia nosytę ir nusisuka. Iki šiol nesuprantu, kuo jis minta. Nuo mūsų susitikimo jis visad šalia, bet nemačiau, kad medžiotų. Gal naktį, kai miegu? O gal valgo tik kartą per keletą dienų? Kita vertus, iš kur man žinoti? Iki kelionės net neįtariau, kokie gyvūnai gyvena ant Tridančio kalno. 

Penkios dienos iki viršūnės

Savo kačiuką–drakoniuką pavadinau Lauru. Nes juk kvaila jį visuomet šaukti keistais vardais. Rodos, jam tas vardas patinka.

Kalbant apie vardus, šiandien supratau, kad niekaip negaliu prisiminti, kaip vadinasi mano kaimas. 

Šešios dienos iki viršūnės

Jis beveik neskraido, tas mano naujas draugelis. Tik kaip kokia višta, kartais suplasnoja sparnais šokdamas nuo aukštesnės uolos, kad nesusižeistų. Su kacka jaučiuosi saugi. Nesuprantu, kodėl, bet kiti kalno gyventojai jo bijo. Dideli nerangūs driežai ir gyvatės, baltos ilganagės panteros ir gyvatiškus liežuvius kaišiojantys į keturragius ožius panašūs padarai. Sutinkame jų nedaug, tačiau visi jie, išvydę mano plėviasparnį palydovą ar išgirdę jo šnypštimą, traukiasi iš kelio. Keista, nesuprantama, bet tikiuosi, kad turėčiau tai vertinti kaip malonės ženklą iš dievų. Galbūt iš tikrųjų man pavyks pasiekti kalno viršūnę ir sėkmingai nuo jos nusileisti. 

Kuo aukščiau lipame, tuo šalčiau. Jau apsirengiau visus pasiimtus šiltesnius drabužius, bet vis dar vėsu. Žinau, kad viršūnėje bus dar blogiau. Bet mano kačiukas–drakoniukas naktimis vis įsitaiso šalia manęs ir nuo jo mažo švelnaus kūnelio sklindanti šiluma maloniai šildo ir mane. Jam, beje, patinka laižyti mano veidą ir rankas. Visuomet erzindavo, kai taip bandydavo elgtis mano šuo, bet šitam keistam padarėliui tai leidžiu. Nežinau kodėl, tačiau tai mane ramina. Kaskart pasijaučiu, lyg būčiau išgėrus karštos migdomųjų žolelių arbatos ir maloniai nugrimztu į miegą.

Aštuonios dienos iki viršūnės

Mama nebando manęs perkalbėti, tik linki sėkmės. Nenusprendžiu, ar dėl to, kad tiki mano sugebėjimais, ar tiesiog jai ne taip svarbu, ar aš išgyvensiu. Kaip ten bebūtų, aš tai padarysiu. Dėl Elio. Vienintelio žmogaus, kuris visada tiki mano sugebėjimais šitame niūriame, nuobodžiame kaime. Kaimynas, medžiotojas, kaip ir žynė, mano, kad man nepavyks, bet vis tiek nori pasinaudoti proga ir kviečiasi pas save papasakoti apie kalno pabaisas. Apie visokias keistenybes, apie padarus, sugebančius pavogti tavo atmintį, apie keturragius ožius. Skamba kaip pasakos vaikams. Nesu tikra, ar jis iš vis ten buvo, ar tik nori, kad kas nors jo klausytų. Kad nori mane suvilioti, netikiu – esu tikrai mažiausiai trokštama kaimo merga. Nei graži, nei maloni pašnekovė. Neturiu tokiems niekams laiko. Mama jau sena, Elis dar mažas, o tėvas nuo gėrimo pakratęs kojas, ir man reikia rūpintis šeima, o ne lakstyt paskui vyrus. Būtent todėl aš žynei ir sakiau, kad esu stipri. Joks kalnas manęs neįbaugins. Prisidedu šiltų drabužių, negendančio maisto, paimu indą, į kurį pilsiu vandenį, ir išsirengiu į kelionę. 

Kalnas nėra labai toli. Išėjusi su aušra jo papėdę pasiekiu saulei besileidžiant. Ir jau iš pat pradžių pasigailiu, kad neišklausiau to medžiotojo. Išgirdusi sušlamant lapus atsisuku ir išvystu link manęs einantį padarą. Teko matyti jį pieštą vienoje tėvo knygoje, tačiau gyvai jis atrodo dar kraupiau. Keturkojis visa galva už mane aukštesnis, labiausiai panašus į peraugusį šunį, tačiau ir snukis, ir nugara nuaugę aštriais juodais spygliais. Lankui jau per arti, todėl sugraibau peilį prie diržo. Beveik norisi nusijuokti iš beviltiškumo. Padaras iššiepia dantis ir pasiruošia pulti, ir aš suprantu, kad mano kelionė, ko gero, baigsis dar neprasidėjusi.

Nenoriu mirties pasitikti užsimerkus ir tik todėl pastebiu, kaip tarp manęs ir to padaro šmurkšteli dar vienas gyvūnas. Lūšiuko didumo pūkuotas kačiukas su plėviniais juodais drakono sparnais. Jis sustoja priešais mane ir pašiaušęs nugarą sušnypščia. Pabaisa galėtų tiesiog kepštelti koja ir nusviesti jį šalin, bet mano nuostabai taip nenutinka. Tas spygliuotas šunėkas nustoja urgzti, susigūžia ir ima trauktis atgal, lyg tikrai išsigandęs. 

Kai padaras dingsta iš akių, mano mažasis gelbėtojas atsisuka. Rainas kailiukas ir didelės meilios akys. Kačiukas–drakoniukas miaukteli. Nusišypsau ir ištiesiu ranką jo link. Kai imu jį glostyti, jis pradeda murkti.

Devynios dienos iki viršūnės

Elis drebėdamas ir išpiltas glitaus prakaito guli savo lovelėje. Žynė lėtai atsidūsta ir atsistoja nuo kėdės priešais jį. Delsia prieš pakeldama į mus akis. Jau tada, kai pakviečiau ją, supratau, kas nutiko. Bet abi su mama turėjom naivumo viltis, kad ji tai  paneigs. Nepaneigia. 

– Jam liko dar dvi savaitės, trys geriausiu atveju.

– Nejaugi nieko negalima padaryti? – motinos balsas skamba beveik kaip rauda.

– Aš negaliu nieko. Yra viena viltis. Bet.. Tai labai pavojinga.

– Ką reikia padaryti? – paklausiu.

Žynė nužvelgia mane lyg vertindama. Vos papurto galvą.

– Nerekomenduočiau to imtis ir stipriam vyrui. O tu…

– Aš stipri, – nutraukiu. – Nespręsk nepasakius.

Moteris susiraukia. Ko gero, mano, kad neturėčiau taip nepagarbiai su ja kalbėti, bet man vis vien. Laikas eina, o ji jį gaišta kvailoms abejonėms. Vėl žvilgteli į motiną, tada įsmeigia savo mažas akutes į mane.

– Jei to imsiesi, tavo motina gali neturėti nė vieno vaiko. 

Dabar aš prisėdu prie broliuko lovos. Jis lėtai pramerkia akis ir sausos lūpos sunkiai šypteli. Rankelė išsitiesia manęs link. Saujoje kažką turi. Pakabukas su akmeniniu žmogeliuku. Elis tikėjo, kad jis jį saugo. Dabar jis duoda jį man. Paimu pakabuką ir jam linkteliu.

– Jei pavyks turės abu, – ištariu žynei.

Ji atsidūsta:

– Jei. Bet tai labai pavojinga. Turėtum pasiekti Tridančio kalno viršūnę. Bet juk ten gyvena pabaisos. Jos gali tave sunaikinti. Sunaikins. Negalima pasitikėti niekuo sutiktu ant kalno. Be to, ir pats kalnas. Šaltis. Statūs šlaitai. Sugrįžti nėra daug šansų. Bet jei sugebėtum parnešti vandens iš kalno viršūnėje trykštančio stebuklingo šaltinio, tavo brolis tikrai išgyventų.