7. Monika Treikė “PRAMONĖ IR REVOLIUCIJA”

Viktorija ir Viktoras savo pusės metų draugystės progą paminėjo prabangiame restorane. Nors maistas ir buvo skanus, bet nerimas Viktorui suko pilvą. Jis iš visų jėgų stengėsi neišsiduoti. Viktorijos gera nuotaika šį vakarą jį žavėjo labiau nei bet kada anksčiau, o jos rafinuotas grožis jam vis trukdė kalbėti pilnais, taisyklingais sakiniais. Viktoras pagaliau pasiryžo, įkvėpė, prisislinko arčiau jos ir pagaliau paklausė:

– Galbūt norėtum pamatyti laiko mašiną?

Ji šiek tiek pasimetė, bet vis tiek šyptelėjo ir nieko neklausinėjusi atsakė: „Žinoma, kodėl gi ne“. Jie pabaigė valgyti, Viktoras sumokėjo už vakarienę, padėjo jai apsivilkti paltą ir abu patraukė link mašinos. Važiuojant miesto gatvėmis, Viktorija galvojo tik apie Viktorą ir kaip jai pasisekė, kad jį sutiko – juk turėjo nedalyvauti toj inovacijų konferencijoj, bet paskutinę minutę pasikeitė planai. Jų net vardai dera – gal tai likimas? 

– Atvykom, – nutraukė jos mintis Viktoras.

Viktorija apsidairė. Jie sustojo apleistame kieme kažkur Naujamiestyje, o priešais juos – kokių dviejų šimtų metų senumo pastatas. Viktoras išlipo iš mašinos, atidarė duris Viktorijai ir kartu patraukė link pagrindinių durų.

– Tik nesakyk, kad tai tavo nuosavybė? – paklausė Viktorija. Kadangi Viktoras – puikus verslininkas, tad jos jau nebestebino jokie jo turtai.

– Mano. Prieš penkerius metus jį pamačiau ir susižavėjau. Anksčiau čia buvo muilo, tabako, dalgių ir dar visko fabrikas. Tačiau dar nežinau, ką su juo daryti, tai taip ir laikau. 

Viktoras atrakino duris ir įleido ją į vidų. Oras buvo drėgnas, ir visur tvyrojo per daugybę metų susikaupę kvapai. Jis suėmė jos ranką ir nusivedė pramintu takeliu tarp dulkių. Viktorui įjungus telefono žibintuvėlį, šviesoje išryškėjo apleistų patalpų pavojai. Jos inžinerinis mąstymas iškart pradėjo piešti blogiausius atvejus, kas gali nutikti, tad ji tvirčiau įsikibo į Viktoro ranką ir suprato, kaip saugiai jis priverčia ją jaustis. Tik dabar ji pradėjo galvoti, ką iš tikro Viktoras turėjo galvoje, kai pasiūlė parodyti laiko mašiną. Gal stakles? O gal senovinį automobilį? Garo variklį? Nors Viktoras vis pajuokaudavo, kad įvairi technika ir įrenginiai yra labai nemoteriški dalykai, tačiau ji tikėjosi, kad kada nors galės jam įrodyti priešingai. 

Jiedu ėjo, kol galiausiai sustojo prie masyvių šarvuotų durų, kurios akivaizdžiai buvo neseniai atnaujintos. Viktoras suvedė kodą, atidarė sunkias duris ir įleido Viktoriją į patalpą. Ji apsidairė aplink ir suprato, kad čia kažkada būta kabineto: senas stalas, kėdės, lentynos. Tačiau nuo kitų fabriko erdvių ši skyrėsi tuo, kad buvo labai tvarkinga ir šiuolaikiška: nešiojamas kompiuteris, sumuštinių pakuotės šiukšliadėžėj, baltas IKEA staliukas, o kampe: Viktoras ir…

– Laiko mašina. Ateik – parodysiu. 

Viktorija priėjo ir su smalsumu pradėjo apžiūrinėti. Šis daiktas buvo panašus į roges, aplink buvo daugybė vamzdelių, o gale – du cilindrai su mėlynu skysčiu. Viktoras padėjo jai įlipti, pats prisėdo šalia ir uždarė dureles. „Pasiruošusi?“. Viktoras valdymo pulte kažką suspaudė ir pasigirdo zvimbimas. Viktorija, tvirtai suspaudė jo ranką. Ji pajuto, kaip jos kūnas apsunko, akys tarsi sulingo gilyn į jos galvą. Jai nieko neskaudėjo, bet tai vis tiek buvo blogiausias jausmas, kurį ji yra jautusi. Po kelių minučių viskas staigiai pasibaigė, tačiau ji jautė kaip trūksta oro ir sukasi galva. Ji išsirangė iš mašinos ir pradėjo eiti ratais aplink kabinetą bandydama iškvėpuoti visą silpnumą. 

– Sveika atvykus į 1870-tuosius. Mane irgi pykino pirmą kartą, bet paskui pripratau. 

Ji prisėdo, pajutus, kad tuos nualps. Viktoras jai padavė stiklinę vandens. Tik kai kažkas pasibeldė į duris, ji pamatė, kad kabinetas buvo visai kitaip apstatytas.

– Przepraszam, pana… wszystko w porządku? Girdėjau triukšmas, – pasigirdo už durų. 

– Viskas gerai, Tadeušai, – Viktoras taip garsiai atsakė, kad Viktorija net krūptelėjo. 

Jis priėjo prie spintos, ištraukė senovinį paltą, skarelę, batelius ir padavė jai:

– Pasistenkime pritapti. 

Kol ji keitėsi rūbus ir rišosi skarą, jis irgi persirengė. Paskui jis abiejų rūbus sukabino į spintą, padavė savo parankę Viktorijai įsikibti ir išėjo pro duris. 

– Pakviesk karietą, kad pavežtų mane ir panelę Viktoriją iki namų, – paprašė jis žmogaus, stovėjusio prie durų. Tadeusz nusilenkė panelei Viktorijai, ir nubėgo švariu koridoriumi.

Jiems einant link išėjimo, ji be žado stebėjo, kaip veikia konvejeriai ir sukasi darbininkai. Visas fabrikas buvo gyvas. 

Karietai privažiavus, jiedu sėdo važiuoti. Tai buvo tas pats Vilnius, bet visai kitoks. Ji prieš valandą vakarieniavo Žvėryne, o dabar bandė atpažinti vietas, kuriose praleido visą savo gyvenimą: Rotušė, Vokiečių gatvė, Gedimino pilies kalnas… Tuo pačiu jai galvoje sukosi visos žinios, kurias ji sukaupė universitete, per savo karjerą, iš knygų… bet niekas nesulipo į aiškų atsakymą, kuris paaiškintų kaip įmanoma, kad ji persikėlė šimtą šešiasdešimt metų į praeitį?

– Kaip… – nesugebėjo suregzti sakino Viktorija. 

– Pameni, esu minėjęs draugą Lauryną? Jis visą gyvenimą buvo protingiausias ir smalsiausias žmogus, kokį esu pažinojęs. Jis visada kažką meistraudavo, išradinėdavo. Atitinkamai ir mokslus pasirinko. Ir likus metams iki jo mirties, Laurynas man pristatė, kaip pats pavadino, šedevrą –  laiko mašiną. Mes kartu pradėjom keliauti po praeitį, patirti skirtingus laikotarpius, pažinti miestą, žmones. Po jo avarijos, aš keliaudavau vienas, taip tarsi pratęsdamas mūsų pradėtą kelionę. Man pradėjo patikti pramonės Vilnius, čia gali kažkuo tapti ir žmonės tave už tai gerbia. Devynioliktas amžius yra visuomenės augimo pikas. O paskui – tik prastyn. Tik technologijos ir medicina pagerėjo. Tad gyvenu susirinkdamas viską, kas geriausia iš skirtingų laikotarpių. Prieš porą metų nusprendžiau įsikurti ilgam: panaudoti 21-mo amžiaus verslo bei technologines žinias ir įkurti fabriką. Aš visus konkurentus lenkiu 10-20 metų. Jie net nebūna girdėję apie elektrą, kai mano konvejeriai tuo metu varomi elektra. Taip pat nuolat tobulėju ir renku naujausias žinias konferencijose, mokymuose, tad taip ir susitikom.

Netrukus jie sustojo prie rūmų, kurie išsiskyrė savo švara ir dydžiu.

– Sveika atvykusi į mano namus. Eime, aprodysiu, – pasakė Viktoras paduodamas jai ranką išlipti iš karietos.

Viktorijos pasimetimą pakeitė smalsumas. Jo namai buvo erdvūs ir prabangūs. Priėjusi patarnautoja pasisiūlė paimti jos paltą, tačiau Viktoras atmetė pasiūlymą. „Pabūk su paltu iki kol rasim tau laikmečiui tinkamus rūbus“. Jiedu įžengė į didelį balkoną, iš kurio atsivėrė didžiulis parkas, o tolėliau matėsi Neris. Viktoras suėmė jos rankas.

– Viktorija, tu esi nuostabiausia moteris, kurią esu sutikęs, – pradėjo savo kalbą Viktoras drebančiu balsu. – Kai tu su manimi pirmą kartą pasisveikinai, mane užliejo šiluma ir supratau, kad tu esi tas žmogus, su kuriuo noriu praleisti visą savo likusį gyvenimą. Aš jau nesu jauniklis, ir žinau ko noriu. Tikiuosi, tu nori to paties. 

Jis iš kišenės ištraukė dėžutę su žiedu, kurį užmovė ant jos piršto. Ji be žado žiūrėjo tai į Viktorą, tai į žiedą.

– Tavo šypsena apšviečia mano tamsiausias dienas. Ir tikiuosi aš tau visada galėsiu suteikti viską, ko tu esi verta. 

– Viktorai… Ne… Mes taip trumpai draugaujam. Dar tik pradedame vienas su kitu susipažinti. Tu nuostabus vyras, bet dar anksti kalbėti apie santuoką. Mes dar net negyvename kartu. Visa tai per greitai… Ne. Atsiprašau, – bandė rasti tinkamus Viktorija. 

– Niekas nėra per anksti, kai randi savo žmogų. Aš tau duosiu viską. Aš visą savo gyvenimą pašvęsiu tau ir tik tau. Tu esi man skirta. 

– Parvežk mane namo. 

Viktoras žinojo, kad jai nepatiks atsakymas:

– Viktorija, nuo šiol čia tavo namai. 

Viktorijai viskas nutilo. Visos mintys, kurias ji turėjo, susidėjo į vieną aiškų vaizdą, kodėl ji čia ir kas bus toliau. Tyla pradėjo spengti jos ausyse.

– Ne… Ne .Ne. Ne… Tai nėra mano namai. Ne… Per anksti. Parvežk mane namo, -pakėlė balsą Viktorija. 

Viktoras pabandė pasakyti taip, kad tikrai būtų aišku:

– Tu būsi mano žmona. Tai yra tai, ko tu nori, net jei dar to nesupranti.

Viktoras ką tik jai parodė savo pusę, kurios ji niekada nesitikėjo pamatyti. Viktorija numetė žiedą jam po kojom ir palikusi rūmus pasileido bėgti. Ji bėgo Vilniaus gatvėmis tarsi labirintu. Tik pasiekusi matytas vietas, ji galėdavo susiorientuoti, į kurią pusę bėgti. Bet viena gatvelė keitė kitą gatvelę ir ji niekaip neartėjo iki Viktoro fabriko. Ji keitė bėgimą ėjimu ir ėjimą bėgimu. Jos galvose sukosi daugybė minčių, bet jas visas užgožė pyktis. Ji pyko ant jo. Ji negalėjo patikėti, kad tai yra tas pas jos Viktoras. Jai net šlykštu pasidarė, pagalvojus, kad jie dalinasi tuo pačiu vardu. Jis net nepaklausė, ar ji sutinka. Jis tiesiog pasakė. Jau temo ir ji pradėjo jaudintis, kad turės eiti tamsoje. Viena šiame amžiuje. Bet pasukus už kampo, pasiekė fabriką. Jo teritorijoje zujo darbininkai. Ji pabandė ištaikyti akimirką, kad jos niekas nematytų ir nubėgo link šoninių durų. Kabinetą pasiekti nebuvo sunku, tačiau durys buvo užrakintos. „Kada jis spėjo jas užrakinti?“. Ji bandė ir išlupti duris, ir išlaužti spyną, ir plaukų segtuku atrakinti spyną – niekas nepadėjo, tad tiesiog atsirėmė į duris ir pradėjo ilsėtis nuo visko, kas įvyko. Ji giliai įkvėpė, lėtai iškvėpė ir negalėjo nieko padaryti, kai jai pradėjo riedėti ašaros. Tik dabar ji suprato kaip pavargo per visą dieną, tad sėdėjo ir tiesiog verkė.

– Viktorija…

Ji krūptelėjo, bet net nepakėlus galvos atsakė:

– Atrakink duris.

– Viktorija…. Aš suprantu, kaip tu jautie…

– Ar planavai mane grąžinti atgal?

Nors ir tyla buvo iškalbinga, bet Viktoras vis tiek atsakė:

– Ne.

– Atrakink duris! – Viktorija pašoko ant kojų ir pradėjo šaukti ant jo.

– Tu nesupyk, bet ką darysi kai atrakinsiu, – švelniai paklausė Viktoras. – Juk nei slaptažodžio nežinai, nei kaip paleisti mašiną… nieko. 

– Ką nors sugalvosiu, – vos per ašaras atsakė Viktorija. 

Viktoras žiūrėjo į ją su gailesčiu. Matė, kad ji pasimetusi. Tačiau žinojo, kad rytoj jai bus geriau. Tad atrakino duris ir leido jai užeiti. Jis net nesivargino sekti jai iš paskos. Jis liko stovėti koridoriuj: „Vis tiek tuoj grįš“. Jis girdėjo kaip laiko mašinos valdymo pultas meta klaidos pranešimus, kaip ji bando giliai kvėpuoti, girdėjo metalą trinantis į metalą… Bet kai išgirdo jos verkimą – nebegalėjo klausyti. Jis užėjo į savo kabinetą ir pamatė Viktoriją sukniubusią laiko mašinoje. Ištraukė iš kišenės žiedą ir padėjo priešais ant pulto.

– Kodėl tu atsitempei mane čia? Kodėl negalėjom tiesiog likti savo laike?

– Nes čia mes gerbiami ir esam svarbūs. Čia galime jau leisti viską, ko norime. Čia visi žmonės žino savo vietas ir nebando būti kuo nėra. Čia vyrai vyriški, o moterys moteriškos. Aš niekada nieko neturėčiau jei gyvenčiau tik savo amžiuje.

– Kodėl negali susirasti moters iš čia?

– Jos ne tu. Tu graži, man įdomu su tavimi bendrauti. O jos tik pašluostės nevertos nė tavo piršto. 

– O kuo, tavo manymu, aš tapsiu, jei čia gyvensiu? Aš tebūsiu tavo žmona, tavo nuosavybė.

– Bet man bus lengva tave išlaikyti ir aš tau suteiksiu viską ko tu norėsi.

– Išlaikyti? Manęs nereikia išlaikyti!

Ji pagriebė žiedą ir metė jam tiesiai į veidą. Viktoro veidas persikreipė. Jo akys prisipildė dar niekad nematyto įtūžio ir jis trenkė jai antausį. Abu išsigando: ji dėl antausio, o jis – dėl to ką padarė. 

– Aš atsiprašau, aš nenorėjau. 

Viktorija išspaudė šypseną, pakėlė žiedą ir be žodžių užsimovė jį ant piršto. Viktoro akys prašviesėjo. Jis pabučiavo ją ir pasakė:

– Važiuojam namo. 

Iš spintos paėmė jos paltą, batus, rankinuką, kurie nebebus reikalingi ir išeidamas padavė Tadeuszui prašydamas sudeginti. Jiedu patraukė link karietos. Jo ranka apglėbė jos liemenį, o jos ranka suspaudė kišenėj paslėptą telefoną su laiko mašinos nuotraukomis. Kol kas ji neturi plano, bet kažką sugalvos. Juk ji inžinierė. Ji ramino save: „Galbūt mes čia nebūsime lygiaverčiai partneriai, bet būsime lygiaverčiai priešininkai“.