27. Edvinas Pranukevičius “Oazė”

  Mano vardas Glorija Maksivilijė, Tobrinės požeminio bunkerio gyvenvietės devinto bloko administracijos atstovė. Mačiau, kaip šiame požemyje užaugo karta, tarp jų ir mano sūnus, o mano plaukai čia pražilo. Audra šėlsta ištisus metus, retai kada paviršiuje būna šilčiau nei –20 °C. Maistas sunkiai auginamas požeminiuose šiltnamiuose, vabzdžių fermos gamina kurą, gal užteks dar metams sušildyti Bunkerio Miestą. Nežinau, kiek dar mes taip galime gyventi. Maisto davinius tenka labai atidžiai paskirstyti, žmonės pyksta, radiatoriai trūkinėja, o šaltis vis arčiau slenka vidun. Uždaryti po žeme mes tik vienas kitam belikome.

Visos ekspedicijos, išsiųstos ieškoti išgyvenusiųjų ar kokių kitų gyvenviečių, grįždavo tuščiomis rankomis, jei iš viso grįždavo. Pasaulis sušalo ir, atrodo, Tobrinė liko paskutinis šilumos kampelis. Bent jau mes taip manėme, kol vieną dieną į suledėjusius Bunkerio vartus atsibeldė dronas. Atvėrėme vartus, įnešėme jį į vidų, o jame sukaupti duomenys suteikė mums vilties.

Jame buvo įrašytas skaitmeninis žemėlapis, vedantis į „Oazę“, taip pat pridėtos nuotraukos bei vaizdo įrašas, rodantis, kaip atrodo ši „Oazė“. Matėme žmones, baltai uniformuotus, su baltais šalmais ir numeriais, pasiraitojusius rankoves, dirbančius, sodinančius sodus, tiesiančius kabelius, bet daugiausia prie konvejerių rūšiuojančius metalus. Miestas buvo didingas: danguje matėsi spindinti saulė, o iki jos kilo baltomis kolonomis išpuošti daugiabučiai.

   Nė vienas, matęs šiuos vaizdus, negalėjo patikėti savo akimis. Ištisa utopija. Nors saulė tenai buvo skaitmeninė, kažkur gyvavo ištisas Miestas, toks didelis ir nuostabus kaip užmirštais laikais, dar prieš Audrą. Ilgai tarėmės, bet galiausiai nusprendėme šiuos vaizdus parodyti visiems Tobrinės gyvenvietės žmonėms: transliavome žinią per radiją bei rodėme ją skaitmeniniuose ekranuose. Visi džiūgavo su šūkiu „Oazėje yra viltis“. Per kilometrus besidriekiančius metalinius ir pilkus Koridorius aidėjo dainos, o kai kurie net šoko vilties įkvėpti.

Tik vienintelė problema buvo ta, kad negalėjome perduoti žinios į „Oazę“, jog mes gyvi, kad ateitų mūsų išgelbėti, o patys rizikuoti žengti tūkstančius kilometrų per Audros išniokotą, suledėjusią žemę su vaikais ir senoliais negalėjome. Taigi turėjome surengti dar vieną Ekspediciją. Po šimtų ankstesnių, besitęsusių dešimtis metų, ši Ekspedicija turėjo būti ta, kuri užbaigs visas Ekspedicijas.

Surinkome trisdešimt tvirtų ir atkaklių vyrų, kurie žengtų į šią Didžiąją Ekspediciją taip toli, kaip dar nė viena nebuvo žengusi. Aprūpinome juos viskuo, kuo galėjome: technologijomis, termo rūbais, maisto daviniais, konservais, žemėlapiais. Viskuo, ko tik jiems reikėjo, kad pasiektų Oazę. Su didžiule puota ir ceremonija per metalinius Koridorius nusidriekusi minia džiugiai išlydėjo Ekspediciją iki pat viršaus į tolimą kelią.

Kai sunkios metalinės Bunkerio durys su čypimu užsidarė, greitai vėl įsiplieskė tas gilus niūrumas, kažko laukimas. Piešiniai, kurie džiugino Koridorius, nupieštos gėlės, spinduliai bei laukai pradėjo luptis, dažai ėmė byrėti ir atidengti surūdijusias sienas. Galvodami, kad išgelbėjimas yra kažkur ten, kad kažkur yra geriau, visi pradėjo mintyse lėtai atsisveikinti su Tobrine.

  Po ištisų mėnesių laukimas tapo kančia. Taip ilgai išlaikyta tvarka požeminiame Mieste pradėjo slysti iš rankų, žmonės suagresyvėjo, už menkiausias nuoskaudas krauju palaistydavo Koridorius. Bet galėjome tik laukti toliau. Jau ir pati pradėjau giliai grimzti į pyktį ir liūdesį, fermentuoti gėrimai tapo kasdienybės norma, kaip ir daugeliui kitų. Užmarštis, tai palaima.

Bet galiausiai pasigirdo beldimas į sunkias Bunkerio duris. Tai buvo vienas vyras iš Ekspedicijos. Įleidome jį kiek galėdami greičiau ir bandėme paslapčia nuvesti į tardymo kambarį, kadangi atrodė išsekęs, su pragaištimi akyse. Bet vis tiek žmonės jį pastebėjo ir kalbos pasklido.

  Taigi privalėjome sužinoti, kas įvyko. Man liepė su juo pasikalbėti, taigi taip ir padariau. Įžengiau į apklausos kambarį, kur jis sėdėjo nuleidęs galvą. Prisiminiau, koks jis buvo prieš išeidamas į Ekspediciją: jo ryškiai juodi plaukai dabar buvo išblyškę, tarsi pats sniegas būtų juos nudažęs, o rimtas, raumeningas veidas tapo suskeldėjęs nuo šalčio ir nusėtas raukšlėmis, tarsi būtų praėję ištisi metai. Atsisėdau prie stalo priešais jį. Jo vardas buvo Eidanas. Įjungiau garso įrašymo blokelį ir pasisveikinau, o jis tik palinksėjo galvą, visas susikrimtęs.

Prabilau kiek galėdama maloniau, nors jaučiausi sužlugdyta, matydama jį tokį ir giliai nujausdama, kad Ekspedicija nepavyko.

– „Taigi, Eidanai, kaip supratau, Ekspedicija žlugo? Tikslo nepasiekėte?“

Eidanas papurtė galvą.

– „Pasiekėm…“

Aš vis tiek supratau, kad kažkas negerai, taigi ramiu balsu tariau:

– „Kur kiti? Kas nutiko?“

– „Žuvo…“

– „Pasakok iš pradžių.“

– „Kai mes išėjome iš Bunkerio, buvom kupini vilties, kad kažkur yra geresnis kraštas… Žengėme per ledynus, per slidžius kanjonus, per užšalusius Miestus. Po savaitės, o gal po dviejų, pirmasis iš mūsų krito jaunasis Dilonas. Kai atsikėlėme, radome jį negyvą, nors ir buvo apsiklojęs šildomąja antklode. Jis man labiausiai užstrigo gal dėl to, kad buvo pirmasis, o gal dėl to, kad buvo jauniausias… Net dabar matau jo sustingusį veidą…“

Į mane jis akių net nekėlė, žvelgė į žemę ir po kiek laiko vėl tęsė:

– „Kiti du mirė, nupūsti nuo šlaito atšiaurios audros… Bet mes žygiavome toliau. Tada šaltis ir nuovargis pradėjo vieną po kito mus guldyti. Bet mes žengėme, nes darėme tai dėl Tobrinės. Turėjome padaryti nepasakomų dalykų, kad išgyventume. Ar supranti???“

Ir pagaliau jo raudonos akys pakilo ir sutiko manąsias. Šiurpas perėjo kūną, bet nepasimečiau, tariau:

– „Jie visi bus atmenami Ekspedicijos aikštėje. Jiems visiems bus pastatytas Monumentas, kad juos prisimintų, kol Tobrinė gyvuos… Aš tave suprantu. Kad ir kas nutiko, jūs privalėjote eiti toliau. Prašau, pasakok.“

Eidanas nusipurtė ir vėl panarino galvą. Giliai atsidusęs toliau pasakojo:

– „Holograminiai žemėlapiai pradėjo gesti, deguonies balionėliai pradėjo tuštėti… Jūs neapskaičiavote, jūs neparūpinote pakankamai balionėlių!“

Aš sugebėjau tiktai linktelėti, bet nežinojau, ką sakyti, taigi bandžiau nukreipti temą.

– „Tai galiausiai pasiekėte Oazę? Papasakok apie ją…“

  Į tai Eidanas nusišypsojo, siūbuodamas pirmyn atgal.

– „Ji buvo nuostabi… Na, galbūt tik akims… Kai ją pasiekėme, mūsų buvo likę tik trys… Jau pasikliovėme tik popieriniais žemėlapiais bei kompasais, nes skaitmeniniai sugedo. Galvojome, kad pasiklysime, kai vieną dieną Audrai prasisklaidžius pakėliau žiūronus prie akių ir tai pamačiau… Tolumoje stūksojo Milžiniškas Juodasis Kubas, aplink jį skraidė visokiausi dronai, o sniegas aplinkui tirpo. Su nuostaba žvelgėme į jį. Darius tiesiog rėkė: „Jis tikras! Jis tikras!“… Jis tikras. Jautėmės, tarsi pagaliau būtume pamatę rojų.

Taigi ėjome link jo. Kuo arčiau, tuo labiau kūnas virpėjo. Priartėję, su išgąsčio, nuostabos ir džiaugsmo mišiniu, pamatėme didžiulę juodą sieną, išraižytą tamsiai violetiniais raštais, tarsi mikroschemos paviršius. Taip arti priėjome, kad, net galvą pakėlus į dangų, nesimatė šio pastato pabaigos. Bet ilgai nereikėjo sukti galvos, kaip patekti į vidų, vos priėjus siena atsivėrė, šiltas oras mus apliejo…

Mes įžengėme ir pamatėme tą didį Miestą, kylantį aukštai, baltomis kolonomis išpuoštą. Ten buvo ir sodai, ir dirbantys žmonės, baltai apsirengę, su numeriais ant šalmų. Konvejeriai judėjo aplink visą šį Miestą, o kiekvienas ten buvęs žmogus juos prižiūrėjo. Mus pasitiko skrajojantis Robotas… nuvedė į numeriais pažymėtus kambarius ir paskyrė darbus… Jie konfiskavo mūsų žemėlapius ir daiktus. Jie žino, kur mes esame. Jie žino, kur yra Tobrinė.“

Mano šaltas veidas atsileido, o nuostaba pripildė žodžius.

– „Kas jie? Ar jie ateis mūsų išgelbėti?“

Eidanas nusikvatojo, bet jo juoke buvo ir dalelė skausmo. Jis vėl įsmeigė akis į mane.

– „Išgelbėti??? Nuo ko??? Mes čia galime atlaikyti Audrą. Kam mums reikia jų??? Jie ateis čionai tik tada, kai jiems reikės daugiau… daugiau žmonių… Nors jiems net nereikės ateiti, gražiais vaizdais priviliuos dar ne vieną…“

  Įsmeigusi akis į jį, autoritetingai tariau:

– „Kas JIE?“

– „Tie patys, tie… Ne, ne tie, o Tas… Ji, Mašina… Ji mums davė Oazėje maisto, ji mums davė šilumos, bet atėmė artumą, apipainiojo taisyklėmis. Atsimenu, Darius norėjo išeiti. Jis kurstė kitus, ieškojo progos, kol aš stovėjau atokiau. Vieną dieną jis pradingo ir grįžo kitoks. Tai nebebuvo tas pats žmogus… Jis… jis nebesišypsojo, nors net sunkiausiomis akimirkomis visada sugebėdavo išspausti šypsnį. Jo veidas tapo šaltas kaip pats metalas. Tik darbas, vergavimas užsiliko jo galvoje! Mes dirbome ištisas dienas, statėme ir prižiūrėjome konvejerius, gaminome jos vaikus – metalinius kūnus, į kuriuos jie, iš Pragaro atskrieję, įsikūnydavo… Jiems reikia mūsų, mūsų rankų, mūsų kruopštumo, mūsų vaizduotės… mūsų skausmų…“

Jau galvojau, kad jis iš viso nuprotėjo. Juk tokį kelią praėjo, tiek laiko prabuvo Audroje.

– „Gyvenote Oazėje?“

– „Taip, taip… Jei tai galima pavadinti gyvenimu… Mirti norėjome, bet jie mums neleido. Mes dirbome ir dirbome, viską, ko žmogus trokšta, jie paneigė! Jų metaliniai veidai džiaugėsi mūsų tuštuma, beprasmybe… Taip, buvo šilta. Taip, gavom maisto, bet atidavėm žmogiškumą… atidavėm tai, kas esame. Ji kelia šaltį, ji atpučia Audrą, ta Pragaro Mašina, išvagota raudonomis gyslomis. Aš ją mačiau, aš tuo įsitikinęs… Ir radau progą. Žinojau, kad siena prie mano lango atsiveria įleisti dronų, ir aš šokau pro ją. Geriau mirti Audroje nei būti uždarytam tenai, tenai Oazėje…

Bėgau nuo dronų. Pati Audra mano pėdsakus užpustė. Nemiriau joje, nes žinojau, kur mirė vienas iš mūsiškių, paskutiniųjų kritusių jau visai netoli Juodojo Kubo… Jo mirtis, jo palikta manta mane ir išgelbėjo…“

  Išsitraukiau nuotraukos kopiją, kurią gavome iš drono. Joje viskas atrodė kaip nuostabus kraštas: žmonės dirbo, didingi pastatai kilo iki dangaus, saulė švietė, sodai žaliavo. Kaip tai gali būti? Kaip gali būti tiesa tai, ką jis sako? Pakišau nuotrauką jam. Eidanas, ją pamatęs, net nusipurtė.

O aš tariau:

– „Kaip tai gali būti? Tai atrodo nuostabi vieta, gal net geresnė nei čia, kur mirštame iš alkio, kur sienos rūdija ir trupinėja, kur šiluma traukiasi. Jei ten yra maisto, jei ten yra šilumos, tai kuo ten blogiau nei čia? Čia trūnijame.“

Eidanas, visas drebėdamas, delnais užsidengė veidą.

– „Tu nesupranti… nesupranti… Čia turime vienas kitą, čia galime kurti, čia turime šeimas, artumą, žmogiškumą. Čia per sunkumus kopiame. Nors ir sunku, mes galime tai atlaikyti. Šią Audrą atlaikysime. Tokia žmogaus prigimtis.“

Emocijų apimta, pikta ir susikrimtusi, nebenorėjau kalbėti, taigi atsistojau ir pradėjau eiti lauk. Prieš man uždarant duris Eidanas tarė:

– „Čia yra vilties…“

  Pasitarėme su administratoriais, tačiau nė vienas iš mūsų nežinojo, ką daryti. Ir štai vėl sėdžiu prie savo stalo, gurkšnoju viskį. Tik lempa šviečia, ir net ji mirksena. Žiūriu į popierius: viename užrašyta – „Bloke 2 dingo elektra“, kitame – „Maisto trūkumas tuoj pasieks kritinę ribą“, dar kitame – „Vamzdžiai prakiuro, reikia skubaus remonto“, o dar kitame kažkas apie nužudymą.

Vartau lapą po lapo, kol beveik pačiame gale randu:

„Bloke 9 gimė ketvertukas. Visas Koridorius džiūgauja, net svetimi atėjo dovanoti šeimai, kas ką gali. Koridoriuje aidi džiugūs šūksniai: „Tikras stebuklas!““

Rankos sudreba, per skruostą nurieda ašara, o mintyse aidi Eidano žodžiai:

– „Čia yra vilties…“