21. Erika Žvirblis “Mintis”

– Jūsų kelionė prasideda. Visos kelionės metu būkite atsimerkę. Jei pajusite nemalonius pojūčius, spustelėkite raudoną mygtuką. Jei norėsite pagreitinti kelionę, spustelėkite žalią mygtuką. Jei norėsite ištrinti prisiminimą, spustelėkite juodą mygtuką. Jūsų kelionė prasideda. Visos…

 „Pasiimk mane kartu. Atsibodo. Gyvenimas, miestas, pasaulis. Noriu išeiti. Toli toli, kad niekas nerastų ir neieškotų ir galėčiau skristi aukštai aukštai tarp debesų ir paukščių ir krisčiau žemai žemai lengva kaip plunksna. Pasiimk mane, Andriau. Nusivesk į tolį, į ateitį ir praeitį, apglėbk ir niekada nepaleisk. Prašau.“

Atgulti negalima. Budėk. Budėk ir stebėk, būk pasiruošęs apginti. Jie ateis. Jie ateis tau nežinant, nematant, negirdint; nesupratęs liksi vienas ir pamirši. Pamirši pradžią, pamirši pabaigą, pamirši atmintį. Pameni? Kaip juokdavais su draugais ant ežero kranto, pasislėpęs tarp bangų, tarp medžių, tarp gėlių ir žolių aidėdavo tavo juokas nepagaunamas neapglėbiamam liūdesy. 

„Andriau!“

Nežinojau, kad tas nekaltai ištartas vardas klasės susitikime pakeis mano gyvenimą. Netikėjau, kad būna lemtingų akimirkų. Nenorėjau, kad viskas taip pasibaigtų. Buvau kvaila. Jauna. Nebe. Nebejauna, ir nebekvaila. Buvau tiesiog pavargusi. Nuo bėgimo, nuo nežinios, nuo savęs. 

Tai buvo tik žaidimas. Andrius tuo tikėjo. Tikėjo ir Jie. Visi tikėjo, žinojo, meldėsi blaškomi vieni kitų. Niekas nežinojo, netikėjo, kad jų pokalbis pasibaigs čia. Pasibaigs ten, kur visi norėjo būti; ten, kur prasidėjo pasaulis; ten, kur prasidėjo ir baigėsi kiekvienas iš jų. 

„Andriau! Šimtas metų! Kaip laikaisi? Ką veiki gyvenime?“

Mūsų klasėje Andrius nesimokė. Visoje mokykloje tais metais nebuvo nei vieno Andriaus. Išskyrus chemijos mokytoją, bet jo jau nebėra. Tačiau veidas panašus į Antano. O gal Mariaus? Ne, lyg ir Tomas buvo vardu. Turbūt nesvarbu. O gal pamiršau. Daug vaikystės prisiminimų ištryniau. Taip lengviau. 

„Keliauju. Mintimis.“ Koks gražus juokas. Ne, ne juokas. Tik lengvas lūpos krustelėjimas, skambantis šaižiau už garsiausią kvatojimą, tyresnis už ploniausio stiklo varpelius, aštresnis už deimantinį peiliuką. Kaip aš jo pasiilgau.

[…Svarbus pranešimas – šiandien, po 30 metų trukusių paieškų, pagaliau sulaikytas tarptautinės teroristinės organizacijos „Minčių šokliai“ lyderis Andrius T…]

Ach taip, prisimenu. Deividas. Jo vardas buvo Deividas, iš C klasės. Keistuolis buvo, bet protingas. Gal kiek liūdnas. Visada įnikęs į knygą. Ar telefoną? Ne ne, skaitydavo kiti. Jis piešdavo. O gal svajodavo? Skrisdavo. Klajodavo padebesiais ir pažemiais ir sukdavosi aplink mane kaip rūkas, kaip voratinklis rudens pievose, kaip dulkės sausam kely.

Pagaminta 2026-aisiais. Tiksliau, sukurta. Atrasta. Iš naujo suprasta, pagražinta, sutaisyta ir sutramdyta Mintis supakuota ir išsiųsta per marias ir kalvas visiems, kurie ieško. Kurie rado. Kurie tikėjo ir norėjo būti suprasti, sutaisyti, pavergti. 

Mintis apie gyvenimą ir kančią, mirtį ir paguodą, paslaptis ir tiesą pasiekė Andrių. Andrių, paklydusį savyje, paklydusį mieste, paklydusį gyvenime. Andrių, kuris norėjo tikėti, norėjo žinoti, norėjo pakeisti kitus, visatą, mirtį. Andrių, kuris grįžo namo, grąžino praeitį ir atsigręžė tolyn. Į Mintį.

„Mintimis? Andriau, nesikuklink! Chebryte, mūsų keistuolis – inovacijų meistras! Girdėjot apie…“

[…Andrius T., didžiausios ir sėkmingiausios technologijų ir inovacijų įmonės pastarąjį šimtmetį įkūrėjas, geriausiai žinomas dėl programos „DIEVAS“. Tai programa, kuri buvo pristatoma kaip „informaciją sisteminanti ir patalpinanti jūsų smegenyse pagalbininkė, kurios dėka jums nebereikės stengtis – ji pati viską patalpins jumyse, kol jūs ilsėsitės, mėgausitės gyvenimu ar net bendrausite su kitais“…] 

Nebesiklausau. Pagaunu Andriaus žvilgsnį ir lengvai mirkteliu viena akim. Linkteliu link balkono ir nelaukdama patraukiu laukan. Jis ateis. Jis visada ateina. Kaip ateina naktis į tavo patalus, kaip ateina gėris į tavo rankas, kaip niekad nepalieka kirbėjimas širdy einant gatve, taip Jis visada mane suranda, visada mane išgirsta, visada mane pamiršta.

 „Žinai, kas nutinka tiems, kas skrenda per toli, Andriau.“

Šypteli. Kokie balti jo dantys. Lūpos kiek sausos, kamputis įtrūkęs. Geriau įsižiūrėjus, oda plonoka, o akys įdubę. Ir rankos dreba. Keistuolis. Nejau pamiršo? Negali būti. Visada jam primenu. Kaip gėlė primena apie lietų, kaip paukštis primena apie narvelį, kaip galvoje visada smilksta žarija atgulus, taip Jis visada prisimena. 

„Nežinau. Bet žinau, kas būna, kai neskrendi.“

Šypteliu. Kokia tamsi mano šypsena. Lūpos blizga, kampučiai žemai. Geriau įsižiūrėjus, akys pasprogę, oda pageltus. Ir protas dreba. Keistuolė. Negi pamiršau? Negali būti. Jis visada šalia. Visada mano mintyse, mano odoje, mano kelyje ir su manimi Jis niekad nėra vienas, kaip vienas negali būti žaibas ar miglos kamuolys virš tavo rankų.

„Egle!“

Nežinojau, kad taip nekaltai ištartas vardas pakeis mano gyvenimą. Netikėjau, kad būna tokių akimirkų. Nenorėjau, kad tai būtų tiesa. Buvau pavargusi. Išsekusi. Nebe. Nebegalėjau toliau taip eiti, bėgti, skristi. Turėjau sustoti.

[…Vartotojų priimta kaip naujoji technologinė revoliucija, programa, turėjusi palengvinti jų gyvenimą, po truputį pradėjo lengvinti savąjį. Dar neaišku, ar kūrėjo nuolatos tobulinama, ar tobulėjanti pati, programa pradėjo kurti naują informaciją, talpinti ją žmonių protuose, kurie ne visada tai atpažindavo. Didžiausią poveikį paskutinių 30-ies metų įvykiams turėjo paskutinis oficialus „Dievo“ atnaujinimas, leidžiantis vartotojams patekti į kitų protus…] 

Tai turėjo būti tik žaidimas. Nekaltas pokalbis. Akies mirksnis. Šypsena. Jo buvo tokia graži šypsena. Ir akys. Tokios gilios, spindinčios, nekaltos. Jose kiekvienas galėjo įžvelgti save. Savo praeitį. Savo ateitį. Tik ne dabar. Dabar buvo tik Jis. 

Parašyta seniai. Labai seniai. Tiksliau, pagaminta. Sukurta. Nauja istorija, nauja mintis, nauja idėja paleista ir pagauta suspėjusi paliesti visus, kurie nieko neieškojo. Nieko nerado. Netikėjimo ir nežinios liūne nusileidusi Mintis išplaukė, kaip skenduolis po žiemos išplauks ir išlips ir išeis per bangas ir žoles ir gėles pasileis tekina, nesustos, nepails lėkdama kaip juokas tavo ašarose. 

Mintis apie tiesą ir paslaptis, paguodą ir laimę, liūdesį ir viltį apglėbs tave, žadėdama ramybę ir šviesą ir meilę nenuilstamą, paglostys tavo skruostą erškėčio šakele nubraukdama ašaras ir šypseną nuo veido, nuo šviesių akių nuplėš nekalto vakaro atspindžius. Ir Jie to troško. Troško būti suprasti, paguosti, pavergti. Minties.

Žinai, kas nutinka tiems, kas skrenda per arti, Egle.

„Egle! Ar girdėjai? Andriaus nebėra!“

Kvailys. Nebuvo jokio Andriaus. Buvo Deividas. O gal Marius? Ne, gal Kasparas. Ne ne, jis buvo vardu Lukas. Tas keistuolis iš B klasės. Protingas. Žavus. Visad žinojau, kad jam gerai nesibaigs. Jis buvo per drąsus, per laisvas, per stiprus pasiduoti gyvenimui, pasiduoti nepailstamai vienatvei, pasiduoti Man. 

„Kaip tai? Kas atsitiko?“

Visi žinojom, kas atsitiko. Jis skrido per toli. Per toli nuo savęs, nuo manęs, nuo vėjo ir bangų ir pakilo per aukštai per sunkiai per greitai. Netikėjo manimi. Savimi. Mintimi. Kvailys. Jam neužteko jėgų, neužteko grandinių, neužteko drąsos pasiduoti gyvenimui, vienatvei, Man. Man, kuri galėjo suteikti ramybės. Man, kuri visada buvo šalia.  Minčiai. 

„Rimtai negirdėjai? Tu gal popieriaus nebelieti? Klausyk.“

Paliečiau. Klausiau. Išgirdau. Pusė pasaulio išnyko su tavimi, Andriau. O gal tik taip atrodė. Bet jūsų buvo daug. Per daug. Ir per mažai manęs. Palikai mane, Andriau. Žadėjai pasiimti. Ir palikai. Netikėjau nei tavimi, nei savimi, nei Mintimi. Tai buvo kvaila. Ir tu buvai kvailys. Ir tavęs nebėra.

[…niekas nepamiršo gruodžio 24-os dienos – visas pasaulis bejėgiškai stebėjo susibūrusias minias, valdomas vieno proto. Milijoniniai būriai susitelkė plynuose laukuose, pavergti vieni kitų minčių. Kas turėjo būti nekaltas žmonijos žingsnis evoliucijos link, patapo didžiausiu košmaru žmonijos istorijoje…] 

Nežinojau, kad šis nekaltas šokis balkone virš medžių pakeis mano gyvenimą. Netikėjau nei savimi, nei Andriumi, nei Mintimi. Nenorėjau, kad viskas taip prasidėtų. Buvau protinga. Sena. Nebe. Nebesena, ir nebeprotinga. Buvau tiesiog pavargusi. Nuo Tavęs, nuo mirties, nuo stovėjimo.

Tikėjau. Apglėbiau. Paleidau. Mačiau, kaip klykia ekstazės apimti veidai. Girdėjau, kaip krenta sustingę palaimos apimti kūnai. Užuodžiau dūmus ir lelijas ir tavo mėgstamus dažus. Ir tada tu palikai mane. Išėjai Mintimis pas kitą. Ir kitą. Ir dar kitą. Pas šimtus ir tūkstančius tu išėjai ir palikai. Liūdėjau. Man buvo sunku. Bet tuo pačiu ir lengva. Nes palikai man mane. Ir mintis.

Mintis, kad dievų nebėra. 

Tai nebebuvo tik žaidimas. Andrius nebetikėjo likimu, nebetikėjo kitais, nebetikėjo savimi. Nebetikėjo Jos pažadais, Jos mokymais ir nurodymais. Ji neturi atsakymų, neturi klausimų, neturi meilės ir kančios. Ji paprasta. Ji Mintis. 

„Egle. Tikėk. Tikėk manimi, tikėk Mintimi, tikėk tikėjimu ir žinojimu ir nukeliausim toli toli, ir skrisim žemai žemai tarp bangų ir svajų ir kilsim aukštai aukštai tarp debesų ir žvaigždžių sunkūs lyg akmuo. Tikėk manimi, Egle. Apglėbk tikėjimą ir pasileisk laisva. Prašau.“

Atleisti negalima. Pyk. Pyk ir kentėk, būk pasiruošęs pabėgti. Jie išeis. Jie išeis tau pranešę, parodę, pasakę; supratęs liksi vienas ir svajosi. Svajosi prisiminimuose – apie pabaigą, apie pradžią, apie Mane. Pameni? Kaip verkdavai vienas ant namo stogo, pasislėpęs tarp debesų, tarp paukščių, tarp vėjo ir audrų skambėdavo tavo šauksmas nesustabdomas nepamatuojamam džiaugsme.

– Jūsų kelionė baigta. Jei norite pakartoti, spustelėkite žalią mygtuką. Jei norite pasirinkti kitą prisiminimų paketą, spustelėkite raudoną mygtuką. Jei norite ištrinti žmogų, spustelėkite juodą mygtuką. Jūsų kelionė baigta. Jei…