24. Rasa Kurtinaitytė “Įkvėpk”
Sukuosi. Lėtai. Beveik stoviu vietoje.
Seniai nebuvo judėjimo.
Viskas vienoda. Skirtinga, taip – vabzdys, žvėris, žmogus – bet vienoda. Tas pats kvėpavimas. Ta pati materija. Grįžimas ten pat, vis ten pat.
Vis tiek noris judėti. Seniai kažkuo bebuvau.
Kažkada skriejau vėju. Rausiausi pele.
Bėgau žmogum.
Jų širdys plaka taip stipriai. Pulsuoja emocija. Lyg tai būtų svarbu. Lyg jie pamirštų, jog yra tik materija, skirtingais veidais, bet vienoda, vandenynas ir lašas, viskas čia yra viena.
Kad ir kiek sukasi, viskas sukasi vietoje. Vienoda per amžius. Ir stovi.
Noriu judėti.
Kiek laiko aš čia?
Judėti.
Visiškai vienas, man jau nusibodo.
Judėti.
Noriu vėl kažkuo būti.
Judėti.
Noriu…
Virpa.
Oras virpa, aš virpu, čia… čia kažkas juda.
Judėk link manęs. Ateik. Arčiau. Dar arčiau… jaučiu tave…
Įkvėpk.
○
Tu įtrauki mane, aš siūbteliu, – vidun, žemyn, gilyn, – ir ratas prasideda.
Užpildau tavo takus, kurie kvėpuodami šaknijasi, šakojasi, dalijasi, ir slėgis mane spaudžia į juos, stumia pirmyn, ir aš tirpstu, skverbiuosi kiaurai gijas, į ten, kur karštis, gyvenimas, kur…
Aš srovėj. Įsilieju į raudoną gyvybę ir skrieju – ten, kur daužosi, plaka, pulsuoja; tu, žmogau, ugnyje! Sudegink mane su savim, liepsnosim kartu, jau netrukus…
Aš pasiekiu ją, širdį galingą ir spurdančią, dūžis po dūžio po dūžio, tai muzika, šokis, gyvenimas, ak, ar jie tai vadina pavasariu? Greičiau, nedelsk, neištversiu! Ji plečiasi, suplūstu vidun – toks lauktas, prašytas – vien tam, kad mane vėl išvytų…
Išvyk!
Ji susitraukia, vietos nelieka, ir šaunu – į karštus takus, kuriuose aš gyvensiu.
Išdraskyk mane, tik plyštant tai laisvė, tik jaučiant, kaip mano dalelė kiekviena atimta, praryta, sudeginta iš tiesų kažkuo tampa, valgyk mane, jog kuo nors virsčiau, sumaitink savo kūnui, dabar, prašau, dabar.
Aš yru, aš drykstu, taip, pagaliau, aš degu! Praryk mane, ir gyvensiu!
Dalis po dalies tu mane ardai ir suryji, ir staiga aš… forma. Aš kūnas. Galūnės, raumenys, garsas, jutimai – žmogus, aš esu tu, ak, tave aš jaučiu!
Koks tu, žmogau, užsidegęs! Tiek įkarščio, įtampos, mes degam kartu; ne vieni. Aistra? Pyktis? Šokis? Jaučiu kitą kūną, kitą judėjimą, jūs esat čia dviese, tavo rankos tą antrą pasiekia, lyg stumia, lyg liečia, ir tu…
Momentas nublėsta, nejuntu tavęs, kaip prieš tai. Aš prisipildau iš naujo – nebe gyvybe, o likučiais puotos, apsunkęs nuo nuosėdų, kurias reikia iššluot. Turbūt tu judi vis drąsiau, tačiau aš plaukiu jau toliau, pasidavęs kelionei atgal, kur akimirka tavęs pajautimo praėjus, kur viskas paskendę migloj, apsiblausę, nutilę, nusėdę…
Galbūt tu šokai su antru žmogumi. Galbūt aš šokau kartu. Galbūt mes sukomės šioj erdvėj vienišoj, mes buvom liepsna, kūnu skriejantis kraujas, ir karštis, karštis, ar tai jie skelbia kaip vasarą?
Jei taip, dabar aš – ruduo. Ištirpęs srovėj, judu tarsi upėm apsnūdusiom, bet jau vėl ją girdžiu, dūžis po dūžio po dūžio. Tuoj priims mane ir išsvies, ir grįšiu į išorę, kur mano vieta. Tavo kūne – sekundė. Amžinybė – ore.
Ir vėl suplūstu į širdį, ir vėl su srove ją užpildom, ji sukruta ir giliai atsidūsta, ir taip susitraukia, lyg davus man smūgį – ir išmuštas, išdaužtas tais pačiais takais parkeliauju atgal, pro tavo nosį ir burną – laukan.
Ir vėl esu niekas.
Maišausi iš naujo su erdve, atmosfera, gyvybės dalelių ir vėl prisigaudau – žvalesnis, lengvesnis, vėl vertas tavo kūnui sugerti, vėl vertas į vidų įtraukti… Gal kvėptelsi darsyk?
○
Tu kvėpteli.
Negaliu patikėti – aš vėl į vidų neriu. Vėl žmoguje, orų takuose, prasideda ratas…
Bet kitas. Čia kitas žmogus, galbūt tas antras. Kas tu esi, nuotyki naujas? Ir kaipgi arti buvote judu, kad taip greitai peršokau nuo vieno prie kito? Koks glaudus jūsų šokis būti turėjo ir kas tarp jūsų įvyko?
Jau greitai pajusiu, jau greit sužinosiu, jau artėju link jos – dūžis po dūžio po dūžio…
Tavoji širdis įtraukia mane, o įtraukusi išstumia, ir šaunu į srovę – karštesnę, skubesnę – kurioj tu ardai mane ir praryji…
Aš sprogstu. Ir vėl aš – pradžia, ir vėl aš – sprogimas, raudonas, karštas ir verdantis, aš gaisras, aš kraujas, aš gyvas… Aš kūnas.
Aš esu tu, ir tu ant žemės guli, o antras žmogus – virš tavęs, ir jūs jausmų sūkury, stiprių ir laukinių, gal meilė, gal įniršis, o gal įkvėpimas… Nors kūnai su rūbais, girdis šaukimas. Gal ne šoky jūs sukotės, o aistroje, gal prastas buvo mano spėjimas, gal…
Kas tai.
Tavo kūnas… ir kraujas… tavo dalelės, kurioms save atiduodu…
Aš tokių nepažįstu.
Kas tu?
Tai nauja, kaip gali būt nauja ten, kur viskas taip pat, kur materija kisdama nepakinta, kaip tu gali mane stebint?
Kas tu?
Aš yru tavy ir dalį savęs tau aukoju, ir tai – muzika, ritmas, bet… niekas tokio negroja. Ritmas šis ne širdies. Ne. Ir ne tavo rėkiančio balso, ne, ir ne kito žmogaus prilietimų, ne, ir net ne pasaulio.
Ar bent ne šito.
Iš kur tu?
Ne mūsų žemės būtybė. Ar tu žmogus, ar kitokia esybė? Ne mūsų krauju tu pulsuoji. Ir vis tik kvėpuoji – kaip gyvūnai ir žmonės, kaip mes, kaip visi.
Kvėpuoji manim.
Kvėpuoji manim ir leidi patirti, pajausti, suvokti kito pasaulio realybę, egzistavimą kažko, kas ne čia, kažko įdomaus, nepažinto, leidi priliest begalybę.
Tu – kosmosas, žvaigždės, tu – galimybė bekraštė, ir mes kartu – visa visata.
Aš su tavim – žvaigždė tolima.
Aš su tavim – tarytum ne čia, lyg jausčiau šimtą pasaulių, lyg…
Ne, palauki, dar ne!
Vaišių likučiai užlieja mane tingumu, dalelėm apsnūdusiom, ir tavęs nejuntu, tu nyri į miglą, žvaigždynai išblukę, nenoriu! Nenoriu keliauti atgal…
Bet atgal aš judu. Šliaužiu tėkme sulėtėjusia, kad tavo širdis be gailesčio spjautų laukan, ir nieko padaryt negaliu.
Palauk, nenoriu, palauk…
Aš išspjautas.
Ir nors vėl maišaus ore su energija, su atmosferos dalim gyvybinga, nors pamažu atsigaunu, aš nebesijaučiu gyvas.
Noriu atgal.
Įkvėpk. Kur tu? Nenoriu vėl suktis tuščioj amžinybėj, nenoriu…
○
Traukia. Mane traukia.
Taip. Taip, kvėpuok!
Mane įsiurbia vėl, taip, ir prasiskverbiu į pirmąją tėkmę, taip, ir…
Čia ne tu. Čia pirmasis žmogus.
Aš papuolu širdin, taip, ir iššaunu srovėn, taip, kur gyvybė teka įnirtingai ir skubiai, bet man dabar neįdomu. Viskas pažįstama, tas pats per tą patį tą patį, nenoriu šito žmogaus, aš noriu tavęs, būtybės iš už anapus dangaus. Ak, tegul kuo greičiau ši tėkmė apsuka ratą ir grąžina mane, jog gaučiau bent progą vėl pajusti tave.
Pajuntu – ne tiesiogiai, bet per šito žmogaus galūnes ir kūną, viena sekundė suvokto skaidrumo, šis žmogus ant tavęs, prisispaudęs, užgulęs, ir rankose laiko kažką ilgo ir plono…
Sekundė nublanksta. Aš tolstu. Nebejuntu. Sulėtėjęs, apsunkęs, kelionę atgal vėl suku. Greičiau, tėkmė ši aptingus išvis, greičiau, dūžiai širdies tolimi, grei…
Laukas.
Kodėl?
Staiga aš lauke, bet rato dar neapsukom, dar ne…
Aš krentu.
Lašu.
Tykštu.
Ne šokis ir ne aistra. Kaip aš suklydau. Tai buvo kova.
Ir aš lašu ant tavęs.
Jei tik galėčiau susigerti į rūbą, su tavim iškeliauti ant tavo kūno… Bet tik skysčiai susigeria, įkaitę, raudoni, o aš lieku kyboti, beformis, besvoris, sukuosi, sukuosi, sukuosi…
Kur tu?
Neišeik, nepranyk, išsinešk į tolį mane, parodyk man kosmosą, pasiimk į žvaigždes, kaip aš ištversiu, kai visa visata glūdi už mano pasaulio – nepatirta?
Juk laimėjai šią kovą, juk privertei kitą lašėti, pradūrei, prakirtai ar prapjovei, tačiau nugalėjai. Kodėl tave puolė? O gal puolei tu. O gal puolė tave. Ar tai svarbu? Svarbiausia – tu čia, svarbiausia, kad tu dar kvėpuosi.
Kvėpuosi manim?
Kur esi?
Oras šičia nurimęs.
Nejau išėjai?
Nejuntu nieko, jokio virpėjimo, tuščia.
Nejau išėjai?
Sugrįžk.
Nejaugi tai sąžininga?
Tu ištempei mane galimybėn, visatos platybėn, žiūrėk, kiek žvaigždžių, kaip jos spindi! Ir tada išėjai, o mane palikai erdvėje – amžinai sklęsti, amžinai skęsti, kur žvaigždės man nepasiekiamos, o bedugnė neturi ribos.
Svają į mano šerdį įdėjai, ir ji susipynė, ir ji susigėrė, ir tada išlupai – ir nebuvo nė šanso švariam patraukimui, tik plyštantiems norams, išdraskytai esybei ir žiojinčiai varvančiai tuštumai, kuri diegia vien nuo minties.
Ar vertėjo tave išvis man sutikti? Ar vertėjo laimės svajonę patirti? Kodėl pasitaikei mano kely? Ne mūsų būtybe, ką tu neši, palaimą ar prakeiksmą?
Ir kodėl atnešei man?
Kas man iš to, kad sekundę turėjau pasaulį, vieną sekundę – visą visatą, jei išsinešei ją su savim?
Geriau nebūčiau turėjęs.
Nes po tavęs lieka tik trūkumas.
Ar taip ir eisi pasauliu?
Ar eisi ir neši tą tiesą, – tik tiesą, bet ne pasiūlymą, – jog galima turėti daugiau? Ar kvėpuosi savo kely ir paliksi po savęs trūkumo jausmą? Kvėpuosi, ir pati visata liks amžinam laukime. Kas tu, jog paliktum šį pėdsaką?
Kas tu?
Svajonaša.
Svajodauža.
…
Neišeik. Sugrįžk.
Įkvėpk.