15. Liūdnas Blynas “Susieti”
1 Naktis
Nežinau ar kalti griūvėsiai ar miškas, kur apsistojau, bet ant krūtinės prakeiksmas, o dabar vejasi kažkokia keista pabaisa nežinomam miške. Atsidūriau čia vos užmerkęs akis, tai šis prakeiksmas ko gero priklauso nuo miego. Visas kūnas švyti raudonai, tai gal tik siela čia? Bet tada klausimas ar gyvas ar miręs? Blogiau, kad tai ko gero gyvas prakeiksmas. Kai pakliūni į vieną, ištrūkti beveik neįmanoma neįvykdžius jo sąlygų. Bet vien sukurti vieną reikalauja didelio pasiaukojimo. Ir jis tokioj nuošalioj vietoj…Ar tai liekana nuo tamsiojo periodo? Tie prakeiksmai tokie komplikuoti su itin žiauriomis sąlygomis, o šis tikrai primena užsilikusias legendas.
Pabaisos balsui artėjant jau maniau, kad pasivys mane, bet griebė ranka iš šono ir įtraukė į atvirą vietą, kur pabaisa nebegalėjo sekti. Tik girdėjosi jos klyksmai. O išvaizda ne tas ko tikėjausi, bet ne veltui jos balsas toks keistai žmogiškas. Atsisukau link žmogaus, kuris mane įtraukė ir tai buvo mergina. Liekno sudėjimo, ilgais baltais plaukais ir mėlyna šviesa. Bet tos akys…”Ar tu sielvaldė?”
Ji nusišypsojo keista šypsena ir linktelėjo. Tada apsisuko ir patraukė link tvenkinio viduryj lauko. “Tik sielos magija čia veikia ir galiu apsiginti nuo pabaisos. Ši vieta saugi, tai patarčiau sugrįžti jei nori ramiai praleisti naktį.”
“Kiek tu laiko čia?”
Ji atsisuko ir nusišypsojo keista šypsena.“Jau tiek daug praėjo, kad net neatsimenu, bet 10 metų tikrai.” Ir gali būti, kad čia įstriksiu ne ką trumpiau.
“Nesijaudink, dauguma neišgyvena daugiau nei mėnesį. Kol kas tu vis dar gyvas. Čia atsiduri tik užmigęs ir grįžti pabudęs. Bet susižalojus čia paveiks ir tavo kūną, tai kuo atsargiau, tuo geriau. Tai nėra mano tikras vardas, bet gali mane vadinti Silvija.”
“Ar pravardė dėl saugumo?”
“Niekada nesidalink asmenine informacija čia, nes ta pabaisa atseks tą žymę ant krūtinės, kai pabusi.”
“Na tada aš Raudonasis.”
Ji pasižiūrėjo į mane. “Tikrai nieko geresnio nesugalvojai?”
“Paprasta ir neasmeniška.”
Silvija švelnai nusijuokė. “Na tas tiesa.”
*Silvija*
Seni prisiminimai vis sugrįžta iš laimingesnio laikotarpio. Visada mėgdavome landžioti visur, kad ir kiek velnių gaudavom po to. Jei būdavo kam duoti velnių. Vis dėl to daugiausia laiko vaikystėj praleisdavau su juo, kol tėvai išvykdavo į dar vieną kelionę. Bet dabar viskas kitaip. Net jo vardo nenoriu prisiminti. Tikiuosi šį kartą pavyks su tuo naujoku.
2 Naktis
Neturėjau daugiau laiko įsigilinti į prakeiksmą, bet kol kas magų bokštas atrodo kaip geriausias variantas. Gal išeis daugiau pačios Silvijos paklausti. Bet ji vakar tik bendrom detalėm pasidalino. Jos visi sutikti kiti prakeiktieji iki šiolei neišgyveno, bet ji pati sakė, kad kai kurie tiesiog pradingdavo, tad galbūt jie rado būdą kaip išsilaisvinti. Reikia neprarasti vilties.
Vis dėl to ne toj pačioj vietoj atsidūriau kaip vakar, bet žinau į kurią pusę bėgti. Silvija jau sėdėjo šalia tvenkinio ir paišė su pagaliu smėlyje. Priėjus arčiau atpažinau kai kuriuos prakeiksmų simbolius.”Ar visi čia sustikti turėjo tą patį simbolį kaip mes?”
Ji toliau paišė.“Taip, jis susieja visus su šia vieta ir pritraukia jų sielas.”
“Nespėjau paklausti vakar, bet ar žinai, kas sukūrė šį prakeiksmą?” Žinant kuo daugiau apie tą magą gali padėti išsiaiškinti sąlygą.
Ji nustojo piešti ir atsuko galvą į mane. “Šis prakeiksmas buvo sukurtas per tamsųjį periodą.” Vis dėl to teisingai atspėjau.
“Ar tai reiškia, kad jį sukurė…”
“Taip.”
“Na tas tikrai komplikuoja reikalus.” Bet žinau nuo ko pradėti savo paiešką dėl atsakymo.
*Silvija*
Kai pasireiškė galios nebegalėjau pasilikti miške. Per daug pavojinga palikti vaiką su tokia reta magija vieną. Bet tai reiškė, kad jis liko vienas. Bent jau kurį laiką, nes vėl susitikom magų bokšte po keliarių metų. Paskutiniai metai iki pilnametystės buvo pilni juoko ir pažįstamų išdaigų. Ir dalykų, kurių nenorėjau pripažinti.
6 Naktis
Seniai seniai buvo baisus magas, kuris aukojo kitus sukurti savo gyvus prakeiksmus , bet vieną dieną jam užkirto kelią drąsi didvyrė, kuri išsklaidė jo kerus ir pasiaukojo kovoje prieš jį. Su jo mirtim baigėsi tamsusis periodas. Žinoma buvo ir kitų problemų, bet legenda visada paryškina būtent jų konfliktą. Ir tai reiškia, kad kol kas mano paieškos nieko gero nedavė išskyrus pasaką, kurią visi žino. O Silvijos jau nemačiau kurį laiką. Įdomu ar miegam skirtingais laikais.
Šiandien atsidūriau prie pat tos pabaisos, tad reikia slapstytis ir palaukt kol nueis. Prašau nueik. Vėl atrodo kaip nuskendęs brolis. Silvija sakė, kad ji pasirodo kaip aukos artimasis ir mėgdžioja jų balsą. Ne veltui taip šiurpiai skamba. Kai pagalvoju tie senoviniai parazitiniai medžiai iš tamsiojo periodo naudojo panašią strategiją, bet jie jau seniai išnykę.
Kurį laiką ta būtybė vis vaikščiojo aplinkui mano slėptuvę ir kai atrodė, kad jau suras ji sustojo ir nudūmė į kitą pusę. Na metas nešdintis iš čia. Bet įdomu kas galėjo patraukti jos dėmesį, kai čia nėra jokios gyvybės isskyrus mus ir tą padarą…Tikiuosi Silvija saugi.
Pasiekęs tvenkinį ir pamatęs klykiančią pabaisą kitoj pusėj ir Silviją netoliese supratau, kad likau jai skolingas. Bet tuo pačiu pastebėjau, kad Silvija be kairės rankos nuo riešo.
“Tikiuosi nepaukojai rankos, kad turėčiau šansą pabėgt.”
“Ne, ją ta pabaisa pasiglemžė prieš visą šitą. Bet ir tokia kaina rizika pasiteisino.”
“Kur buvai dingusi?”
“Niekur, tiesiog kartais miegam ne tuo pačiu laiku.”
Silvija pasuko link tvenkinio ir sekiau iš paskos. Su pagaliu parodė į vieną iš piešinių. Apskritimas su herbu. “Maniau, kad pavojinga dalintis bet kokia asmenine informacija?”
“Šis per daug plačiai žinomas, kad sukeltų problemų ir tas padaras gali klausytis ir skaityti, bet nesupranta simbolių ir labiau abstrakčių piešinių. Tikiuosi žinai kam tai priklauso.”
“Ar tai susiję su tamsaus periodo didvyre?”
“Taip.”
“Ir?”
“Žinau kaip panaikinti šį prakeiksmą, bet tam būtini du žmonės ir specifinis objektas, kuris man nepasiekiamas. Tau pasakysiu, kur ieškoti objekto ir tada jį atneši iki manęs.”
“Ir sąlygos nepasakysi kol nesurasiu objekto?”
“Taip. Be to daikto nėra prasmės.”
“Ir tu laukei savaitę man šitą pasakyti, nes?”
“Nes nežinojau ar tu išgyvensi ir šios vietos padarą ir to objekto vietą. Su kitais visada laukdavau mėnesį kol pasakydavau, bet dabar nežinau ar turim mėnesį.”
“Ar kažkas atsitiks po mėnesio?”
“Aš silpnesnė nei atrodau ir nežinau ar kūnas atlaikys daugiau nei dabar. Dėl to praradau ranką darydama tai, dėl ko anksčiau nebūčiau praradus nieko. Tai dar viena priežastis dėl ko pati negaliu prieiti prie objekto.”
“O du žmonės būtini išpildyti sąlygą ir jei likčiau vienas…”
Ji nusišypsojo ta keista šypsena.“Liktum įstrigęs.” Ji su pagaliu parodė į ne kaip nupieštą žemėlapį su vienu kalnu ir kažkokio gyvio paveikslėliu. “Tikiuosi tas daiktas nėra pa- tam pavojingam miške.” Pabaisų miškas yra vieta nuo kurios geriau laikytis atokiau, bet jei ji nerimauja dėl išgyvenimo šansų, tai jis ko gero ten.
“Dėja jis ten. Bet jei tau pavyks nusigauti iki tos vietos vidurio turėsi pagalbos dėl kurios ranką paaukojau.”
To miško viduryje yra…”Ar tu susisiekei su miško širdim?” Ji linktelėjo. Na sugebėti susisiekti su miško dvasia per atstumą ir įtikinti ją padėti žmogui nėra lengvas darbas. Ne veltui sielvaldė,kai dvasios turi geresnį įspūdį su jais nei su tipiniais žmonėm.
“Ir ko turėčiau ten ieškot?”
“Ji tau pasakys. Tik patvirtink, kad tu atėjai dėl to žmogaus daikto.”
“Vien kelionė iki ten gali užtrukti.”
“Svarbiausia, kad pavyktų. Nemanau, kad bus kitas šansas.”
*Silvija*
Pirmas gyvas prakeiksmas su kuriuo susidūriau nebuvo jo sukurtas ir jis man padėjo išsiaiškinti sąlygą ir jį išsklaidyti, bet jis po to pasikeitė. O galbūt tik labiau išryškėjo bruožai, kurie visada ten buvo. Jis visada mėgo eksperimentuot, net vaikystėj su įvairiais smulkiais gyviais. Per daug apie tai negalvodavau, o gal nelabai norėjau įtarti vaikystės draugo, bet tada prasidėjo dingimai. Iš pradžių smulkesni augintiniai kaip šunys, bet po to pradėjo dingti stambesni gyvūnai ir galiausiai žmonės. Kai supratau, kas vyksta jau buvo per vėlu.
14 Naktis
Po savaitės pasiekiau mišką. Ir po daug nemalonių susitikimų su vietine gamta radau neaiškią, bet atrodo apleistą trobelę. Mažai kas gyvena tokioj vietoj, tad maniau, kad tai galbūt kažkieno spąstai, bet ne. Tiesiog trobelė. Vidurį pabaisų miško. Įdomu ar buvęs gyventojas mėgo riziką ar tiesiog labai nemėgo žmonių. Bet atsižvelgiant į išmėtytus užrašus ir tuščius mėginių buteliukus, ko gero pirmas variantas. Tarp užrašų gulėjo sena knygelė su apdriskusiu odiniu viršeliu. Pagriebiau ją ir išgirdau žingsnius už savęs.
“Ar tu atėjai čia dėl durklo?” Sprendžiant iš išvaizdos, tai buvo miško dvasia, bet su žmogiška forma. Vis dėl to buvau arčiau miško vidurio, nei maniau.
“Taip?”
“Ji sakė, kad ateisi. Sek iš paskos.”
Aplinkui mus medžių kamienai lankstėsi į įvairias puses ir sudarė kelią tiesiai į miško širdį. O durklas buvo įsmeigtas toje “širdyje”. Nors pačią dvasią prikalbint pavyko, ji sakė, kad jos “kūnas” vis dar gali reaguoti agresyviai. O šakos tikrai svaidėsi į visas puses. Kartais pavydžiu medžių užkalbėtojams. Jiems kelionės per miškus lengviausios(ypač jei sutaria su vietine dvasia). Kai atrodė, kad išėjo prieiti viena iš stambesnių šakų nusviedė į šoną. Na šitas pasijaus iš ryto. Link vakaro pagaliau pavyko pagriebti durklą ir ištraukt. Viskas smarkiai sudrebėjo ir medis suklykė, bet šakos pradėjo atsipalaiduot. Už manęs vėl atsivėrė tąkas.
“Eik ir prives tave arčiau miško krašto.”
“Ačiū už pagalbą.”
Dvasia linktelėjo.“Tikiuosi šį kartą jai pavyks.”
“Pasistengsiu.”
Tą naktį Silvijos prie tvenkinio nebuvo, bet ji paliko dar vieno keisto žemėlapio piešinį.
*Silvija*
Viskas baigėsi, kai stojau prieš jį kartu su kitais. Jis į mane žiūrėjo kaip į išdavikę, bet kito pasirinkimo neturėjau. Išsklaidžiau kuo daugiau jo gyvųjų prakeiksmų, kuriems jis visada naudodavo specifinę auką kaip dalį ir kuo žiauresnes pasekmes jai kaip sąlygą. Žinoma su manim buvo taip pat.
18 Naktis
Sąlyga Silvijos mirtis. Net nebūtina to padaryti gyvai, užtektų nudėti sapne. Ta trobelė ir užrašai ko gero priklausė tam magui. Bet kodėl tada ji ieškojo to durklo?
“Žinau apie sąlygą”
Ji atsuko ir nusišypsojo ta keista šypsena.”Maniau, kad taip gali atsitikti. Ką nusprendei daryti?”
“Kodėl reikia to daikto jei sąlygą įmanoma įvykdyti čia?”
“Nes įvykdžius ją čia tuo pačiu išleisi tą padarą į gyvųjų pasaulį.”
“O tas daiktas?”
“Vienintelis būdas kaip įvykdyti sąlygą “saugiai”.”
“Ką reiškia saugiai, kai mirtis būtina?”
“Ateik ir sužinosi.”
“Ką padarei su tais, kurie bandė ją įvykdyti čia?”
“Manau, kad jau žinai atsakymą.”
“Išstumdavai juos iš saugios zonos.”
“Jie visi žinojo riziką, bet vis tiek pasirinko savanaudišką variantą.”
“Kas yra šį zona?”
“Mano gynyba nuo to padaro. Kitaip jau seniai būtų pasiglemžęs.”
Kai ką suvokiau. “Jūs abi estate šio prakeismo dalis.”
Ji tik liūdnai nusišypsojo.
24 Naktis
Pasiekiau senąjį griovį ir parazitinių medžių liekanas. Jau aplinkui augo naujas miškas, bet kažkas apie šią vietą vis baugino. Po kurio laiko pasiekiau Silviją. Jos kūnas buvo dalis parazitinio medžio. Ji atrodė silpna ir vos sugebėjo savo galvą pakelti ir pažvelgti į mane. Pamatyti ją tokią po įvaizdžio anam pasaulyj buvo keista, bet pradėjau suprasti, ką ji turėjo omenyj apie “saugų” būdą pašalinti prakeiksmą.
“Paimk tą durklą ir užbaik visą šitą. Išlaisvink mus abu nuo košmaro.” Jos balsas silpnai skambėjo.“Turi nusmeigt ir mane ir medį, kitaip jo šaknys vėl pradės plisti visur kaip parazitas. Tik to durklo metalas tą gali, tad nustok žiopsot ir užbaik ką pradėjai.” Ji teisi, bet nudurti ją po visko…
“Prašau. Jau per daug laiko praėjo. Nebeįmanoma manęs atsieti nuo šio parazito. Pati mirčiau, bet tas šios pabaisos problemos neišspręstų, tad dar kartą prašau, užbaik ką pradėjai.”
Priėjau arčiau prie jos ir su drebančiom rankom durklą laikiau priešais širdį. “Pasiilgsiu tavo keistos šypsenos.” Ji nusišypsojo ”Buvo smagu vėl turėti kompanijos po tiek laiko.”
“Viso” ir su tais žodžiais įsmeigiau durklą. Medis mirė su klyksmu, o ji pagaliau atgavo ramybę.