22. Stiglas “VERIDIŠKUMAS”

Šis pasakojimas apie tai, koks protingas ir ypatingas buvau jaunystėje. Atrodė, kad visas pasaulis sukurtas man. Tuo pačiu – pasakojimas apie tai, koks neteisus buvau taip manydamas. Gyvenau savo paties suvokimo kalėjime, o nežinodamas, kad esi pasodintas, neturi jokių šansų ištrūkti į laisvę.

Žodžius, kuriuos skaitote, būčiau norėjęs išgirsti dar prieš daugelį metų. Bet tuo metu jie man veikiausiai būtų pasirodę prieštaringi ar net kvaili. Tačiau dabar, kai chroniški skausmai galutinai išgrynino visa ko esmę – prisimenu savo vingiuotą kelią. Paženklintą klaidomis ir atradimais.

Užaugau mažame miestelyje, kuriame protiniai gabumai tik paverčia tave taikiniu. Bet intelektas savaime ir nėra pranašumas, jei neįsupi jo į kur kas švelnesnes dorybes, tokias kaip supratingumas ir atjauta. Deja, tai sužinojau tik po daugybės metų.

Augdamas neturėjau draugų, tačiau tėvų meilės niekada netrūko. Kuklūs mūsų namai buvo tarsi šventovė, nes už jos ribų tekdavo nuolat kautis dėl išlikimo. Dauguma miestelio vaikų – tiek vyresni, tiek bendraamžiai – troško mane pamokyti vietinės hierarchijos.

Buvau labai liesas, bet pasiutęs, kaip pats velnias. O aplinkiniams, regis, pyktį keldavo vien mano šešėlis, tad ne kartą teko įdarbinti kumščius. Nepasiduodavau, net ir neturėdamas jokių šansų laimėti. Vaikščiojau visas pamėlęs, nubrozdintas ir susiraukęs. Ilgainiui tai tapo neatsiejama mano dalimi, tarsi plaukai ar nagai. Puikiai klostėsi tik mokslai – už ką gaudavau papildomų nemalonių žvilgsnių, tačiau nuo to jaučiausi tik pranašesnis. „Kas kvailiams atrodo blogai, iš tikrųjų yra gėris.“ – kartodavau sau.

Vėliau, sulaukęs šešiolikos, pradėjau gauti kitokio dėmesio, daugiausia iš merginų. Mano išvaizda pasikeitė: turėjau mažiau mėlynių, išstypau, priaugau raumenų, žandikaulis sutvirtino veido bruožus. Tačiau man visa tai rūpėjo tik tiek, kiek padėdavo geriau muštis. Pavyzdžiui, grumtynių metu žandikaulį galima įremti priešininkui į nugarą.

Užkalbintas meilesne intonacija, paprasčiausiai sutrikdavau, tarsi elnias, atsidūręs žibintų šviesoje. Man tai buvo taip neįprasta, palyginus su kasdieniu kovos lauku, kad belikdavo apsimesti nieko neišgirdus. O girdėdavau visai nemažai: „taip ir žinojau, kad jis žydras“ – puiku, gal paliks mane ramybėje; „kurčias išvis?“ – galvok, ką nori. Tuo metu nesupratau, kad niekaip nereaguodamas, vis tiek priimi sprendimą. Galbūt tiesiog negalėjau patikėti, jog už šio susidomėjimo neslypi jokie blogi ketinimai. Primindavau sau, kad žmonės manęs nedomina, ir tęsdavau šią vienišą kelionę.

Iki pat mokyklos baigimo buvau užstrigęs kovinėje būsenoje. Konflikto metu jausdavausi, kaip žuvis vandenyje, tačiau meilė ir ramybė mane trikdė. Tik namuose, apsuptas tėvų šilumos, mokėjau tinkamai tai priimti. O galiausiai, išvykęs į universitetą, praradau ir šią paskutiniąją oazę.

Nepaisant to, nekantravau kuo greičiau palikti taip nekenčiamą miestelį. Tai buvo šansas viską pradėti iš naujo. Tačiau aplinka pasikeitė taip stipriai, kad aš nebepritapau net ir ten. Dėl turimų gabumų nekilo jokių abejonių, tačiau dabar mane supo daugybė tokių pat protingų ar net protingesnių bendraamžių. Dar blogiau – jie turėjo įvairiausių socialinių pranašumų, kurių vertės tuo metu nepajėgiau suvokti.

Staiga niekas nebenorėjo man perskelti galvos, daugelis bendrakursių buvo draugiški, viskas klojosi gerai… ir tada prasidėjo agresijos priepuoliai. Kartais pratrūkdavau tiesiog viduryje paskaitos, po menkiausio dalykinio nesutarimo: „Viskas, man jau gana, darysiu projektą vienas! Niekas man neaiškins!“ Tai buvo pažįstama – vienas prieš visą pasaulį. Nė nepajutau, kaip pradėjau elgtis panašiai į gimtinės chuliganus. Tapau savo ankstesnės aplinkos produktu, bet ne sąmoningu žmogumi. Vėliau paaiškėjo, kad šis principas galioja ne tik charakteriui – mano pasirinkta studijų kryptis atskleidė, jog aplinka gali perrašyti net patį kūną.

Studijavau kosmoso mediciną, arba konkrečiai – kosminių kelionių sukeltus negalavimus. Tuo metu kaip tik išrado būdą pasiekti tolimas visatų erdves, pasitelkiant sąmonę. Tačiau kituose pasauliuose pabuvojus vien sąmone, pokyčiai vis tiek grįžta kartu su ja. Svetima aplinka sukelia genetinį perrašymą ir keliautojų audiniai virsta nematytais dariniais. Pavyzdžiui, aplankius planetą, kurios atmosfera neturi deguonies, bet yra prisotinta skysto fluorido, plaučiai automatiškai išmoksta jį perdirbti. Fluoridas elektronus nuo atomų nuplėšia gerokai agresyviau nei deguonis, todėl organizmas išgauna kur kas daugiau energijos. Toks supermetabolizmas gali išvirti vidaus organus, todėl keliautoją būtina nuolat šaldyti bei į veną pumpuoti dešimtis tūkstančių kalorijų per dieną. O grįžęs, jis privalo reguliariai vartoti nedideles fluorido dozes. Žmonės sugeba neįtikėtinai efektyviai prisitaikyti, bet Žemė taip greitai neatstato drastiškų fizinių pasikeitimų – kiekviena planeta tam sukuria skirtingas sąlygas bei spaudimą.

Galima pagalvoti, kad į medicinos sritį pasukau vedamas užuojautos ir noro padėti kenčiantiems. Tačiau provincijos vaikui tai buvo vienintelis būdas priartėti prie kosmoso. Mane apsėdo troškimas vieną dieną prisiliesti prie sąmonės keliavimo technologijos. Maniau, kad turiu išsivaduoti iš šios ydingos ir nuobodžios planetos.

Rijau visą informaciją, susijusią su sąmonės keliavimu. Kartais su malonumu įveldavau kursiokus į intelektualines kovas, tačiau tuo mano susidomėjimas aplinkiniais ir baigdavosi. Jei tik galėčiau tai išgyventi iš naujo, apsupčiau save gėriu bei santarve. Tačiau jaučiuosi silpnas ir nustekentas nuolatinio skausmo. Dar kartą esu ištremtas iš visuomenės, tik šįkart ne savo noru.

Po studijų prasidėjo praktinis darbas. Ligoninėje matydavau siaubingos būklės žmones ir galvodavau tik viena, – „ši veikla ne jiems, jie per daug silpni. Jei tik gaučiau prieigą prie sąmonės rezonatoriaus…“ Tokios mintys atėmė norą artimiau susibendrauti net ir su kadaise dievintais keliautojais. O prieigą aš galiausiai gavau.

Liguistas atsidavimas darbui virto paaukštinimu. Ypač buvau susidomėjęs Revelantu – šioje planetoje tariamai slypėjo paskutinė dėlionės dalis, suteikianti pilnatvę, kokios Žemės gyventojai negali rasti savo gimtinėje. Bet iki tol visi keliautojai, bandę ten patekti, su savimi parsigabeno tik psichikos negalavimų.

Revelanto poveikis buvo neįprastas – jo atmosfera kiekvieną savo lankytoją paveikdavo skirtingai, tačiau fizinių pokyčių nesukeldavo. Galbūt dėl to, jog iki tol dar niekam nebuvo pavykę pasiekti pačio planetos paviršiaus. Pamažu įtikėjau, kad tai privalau padaryti aš. Vyliausi ten rasti ką nors, skirto tik man vienam.

Sulaukęs trisdešimties, jau buvau negrįžtamai apsėstas idėjos aplankyti Revelantą. Dirbau kur kas daugiau nei privaloma, nes tai buvo viskas, ką turėjau. Kilau karjeros laiptais ir galiausiai tapau vienu iš vyresniųjų medikų, pasitinkančių keliautojus vos tik šiems sugrįžus. Jau kitą dieną, iškart po darbų, užsirakinau laboratorijoje.

Tuomet įžengiau tiesiai į permatomą sąmonės rezonatoriaus burbulą. Įsitaisęs ant viduryje stovinčio gulto, prispaudžiau du belaidžius kontaktus prie smilkinių. Iš mano kojų ir rankų pirštų, kaklo bei stuburo ėmė kaltis naujos nervų gijos. Jos plėtėsi ir šakojosi, užpildydamos visą burbulą. Tada ėmė švytėti melsva spalva – žinojau, kad atėjo laikas. Užsimerkęs pajutau, kaip mano sąmonė išsiveržia iš kūno, tarsi visas kraujas būtų subėgęs į galvą bei ištekėjęs pro atsivėrusią ertmę.

Prietaisui kone ištrynus ribas tarp mano sąmonės ir aplinkos, pradėjau jausti svetimą baimę, ilgesį, meilę, pyktį, viltį bei daugybę kitų emocijų. Miestuose, namuose, gatvėse – tiek daug įvairiausių gyvenimo etapų ir būsenų. Šis potyris išmušė mane iš vėžių, nes pirmą kartą pajutau, koks mažas buvo mano asmeninis pasaulis. Instinktyviai troškau visa tai atstumti.

Galiausiai pajėgęs atsiplėšti, pakilau aukštyn ir pajutau pačios Žemės stabilų gyvybingą pulsą. Kurį laiką tiesiog mėgavausi šia būsena. Tada prisiminiau savo tikrąjį kelionės tikslą ir sutelkiau visas mintis į Revelantą.

Išlaisvinus sąmonę, šviesmečiai netenka prasmės – akimirksniu atsiduri ten, kur nori būti. Ir štai, po daugybės metų, aš buvau čia.

Iš pradžių į Revelantą žvelgiau per atstumą. Jo paviršius buvo blizgus ir glotnus, tarsi sidabras. Ne šiaip sau keliautojai šią planetą vadino sielos veidrodžiu. Čia nebuvo jokios gyvybės, tik tuščias grynumas.

Kuo labiau artinausi, tuo darėsi sunkiau – pajutau, kaip jis vieną po kito nuo manęs nuplėšia: ego konstrukcijas, įsitikinimus, traumas, socialinius vaidmenis, prisirišimą prie patirčių.

Nė neketinau sustoti.

Nusileidęs ant tiršto paviršiaus, jau buvau tapęs savo sąmonės pradu. Jaučiau vien tik besąlyginę ramybę.

Tiršta planetos masė apgaubė mane ir nusitempė gilyn, tarsi klampus smėlis. Bet aš nebijojau ir nesipriešinau. Priešingai – tokios laisvės nebuvau patyręs nuo pat ankstyvos vaikystės.

Nežinau, kiek laiko skendėjau Revelanto gilumoje. Mano sąmonė prarado bet kokią formą ir įsiliejo į visumą. Vėl tapau savimi tik išniręs kitoje planetos pusėje – Revelantas užbaigė savo darbą.

Tada pajutau pažįstamą gyvybės pulsavimą. Nė nepastebėjau, kaip atsidūriau Žemės orbitoje. Iškart žinojau, kad sugrįžau į savo pradžią – kuo kažkada buvau, prieš pradėdamas žmogiškąją patirtį. Tarsi laikas sąmonės neveiktų ir aš vis dar būčiau atvykęs čia patį pirmąjį kartą. Negalėjau to prisiminti, bet, regis, pati erdvė išsaugojo šią pirmapradę būseną.

Tąkart pažvelgęs į Žemę, suvokiau, kad nuo pat pradžių čia atsidūriau neatsitiktinai. Ši planeta, tai nepajudinamos pusiausvyros lopšys, kuriame daugybė skirtingų gyvybės kibirkščių gali augti sava kryptimi ir tuo pačiu susijungti į visumą. Vienintelis trūkumas, tai žmogaus fizinės formos laikinumas bei iš to kylantis toks pat jaunas suvokimas.

Visa Žemės tėkmė juda harmoninga kryptimi, tik pro ją išreikšta sąmonė nepajėgia prie to prisijungti. Vienintelis žmogus tam prieštarauja: stato laivus ir plaukia prieš srovę, išlipa į krantą ir tampa sėslus, neria gilyn ir ima dusti.

Tačiau žmogus nėra problema – tai procesas. Dar auganti pasaulio dalis, kuriai Žemė suteikia žmogišką formą ir tuo pačiu ją moko.

Protas yra tarsi naujagimis – jo atmintis siekia tiek, kiek pamena kūnas. Tai nepatikimas kompasas. Todėl belieka vadovautis intuicija, pajusti Žemės srovę ir jos siekti. Tapti jos dalimi, leisti jai tave išgryninti, subalansuoti ir sugrąžinti į bendrą harmoniją. Galbūt tik taip galima integruoti tikrąjį save į žmogiškąją būseną.

Pasaulio gylis slepiasi tavo paties gebėjime jį suvokti. Viskas, ką iki tol buvau išmokęs, tebuvo vienkartybė – viena iš galimų trumpo gyvenimo formų. Prieš nusileisdamas į Žemę, troškau skleisti savo vidinę šviesą, bet vietoje to, leidau menkai trisdešimties metų patirčiai tapti visu savo pasauliu. Augdamas priešiškoje aplinkoje, stačia galva nėriau į intelektualinės vertės šlovinimą ir tapau emocinio intelekto kvailiu…

Skausmas pasiekė sąmonę net ir būnant kosmose. Staiga mano naujoji laisvė ėmė blėsti. Prisiminiau, kad palikau rezonatorių be priežiūros. Surizikavau šią kelionę įgyvendinti vienas pats.

Laboratorija skendėjo raudonoje šviesoje. Girdėjau įkyrų pypsėjimą.

Skubiai nusitraukiau kontaktus ir nervų ataugos sunyko bei atsiskyrė. Išlipęs iš rezonatoriaus burbulo, nužvelgiau savo kūną. Neskaitant išblyškusios odos ir nežymaus galvos skausmo, viskas atrodė gerai. Tik vėliau išryškėjo tikrasis pasinėrimo į Revelantą poveikis.

Skausmas kasdien darėsi vis aštresnis. Pasiekdavo mane iš aplinkinių vietovių – svetimas kitų žmonių skausmas. Jų kančia, nerimas, neviltis, pyktis. Tapau jautrus disharmonijai, panašiai kaip pats Revelantas. Ir su kiekviena diena prie šio kančių choro prisijungdavo nauji balsai.

Ilgainiui skausmas užgožė viską. Dabar, praėjus penkeriems metams, jaučiu atslenkant mirtį.

Netrukus pradėsiu eksperimentinį gydymą, kuris gali pritildyti išorinius pojūčius. Arba pribaigti mane keliomis dienomis anksčiau. Paprašiau tik vieno – nepašalinti viso gaunamo skausmo, nes jis veda pas tuos, kuriems norėčiau padėti. Tai viskas, ko viliuosi iš savo antrojo gyvenimo šanso.