26. Juozas Kazlauskas “Viskas įskaičiuota”

Tą rytą įbėriau du šaukštelius kavos į abu puodelius ir tik užplikydamas suvokiau, kad padariau vienu puodeliu per daug.

Ne pirmas kartas. Stumtelėjau puodelį su gėlėmis tolyn – sutvarkysiu vėliau.

Klestelėjęs ant taburetės, atsiverčiau laikraštį ir, gurkšnodamas kavą iš savo puodelio su katinais, perverčiau naujienas. Kur kas įdomesnė už naujienas pasirodė reklamų skiltis. Čia redaktorius turbūt patingėdavo įdėmiau pažvelgti, todėl kartais buvo galima rasti tikrų grynuolių. Akys užkliuvo už juodais rėmeliais apibraukto, klaikiai neišsiskiriančio kelionių agentūros skelbimo.

KELIONIŲ AGENTŪRA „HORIZONTAS“.

Poilsinės ir pažintinės kelionės.

PASKUTINĖS MINUTĖS pasiūlymai.

Viskas įskaičiuota!

Leiskite mums pasirūpinti tuo, apie ką nenorite galvoti. 

Šyptelėjau. O gal paskambinti?

Dar kartą perskaičiau skelbimą – adresas buvo visai šalia, vos už kelių gatvių. Niekad nepastebėjau, kad ten būtų įsikūrusi kelionių agentūra. Kai nereikia, tai ir nepastebi. Kam šiais laikais reikalingos kelionių agentūros? Yra bukingai, viską gali susiplanuoti pats.

Pabaigiau gerti kavą, užsimečiau striukę – horizonte kaupėsi artėjančio rudens debesys – ir išėjau. 

Iki devinto aukšto liftas kilo kankinančiai lėtai. Per tą laiką jau būčiau spėjęs išsirinkti viešbutį… bet kur. Galiausiai neiškenčiau ir nulipau laiptais žemyn.

Retai naudojamoje laiptinėje kaktomuša vos nesusitrenkiau su aukštyn skubančiu juodai apsirengusiu vyriškiu. Šis net nepažiūrėjo į mane, dėl to nesuspėjau net įžvelgti jo veido bruožų, nors pasirodė kažkur matytas. Rankose jis nešė gėles.

Žmonės, matyt, turi svarbesnių ir skubesnių reikalų nei eiti į kelionių agentūrą, kurios skelbimą ką tik pamatė laikraštyje.

Eidamas apytuščio miesto gatvėmis suvokiau, kad net nepasižiūrėjau agentūros darbo laiko. Gal net nedirbs? Nieko, pasivaikščioti sveika. Be to, psichologas sakė „metas pradėti gyventi“. Nuo tada jau kelis mėnesius bandžiau suprasti, ką žmonės turi omenyje sakydami „gyventi toliau“. Dar jis kažką minėjo apie didesnį spontaniškumą ir atsidavimą natūraliai įvykių tėkmei.

Vienintelė natūrali tėkmė buvo ta, kuri netrukus žadėjo pasirodyti iš apniukusių debesų. „Vasara baigėsi“ – pagalvojau ir net nepajutau, kaip atsidūriau prie agentūros iškabos. Jos dizainas beveik nesiskyrė nuo laikraščio skelbimo. Juodos raidės, juodi kontūrai. Su nuobodžiu dizainu puikiai derėjo žaliuzėmis užtraukti langai. Nesistebiu, kad niekad nepastebėjau. Reikėtų keisti dizainerį. Nors kita vertus, ko aš tikėjausi? Švytinčios neoninės palmės ir kokteilį kilnojančios rankos? 

Pastuksenau ir paspaudžiau durų rankeną. Mano nuostabai, durys atsivėrė, skimbtelėjo lankytojus fiksuojantis, o gal darbuotojus iš miegų pažadinantis, skambutis.

– Labas rytas! – pasigirdo malonus, visai ne dirbtinai entuziastingas moteriškas balsas.

– Labas rytas! – atsakiau balsui kambario gilumoje ir apsidariau aplink.

Dirbtinė palmė, žemėlapiai ant sienos, keliones reklamuojantys žurnalai su pernelyg ryškių spalvų jūromis ir paplūdimiais. Iš už masyvaus ofisinio spausdintuvo išlindo smulkutė, dailių veido bruožų ir maždaug trisdešimties metų mergina. Ji krestelėjo šviesius plaukus, nežymiai pasitaisė akinius, tarsi bandydama mane geriau įžiūrėti, ir nusišypsojo. Jos šypsena nė kiek nenusileido ant spausdintuvo sukrautų turistinių skrajučių šypsenoms.

Nejučia pradėjau galvoti apie tai, kad ryte net nepažvelgiau į veidrodį. Skubiai perbraukiau ranka plaukus. Agentūros darbuotoja pasiūlė prisėsti ant patogiai atrodančio foteliuko ir prisistatė:

– Mano vardas Rūta. Kuo galėtume padėti?

– Aš norėčiau kelionės, – atsakiau. – Pamačiau jūsų skelbimą laikraštyje, – tuoj pat pridūriau. – Galvojau, užsuksiu pasidomėti. 

– Puiku! O kur norėtumėte keliauti? Ir keliese?

– Mes… Tai yra, aš norėčiau keliauti vienas. Taip, vienas.

– O kur?

– Tiesa sakant, nežinau.

Rūta dar kartą nusišypsojo ir atsivertė nešiojamo kompiuterio ekraną.

– Nieko tokio. Tam mes ir esame. Ar norėtumėte pažintinės, ar poilsinės kelionės?

–  Aš… Šiaip nėra svarbu. Kurį laiką nebuvau išvažiavęs niekur. Nors anksčiau nemažai keliaudavau. Galbūt kažką galėtumėte rekomenduoti?

– Žinoma. Šiuo metu galėčiau pasiūlyti kelis variantus. Jeigu norite šilumos, yra Maljorka, Kreta… 

– Ne.

– Ne? 

– Nežinau. Gal ne prie jūros. 

Rūta įdėmiai pasižiūrėjo į mane. Tada švelniai palietė mano ranką – kūnu perbėgo šiluma. 

– Viskas gerai, – pasakė ji. – Aš suprantu. Luktelėkite minutėlę.

Nebuvau tikras, ką ji turėjo omenyje, bet linktelėjau. Šalia spausdintuvo pastatyto nedidelio ventiliatoriaus dūzgimas užpildė tylą. Ventiliatoriui pasisukus į dirbtinę palmę, oro gūsis pakedeno jos lapus. 

Rūta trumpai kažką patikrino kompiuteryje, tada atsistojo ir nuėjo prie savo stalo. Netrukus sugrįžo nešina nedideliu baltu voku. Jos užtikrinta eisena puikiai derėjo prie juodo dalykiško kostiumėlio.

– Labai svarbus klausimas, – švelniai pasakė ji. – Kada norėtumėte iškeliauti?

– Ypatingų planų neturiu. Galėčiau iškeliauti kad ir tuoj pat, – pabandžiau pajuokauti.

– Tuomet puiku, – džiugiai ištarė Rūta su pastebimu palengvėjimu. – Turime variantą. Skrydis po dviejų dienų. Paskutinės minutės kelionė.

– Viskas įskaičiuota? – paklausiau nejučia.

– Viskas įskaičiuota, – užtikrintai atsakė ji.

Grįžau nešinas voku, kuriame buvo lėktuvo bilietas. Praeiviai skubėjo, braukė nuo veidų lietaus lašus ir slėpėsi po skėčiais.

* * *

Taksi turėjo atvažiuoti už kelių minučių. Greitai užmečiau paskutinį žvilgsnį po butą, įsitikindamas, kad nieko nepalikau. Akys užkliuvo už dviejų vienišų garuojančių puodelių virtuvėje. Tiek to, gal spėsiu kavos išgerti oro uoste.

Devynaukščio kiemas skendėjo rytiniame rūke. Netrukus iš rūko išniro tamsaus, ilgo „Volvo“ siluetas. Iš automobilio išlipo pliktelėjęs, tvarkingai, gal net kiek per elegantiškai apsirengęs vairuotojas. Pamatęs mane, pamojo pirštinėta ranka ir atidarė bagažinę. Norėjau pats įkelti lagaminą, bet vairuotojas papurtė galvą. Paėmė jį ir lėtai, kone teatrališkai įkėlė į bagažinę. Lagaminas sunkiai dunkstelėjo, nuaidėdamas tuščiame kieme.

Važiuodamas mačiau tik vairuotojo plikę, tačiau priekiniame veidrodėlyje retkarčiais sutikdavau jo akis. Jas supo švelnios raukšlės, o žvilgsnis buvo geras. Tokį ankstyvą rytą Vilnius iš pradžių budo palengva, bet netrukus, tarsi išgėręs rytinį kavos gurkšnį, įgavo energijos. Gatves užtvindė mašinos, ir mūsų kelionė sulėtėjo. Tyla buvo jauki. Galėjau taip ir nuvažiuoti iki pat oro uosto, bet galiausiai vairuotojas užkalbino:

– Iškeliaujate?

– Taip. 

– Atostogos?

– Galima sakyti ir taip.

– Ilgam?

– Nežinau, – gūžtelėjau pečiais.

– Kartais geriau nežinoti, kada grįši, – tarė jis.

– Ar kas nors jūsų laukia? – paklausė po kelių minučių.

– Ne.

– Jūs tikras?

– Ne, – atsakiau. – Niekas.

Vairuotojas nieko nepasakė ir toliau važiavome tylėdami.

– Oro uostas, – galiausiai pranešė vairuotojas. – Geros kelionės. 

Patraukiau atiduoti bagažą. Labai norėjau kavos, bet pirmiausia reikėjo susitvarkyti visus reikalus. Tada bus galima ramiai pagurkšnoti belaukiant skrydžio. 

Padėjau lagaminą ant svarstyklių ir padaviau bilietą darbuotojai.

– Ar nevežate draudžiamų daiktų? 

– Ne. 

Lagaminas pajudėjo ir po kelių sekundžių dingo už juodos bagažo konvejerio angos.

Keista, bet palengvėjo. Supratau, kad tikrai iškeliauju. 

Praėjau saugumo patikrą ir nuėjau ieškoti savo skrydžio. Permečiau akimis išvykimų lentą, bet mano skrydžio nebuvo. Gal dar atsiras?

– Keleivis Mantas Vaitkevičius skubiai kviečiamas prie A5 vartų, – prabilo garsiakalbis, nutraukdamas ramią, keistai pažįstamą melodiją. 

Visų akys sužiūro į mane. Pasijaučiau nepatogiai, kaip ekspozicijoje išstatytas manekenas. Ar agentūra kažką supainiojo? Spėriu žingsniu pasukau A5 vartų link. Aplinkiniai nenuleido nuo manęs akių, o tyla atrodė spengianti. Kažkas sukūkčiojo, turbūt išlydėdamas kažką į tolimą kelionę.

Galiausiai vėl pasigirdo muzika. Oro uosto salę užpildė įprastas šurmulys. 

Prie A5 vartų jau buvo susirinkę kiti keleiviai. Jų buvo daug. Visi stovėjo tylėdami, beveik nejudėdami. Turbūt pasisekė, kad apskritai gavau vietą.

Įlaipinimas prasidėjo. Jaunas vaikinas mosikavo įlaipinančiai darbuotojai savo bilietu ir kažką jai piktai aiškino. Darbuotoja ramiai kartojo, kad viskas tvarkoje, tačiau vaikinas nenorėjo klausytis.

– Gal galėtumėte truputį pasitraukti į šoną? – paprašė darbuotoja. – Kiti keleiviai laukia.

Vaikinas pažvelgė į už jo stovinčią eilę. Niekas nejudėjo.

– Aš niekur nelipsiu. Jie irgi neįlips, – pasakė jis.

Darbuotoja tik šyptelėjo.

– Viskas gerai. Jie palauks.

Aš apsidairiau, kur būtų galima spėti nusipirkti kavos, bet kai atsisukau, eilė jau sparčiai judėjo. 

Daugiau niekas nekonfliktavo. Galiausiai visi susėdome į lėktuvą. Rūkas buvo išsisklaidęs, lėktuvo sparnai blizgėjo rytinėje saulės šviesoje. 

Mano eilėje prie lango miegojo žilstelėjęs keleivis. Lėktuvas buvo pilnas, tačiau dvi vietos dar buvo laisvos. Atsisėdau prie praėjimo, palikdamas laisvą vietą tarp mūsų. Stiuardesė priekyje pradėjo saugos demonstraciją. Parodė, kur yra gelbėjimosi liemenės ir kaip užsisegti diržą. Jos judesiai buvo lėti, tikslūs ir užtikrinti. Parodė, kaip užsidėti deguonies kaukę. Kai kurie keleiviai, regis, atkartojo jos judesius. 

Įsitaisiau patogiau ir užmerkiau akis. Lėktuvas pakilo.

Just breathe, just breathe, I need you.

* * *

– Kavos, arbatos?

Atmerkiau akis. Nežinau jau, kiek laiko skridome.

– Kavos, prašyčiau. Be pieno.

Viena iš stiuardesių, stumiančių vežimėlį, sparčiai suieškojo vienkartinį puodelį ir pripildė jį.

Apsidairiau aplink – žilstelėjęs keleivis dešinėje vis dar miegojo. Pakėliau kavos puodelį prie lūpų, gurkštelėjau ir vos neišspjoviau ant grindų. Kava buvo šalta ir beskonė. Pasidėjau ją priešais save ant nuleidžiamo staliuko.

Užsidegė saugos diržų ženklas.

– Gerbiami keleiviai, prašome prisisegti saugos diržus ir įsitikinti, kad jūsų asmeniniai daiktai yra saugiai padėti po sėdyne.

Prasidėjo turbulencija. Lėktuvą pradėjo purtyti į visas puses. Instinktyviai griebiau kavos puodelį. Keista, bet nė lašas neišsiliejo – kava buvo tarsi prilipusi prie puodelio kraštų. Turbūt įskridome į nemenką audros debesį, nes už iliuminatoriaus buvo tamsu tarsi naktį.

Lėktuvą dar kartą smarkiai sukrėtė. Už lango viskas staiga tapo balta. Purtymas liovėsi.

Tada išgirdau, kaip kažkas šalia tyliai nusijuokė.

Žilstelėjęs keleivis prie lango buvo atsimerkęs. Jis žiūrėjo tiesiai į mane.

– Mes jau beveik atvykome, – pasakė jis.

Po kelių minučių lėktuvas palengva pradėjo leistis. Senukas įsikniaubė prie iliuminatoriaus ir įdėmiai stebėjo apačioje tvarkingomis eilėmis išsidėsčiusius žemės plotelius.

– Any rubbish? – pro šalį stiuardesės stūmė vežimėlį.

Įmečiau į šiukšlinę kavos puodelį. Pačiupinėjau kišenes. Keli seni čekiai. Ištraukiau juos, suglamžiau ir įmečiau paskui puodelį. Kiti keleiviai turėjo daugiau. Vienas vyriškis priekyje nusirengė švarką, tvarkingai suvyniojo ir įmėtė. Viena moteriškė intensyviai plėšė knygos lapus – vienas po kito jie krito į vežimėlio angą. Kaip ten tiek telpa?

Lėktuvas nusileido taip švelniai, kad vos pajutau, kada ratai palietė žemę.

Stiuardesės prie išėjimo mandagiai linksėjo ir šypsojosi. Leidžiantis nuo trapo pasitiko švelni gaiva. Danguje nebuvo nė debesėlio.  

Kojos palietė švelnią žolę – nusileidome plyname lauke. Tolumoje žemė susiliejo su dangumi, ir nebuvo matyti nieko, kas primintų miestą ar oro uostą. Visi tyliai išlipo iš lėktuvo ir pajudėjo vorele link lauko gale stovinčių senų vartelių. Niekas neskubėjo. Netrukus lauke likau vienas. 

– Ar ateini? – ištarė Elena.

Ji sėdi virtuvėje prie lango. Priešais ją – mažas apvalus staliukas ir dvi kėdės. Rankose laiko gėlėtą kavos puodelį. Už lango – beveik visiška juoda tamsa. 

Atsiliepiu į kvietimą, atidarau girgždančius vartelius, įeinu ir atsisėdu priešais ją.

– Ilgai užtrukai, – galiausiai pasako ji, nusišypso ir švelniai pastumia puodelį link manęs.

Mūsų pirštai susitinka.

– Žinau, – pasakau ir pasimėgaudamas atsigeriu kavos. Pagaliau suprantu, kodėl ryte užplikiau du puodelius. 

Žiūrime vienas į kitą tylėdami.

Skubėti niekur nebereikia.

Viskas įskaičiuota.