14. Rasa Kurtinaitytė “Pakalnutė”
– Taip, – tarė Marta. – Šaunuolė. Nebijok.
Šiurpas slinko nugara. Arina įsitvėrė uolos briaunos ir nuleido save žemyn. Atsikabinusi dribtelėjo ant šlapio akmens ir nuslydo į urvo tamsą.
– Čia negiliai! – pranešė atsistojusi.
Marta pasirodė netrukus. Keturiasdešimties, bet tvirta ir vikri kaip žaltys. Moteris žibintuvėliu apšvietė urvo sienas, tada nepatenkintą Arinos veidą.
– Visada siunti mane pirmą, – burbtelėjo ši. – Galėjau koją nusilaužt.
– Tu tam tinkamesnė, – pabrėžė Marta. – Jauna, gyvybinga, tikra stipruolė.
Ties alkūne sudilgčiojo sausgyslė.
– O man tokiuose metuose pavojinga, – tęsė moteris. – Juk nenori, kad susižeisčiau?
„Tokiuose metuose.“
– Juk nenori?
Arina nurijo seiles.
– Taip, Marta, – sušnibždėjo.
Ji turi būt dėkingesnė. Jei ne Marta, tebetupėtų našlaityne. Ir nesvarbu, kad po metų jau būtų išėjus ir ieškojus studijų. Dabar ji bent keliauja. Su Marta ji nebe Paka…
– Pakalnute, – nuaidėjo balsas. – Eime.
Pakalnutė geriau nei Pakasyna. Geriau būt vadinamai gėle nei dvėsena.
Bet jausmas išgirdus kažkodėl tas pats.
Gal kad ji nei viena. Taip, blyškiaodė šviesiaplaukė žaliom akim – gan pakalnutiška. Bet Marta tik tai ir mato – kažką gležno. O ji… daugiau. Ji…
Ji gera.
Arina nusipurtė. Urve buvo šalta, po kojomis traškėjo šakelės, aukščiau kabojo voratinkliai. Marta liepė pravalyti. Arina darbavosi kelioniniu peiliu, leisdama vorams pabėgt prieš ardant jų namus, bet giliau urvas ištuštėjo. Balsvos sienos – pasak Martos, klintis – blizgėjo nuo drėgmės. Kažkur lašėjo vanduo. Buvo tvanku.
Visai kaip tada, kai vaikai uždarė rūsy. Ten, kur Pakasynos vieta.
Po žeme.
– Kur dabar?
Mergina atsipeikėjo – kelias šakojosi.
Sugrūdo drebančius delnus į kišenes. Užčiuopė žibintuvėlį. Spausdama metalinį korpusą, susikaupė.
Netrukus pajuto. Lyg kraujas būtų suteliūskavęs ir timptelėjęs ją viena kryptimi.
Tas pats jausmas, kai Marta pasirodė našlaityne. Arina tada manė, jog tai – ženklas. Jog ją išgelbėt atėjo pats angelas sargas.
Tik vėliau sužinojo, kad ją traukė ne Marta, o ant šios kaklo kabantis karoliukas.
Pradėjusios keliauti, jos rado dar vieną. O kažkur šitam urve slypi trečias. Trečia galia iš keturių.
„Buvo Keturvalis, stebukluose užgimęs. Nedomino jo turtai, tik ketvertas vertybių. Drąsa – kad pats darytų. Tvermė – kad pats pajėgtų. Tiesa – kitiems išvysti. Taika – jiems sukalbėti.“
Neįtikėtina, kad ta legenda ir Keturvalio galių karoliai – realybė.
– Pakalnute?
– Į kairę.
– Po tavęs, – mostelėjo Marta.
Kairys tunelis leidosi žemyn kapotomis pakopomis. Arina išsitraukė žibintuvėlį, bet šis išslydo iš prakaituotų delnų.
– Ar tu vaizduojiesi, ar iš tiesų kinkos dreba? – mestelėjo Marta.
– Nemėgstu ankštų erdvių. Sakiau ne kartą.
– Jeigu kalbėtum, o ne murmentum po nosimi, gal ir išgirsčiau.
Pirštai susigniaužė. Pastumtų ją nuo tų pakopų, tegul eina…
Arina įkvėpė. Ji ne tokia.
Ėmė atsargiai leistis žemyn, kol pasiekė dugną ir šūktelėjo, jog saugu. Marta kaipmat nusliuogė iki jos.
Abi apšvietė atsivėrusią patalpą – didelę, dantytą. Vanduo išgraužęs ertmes kaip papuola, ant skliauto formavosi stalaktitai – balsvi, drėgni, lyg pertepti pienu. Turbūt kalcis. Arina laikėsi kuo toliau – atsiminė, kad nuo žmogaus prilietimo tie procesai sutrinka.
Iš čia vėl vedė dvi kryptys. Šone juodavo aukštas plyšys, o priešais, virš jų galvų, tarsi žiotys vėrėsi anga. Kūnu nuėjo glitūs pagaugai.
– Turėtum būti linksmesnė, – Marta ją nužvelgė. – Negi nelauki, kai surinksime visus? Kai tapsiu Keturvaliu?
Žibintuvėlis įsirėžė į kumštį.
– Keturvalė su tikru Keturvalio vaiku, – lyg ragaudama tarė moteris.
Arina dar nepriprato, jog galimai yra tolima Keturvalio atžala. Tačiau tas eilėraštis…
„Išbarstė jis karolius keturis su galiom. Jo ketvertas vaikų vieni juos rast tegali. Kiekvienas su silpnybe, galių priešingybe, gimė ir karolių ieško, kad pagytų. Bet karolių galią gausi ne už dyką. Išbandymą pirmiausia turėsi atlaikyti.“
Pasakėlės… Kurias įrodo faktai.
Kad karoliukai ją traukia.
Kad paėmusi antrąjį, Arina patyrė kažką nesuvokiamo. Išbandymą.
Ir kad karolis, su kuriuo Marta atėjo į našlaityną, priliestas išbandymo nesukėlė. Drąsos karolis. Priešingybė baimei – silpnybei, kurią Arina turi nuo gimimo. Ji visada bijojo uždarų erdvių.
Tebebijo – Marta nesutiko atiduot drąsos karolio. Nei paaiškint, kaip jį rado. Kas jai iš jo? Drąsa, o siunčia Ariną pirmą.
– Pakalnute?
– Taip, Marta.
Ji susikaupė. Ignoravo du karoliukus ant Martos kaklo – kol pajuto kitą. Kelias vedė tiesiai, per landą virš jų.
Marta į angą užsiropštė greitai. Arinai lipti nesisekė. Moteris sugriebė jos ranką ir puolė traukt; sausgyslės protestuodamos rėkė.
– Tu turi sportuoti. Žinai, kas esi? Visiška kirmėlė, – iškošė Marta, tempdama ją aukštyn. – Nesiraukyk! Aš tiek dėl tavęs padariau! Jei ne aš, sėdėtum toj skylėj!
Atvirkščioj situacijoj Arina ją paleistų.
Mergina šiaip ne taip užsiropštė. Marta pavartė akis ir pajudėjo tolyn.
Tolyn reiškė keturiomis.
Skrandį susuko mazgas. Arina pradėjo ropoti, ir urvas ją prarijo.
Ji nenori. Nenori tęsti. Nenori išbandymo.
Kai jos rado antrą – tvermės – karoliuką, ir Arina jį prilietė, visą kūną nudiegė. Ji maldavo Martos, kad neverstų imti karolio. Marta vis tiek įkalbėjo, ir tvermės išbandymas atnešė tokį skausmą, jog Arina nualpo. Dvi dienas nepajėgė keliauti toliau.
Dabar bus tas pats. Marta lieps imt karolį plika ranka, kad Arina per išbandymą įsitikintų, jog karolis ypatingas. Lieps įvyniot į plėvelę ir užvert jai ant kaklo – kad pati Marta atkęstų išbandymą ir gautų galią vėliau, savo namų komforte. O Arina? Tegul vargsta dabar vien už pažadą būti „Keturvalės“ pašonėj.
Tačiau kelio atgal nebėra. Sienos taip arti, jog tenka glausti pečius. Nėra vietos apsigręžt. Net pasisukt. Vienintelis pasirinkimas – stumtis šita sustingusia žarna ir tikėtis, kad ji išlįs.
Ji stūmėsi. Žibintuvėlis kumštyje švietė kelią. Kas blogiau? Panirti į tamsą ir šliaužt apčiuopom ar keliaut su šviesa matant, kokiu karstu ji slenka?
„Na ir bailė!“
Ji bandė mest atsiminimą šalin. Urvas slėgė. Galūnės tirpo.
„Karstas? Spintoje? Cha!“
Jie tada žaidė slėpynes. Ji įlindo į spintą. Tarp paltų, atvirom durim. Bet kažkas užtrenkė, ir panika ją paskandino.
„Verkia, kad palaidojom! Spintoj! Pakasynų nemačius!“
Urve dar mažiau vietos. Tikros laidotuvės.
„Pakasyna užkasyna, kišk ją po sena lentyna!“
Ją kišo. Į rūsį. Sandėliuką. Spintas.
Į smėlio dėž…
Ne. Ji nori lauk. Lauk. Ji…
– Galas!
Marta išlindo iš angos. Tankiai alsuodama, Arina išsirangė iš paskos it vikšras ir linkstančiais keliais atsistojo. Apsižvalgė.
Ola buvo maža. Asloje šmėžavo pora kiaurymių, smingančių juodumon. Sienose žiojėjo plyšiai, plačiausias atrodė lyg dar vienas ropojimo tunelis. Iš ten sklido blausi šviesa. Turbūt išėjimas.
Tačiau karolis – šioje oloje. Ji jautė net pro baimės miglą. Tiksliai.
Nedrąsiai žengė link mažos angos ir pašvietė. Ten, įstrigęs tarp kerpių, žibėjo gelsvo akmens karoliukas.
– Jis čia, – tyliai tarė Arina. – Bet gal tu…
– Ištrauk.
– Gal šįkart t…
– Žinai, kas esi? Pavyzdingas žmogus, – Marta apdovanojo ją šypsena. – Neprarandi nei nuolankumo, nei dėkingumo. Tu – pati mieliausia mergaitė. Turi to nepamesti.
Kiaurymės varpė ne tik olą, bet visą dūšią. Žiojinčios.
Girgždančios.
– Taip, Marta.
Arina žiūrėjo į karolį su įrėžtu trejetu. „Tiesa.“ Ištiesė ranką.
Pirštai nevaldomai drebėjo. Ji nurijo seiles. Tada paėmė.
Oras sustingo.
Mergina dirstelėjo į Martą, bet ši nejudėjo. Arina nusigręžė – į kitas akis.
Riktelėjusi žengė atgal.
Stebeilijo į merginą. Į šviesius plaukus, blyškią odą ir apvalias žalias akis.
– Ką?..
– O ko tikėjaisi? – gūžtelėjo antrininkė. – Kažko apie karolius? Legendą girdėjai. Pasitvirtino.
– Kodėl…
– Esu tu? Prieš ieškant kosminių tiesų, žmonėms reiktų atsigręžt į save. Įdomiausia, kad tiesą jie dažnai žino. Tik nepripažįsta, – ji žengė artyn.
Šįkart Arina nesitraukė.
– Sakai, aš jau žinau? – paklausė sausai.
– Girdėjai ne kartą.
– Aš ne Pakasyna.
– Ne? Nelaidojai? – vyptelėjo kopija. – Na, čia tik vienas tavo atspalvis. Šita, – ji parodė į sustingusią Martą, – pataikė geriau.
Dar vienas padaras, kuris iš jos tyčiojasi.
– Aš ne sušikta gėlelė! – užriko Arina, balsas nusirito urvais. – Ne kažkokia švelni mergaitė!
– Ne, – žalsvos akys blizgėjo. – Nesi. Gali būt, jei nusprendi. Bet iš tiesų? Tikra pakalnutė.
Dabar rankos drebėjo ne iš baimės.
– Ko niršti? – antrininkė pakreipė galvą. – Ar žinai pakalnutes? Jos dailios. Kvapnios. Į jas žvelgiant, širdys gieda. Bet jas ryjant… širdys…
– Stoja, – sušnibždėjo Arina.
– Tave mato, – kalbėjo ta, sukdama ratą. – Bet ne visą. Ar leisi tave apibrėžti? Būsi tik vienas, patogiausias savęs gabaliukas? O gal pripažinsi, jog tavo gyvenimas, tavo istorija – tai priklauso…
– Man.
Grįžo oras.
Arina apsidairė. Oloje buvo tik ji ir Marta.
Mergina atleido kumštį. Žvelgė į karoliuką. Ji tikrai yra…
– Pakalnute? Ką sužinojai?
Arina spoksojo į karolį.
Įsimetė jį burnon ir nurijo.
– Ar išprotėjai?! – Marta prišoko ir ją stvėrė. – Ką padarei?!
Arina nusišypsojo. Stebėjo paklaikusias akis. Moteris ją papurtė, ir Arina suprunkštė. Kokia juokinga, kokia apgailėtina šita galios ištroškusi boba. Mergina ją nustūmė.
– Kur eini?! Pakalnute!
– Iš čia. Bet kur.
– Negali visko mesti! Turi…
– Susikišk! – rėžė Arina ir apsidairė – šone vėrėsi antroji landa. Ji įkišo žibintuvėlį kišenėn, pataisė peilį prie diržo ir įlipo.
Krūtinę iškart užgulė. Nors su šviesa gale, landa buvo siaura. Labai.
Marta griebė koją.
– Lįsk lauk! – suriko.
Panika kalė į galvą. Arba Marta, arba tunelis.
Arina spyrė ir puolė ropoti tolyn.
Skliautas smarkiai žemėjo. Ropoti tapo nebeįmanoma.
Marta ją vijosi.
Arina atsigulė ir prasispraudė į susiaurėjusią landą.
Krūtinė bruožė akmenį. Uola bruožė pakaušį. Mergina šliaužė.
„Pakasyna, ė, kur bėgi? Griebkit!“
Rankos ir kojos, išplotos lyg varlės, padėjo stumtis priekin, bet raumenys degė. Ji pavargo.
„Paleiskit!“
Riksmai iš praeities trankėsi galvoje. Šviesa urvo gale buvo per toli. Širdis daužėsi, tvinksėjimas smilkiniuose augo…
Smėlio dėžė artėjo.
Ją sugrūs. Sugrūs ten ir užtrenks. Kol vienas ją laikė, antras nustūmė akmenis nuo dangčio ir atidarė. Ne. Ne.
„Ne!“ Arina išsinėrė iš jo rankų. Stvėrė akmenį ir atsisukusi vožė. Tada sviedė į antrą, pataikė. Trakšt. „Norit pakasynų?! Gausit!“ Įvertė abu smėlio dėžėn, kraujuojančius. Užtrenkė dangtį.
Kūnas nutirpo. Ne. Ji… ji gera. Jie juk gyvi. Gera…
Urvas spaudė. Ji gera. Traiškė. Gera? Dusino. Trūko oro. Jei ji įkvėps, plaučiai išsipūs. Uola įsirėš į kūną, ji įstrigs. Po žeme, suspausta, kur niekas neras. Gera? Reikia lauk, lauk, ji mirs lėtoj kančioj, ji…
Ji gera?
Ne.
Urvas baigėsi, ir Arina išsistūmė iš landos lyg vabzdys iš kokono.
Sudribo ant žvyro.
Ji praėjo. Praėjo.
Arina pašoko. Išvydo šviesą – aukštai, sklindančią pro ertmę, iki kurios vedė akmenų nuošliauža – ir griuvo nublokšta.
Marta ją užvirto, pilnai, taip arti, kad jos akyse mergina matė save. Rėkdama stengėsi ją nustumt, bet nepajėgė. Marta ištraukė lipimo virvę, bandė čiupt rankas…
Arina suvarė peilį.
Marta žioptelėjo.
Arina išrovė ašmenis ir suvarė vėl, su trakšt ir šliurpt, su šleikštuliu. Ji žudikė. Ji šlykšti.
Ištraukė. Smeigė vėl. Ji šlykšti. Smeigė. Šlykšti. Smeigė. Ji…
Laisva. Smeigė. Ji…
Yra… ji.
Arina išlupo geležtę, aptiškusi krauju išsirangė iš po moters. Ši dejuodama sukniubo.
Mergina nuspyrė peilį į siaurą kiaurymę, metalas krito tamson.
– Tu… – išspaudė Marta. – Neprivalėjai to… daryti.
Arina atsisuko.
– Nu tu ir buka, – įvertino. – Galvoji, nenorėjau tavęs papjaut? Reikėjo tiesiog leisti man eiti.
– B-bet… – gargtelėjo. – Tu… ne…
– Hm. Net dabar negali pripažint, kad aš daugiau nei vienas dalykas.
Marta švokštė.
– Ar tiesiog tikėjai, – Arina pritūpė ir nutraukė pakabuką, – jog paimsi sulūžusį daiktą ir lauši, kol tau pasiduos?
Ji pasiėmė drąsos karolį. Kitą numetė.
– N-n… Tiksl-as… Negali palikt…
– Kad, žinok, man vienodai, – mergina pakilo. – Tavo nuomonė apie mane. Tavo nuomonė apie tai, kas svarbu.
Arina pažiūrėjo tiesiai į savo stebėtoją.
– Šita istorija – mano, – tarė ir nusigręžė.
Link akmenų nuošliaužos. Skeveldromis grįsto kelią į šviesą.
Ji ėmė kopti. Jos figūra, besikrapštanti viršun pro byrantį žvyrą, tolo – kol pasiekė išėjimą. Siluetas tolimos šviesos fone.
Ir su viskuo, kas yra, ji išėjo.