8. Edvinas Visockis “Aštuntas aukštas”

Pastelinės laukiamojo sienos skendėjo steriliai baltoje šviesoje. Eivos batų paduose užstrigęs purvinas sniegas spėjo kiek atitirpti, palikdamas murziną pėdsaką. Ji pati gūžėsi perdirbto plastiko kėdėje, viena ranka pridengdama mėlyną pridžiuvusių dažų dėmę ant striukės rankovės, kita, tarp pirštų sukiodama permatomo polimero šukę. Jos viduje pulsavo trys vos įžiūrimi optiniai siūlai ir kelios susmilkusios, pajuodusios, į venas panašesnės gijos. Norėdama pabėgti nuo ligoninės kvapo – šleikštaus chloro ir pigios kavos mišinio – ji užsimaukšlino ausines. „…Tik pagalvokite. Įvykiai yra tikri tik patį pirmą kartą – tą akimirką, kai jie nutinka. Ne vaizdo įraše, nuotraukoje ar užrašyti dienoraštyje. Visa kita? Visa kita tėra aidas. Fonuojantis signalas.“

Trumpą pauzę užpildė statinis triukšmas. Netrukus pro jį vėl brovėsi Vedėjo balsas. Šį kartą aštresnis, lyg jis vienintelis mieste būtų blaivas.

„Žinote tą cypimą? Ne? Jaučiu jūsų skepticizmą, net čia, studijoje, bet aš rimtai. Manote prisimenate pirmąjį bučinį arba geriausią gyvenimo koncertą? Turiu jus nuliūdinti – ne visai. Geriausiu atveju tai, ką prisimenate, tėra fragmentai.“

Eiva pasimuistė, mėgindama įsitaisyti, tačiau kieta perdirbto plastiko kėdė tokios prabangos neteikė. Nieko nepešusi užsimerkė. Jai patiko vedėjo balsas. Tam tikra prasme, tai buvo jos nepažįstantis mokytojas ar pamokslautojas. Kitų žmonių pokalbiai, istorijų narstymas ir ginčai, kurių netrukdomas galėjo klausytis, nepaisant jos pačios sąskaitos likučio.

„Kiekvienas kitas kartas – vis labiau iškraipytas, neryškus. Įsivaizduokite kopijuojamą kopiją: su kiekvienu ciklu vaizdas blunka, atsiranda „žvirgždas“, triukšmas… Mes tolstame nuo originalo, kol galiausiai prisiminimas tampa svetimas. Beveik netikras.“

Iš palatos išniro slaugytoja. Apsidairiusi kažką pasakė, tačiau jos žodžiai atsimušė į garso sieną ausinėse.

„Kiek savęs šitaip netenkame? Ar kada susimąstėte? Pabandykit. Suprasit, jog buvau teisus. Na, o dabar Static FM eteryje skambės dar vienas amžiaus pradžios kūrinys, tikra klasika – Sleep Token ir jų „Even in Arcadia“. Grupė, kuri žino, kas yra triukšmas kiek kitokiame amplua…“

Pajuto prisilietimą. Palinkusi prie jos, slaugytoja spustelėjo petį ir linktelėjo į duris. Laikas.

✣

Sebastianas kelis kartus piktai trinktelėjo mygtuką. Šis trumpam viltingai sužibęs prigęso. Purviname ekranėlyje pašiepiančiai sumirksėjo raudonas „Neveikia. Automatinis pranešimas avarinei tarnybai išsiųstas.“ Skėstelėjęs rankomis tik pasitaisė krepšį ir nėrė į laiptinę. Jam bildant laiptais žemyn, krepšyje barškėjo flakonai. Aštuoni aukštai betono ir Sebo kantrybės likučių.

„Kopijos kopija…“ – galvoje tebeskambėjo balsas iš laidos. Sebas nejučia prunkštelėjo. Dar vienas filosofas, kuriam reikėtų atsipalaiduoti. Jam nerūpėjo jokie „fonuojantys signalai“.

Vos išsprūdusį laukan Sebastianą pasitiko drėgnas miesto oras ir „Hanza Modern“ hologramos atspindys balose. Nė nežvilgtelėjęs viršun prunkštelėjo. Jo rojus buvo čia, ant asfalto, kvepiantis aerozoliu ir lietumi. Piktai papurtęs galvą, nuskubėjo į tamsą.

Eiva jau laukė prie tilto, ten, kur metro kerta senąjį rajoną. Stoviniavo pasirėmusi į koloną, šešėlyje, kur nesiekia stotelės kameros, ir maigė mėlyną „Old Continent“ cigarečių pakelį. Net ir jį pastebėjusios Eivos žvilgsnis toliau lakstė nuo vieno stogo prie kito, sekdamas patruliuojančių dronų švieseles.

– Vėluoji, – tepratarė be priekaišto balse.

– Žinau. Liftas vėl miręs, – Sebas prišoko arčiau. – Seniai lauki?

Eiva prieš atsakydama demonstratyviai pakinkavo galvą neva skaičiuodama.

– Ne. Ką tik atėjau.

Sebas sukikeno ir kumštelėjo per petį.

– Tau reikėtų mažiau klausytis to savo radijo, kažkokia niūri pasidarei. – Jis kryptelėjo galvą. – Darbe vėl tas pats?

Eiva atsiduso ir, sumaigiusi pakelį į gniužulą, nusviedė į gatvę.

– Ai, nepradedam. Vėl apie etatus, efektyvumą ir KPI’sus kalbėjo. Nenoriu šiandien apie tai.

– Pasakei – šventa, – linktelėjo Sebas ir išsitraukė trafaretą. – Geriau žiūrėk, mechaninis paukštis. Pamatysi, atrodys nerealiai.

– Jo… gražus, – Eiva žiūrėjo ne į trafaretą, o į vėjo taršomus plaukus.

– Tai varom? Ant viešbučio, prie senosios estakados.

Eivos veidas persimainė. Žinojo tą vietą ir jos nemėgo. Ypač tokiu oru.

– Gal… ne šiandien? – jos balsas sudrebėjo. – Lyja, slidu. Galim kur apačioj rasti vietą. Taisykloj ant kokio vagono šono netiks?

– Nejuokauk. Nešvaistysiu dažų kokiam užkampyje. Ir išvis, kas tau pasidarė? Nuo kada tu tokia susikausčius? Aš pirmas eisiu, kad tau drąsiau būtų.

Jis apsisuko ir nuskubėjo per balas. Eiva norėjo paprieštarauti, ar sugriebti už rankos ir parsitempti jį atgal, tačiau kojos pačios nusekė pavymui. Ji tebuvo pakeleivė.

Abiems prasispraudus pro išlūžusios tvoros segmentą atsidūrė statybvietės pakraštyje. Nebaigtų statyti pastatų sienas dengė keliolika, pieštų ir perpieštų sluoksnių grafičių. Dažų sluoksnis toks storas, kad kartą Eivai pabandžius nuplėšti atvipusį kampą, atsilupo kone centimetro pločio luitas. Sebas stabtelėjo prie aptrupėjusių laiptų ir, užvertęs galvą, įsistebilijo į blyškų, miesto šviesų nušviestą dangų.

– Laikykis, – šūktelėjo jis ir griebė parudijusį, iš armatūrų suręstą turėklą.

Kaskart Sebui tvirčiau įsikibus, turėklas sudrebėdavo prieš tai nemaloniai sugirgždėdamas, bet svorį atlaikė. Po kojomis čežėjo butelių šukės ir kur papuola numestos šiukšlės. Eiva lipo mechaniškai, įsmeigusi akis į Sebo kerzų padus. Mintinai žinojo kiekvieną vaiduoklio užkaborį.

Kai galiausiai užsiropštė ant betoninio stogo, dulksna jau visai išsikvėpė. Tik skersvėjis protarpėmis plėšė gobtuvus nuo galvos, užgniauždamas kvapą. Dėl vieno Sebas buvo teisus – vaizdas hipnotizuojantis. Drėgnose betoninėse sienose it veidrodyje, atsispindėjo energetinio gėrimo reklamos violetinumas. Apačioje plytėjo nesibaigiantis neoninis voratinklis, o automobiliai zujo miesto arterijomis.

– Sakiau, kad gera vieta. – Sebas užvertė galvą akimirką gaudydamas vėjo gūsius. – Negi nefaina?

Eiva pasislinko arčiau krašto.

– Labai. Tavo megablokas ir iš čia pusę miesto užstoja, – sumurmėjo ji, bet vėjas nunešė žodžius į tamsą. Eiva užsižiūrėjo į tolumoje stūksantį betoninį korį, kur tūkstančiai langų mirgėjo it milžiniško gyvio akys.

Sebastianas nusviedė krepšį prie vienos iš liftų šachtų, kur užuovėja leido bent kiek ramiau atsikvėpti, ir išsitraukė flakoną.

– Te, supurtyk kol aš pasiruošiu, – paliepė, įbrukdamas dažus Eivai į rankas.

Eiva pakluso. Flakono viduje subarškėjo šratas – klak, klak, klak.

Sebas išsitraukė trafareto dalis, prispaudė vieną prie betoninės sienos ir, atplėšęs lipnios juostos gabalą, priklijavo kraštą, tada ėmėsi kito. Kai baigė, trafareto lapai nuklojo didesnę šachtos sienos dalį.

– Prisukamas tulžys? – paklausė ji, smalsiai nužvelgdama išpjaustytus sraigtus paukščio sparnuose.

– Aha. Galvojau tau patiks. Gražus, spalvotas, skraido sau, bet tuo pačiu keistesnis toks. Mechaninis, su spyruoklėm, ne šiaip sau paukštis. Visai kaip tas bičas, kurio laidų nuolat klausai. Tau gi patinka keistuoliai. – Sebastianas jau purškė pilkšvą sluoksnį. Aštrus, saldžiai sintetinis aerozolio kvapas nustelbė drėgno betono aromatą.

– Ne tau apie keistuolius kalbėti. Jis įdomių minčių kartais turi, – suskubo teisintis Eiva.

Jis akimirkai stabtelėjo, alkūne bakstelėjo Eivai į šoną ir vėl susitelkė į piešinį.

– Gerai jau, gerai, filosofe, eik savo deimanto purkšti.

Sebastianas piešė užtikrintai. Pažymėjęs kontūrus nuplėšė trafaretą ir ėmėsi darbo ranka, vis kaitaliodamas flakonėlius – pereidamas nuo gilios juodos iki ryškios žydros ir varinės oranžinės. Ant pilko betono ėmė ryškėti paukštis: metaliniai sparnai, atviras laikrodiškas mechanizmas krūtinėje ir gyvos akys.

– Palauk, nežiūrėk, dar trūksta atspindžio, – paliepė pasilipdamas ant greta šachtos kyšančio betoninio bloko.

Eiva stengėsi atsigręžti, tačiau kūnas neklausė. Aplink oras rodėsi tirštesnis. Juk tą kartą to nedarė. Ranka pati savaime vedžiojo stilizuotą deimanto siluetą, nors viduje kaukė sirena. Šią akimirką išgyveno dešimtis kartų, bet viltis, jog šį kartą kažkas pasikeis niekur nedingo.

Klak.

Jos kūnas galiausiai pakluso. Staigiai atsisukusi išvydo iki ausų išsišiepusį, strazdanotą Sebastiano veidą. Po akimirkos išraiška persimainė prisipildydama nuostabos. Tada baimės. Flakonas išsprūdo iš jo rankų ir nuskriejo žemyn.

– Eiva…! – slystelėjusio Sebo riksmą pasigavęs prarijo vėjo gūsis.

​

✣

​

Savo megabloką Sebas pasiekė paryčiais. Pirmiausia patikrino liftą, bet, kaip ir tikėjosi, šis vis dar neveikė. Į aštuntą aukštą turėjo kabarotis pats. Sekundėlę pastovėjęs laiptų apačioje, priekaištaudamas pasauliui išpūtė orą, ir žengė ant pirmos pakopos.

Antras aukštas, trečias, penktas… Betono sienos plaukė pro šalį tarsi sena, analoginė kino juosta. Laiptinė dvelkė švara, tik nuo jo paties dvelkė aštrus aerozolio ir lauko drėgmės kvapas.

Aštunto aukšto aikštelėje vos neįpuolė į žemyn skubėjusią moterį, ryškiai oranžine, greitosios pagalbos uniforma. Ši žengtelėjo atatupsta, stabtelėjo ir veriančiu žvilgsniu sekundę spoksojo į jį. Moters rankose mikliai sužibo akinanti mažyčio prožektoriaus švieselė, o kai užgęso, jos laiptų aikštelėje jau nebebuvo. „Keista, gal ne ten pataikė,“ – pasvarstė Sebas, mintimis palydėdamas viešnią laukan, prieš grįždamas prie svarbesnių dalykų. Adrenalinas, spėjęs atslūgti, užleido vietą maloniam pasitenkinimui. Paukštis pavyko puikiai. Kai patekės saulė, jo metaliniai sparnai žvilgės ant stogo, modami kiekvienam atidesniam praeiviui. „Še tau ir aidas,“ – suirzęs prisiminė radijo sapaliones. Ryt būtinai nusitemps Eivą pažiūrėti kūrinio dienos šviesoje, gal bent tada ji pagaliau nustos raukytis. „Kažin kas nuotaiką jai buvo sugadinęs?“

Mintį nutraukė ant jo plaštakos ištiškęs sunkus, šiltas lašas. Susiraukęs Sebas perbraukė ranką nykščiu – lietus lauke seniai nurimo. Instinktyviai apsidairė, tikėdamasis išvysti prakiurusį vamzdį, ar tarp plokščių susikaupusio kondensato plėmą, tačiau išvydo tik balzganai pilkas lubas.

Buto durys klusniai pasislinko į šoną. Palikęs purvinus batus, numetė krepšį ant žemės ir tiesiu taikymu virto į lovą. Bjauriai rakino nugarą. Dar pabandė pajudinti kojas, tačiau visą kūną užliejusi nuovargio banga galutinai palaužė. Sebas užsimerkė. Akių vokuose vis dar mirgėjo į tinklainę įsirėžusios neoninės iškabos, o ausyse, lyg tolimas aidas skambėjo Vedėjo monologas: „…Static FM, vienintelis toks. Tikras, nepriklausomas ir be reklamos. Tik mes, muzika ir jūs. Tikiuosi kartu puikiai praleidome šią valandą…“ Sebas atsiduso, ir leidosi balsui jį užliūliuoti.​

✣

​Staiga išspjauta Eiva keletą kartų spazmuojančiai įkvėpė. Nakties drėgmė tebesmelkė plaučius, nors ji ir buvo toje pačioje, aštunto aukšto palatoje. Vis dar virpančiais pirštais, ištraukė neurojungties laidus iš lizdo ir atsilošė krėsle. Greta, ant spintelės, iš nedidelės kolonėlės savo prakalbą tęsė Vedėjas. Programa ėjo į pabaigą. „…valandą. Netrukus eteryje žinios, niekur nepabėkite. Iš manęs šį kartą tiek. Iki susiklausymo!“

Kaip buvo pratusi, prieš atsisveikindama dar kartą pažvelgė į Sebą. Šis gulėjo apraizgytas vamzdeliais ir laidais. Jo veide – visiška ramybė. Tik ant dilbio blizgėjo nedidelis lašas. Eiva perbraukė savo skruostą. Drėgnas.

– Kada spėjau… – sumurmėjo ji.

Į palatą, tyliai, tarsi iš paskutiniųjų stengdamasi nepažadinti paciento, įslinko slaugytoja.

– Matau pavyko atsijungti, puiku. Tikiuosi apsilankymas padėjo? – pasiteiravo nejaukiai šyptelėjusi ir nužvelgė rodmenis ekrane. Pasigirdo trakštelėjimas. Viena iš gijų viduje užgeso po savęs palikdama tik juodą, susiraizgiusį takelį. Nesulaukusi Eivos atsako tęsė:

– Liko du, – pranešė grąžindama lustą Eivai. – Primenu, kad jūsų draudimo polisas dengia tik bazinį apsilankymų kiekį.

Eiva sugniaužė lustą delne. Plastikas įsirėžė į odą.

– Suprantu, pervesiu pinigus kitą savaitę.

– Žinoma, tik primenu. Tokios taisyklės, palatų kiekis ne begalinis. Ketvirtadienį, tuo pat metu?