18. Emi Lee “Kelionė į save”

Tomas vis dažniau keliaudavo. Naktimis, vienui vienas – į vietas nežemiškas, nes sapnuose retai kada nutinka žemiški nuotykiai. Tą naktį jis vėl nukeliavo į jau pažįstamą miestą nežinomos galaktikos centre, sukurtą iš šviesos ir radiacijos stiklo.

Miestas, apimantis visą planetos horizontą, kybojo virš violetinės miglos, po trimis milžiniškais mėnuliais, kurie judėjo dangumi nebylūs ir viskam abejingi. Tuo pačiu dangumi, kurio skliaute energijos pliūpsniais žėravo tūkstančiai žvaigždžių, zujo sidabrinės gondolos, o pats miestas, atremtas į perlamutro bokštus, stiebėsi šimtus  kilometrų aukštyn.

Tomas visada ten atsidurdavo naktį, kuomet miesto namų sienomis tekėjo žvaigždžių šviesa, o ore plaukiojo sidabrinės šviesos gijos, glostančios sapne čia atvykusį keliautoją ir viliojančios likti. Viskas šiame mieste jam atrodė sava – tarsi sūnus palaidūnas būtų grįžęs namo, kur jo laukia vaikystės kambarys, neliestas nuo pat jo išvykimo.

Kaip visada, sapne jis žinodavo kur eiti.

Praeidavo pro vartus, kurių arkas laikė ne akmuo, o sustingęs laikas ir plazmos tiltu nusileisdavo į aikštę, knibždančia žmonėmis.

Ne žmonėmis.

Būtybėmis.

Jų kūnai buvo panašūs į žmogaus, tačiau akys savo gilumu priminė mažas galaktikas. Kiekviena sutikta būtybė šypsodavosi jam.

— Po truputį grįžti, Tomai? Ir vis labiau pasikeitęs? — akimis klausdavo jie.

— Aš jūsų nepažįstu, — visada atsakydavo Tomas.

— Mes tave pažįstame ir džiaugiamės tuo, kad tu vis mažiau esi tu.

Tada jis pabusdavo.

Visą gyvenimą Tomas manė, kad turi pernelyg lakią vaizduotę, nes nuo pat vaikystės sapnuodavo tą pačią vietą. Tą patį miestą, tuos pačias gilias būtybių akis ir tą pačią nuotaiką, nors Žemės gyvenime jis buvo eilinis ir niekuo neišsiskiriantis žmogus – gyveno mažame miestelyje, jį supo daugybė draugų, pažįstamų ir giminių, dirbo su sunkiąja technika, mėgo fantastikos knygas, buvo išsiskyręs, vaikai užaugę. Gyvenimas jo buvo nurimęs, kupinas mielų ir nelabai mielų atsiminimų ir patirčių, o pats jis labiausiai mėgo ir žiūrėti į žvaigždes ir galvoti apie Žemės planetos ir savo paties mažumą, kuris toks menkas atrodė palyginus su Visata.

Viskas pasikeitė vieną lietingą vakarą.

Grįždamas iš darbo Tomas pamatė kaip priešais jį riedantį sunkvežimį sumėtė šlapiame kelyje ir jis pradėjo slysti tiesiai į autobusų stotelėje stovinčią moterį su vaiku.

Jis puolė jų stumti į šalį. Bet pats atšokti nebespėjo.

Pasigirdo smūgis.

Ir pasaulis užgeso.

Tačiau mirtis neatėjo.

Jis stovėjo baltame kambaryje.

Aplink nebuvo sienų.

Nebuvo grindų.

Nebuvo lubų.

Tik begalinė šviesa.

Priešais jį stovėjo būtybė su tamsiu apsiaustu.

— Tomas Trainauskas? — paklausė ji.

Tomas tarsi plaukė mintimis, nesugebėdamas suprasti kas vyksta.

— Ar aš miręs?

— Ne.

— Kas tu?

— Prižiūrėtojas.

— Ta prasme???

Būtybė tylėjo.

Paskui atsakė:

— Aš esu kalėjimo prižiūrėtojas. Dėkoju tau už suteiktą pagalbą ………

Kitą akimirką Tomas pabudo ligoninėje ir nespėjo išgirsti už ką dėkojo prižiūrėtojas.

Gydytojai sakė, kad jam beprotiškai pasisekė, nes sunkvežimis jį nubloškė kaip kamuoliuką ir tą žygdarbį jam primins tik dvi siūlės galvoje.

Tačiau kažkas jo viduje pasikeitė kur kas labiau. Nuo tos dienos kelionės sapnuose tapo dar labiau ryškesnės ir tikresnės.

Kartais jis užuosdavo kvapus, kurių neįmanoma sapnuoti.

Skruostais jusdavo saulės vėją, kuris grįždavo kartu su juo iš sapnų ir žvaigždžių dulkėmis perštėjo užmiegotos akys. Dienos tapo nuobodžios ir Tomas niekaip negalėdavo sulaukti vakaro, kad kuo greičiau pasinertų į sapną.

O vieną naktį jis paklausė nepažįstamos būtybės stiklo mieste:

— Kas aš esu? Kodėl jūs mane pažįstate?

Ji ilgai žiūrėjo į jį.

— Tu tikrai nori prisiminti?

— Taip.

— Tuomet laikas baigėsi.

Kitą naktį jis išvydo savo gyvenimą.

Ne šį.

Kitą.

Tikrąjį.

Jo vardas buvo ne Tomas.

Žmonių kalba jo net negalėjo ištarti.

Jis gyveno Andromedos galaktikos centre.

Planetos, kurioje gimė, dangų dengė švytinčios energijos upės.

Jo civilizacija buvo sena.

Tokia sena, kad žmonijos istorija atrodytų kaip sekundė.

Ir jis buvo mokslininkas, sukūręs technologiją, leidžiančią manipuliuoti suvokimu.

Keisti prisiminimus.

Perrašyti asmenybę.

Iš pradžių tai buvo mokslas.

Vėliau ginklas. Kuriuo Tomas naudojosi be jokių sąžinės skrupulų.

Milijonai nežemiškų protu buvo sugadinta, o miestai kažkur už milijonų šviesmečių virto beprotybės zonomis.

Tomas buvo už tai nuteistas, o jo sąmonė perkelta į biologinį kalėjimą.

Į planetą, vadinamą Žeme.

Jis pabudo savo lovoje šlapias nuo prakaito.

Ir pirmą kartą prisiminė. Ne viską, tik mažą dalį. Tačiau to užteko.

Vėliau prisiminimai grįžo tarsi potvynis.

Jis suprato, kad žmonės nėra žmonės.

Nė vienas.

Kiekvienas Žemėje buvo kažkas kitas.

Būtybės iš tūkstančių galaktikų.

Karvedžiai.

Diktatoriai.

Piratai.

Genetiniai eksperimentatoriai.

Sąmonių vagys.

Religinių karų kurstytojai.

Dirbtinių žvaigždžių sprogdintojai.

Visi jie buvo uždaryti čia.

Be prisiminimų.

Gyvendami trumpus gyvenimus.

Mirštantys.

Gimstantys iš naujo.

Vėl ir vėl.

Kol bausmė baigsis.

Žemė buvo ne planeta.

Ji buvo kalėjimas.

O žmonių kūnai buvo kalėjimo uniforma.

Vieną naktį Tomas sapne nukeliavo į vietą, kurios niekada nebuvo matęs. Ant juodo pastato švietė raidės – “Apeliacijų centras.”

Viduje jo laukė Prižiūrėtojas.

Tas pats, kurį matė po avarijos.

— Prisiminei, — pasakė jis.

— Taip.

— Žinai, kodėl?

— Ne.

Prižiūrėtojas pažvelgė į tolį.

— Tavo bausmė baigiasi.

Tomui suspaudė gerklę.

— Vadinasi, grįšiu namo?

— Galbūt.

— Galbūt?

— Yra viena problema.

— Kokia?

— Tu pasikeitei ir gali būti taip, kad nori tu ne namo.

Jam parodė įrašus.

Tūkstančius gyvenimų.

Ne vieną.

Ne dešimt.

Tūkstančius.

Žemėje jis buvo gyvenęs daugybę kartų.

Buvo kareivis.

Buvo vergas.

Buvo gydytojas.

Buvo vagis.

Buvo motina.

Buvo vaikas.

Buvo senis.

Buvo žmogus, kuris mirė iš bado.

Ir žmogus, kuris atidavė paskutinį duonos gabalą kitam.

Kiekvienas gyvenimas mokė.

Kiekviena mirtis keitė.

Po truputį.

— Pagaliau mes nebežinome, kas tu esi, — tarė Prižiūrėtojas.

— Ką turi omeny?

— Nusikaltėlis, kurį nuteisėme, pamažu išnyko.

— O kas dabar bus?

— Greitai sužinosi.

Po kelių savaičių stiklo miesto aikštėje susirinko minia.

Tūkstančiai būtybių.

Virš jų pakibo trys mėnuliai ir jų tyloje Prižiūrėtojas perskaitė sprendimą.

— Kalinys numeris 7-41-A.

— Taip.

— Nustatyta, kad asmenybė, nuteista prieš trisdešimt penkis tūkstančius metų, nebeegzistuoja.

Minioje nuvilnijo šurmulys.

— Bausmė laikoma atlikta.

Tomas pajuto, kad dreba.

— Aš laisvas?

— Taip.

— Ir jau galiu čia likti?

— Gali.

Jis pažvelgė į dangų.

Į savo tikruosius namus.

Į galaktiką, kurios ilgėjosi kiekvieną savo Žemės gyvenimą.

Ir netikėtai suprato keistą dalyką.

Jis visada norėjo čia grįžti. Švarus, išpirkęs visas kaltes, tyras ir laukiamas. Bet ne dabar.

— Kas negerai? — paklausė Prižiūrėtojas.

— Čia mano namai.

— Taip.

— Bet ir ten mano namai.

Prižiūrėtojas tylėjo.

Tomas prisiminė muziką.

Pavasario obelų žydėjimą.

Alaus skonį su draugais.

Pirmą meilę.

Šuolį į ežerą, įkaitus pirtyje. 

Jausmą padėti silpnesniems.

Visas tas mažas gyvenimo smulkmenas, kurių jo didingoji civilizacija seniai buvo atsisakiusi vardan proto ir suvokimo grynumo.

— Aš noriu kol kas pasilikti kalėjime.

Prižiūrėtojas nenustebo.

— Tu atsisakai laisvės?

— Ne. Aš dėkingas, kad pagaliau grįžau į save, bet norėčiau Žemės gyvenimo kelionę baigti Žemėje ir per tą laiką deramai atsisveikinti su visais.

Minia palaikė Tomą akimis, o prižiūrėtojas lengvai šyptelėjo ir pritariamai linktelėjo.

Kitą rytą Tomas pabudo. Kaip visada jį pasitiko cepelininis dangus ir varnų krankimas už lango. Pasaulis atrodė toks pats kaip vakar. Tačiau dabar jis žinojo. 

Žinojo, kad kiekvienas sutiktas žmogus yra nusikaltėlis iš tolimos galaktikos.

O gal net būtybė, atliekanti paskutinę savo bausmės dieną.

Arba kažkas, kas jau seniai tapo geresnis už tą, kuriuo buvo kadaise.

“Dabar žinau, kodėl žmonės tokie keisti.

Tokie žiaurūs.

Ir tokie geri.

Visata čia yra sumetusi visus savo paklydėlius į vieną vietą.

Žinodama, kad jie išmoks būti žmonėmis.”

Naktimis jis vis dar keliaudavo į stiklo miestą, tik jau žymiai rečiau. Ir būtybės jo nebeklausdavo kiek jis pasikeitęs — jos tiesiog šypsodavosi, kaip šypsomasi draugui, grįžusiam iš ilgos kelionės.

Bet žemėje jo gyvenimas prasidėjo tarsi iš naujo. Jis dar niekada nesijautė toks laisvas gyventi ir veikti, nors ir suprato, kad esąs kalėjime. Bėgo metai, Tomo kūnas seno, bet pats jis jautėsi vis geriau ir geriau. Tomas paseno taip, kaip sensta žmonės, kurie žino paslaptį ir nė vienam jos nepasako — ramiai, be baimės, su lengva ironija akyse, kai kas nors paklausdavo, ar jis netiki gyvenimu po mirties.

Paskutinį kartą jis nukeliavo į stiklo miestą būdamas jau visai senas. Prižiūrėtojas jo laukė prie tų pačių vartų, kurių arką laikė sustingęs laikas.

— Baigei, — pasakė jis. Ne klausė. Konstatavo.

— Beveik, — atsakė Tomas. — Liko atsisveikinti.

— Su kuo?

— Su planeta. Su rytu, kuris kvepia kava. Su mintimi, kad visur gerai, bet namuose geriausia.

Prižiūrėtojas linktelėjo, tarsi tai būtų suprantamiausias dalykas visatoje.

Jis pabudo paskutinį kartą tame pačiame kambaryje, kuriame gimė šis gyvenimas. Už lango kilo saulė – tai buvo pats gražiausias saulėtekis šiame gyvenime – ramus, tyras, idiliškas atsisveikinimo rytas. Tomas drebančiomis nuo senatvės rankomis užsiplikė kavos, patogiai įsitaisė supamajame krėsle, nusišypsojo šiai planetai, kuri jo šypsenos taip ir nepamatė, ir pagalvojo, kad ilgėsis Žemės.

Jis užsimerkė. Ir šįkart grįžo namo visam laikui.