11. Vytautas Ožeraitis “Lietus, rožės, mėtų gaiva”

Senoji stotis miesto pakraštyje. Beveik nepamenu, kaip čia atsidūriau. Kelias nuo namų durų iki čia tarytum ištrintas iš atminties. Nestebina. Taip ir turi būti. Visai netoli – gigantiškas statinys. Iš taip arti gali beveik matyti, kaip perregimu gaubtu srovena klimato bokšto gaudesys. Paskutinį sykį atsigręžiu miesto pusėn ir pažvelgiu į dangų. Juo tingiai plaukia lengvi, ankstyvo pavasario debesys. Visada. Įkvepiu. Gaivus oras aktyvuoja vieną iš daugybės integruotų Indekso taisyklių. Jaučiuosi beveik laimingas. Beveik pamirštu. Per prievartą sugrūdu ranką į striukės kišenę. Sugniaužiu ten slepiamą paskutinę dalelę tavęs. Reikia paskubėti, kol dar liko bent tiek. Indeksas negailestingai trina tavo paveikslą, akimirka po akimirkos. Nuotraukos, daiktai, namuose palikti ženklai. Kiekvienas galimas inkaras kruopščiai patikrinamas ir pašalinamas. Dažniausiai mano paties rankomis. Ko noriu – niekas neklausia. Esu nuokrypis, sumažėjęs laimės ir pasitenkinimo rodmuo reiškia tik viena – reikia sunaikinti visus galimus trikdžius. Paslėpti juos, uždengti naujais sluoksniais, suteikti kitą prasmę. Indekso pasaulyje praeitis nereikalinga. Tik ne ta, dėl kurios skauda. Visi rytai, visos perkūnijos, visos iškylos prie miestą kertančios upės, visi skanėstai, prisilietimai – taip pat, tas pats, tiek pat, bet be tavęs. Tarsi nė nebūtų buvę. Bespalviai, blukūs užpildai. Kaip saulėje nudegei žandus, kaip įsidūrei į rožės spyglį, kaip atsargiai gėrei mėtų arbatą. Tik faktai, be turinio, be svorio, be pojūčio.

Tačiau Indeksas kalinių nelaiko. Tai vienas iš penkių Indekso įstatymų, kuriuos įdiegia vos pirmą kartą prisijungi. Jei tik spėji, jei tik užtenka jėgų, gali ištrūkti iš jo džiaugsmo ir laimės voratinklio. Jei tik manai turįs už ko užsikabinti. Nes kaip išgyventi ten, už miesto sienų, be saugių ir globojančių Indekso taisyklių – nežino niekas. Bandančių, vis dėlto, netrūksta. Senąsias dienas menančioje kasoje nusiperku bilietą į vieną pusę. Pardavėjas ilgai žiūri man į akis. Lyg norėtų jas įsiamžinti. Bet nieko nesako.

Traukinys sustoja. Bėgiai skęsta aukštoje žolėje. Kažkada čia stovėjo stoties pastatas. Dar matyti keli buvusių sienų fragmentai. Tarp jų ant aukšto strypo užkabinta juoda dėžutė. Priglaudžiu prie jos riešą. Sužybsi raudona šviesa. Sistemoje užregistruojamas atsijungimas. Ekrane kaip grėsmingas įspėjimas atsiranda užrašas: Dėmesio. Biostabilizacija nutrūko. Indeksas nepasiekiamas. Dėmesio.

Patraukiu tolyn.

Kelio asfaltas suaižėjęs, iš įtrūkių skverbiasi žolės. Virš medžių stypso milžiniškos satelitų lėkštės, atsigręžusios į tuščią, apleistą dangų. Eiti. Eiti. Eiti tolyn. Tokios kažkur slapta nugirstos instrukcijos, kurių Indeksas net nesistengė paslėpti. Greičiausiai todėl, kad ten tolyn nieko nėra. Kad tolyn nėra tikslo. Kad ten, tolyn, be miesto ir jo klimato bokštų gaudesio galiausiai turi nelikti ir tavęs paties. Bet mieste manęs jau seniai nebėra.

Už keliolikos kilometrų kakle pasigirsta trakštelėjimas. Po oda integruotas imtuvas išsijungia. Valandą veltui ieškojęs jungties su miesto serveriais galiausiai pasiduoda. Žemas, beveik negirdimas, bet nuolat jaučiamas ūžesys, kuriame skendau visą gyvenimą, tiesiog išnyksta.

Staiga viskas pasikeičia.

Kažkur pranyksta ryškus žolės žalumas. Medžiai nurunda ir papilkėja. Pajaučiu, koks geliančiai šaltas ir tirštas čia oras. Nosį užgniaužia pūvančių lapų ir geležies kvapas.

Kojos apsunksta. Kaip greitai pradeda traukti prie žemės, kai nuovargio neslopina nuolatinės Indekso korekcijos. Pamažu pasiekiu vieną iš satelito lėkščių ir prisėdu šalia rūdžių apnikto jos pagrindo.

Iš striukės kišenės išsitraukiu pirštinę. Mažutę, visą telpančią delne. Kažkokiu būdu ją išsaugojau. Mėlyna vilna, nuo nykščio tįso nudriskęs siūlas. Priglaudžiu prie veido. Užuodžiu lietų, rožes, mėtų gaivą. Pradeda spausti širdį. Kažkas tarytum kyla gerkle aukštyn. Vis dar nepažįstamas jausmas. Darosi sunku įkvėpti. Miesto oras prisotintas sintetinių inhibitorių, kurie slopina tokią kūno reakciją, o Indekso taisyklės net neleidžia to suvokti. Čia – mano kūnas gali elgtis kaip tinkamas. Ima drebėti pečiai. Sudrėksta akys, skruostais rieda ašaros. Pirmą kartą jaučiu, kokios jos sūrios. Kokios karštos. Degina. Lenkiuosi priekin, kol kakta pasiekia šaltą žemę. Į odą sminga pušų spygliai. Prisispaudžiu stipriau, kad pajusčiau, kaip duria.

Virš manęs palinkusios satelitų lėkštės bando išgirsti, ką šnabžda prieš milijonus metų mirusios žvaigždės.

Pasigirsta tylus skimbtelėjimas. Ne kažkur toli, čia pat, už mano ausies. Kaklo oda sušyla. Kurį laiką tylėjęs prietaisas ima švelniai pulsuoti. Ten, stoty, juodos dėžutės ekrane užfiksuojamas prisijungimas. Indekso įstatymai yra tik dar viena jo iliuzija. Savo kūno narių taip lengvai jis nepaleidžia. Labais retais atvejais tau galima nutolti, išbandyti perimetrą, akimirkai pasijausti laisvu. Sielvartas jam tik tarpinis kintamasis, kuris kartais gali iššaukti nekontroliuojamą reakciją.

Prispaudžiu pirštinę prie krūtinės. Vis dar nežmoniškai skauda. Bet gumulas gerklėje po truputį, man dar pilnai to nesuvokiant, pradeda tirpti.

Pažiūriu į tuščią dangų. Nebežinau, ar skruostais riedančios ašaros tikros, ar sistema tik leidžia man taip manyti.

Žinau, kad į stotį atvyksta traukinys.

Rankose laikau mėlyną, mažytę, vilnonę pirštinę.