12. J.B. Ezar “Kaip neliesti vandenyno”

– Matote tas smulkias bangeles, lyg dugnas būtų išskaptuotas mažu šaukštu? Vadiname jas tagrùn, tvirtas. Smėlis ten glotnus, nelinkęs plūduriuoti. Galima tikėtis bent dviejų metrų kieto, patikimo sluoksnio. Vanduo virš jo šiltesnis ir mažiau sūrus, todėl srovės čia trumpos, verpetingos. Jos ir palieka šį raštą. Tagrùn yra saugus, juo galima drąsiai žengti.

Pažvelgiau gidės rodoma kryptim. Paviršius mirguliavo, ir jei ne poliarizuojantys akiniai, vargu ar įžiūrėčiau dugną. Visas matomas pasaulis buvo vientisa raibuliuojanti plokštuma. Koks keistas šis vandenynas. Atrodo juokingas: vanduo iki kelių, viskas vienodai plokščia, visame plote nei uolos, nei salelės, o gyvybių ši bala pasiglemžia kasmet daugiau nei bet kuri kita stichija Lygoje.

Iš paskos nerangiai šlepsėjusi Yta net nepakėlė galvos. Po pusdienio kelionės mūsų plūduriavimo batų platformos buvo apaugusios solidžia druskos pluta, nuo kurios su kiekvienu žingsniu tekdavo vis plačiau išsižergti. Gidė avėjo kažkokius nenusakomus pailgus ryšulius, lyg prie pėdų būtų prisisegusi po batoną, bet druska prie jų nekibo. Nepaisant garbaus amžiaus ir gležnos išvaizdos, paviršiumi ji slydo lengvai it vandens čiuožikas. Dabar ji sustojo, kad pasidalintų dar vienu nepaprastu faktu apie savo dykynę.

– Tagrùn yra derlingiausia dirva visame rezervate, – nenuvylė ji, pritūpdama pasisemti smėlio. – Čia pilna plika akimi nematomų dumblių. Šie maitina krilių, krilius maitina sietinukus, o sietinukai maitina mus.

Yta metė man perdėtai išsekusį žvilgsnį. Visa laimė, kad ryšio nebuvo, nes kitaip man atskrietų vienas tų jos panašukų. Esu per senas, kad suprasčiau jų žavesį. O gal tiesiog neturiu tam tinkamų implantų. Girdėjau, kad su naujausiu komplektu šie patyrimo pliūpsniai būna stebėtinai paveikūs. Man, su standartiniais įtrauktuvais ir dar skautavimo pradžią pamenančia optika, jie tėra lėkšti, gluminantys vaizdiniai. Kas negerai su žodžiais? Kodėl kiekvieną repliką būtina praturtinti svetimos, nors ir atpažįstamos, situacijos įspūdžiu? Galų gale, tas Ytos žvilgsnis perteikia pakankamai ir be kažkieno išgyvenimų nuotrupų. Bet negi sakysi tai klientei, kuri samdė mane būtent tam, kad lydėčiau ją naujų panašukų medžioklėje?

– Sietinukus renka jauniausi, – toliau kalbėjo gidė. Vėl traukėme vorele iš vieno niekur į kitą tuštymę. – Šešiamečiai jau pakankamai dideli, kad prižiūrėtų mažiukus. Vaikai į burną prikemša daugiau nei į valtis, bet sezono metu jų visiems užtenka. Tai gera mokykla: vaikai nuo mažų dienų mokosi sugyventi su gamta, tagrùn atskirti nuo uri-ìru, sugebėti iš bet kur susiveikti gėlo vandens.

Jos žodžiai priminė apie troškulį. Įsikandau į apykaklę įsiūtą vamzduką ir truktelėjau sūroko, arbatos šiltumo skysčio. Nuo pat tada, kai palikome tą valčių sangrūdą, kurią jie vadina miestu, gidę geriančią mačiau tik kartą. Jos dar pilna vandens pūslė tabalavo ant peties. Užuot atsigėrusi, ji nuolat perbraukdavo pirštu per savo skrybėlės briauną ir kondensatu suvilgydavo lūpas. Negi to užteko? Senolė atrodė visa perdžiūvusi, išsunkta, lyg visą gyvenimą būtų taupiusi vandenį. Kam taupyti, ypač mūsų amžiuje, kai aplinkui visas vandenynas – tik semk ir gėlink!

Į priekį gerokai išsiveržusi gidė dabar sustojo, kad įsistebeilytų į spindintį vandens ruožą, lyg anas kažkuo skirtųsi nuo visų jau įveiktų mylių. Nepajudėjo ji net ir kai galiausiai ją pasivijome. Yta sutiko šį atokvėpį numesdama kuprinę ir parklupdama ant kelių. Anksčiau būčiau pasijuokęs iš tokios ištvermės – tik pamanykit, batai jai per sunkūs! – bet dabar ir mano kojos vos laikė. Kledaras, o ne skautas.

– Kadaise čia ganėsi tūkstančiai badufų, – prašneko gidė, vis dar ilgesingai žvelgdama į tolį. – Kur tik pažiūri, visur siūbuodavo jų išpūsti kūnai ant plačiai pastatytų kojų. Keistas gyvūnas, kai pagalvoji. Tikra karvė-blakė. Badù-fu. Neįtikėtina, kaip hidrofobiniai nagai ant išskėstų pirštų vandens paviršiuje sugeba išlaikyti pusę tonos sveriantį gyvūną. Badufai yra didžiausi žinduoliai visame rezervate.

– Bet ne didžiausi gyvūnai apskritai, – pasitikslino staiga susidomėjusi Yta. – Nes dar yra nahìbu.

– Taip, – kiek liūdnokai sutiko gidė. – Nes dar yra nahìbu.

Tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad tas paslaptingas, smėlį it milžiniškas tinklas saistantis, protus veikiantis bestuburis iš tiesų egzistavo. Taip, palydovų padengimas virš šitų platumų vis dar buvo apverktinas, bet tai ne priežastis keisčiausiam rezervato padarui išvengti išsamaus dokumentavimo. Jei jau mes su Yta galėjome gauti leidimus, koks nors patikimas biologas jau seniai būtų čia atvykęs ir jį išstudijavęs. Bet man moka ne už patarimus. Jei Yta nori vaikytis legendų ir tiki, kad tai ir yra tas dar nepatirtas dalykas, kuris ją įamžins, pasilaikysiu savo nuomonę sau.

– Ar tiesa, kad palietus nahìbu, kai kurios haliucinacijos būna pranašiškos? – teiravosi gerokai pagyvėjusi Yta. Ji klūpojo panirusi iki klubų, neskęstančius batų kulnus naudodama kaip taburetę.

Gidė palingavo galvą:

– Negali paliesti nahìbu. Nahìbu turi paliesti tave. Ir tai, ką pamatai, nėra haliucinacijos. Tai įžvalgos. Bet taip, paprastai jos gana tiksliai nusako ateitį.

Yta svajingai prisimerkė.

– Ar dar toli iki jų buveinės?

Gidė trūktelėjo pečiais.

– Kaip pasiseks.

Gudrus atsakymas: jei nahìbu iš tiesų egzistavo ir nebuvo tik turistų viliojimo triukas, niekas negalėjo garantuoti, kad šį gyvį pamatysim. Man tai kas, aš tik kompanionas, bet Ytai, sukorus šitokį kelią, grįžt nieko nepešus? Nors kažin, ar jos ambicijoms apskritai buvo šansų.

Aš gal nieko nesupratau apie įtraukųjį bendravimą, bet konkurencijos dėsnius išmaniau. Panašukus medžiojo pakankamai ytų, kad tipiniai žmonijos patyrimai jau būtų padengti. Kiekviena įprasta reakcija jau seniai buvo pagauta, tinkamai sužymėta ir paruošta naudoti pokalbyje. Nuobodu? Štai tobulas žiovulys, kadaise priklausęs tą dieną jau dvidešimtą peticiją atmetusiam klerkui. Jei svajojai įeiti į istoriją ir papildyti šią biblioteką savo proto įspaudu, privalėjai griebtis išimčių. Nepaliestos liko tik anomalijos, atsitiktinės keistenybės – visa tai, kas Lygoje nebenutinka. Tik ar pasitenkins Yta tokia nišine šlove? Juk kam prireiks to jos pranašingo sąlyčio su nematytu čiuptuvu? Kas bandys lyginti su juo savo įprastą, saugią kasdienybę?

Pasinaudojau proga pailsinti pečius ir nusiėmiau mantą. Neperšlampanti danga ir plūduriuojantys kilimėliai, kurių dar neteko išbandyti, neleido mudviejų kuprinėms nuskęsti, ir jos lengvai kilnojosi ant bangelių šalimais. Kaip gera pritūpti. Pastaruoju metu vis dažniau nugarą stingdė nuovargis. Visai sukrešau, tenka pripažinti. Greitai ir miesto lepūnėlių palydai nebetiksiu.

– Anksčiau ganyklos atrodė visiškai kitaip, – vėl prašneko gidė, kuri taip ir liko stovėti. – Bandas suvarydavo iš visų aplinkinių miestų. Į smėlį sėjo milo, tolimą ryžių giminaitį, kad praturtintų badufų dietą. Jie nuskabydavo tik tas virš vandens kyšančias šluoteles ir vanduo prieš saulėlydį atrodė lyg šepetys. Muses iš badufų kailio nurinkti čia sustodavo įvairiausių migruojančių paukščių. Visas vandenynas klegetavo.

Yta vėl ėmė nuobodžiauti, juk pasakojimai netiko panašukams. Antriniai išgyvenimai buvo per blankūs, jie nekėlė šiurpuliukų – ar kokį ten efektą jie turėjo sukelti. Po teisybei, ir man ta nostalgija balos idilei jau ėmė įkyrėti. Aplankiau pakankamai vietovių, kad žinočiau, jog kiekvienam savas kraštas mieliausias.

Bet gidė nesiliovė:

– Mano seneliai augino badufus. Ne tik dėl jų greitai augančių nagų, kurie nuo seno buvo nepakeičiama statybinė medžiaga. Jų mėsa kur kas skalsesnė nei sietinukai. O ir tradicinės lenktynių valtys buvo gaminamos būtent iš badufų odos.

Yta atsuko į mane pasibjaurėjimo iškreiptą veidą, lyg reikalaudama, kad ją apginčiau.

– Tai turėjo vykti dar iki įstojimo į Lygą, – spėjau. Net paveldo išlyga neleistų žinduolius veisti skerdimui, kad ir kaip be atliekų būtų panaudotas visas jų kūnas.

– Žinoma, – sutiko gidė. – Paskutinis naminis badufas gimė dar prieš įsteigiant rezervatą. Pamenu tą veršiuką. – Raukšlės tarp jos antakių pradingo. – Mažiukai jie tokie mieli. Glaustosi, sekioja iš paskos. Jei naujagimį apglostai, jis niekada nebebijos žmogaus rankos. Taip daug patogiau juos prižiūrėti.

– Patogiau ir peilį į kaklą suvaryti, – piktai metė Yta.

– Ramiai, – įsikišau. Negalėjome sau leisti konfliktų: be gidės neturėjome jokių šansų rasti nahìbu.

Bet panašu, kad Ytos šlykštėjimasis barbarizmais buvo stipresnis nei noras pasiekti tikslą. Matyt būsiu neįvertinęs šio Lygos vaiko. Iš kažkokių nesuvokiamų rezervų pasisėmusi jėgų, ji ryžtingai šoko eiti, bet susvyravo ir, bandydama atsispirti, iki alkūnės susmigo į smėlį.

– Tibai, duokš ranką. Užstrigau.

Puoliau jos griebti, bet mano paties batas prieštaraudamas sučepsėjo ir liko vietoj. Vos ne vos išplėšiau koją. Pasirodžius druskuotam ir kažkokia riebia mase apibėgusiam padui, Ytos akys dar labiau suapvalėjo.

– Tibai?

Įdėmiau pažvelgiau į dugną. Smėlis aplink mus buvo išmargintas persidengiančiomis duobutėmis.

– Viskas gerai. Matai? – Parodžiau į šį korio raštą. – Čia tas, saugus, išskaptuotas šaukštu. Nebijok, nepaskęsim.

Atsigręžiau į gidę pritarimo, bet ji tik pašaipiai šyptelėjo.

– Visi čia augę žino, kad dėl šešėlių kontrasto uri-ìru iškilimai atrodo visai kaip tagrùn įdubimai. Todėl jis taip ir vadinasi – šviesos melas. Tai ne verpetų sukurta tekstūra. Smėlis čia burbuliuoja. Jo sluoksnis visai plonytis. Po juo – klampus druskų ir lėtai yrančios organikos mišinys. Uri-ìru neįmanoma vaikščioti.

Jos pačios batai vis dar nelietė dugno.

– Specialiai mus čia atvedėt? – suurzgė Yta. Jos pykčio užteko dar vienam spyriui ir, kai ranka dar giliau įklimpo, jos balsas visai suplonėjo. – Bet kodėl?

Gidės akys susiaurėjo.

– Jums, Lygai, taip rūpi gamta. Štai jums gamta. Kaip sekasi nuo jos ribotis dabar? Kur jūsų prietaisai? Ką jūsų išmanūs audiniai?

O senolė, pasirodo, luditė. Turėjau įtarti. 

Neleidau sau panikuoti. Technologijos jai dar parodys. Vis dar galėjau pasiekti savo kuprinę. Ten buvo gėlintuvas, provizija, įrankiai. Išskleistas kilimėlis galėtų tapti pusėtina valtim. Palydovų čia buvo mažai, bet jų buvo. Anksčiau ar vėliau jie pagaus mūsų nelaimės signalą.

– Į laisvę paleistų badufų neliko, – tęsė senolė. Akimirkai pasimečiau: kaip tai susiję su mums primetamu išbandymu? – Jie dar kurį laiką trainiojosi aplink miestą, mekeno. Bet Lyga net neleido mums kirpti jų nagų. Naminiai badufai vengė seklumų, ir jų nagai natūraliai nedilo. Ir jie dvėsė, negalėdami pasiekti maisto. O Lyga liepė mums nesikišti. Nesikiškit į gamtą, sakėte jūs. – Ji kilstelėjo smakrą. – Tą ir žadu daryti.

Ak štai kaip? Mes jai ir dėl visko kalti visagaliai tironai, ir bejėgiai minkštuoliai, kurie pražus palikti likimo valiai? Dar pažiūrėsim! Aprūdiję įpročiai ėmė mikliai perrinkinėti išeitis. Taip, šiame vandenyne orientyrai arba neegzistavo, arba jų nepažinojau, o dėl padrikų magnetinio lauko lopų kompasas buvo bevertis. Bet sutemus matysiu žvaigždynus. Jau ką ką, o žvaigždes pažinojau. Trauksim į šiaurę. Šiaurėje iki rezervato ribos tik pusšimtis kilometrų.

– Bet mes asmeniškai juk jums nieko nepadarėm, – verkšleno Yta.

– Badufai irgi buvo visiškai nekalti.

– Nahìbu nėra, ar ne? – paklausiau. Reikėjo klausytis nuojautos; teks dabar suktis. – Tai tik masalas privilioti Lygos naivuolius. Sukūrėte ją, siekdami keršto. Ji neegzistuoja, tiesa?

Gidė atsiduso.

– Jei kas šiame krašte ir egzistuoja, tai tik nahìbu. Tik tai visai ne galvakojis. Nahìbu reiškia tiesą, kurią aptinkame per vėlai. Suradome savąją, kai išnyko senasis vandenynas. – Ji mostelėjo aplinkui. – Dairykitės. Galbūt kažkur čia tūno ir jūsiškė.

Ir ji apsisuko ir pradėjo eiti.

– Ne! – raudojo Yta. – Nepalikite mūsų!

O aš stebėjau tolstantį senolės siluetą ir nenustygau vietoj. Štai ir paaiškės, ar dar esu šio to vertas. Nahìbu, kad jį kur.

– Pradėk įrašinėti, – liepiau savo klientei.

Gal ir jai dar buvo šansų. Juk ar dažnai šiuolaikinė Lygos pilietė akistatoje su gamta nežinojo, ar pavyks išgyventi? Kas nors jos virpuly tikrai bus dar nepaversta panašuku. Tokį net ir aš naudočiau.