19. Žalia Vyšnia “Radai Mane tik miręs”
Mielas Kazy,
Per tiek daug laiko Manęs neradai. Bet aš vis tiek stebiu Tave, seku Tave ir visą Tavo gyvenimo kelionę.
O Tu ne keliautojas. Tikrai ne! Tau šiemet sukako aštuoniasdešimt ketveri ir Tu jau šešiasdešimt metų nebuvai išvykęs iš Švenčionėlių.
Kai į Tavo namus atvykęs kunigas pasiūlė parapijos finansuojamą senjorams skirtą kelionę po Lietuvos dvarus bei bažnyčias ir tarė:
– Pavasaris puikus laikas keliauti!
Tu burbtelėjai:
– Niekur aš nekeliausiu.
Kai į Tavo namus atvyko raudonplaukė moteris, storais kvadratiniais akinių rėmeliais, prisistatė esanti iš „senjorų globos centro“, pasiūlė keliauti į senelių namus, kur Tau „bus smagu bei Tavimi bus gerai pasirūpinta“ ir tarė:
– Puikus laikas keliauti!
Tu suniurzgei:
– Aš nekeliausiu.
Kai į Tavo namus atvyko aukšta išblyškusi moteris, balta linine suknele, pamėlusia nosimi ir ilgu juodu kaip gyvatės liežuviu, neprisistačiusi lediniu balsu tarė:
– Laikas keliauti.
Tu sušnabždėjai:
– Nekeliausiu…
O, Kazy! Negi tik pamatęs nesupratai, kad ši moteris nepriima žodžio „ne“? Tik sujudėjo juodas nuodų kupinas liežuvis lyžtelėjęs Tau kaktą ir Tu nugrimzdai į tamsą. Paskui pasijutai lengvas, kaip pienės pūkas pavasarį ir kilai, kilai… Tiek metų kankinę sąnarių skausmai dingo ir net akimirką pamaniau, kad gal bent šiuo momentu akies krašteliu Tu pamatysi Mane.
Staiga Tu atsidūrei tirštame rūke. Pievoje be gėlių. Tik apsunkusios kelius siekiančios smilgos kuteno Tau kojas.
Ir Tu išsigandai. Nekaltinu Tavęs. Juk sakiau, kad žinau, jog nesi keliautojas. O dar ta pati iš rūko išnirusi moteris išsitempusi Tave iš Tau pažįstamo pasaulio, dūzgiančio nuo apkalbų Švenčionėlių ir namų, kuriuos „namais“ vadini tik dėl Tau priklausančių keliolikos kvadratinių metrų, daiktų ir saugumo jausmo dėl trijų spynų duryse… Tikiu, jog žinai Jos vardą. Tikiu, kad žinojai iš karto, kai Ją pamatei. Tikiu, kad būtum bėgęs dar gyvųjų pasaulyje, jei seni sąnariai nedejuotų iš skausmo kiekvieną kartą, kai sujudi. Bet dabar, Tu laisvas nuo skausmo.
Oho, Kazy. Kada paskutinį sykį mačiau Tave taip bėgant? Nepamenu. Ir nepamenu nieko kito, kas nuspręstų bėgti nuo Giltinės. Nuo mirties. Aišku, iš kur man žinoti, aš juk tik Tavo. Net jei Tu Manęs nepažįsti.
Ak, Kazy. Nesaugu bėgti rūke. Juk beveik nieko nematai. Todėl ir pataikei į duobę. Tokią gilią… Tu vėl ore, tik šį kartą krenti, krenti…
Na, štai. Tu vėl ant žemės visai nesusižeidęs. Aplinkui saulėta pieva, medžiai, namai, toks pažįstamas kiemas ir dar labiau pažįstami vaikai.
Taip. Ten Tu. Septynių metų Kaziukas. O šalia…
Ar tik ne ašara kairėje Tavo akyje? Kada paskutinį kartą verkei, liūdnai pagarsėjęs, pikčiurna, bambeklį Kazy, visai nepanašus į šį kieme stypsantį Kaziuką? Čia iš baimės dėl visų pokyčių? Dėl Giltinės? Ar dėl šalia stovinčio vienuolikmečio Juozuko?
– Kaziuk, patikėk, bus smagu! Keliaukime į mišką, gal rasime lobį! Ar bent jau mėlynių… – įkalbinėjo Juozas. Prisimeni šią dieną? Jau Tada visi vertė Tave keliauti.
– Nenoriu. Bijau…
– Turi būti drąsus. Kelionės nelengvas dalykas, bet aš būsiu kartu. Nepaliksiu…
Ir Tu patikėjai. Žinoma, juk vyresniais broliais reikia tikėti. Net jei bijai ir žinai, kad grįžus gausi pylos. Ir dabar prisimeni, kad ši kelių valandų vaikiškos vaizduotės ir nuotykių kupina kelionė į mišką, turbūt, buvo pati geriausia. Ir net akimirką buvai radęs Mane!
Tik paskui, nubalnotais keliais, suplėšytais drabužiais ir tik toms kelioms nuostabioms valandoms atsiradusia mėlynėmis nudažyta šypsena parsiradęs namo, Tu turėjai susidurti su patėvio rūstybe…
Giltinė ir vėl čia. Pačiupusi už alkūnės ištraukė Tave iš duobės. Ta pati rūku apgaubta pieva… Bet Tu išsilaisvinai ir vėl pasileidai bėgti.
Kazy, Kazy… Ir kaip Tu nepasimokai iš klaidų? Ir vėl neapdairiai įkritai į kelyje pasitaikiusią duobę.
Šį kartą Tave pasitiko nejaukus internato kambarys, šaltos grindys ir dvylikametis Kazys. Beldimas į pilkas besilupančiais dažais duris. Įeina paauglys Juozas.
– Kazy… Prašau, Tavęs… Sutik. Mes galime iš čia pabėgti. Leiskimės į kelionę. Palikime šį sumautą internatą. Aš Tavimi pasirūpinsiu. Vaclovas sakė padės rasti darbą kolūkyje. Jei ne, tiesiog rinksime uogas, grybus – pardavinėsime.
– Nenoriu. Bijau. Patėvis…
– Neras jis mūsų, – numojo ranka Juozas, – pasitikėk manimi.
Juozas buvo teisus. Patėvis nerado. Bet į internatą po kelių dienų grįžti teko. Nelengvos buvo dienos, kiek prisimeni… tos pačios bjaurios patalpos, pikti žmonės, ir patėvis, kai sužinojo…
Giltinė ir vėl čia. Ir vėl Tu rūke. Ir vėl Tu nuo Jos bėgi.
Keistuolis esi, Kazy. Tiki, kad tikrai gali nuo Jos pabėgti? Nuo mirties? Turi tiek pat šansų kiek negyva marionetė virvutėmis pririšta prie lėlininko pirštų.
Bet štai vėl duobė. Štai sandėliai, kuriuose jau kelis metus už menką atlyginimą vargsta dvidešimt vienerių metų Kazys. Ir štai Juozas su lagaminu rankoje.
– Broli… Tai mūsų šansas. Mes galime išvykti į Čekoslovakiją šiandien. O paskui, gal net pavyks pasiekti Vokietiją. Vėliau, gal net perplauksim Atlantą ir pamatysime JAV. Ar daug kitų nuostabių laisvų kraštų…
– Nepalik manęs…
– Nepalieku. Vyk kartu! Žinau, kad čia didelė kelionė, bet argi tai nenuostabu?
– Kelionės gąsdina. Jos pavojingos. Kas jeigu Tave sugaus, Juozai?
– Verta rizikuoti.
– Dėl ko!? Ką tikiesi rasti?
– Kiekvienos kelionės tikslas yra surasti tai, ko labiausiai trokšti. Ar tai būtų nuotykis, kai esi vaikas. Ar laisvė, kai esi priverstas tūnoti nemaloniame internate. Ypač, kai suaugi, esi jaunas, tau labiausiai ir reikia nuotykių, laisvės ir, visų svarbiausia…
Taip. Jis pasakė mano vardą. Girdėjai? Turėjai ieškoti Manęs, bet taip ir neišdrįsai. O dabar žiūri į netikusį sprendimą priėmusį jauną save, žiūri į Juozą žengiantį pro duris su lagaminu. Kodėl juo nepasitikėjai šį kartą? Kodėl leidai savo broliui keliauti vienam? Dabar žinai, kad tuomet matei jį paskutinį kartą.
– Gal pakaks duobių? – lediniu balsu paklausė Giltinė Tau iš už nugaros.
Tvirti pirštai sugniaužė Tavo alkūnę ir jūs iškilote iš duobės. Sklendėte abu rūke. Dvi figūros: mirtis ir senukas su ašaromis akyse. Smilgų viršūnės kuteno Tau kojų pirštus. O apačioje matei duobes. Daugybę duobių ir jos visos tokios panašios, tokios vienodos.
Štai viena duobė. Pirmas laiškas pasiekęs Tave po kelerių metų. Brolis sėkmingai pasiekė Vokietiją. Laiškas neilgas ir tarsi parašytas mįslėmis. Ne viską supratai. Tik tiek, kad brolis sveikas.
Antra duobė. Juozo laiškas jau ilgesnis. Aprašyti įvairūs nuotykiai, kurių Tu niekad nepatyrei. Bet ir nenorėjai patirti. Pykai ant brolio, kad Tave paliko. O gal ant savęs, kad pasilikai.
Trečioje duobėje vėl stovi Tu, šiek tiek ilgesne barzda negu praėjusį kartą. Laikai dar vieną brolio laišką ir JAV dolerį. Jis kviečia Tave atvykti.
Toliau laiškai, laiškai, laiškai… Juozas susirado žmoną, laiške ilgi meilės kupini jos aprašymai. Brolis gavo neblogą darbą ir nusipirko namą. Brolis susilaukė dukros, prie laiško prikabino jos nuotrauką. Kitame laiške dukrytė jau kalba, brolis klausia kodėl neatvyksti pas jį. Dar kitas laiškas kitoks nei ankstesni. Juozas nesveikuoja, karštai prašo pas jį atvykti, ir dukra Kazytė nori Tave pamatyti, brolis klausia kodėl neatsakei į nei vieną jo laišką…
Ar būtum atsakęs, jei būtum žinojęs, kad kitą laišką gausi jau ne nuo brolio, o nuo jo žmonos? „Juozas mirė…“ – buvo parašyta.
Pro kitas duobes skrendi su Giltine jau greičiau, kas jose nespėji pamatyti, bet atrodo, kad kiekvienoje tie patys pilki Švenčionėliai. Ir nei vienoje iš jų nėra Manęs. Ar supratai tai tik dabar? Kazy, ar tik dabar supratai, ko Tau trūko? Lydėjau Tave visą Tavo gyvenimą, buvau netoli, Tau tereikėjo pasistengti ir mane surasti. Apsigręžti, apsisukti, atsakyti į brolio laišką ir būtum Mane suradęs. Kodėl pasigedai Manęs tik dabar?
Bet jau per vėlu. Tu miręs ir neturi nei vieno tikro prisiminimo su Manimi. Gal tik iš gilios vaikystės, bet net ten, Tavo prisiminimuose giliai galvoje, aš išblukusi, neapčiuopiama, tarytum šešėlis.
Tu sudrebi. Giltinė atleidžia savo ledinius pirštus ir Tu suklumpi ant žemės. Drebi ir springsti ašaromis. Dūsti ir kukčioji paskendęs tarp smilgų. Mirties deivė stovi šalia. Ji leidžia Tau išsiverkti. Kai Tu jau aprimęs guli tarp smilgų ir uodi drėgnos žemės bei žolynų kvapą, tarsi mažas vaikas žaidžiantis su savo broliu slėpynių prie miško, Giltinė prabyla.
– Eime, Kazy. Pas Juozą.
Tu pakilai. Nebesispyriojai. Ir pagaliau turėjai troškimą. Pamatyti Juozą. O su juo tikėjaisi surasti Mane.
Gal ties čia ir baigsiu, mielas Kazy. Žiūriu, kaip Tu išnyksti rūke ir tikiuosi, kad mes dar susitiksime. O gal ir ne. Gal aš tik gyvųjų reikalas. Bet kai dvi brolių figūros rūke susitinka ir apsikabina, noriu tikėti, kad pagaliau Mane matai. Jauti Mane…
Tik gaila, kad radai Mane tik miręs.
Žolynais kvepiantys linkėjimai,
Tavo Laimė.