13. Gražvydas Fomanas ir Vytautas Ožeraitis “Nešti tave”

Kambario langas praviras. Gatve traukia grupelė karių. Jų rankos kruvinos, jų uniformos kruvinos. Jų veidai kruvini. O gal man tik taip rodos. Gal aš tiesiog be proto bijau atiduoti jiems tave. Už lango trinkteli durys, kažkas garsiai šūkteli, praūžia automobilis, girdisi įkyrus grąžto zyzimas. Pačių karių jau nebematyti, bet jų žingsniai tarsi išblaško, išardo, sutrypia visus gatvės garsus, kol lieka tik tas ritmiškas aidas, užpildantis vienišas ir nepakeliamai sunkias jų motinų dienas.

Sukosti, kaire ranka pasitrini nosį. Atsisuku ir stebiu, kaip sėdėdamas ant lovos rišiesi batus. Paklausiu, ar nieko nepamiršai. Papurtai galvą. Rankose laikau senus tavo marškinius ir valau dėmę ant apykaklės. Jei grįši, gal norėsi juos apsivilkti. Pakeli akis. Kaip šimtus, kaip tūkstančius kartų esi į mane pakėlęs. Tose širdies išdavikėse nieko negebi paslėpti. Matau nekantrą, nerimą, ryžtą. Tu pasiruošęs eiti paskui anuos kareivius, pasiruošęs juos pasivyti ir žengti kartu. Išsigąstu, kad tarp jų žingsnių nepajėgčiau atskirti tavųjų. Žiūriu į tavo jaunatvišką veidą, į pilkšvas akis, riestą nosį ir švelniai nusvirusį dešinį lūpų kamputį. Dar palauk, neišeik, dar turiu tau šį tą pasakyti.

Kai pradedu pasakoti apie kareivį, tavo akyse pasirodo nuobodulys ir priekaištai. Sakai, kad girdėjai tai šimtus kartų. Kad vis išgalvoju ką nors naujo. Bet šiandien mane paliksi, todėl prašau, išklausyk dar sykį. Pažadu, jau paskutinį.

Buvau jaunesnė nei tu dabar. Visas pasaulis buvo jaunesnis. Mažiau pagiežingas ir piktas. Mažiau liūdnas ir konkretus. Po jį dar galėjai bastytis be tikslo, be vietos, kurią nori pasiekti, be plano, be baimės paklysti. Toks, kuriame galėjai nieko neturėti, tik gainioti debesis, ieškoti to vieno vienintelio, kurį daug kas dievagojasi matęs, bet dar niekas nėra užfiksavęs.

Žinojau, kad man pasiseks. Todėl nė kiek nenustebau vieną rytą jį pamačius. Tobulai apskritą, šalto metalo spalvos, švelniai kunkuliuojantį, tingiai tįsantį virš vienišo medžio vainiko tuščiame lauke. Tarsi užkliuvęs, lyg ieškąs, ką būtų pametęs. Priėjus arčiau pamačiau medžio šakų sučiuptą baltą audinį, o ant žemės, šiek tiek atsirėmęs į patį kamieną gulėjo kareivis.

Nustebau. Tomis dienomis karas buvo kažkur labai toli, nepažįstamas, vargiai juntamas. Karių beveik nematydavom, šūvių nebuvom girdėję, sapnų dar nebuvo užgrobę sprogimai ir rankos dar nebuvo pavargusios laidojant sunkius žuvusių kūnus. Nepažinau jo uniformos, antsiuvų, negebėjau perskaityti užrašų. Sužeistas, apibraižytas, kruvinas jis žiūrėjo į dangų, į viršum medžio kybantį debesį, lyg ko lauktų, lyg nustebęs, lyg pasiklydęs.

Užkalbinau jį. Atsakymo nebuvo. Tik baimingas žvilgsnis aukštyn. Atrodė, jog bijo, kad vos tik nusisuks, debesis ims ir nulėks sau. Pasilenkiau prie jo, švelniai paliečiau petį. Paklausiau, kur skauda, ar gali atsistoti, gal nori atsigerti. Galiausiai jis pažvelgė į mane. Kažką atsakė, bet aš nesupratau. Parodė į gertuvę mano kuprinės kišenėj. Atsargiai priglaudžiau ją prie sukepusių lūpų. Jis nurijo kelis godžius gurkšnius. Debesis virš medžio kybojo kaip kybojęs.

Kiek galėjau, apžiūrėjau žaizdas. Gyvens. Bet likti po medžiu negali. Pasakiau jam, kad iki artimiausio kaimelio kelios dienos kelio, kad čia mažai kas užklysta, todėl laukti ir tikėtis pagalbos būtų naivu. Gerai pagalvojus pasakiau, kad negaliu jo palikti. Turėsime eiti kartu. Nežinau, kiek suprato, bet keliamas nesipriešino. Sunkiausiai sužeista buvo jo koja. Lūžus, greičiausiai, keliose vietose. Be pagalbos jis nebūtų toli nusigavęs. Jei apskritai būtų sugebėjęs iš tvirtai jį apvijusių parašiuto pančių išsivaduoti. Viena ranka apsikabino mane per pečius, atsirėmė, kilstelėjau jį ir peiliu nupjoviau virves, ant kurių buvo pakibęs. Tą pat akimirką pajutau slegiantį jo kūno svorį. Giliau įkvėpiau ir mudu pajudėjome tolyn.

Įdienojus jis sukniubo. Iki tol šiaip ne taip vilkęs kojas, pakilusios saulės kaitroje, regis, nebeteko paskutinių jėgų ir krito į pakelės dulkes. Priklaupiau šalia. Jo veidas buvo išmuštas prakaito, sumišusio su krauju. Nuvaliau jį lininiu savo marškinių skvernu. Daviau gurkšnį vandens. Šiek tiek atsikvėpėm. Jis ilgai ilgai žiūrėjo man į veidą. Lyg bandytų ką prisiminti. Tada vėl įsmeigė akis į dangų. Užkėliau jo ranką sau ant sprando, apkabinau per liemenį, giliai įkvėpus pakėliau ir mudu žengėm toliau.

Žingsnis po žingsnio, lėtai slinkome į priekį. Žinojau, kad artimiausia gyvenvietė dar toli. Kelias ištįso. Kiekvienas medis, kiekviena pieva, kiekvienas krūmas, kiekvienas akmuo po kojomis pradėjo rodytis vienodi. Kol nepriėjome sodo. Aplink nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Tiesiog daugybė eilėmis augančių obelų. Iš pradžių medžiai buvo visai pliki. Nuogos, bevaisės šakos, siekiančios veido, akių. Paėjus kiek tolėliau, visos obelys lipte aplipo baltais, akinančiais žiedais. Dar keletas sunkių, varginančių žingsnių ir mes galėjome nuo žemai nusvirusių šakų raškyti spindinčius obuolius. Kol pasiekėme sodo pabaigą, visos obelys buvo užklotos storu sniegu. Atsisukau pažiūrėti į mudviejų nueitą kelią. Į tolį pusnimis driekėsi vieno žmogaus pėdsakai.

Dar viena diena. Man ėmė rodytis, kad mudu trypčiojam vietoje. Ėmiau pykti ant kareivio, kam jis čia pasirodė. Kodėl man reikia jį nešti? Kodėl jis negali eiti pats? Iš už posūkio išniro namas. Senas, pasviręs be stogo. Nusprendžiau trumpam jame prisiglausti. Žengę vidun pamatėme erdvų kambarį, o jo viduryje medinį stalą, prie kurio buvo paruoštos dvi vietos pietums. Maisto pilnos lėkštės, vandens sklidinos taurės. Mudu godžiai čiupome, kas buvo padėta. Pavalgę prisėdome ant grindų, jis atsirėmė į sieną. Kaip galėjau perrišau jo žaizdas. Jos atrodė beveik visiškai sugijusios. Kol jį tvarsčiau, namą apgobė sutemos, viršum pasirodė žvaigždės. Tada vėl išaušo diena, ir vėl užslinko naktis. Rytas ir vakaras. Rytas ir vėl vakaras. Rytas. Pakilome eiti. Ant stalo buvo paruoštos vietos dviems. Lėkštėse garavo šiltas maistas.

Mes ėjom toliau. Trys dienos, tiek kelio turėjo būti iki artimiausio miestelio. Bet mudu taip ir nematėm nė bažnyčios bokštų, nė stogų aplink upę, nė kaminų. Nesutikome prekeivių ir ūkininkų vežimų, nebuvom apskalyti šunų. Tiesiog ėjom. Vis dar negalėjome susikalbėti. Bet mums to ir nereikėjo. Žinojau, kad turiu jį nešti. Tik tiek. Kai ant peties pajusdavau sunkiai pakeliamą jo svorį, pirmą kartą gyvenime jaučiausi turinti kryptį. Kartais parodydavau jam kokį keistesnį debesį, o naktimis, kai dangus būdavo giedras, jis besdavo pirštu į žvaigždes ir kažką ten braižydavo, švelniai niūniuodamas man nepažįstamą melodiją.

Baigiantis dar vienai dienai, o gal visiems metams, mes pagaliau pasiekėme miestelio pakraštį. Kareivis jau beveik galėjo eiti pats. Jis žengė šalia, dar netvirtai, retkarčiais čiupdamas man už rankos, kad susvyravęs nesukluptų, tačiau apskritai atrodė sveikas. Mudu vis dar nebuvome apsikeitę nė vienu žodžiu. Miestelyje suradau, kur nakvoti. Kareiviui užmigus, namų šeimininkės paprašiau, kad juo pasirūpintų. Pamaitintų, pagirdytų, pakviestų gydytoją. Ryte ketinau išvykti. Sakiau sau, kad tai mudviejų kelio pabaiga, kad mano kryptis dabar veda tolyn nuo jo. Naktį lijo. Ryte miestelio stogai buvo apšalę. Jis giliai miegojo. Aš pasilikau.

Dienos susiliejo į vieną margą šypsenų, darbo, juoko, liūdesio, nuovargio ir rutinos juostą. Kareivis jau nebebuvo kareivis. Pasaulis aplink jį nurimo ir tekėjo įprasta savo vaga. Žmonės davė jam pravardę, kurios anas, regis, niekada nesibaidė. Jis turėjo auksines rankas ir lengvai rado kuo verstis. Atrodė, kad kareivis miestelyje gyvena per amžius, kad visi jį pažįsta nuo pat kūdikystės, kad jis pats pažįsta kiekvieną ir net menkiausi užkaboriai jam atrodo savi. Kad šis keistas svečias yra visai ne svečias, o savas, visų mylimas vaikas.

Aš nustojau vaikytis debesų. Pradėjau dirbti, bėgant laikui sutikau ir pamilau puikų vyrą, šiltą, kiek per daug šnekų, apkūnų žmogelį, kuris mokėjo mane prajuokinti. Mudu susilaukėm tavęs ir visas aplinkinis pasaulis, kareivis taip pat, pasitraukė į šoną, išbluko, pritilo. Ak, kaip gera buvo tave nešti, koks lengvas atrodei net tada, kai mano rankose gulėdavo ne tik pavargęs, mieguistas tavo kūnelis, bet ir dažnas varginantis verkimas, nuoskaudos, nubrozdintų kelių skausmas, liūdesys, kad per lietų prie šilauogių krūmo neatskrenda varnėnai, o atėjus nakčiai turi eiti gulti ir negali stebėti žvaigždžių, kurias nuo pat mažumės taip mylėjai. Koks iš tiesų lengvas buvai net kai pykau, kai norėjau, kad eitum pats, kad bent trumpam manęs neliestum ir nieko neprašytum. Atrodė, kad gyvenimas toks bus visada. Atrodė, kad dienos niekada nesikeis, net kai suvokdavau, kad tai ne tiesa.

Kareivį matydavau retai. Pas mus jis niekada neužsukdavo, tarsi būtų vengęs, vis bandęs mūsų namus aplenkti. Sutikdavau jį dažniausiai visai netikėtai, kur nors gatvėj grįždama su maišais iš krautuvės, skubėdama namo iš ankstyviausių pamaldų ar prie žaidimų aikštelės, kur dūkdavai su tėčiu. Stovėdavom taip kurį laiką, žiūrėdavau jam į akis ir atrodė, kad jose galiu matyt viską, ką jis galvoja. Pasilabindavau, paklausdavau, kaip sekasi. Jis tik nusišypsodavo, gūžteldavo pečiais ir nevalingai pasitrindavo kaire ranka nosį. Matėsi, kad viską supranta, tik nieko neatsako. Ne man vienai. Visiems. Miestelyje žmonės plepėjo, nesuprato, kodėl jis taip. Juk visi aiškiai girdėjo jį niūniuojant tą tykią, švelniai besisupančią, tačiau tokią tolimą, tarytum pamirštą, tarytum dar neišmoktą melodiją. Niūniuodamas vis žvalgėsi į dangų. Tarsi kažko ieškotų. Tarsi ko lauktų.

Vieną dieną ėjau pro jo namus. Sustojau, pažvelgiau į duris. Išsigandau, kad sunkiai bepamenu jo veidą. Tarsi tirptų, tarsi baltam rūke skęstų. Pasibeldžiau, užėjau vidun. Kareivio ten nebebuvo. Tik puodelis arbatos garavo ant stalo prie praviro lango. Jis nebegrįžo. Jo niekas labai ir neieškojo. Tarytum visi staiga vienu metu pamiršę jį būtų. Tą dieną tu grįžai namo saulei leidžiantis, visas purvinas, išpešiotais marškiniais, nubalnotais keliais ir alkūnėm. Kol tvarsčiau tave, su tik keturmečiui būdingu užsidegimu pasakojai man apie keistą virš pamiškės pakibusį debesį. Niūniavau tau tą keistą kareivio melodiją ir iš visų jėgų bandžiau įsiminti jo pilkšvas akis, riestą nosį ir švelniai nusvirusį dešinį lūpų kamputį.

O šiandien tu paliksi mane. Palydėsiu tave iki vartų. Visą pasitempusį, aukštą, vos vos apkūnoką kaip tėtis. Pataisysiu tavo apykaklę, nors jos visai nereikės taisyti. Nusišypsosi ir leisi man. Paskutinį kartą. Tada apkabinsi. Akimirką prisiminsiu, koks lengvas kadaise buvai, kai miegojai prigludęs man prie krūtinės, ir kokia tikra buvau, kad galėčiau tave neštis, kur tik panorėjus. Patrauksi keliu, prie posūkio paskutinį kartą atsigręši. Prisiminsiu, kaip tavo nešimas pirmą kartą gyvenime man suteikė kryptį. Pažinsiu tą veidą. Tik būsi jau per toli, kad pašaukčiau sugrįžti.