30. 1500 “Šviesos karys”

„Light! We’re moving!“

Iš gilaus įmygio pažadina mechanizmų gaudesys, vos juntami korpuso virpesiai. Pasirąžau. Pasitrinu akis. Klausausi.

Iš tiesų, kažkas pasikeitė. Gaudesio tonas – panašu, kad mechanizmai veikia intensyvesniu nei įprasta režimu. Vibracija – iš foninės, beveik nejuntamos virto lengvais trūkčiojimais, kurie, rodos, vis stiprėja. Vaizdas – aklina tamsa lyg skystėja, nenuilstomai draskoma šviesos vėjų.

Ar mūsų raketa pagaliau pasiekė tikslą? Ar galų gale radom tą trokštamą planetą, kurioje pradėsime naują mūsų civilizacijos ciklą? Ar tai ir yra mūsų išlauktas, išsvajotas, išsapnuotas momentas? Vadinasi, netrukus bus duota komanda desantuotis į naujosios Motinos Žemės paviršių.

Suklustu. Laukiu. Apgalvoju savo veiksmus. Kartojuosi atmintinai iškaltas instrukcijas. Kiekvieną posūkį, kiekvieną judesį, kiekvieną kryptelėjimą.

Juntu vis stiprėjančią vibraciją. Mechanizmai jau gaudžia malonia baritonų gama. Apsidairau – gretimais įžvelgiu kitas kapsules, virtinėmis besidriekiančias į abi puses ir pradingstančias už horizonto linkio. Jaučiu, kaip bunda kiti mano bendražygiai, mano kovos už naują gyvenimą broliai. Mūsų daug, mūsų šimtai, tūkstančiai. Mums tikrai pavyks, ir mes atversime naują mūsų istorijos puslapį.

Raketa jau drebėte dreba visu korpusu, mus siūbuoja pirmyn atgal tarsi milžiniškose sūpuoklėse. Bet nesijaudinu, instrukcijose buvo parašyta, kad paskutiniame skrydžio etape raketa patiria milžiniškas perkrovas. Mechanizmai veikia visu pajėgu, jų pavieniai balsai liejasi į darnų tutti. Tik tamsa niekaip nenori pasiduoti, kaip didžiulė juoda katė, atstačiusi nugarą iš tolimojo raketos galo atskriejančioms šviesos ietims, vis globia mus lipšniomis letenomis ir spaudžia prie gultų: miegokit, mano vaikučiai, niekuo nesirūpinkit, aš neatiduosiu jūsų žudikei šviesai. Bet jaučiu – tai tikrai tas momentas.

Į hermetiškas skafandro kišenes skubiai susikišu pilną reikmenų rinkinį. Jų ne tiek ir daug, nebus nė dviejų tuzinų. Bet kokie visi svarbūs! Nė vieno nevalia pamiršti.

Aš pasiruošęs. Laukiu ženklo. 

Staiga raketos korpusas sutrūkčioja it pakliuvęs į meteoritų lietų, viduje viskas griūva, virsta, ritasi. Mechanizmų choras virsta padriku metalo laužo džeržgimu. Sukaukia sirena. Ir tada – šviesa! Judam!

Galvotrūkčiais puolu prie desanto šliuzo. O, viešpatie, kiek mūsų! Ką ten tūkstančiai! Milijonai, šimtai milijonų! Mes stumdomės, grumdomės, lipam vieni per kitus, mindom pargriuvusius, traiškom silpniausius. Tarsi tai būtų kiekvieno iš mūsų gyvybės ir mirties klausimas, o ne tarpgalaktinė naujos Motinos Žemės paieškos misija. Bet gal taip ir yra, gal tik taip galim išgyventi patys ir duoti pradžią naujai gyvybei?!

Tad nesivaržydamas darbuojuosi alkūnėmis, spardausi, mojuoju kumščiais – o jie mano oho! Raketa tuo metu siaubingai siūbuoja, vartosi tarsi nevaldomo kritimo į žvaigždę metu. Ar beatlaikys iki mūsų išsilaipinimo?

Šliuzo duris pasiekiu su pirmaisiais. Jau atvertos. Daug nesidairydamas neriu į raudonais gaisais žioruojančią nežinią. Kas bus, tas. Gung-ho!

O taip! Aš skrendu, raketos pagreičio išsviestas lekiu neįtikėtinu greičiu. Nors tikrai ne greičiausiai. Štai mane aplenkia vienas, du… dešimtys bendražygių. Masės ir startinio greičio veiksniai. Bet aš nepasiduodu – pala, mes dar pasivaržysim.

Tolumoje sužėruoja perlamutrinė žara. Nejau tai ji, mūsų naujoji Motina Žemė?! Šešėliai mainosi, telkiasi į vieną pavidalą. Prieš akis veriasi milžiniška sfera. Man užima žadą. Ji nuostabi! Bet negaliu atsipalaiduoti. Manęs dar laukia beprotiškai sunkus nusileidimas. Susiimk! sukomanduoju sau. Svarbiausia – misija. Švęsi, grožėsies, gėrėsies paskui, kai ją sėkmingai įvykdysi.

Skrieju beprotišku greičiu. Jei nesugebėsiu pristabdyti, ištikšiu kaip pernokusi slyva berniūkščio sviesta į balintą mokyklos sieną. Ir niekas manęs neminės. Perlamutrinė sfera jau dengia visą akiplotį. Matau, kaip kiti desantininkai artėja prie paviršiaus. Mano broliai. Mano bendražygiai. Mano konkurentai?

Štai pirmasis pasiekia paviršių ir visu greičiu tvojasi į sferą. Pliukšt, bum, dunkst – vienas po kito žūsta gyvybės kariai. Jungiu stabdymo variklius. Tik ar ne per vėlai?! Koreguoju trajektoriją, kad paviršių pasiekčiau ne stačiu kampu. Jis visas išraižytas griovių, visur žioji duobės, kūpso kalvos. Geriausia būtų priskrieti artima nuliui liestine, gal pavyktų nuslysti kokios kalvelės šlaitu. Bet tam atstumas jau per mažas, o greitis – per didelis. Staiga kaip tik savo skrydžio kryptimi pastebiu nedidelį tarpeklį ar gal veikiau urvą, vedantį į sferos gelmes. Tai šansas. Pakreipiu dar truputį. Susigrupuoju, užsimerkiu ir laukiu smūgio. Bet jo nėra. Užuot ištiškęs, švelniai čiūžteliu lėkštu paviršiumi, mano slydimą stabdo lanksčių stiebų sąžalynas ir skaidri, klampi substancija ant žemės. Sustoju. Atsimerkiu, išsitiesiu. Žengiu toliau… ir suprantu, kad negaliu pajudėti iš vietos. Skaidrioji substancija aplipo kūną ir pamažu traukia mane žemyn. Sfera mane įsiurbia kaip tarpžvaigždinę dulkelę juodoji skylė!

– Gelbėkit, – subliūvu nesavu balsu. Bet aplink – tyla ir vos girdimas šliurpt. Aš dingstu nuo žemės paviršiaus.

Užsimerkiu. Mirti lengviau, kai nematai, kokį nuostabų pasaulį palieki. Štai ir visų didžių vilčių galas, dar spėju pagalvoti. O aš taip stengiausi, taip ruošiausi, taip skubėjau. Ir kam visa tai! Kokio galo aš apskritai iškeliavau į šią misiją? Atrasime naujus pasaulius, atversime naują civilizacijos puslapį, pradėsime… Pala, pala. Bet aš vis dar gyvas, susiprantu.

Atsimerkiu. Guliu milžiniškoje patalpoje po aukštybėse dingstančiais skliautais, ant minkšto šilto gulto, aplinkui tvyro švelni rausva prietema. Visur, kiek akis užmato, pilna kažkokių nematytų mechanizmų. Akivaizdu, kad visi veikia, tik be menkiausio garselio. Vieni skaičiuoja, kiti gamina, treti gabena. Oho, va čia tai inžinerija!

Prisimenu mūsų raketą, jos džeržgenčius, drebančius mechanizmus. Nėr ką lygint! Ir tada bumt it kuolu per galvą – mano misija! Juk aš atvykau, aš ten, kur ir turėjau atsidurti būti. O kaip mano bagažas?

Baimingai grabalioju kišenes. Šiurpas visu skruzdėlynu ropinėja kūnu. Ar išsaugojau reikmenis? Juk toks skrydis! O prieš tai tos beprotiškos grumtynės su konkurentais prie šliuzo! Ar nesudaužiau, ar nesugadinau? Raminkis. Prisimink kvėpavimo pratimus. Uuu-saa, uuu-saa. Dabar jau nieko nepakeisi. Kiek aprimęs paeiliui traukiu kiekvieną reikmenį. Apžiūriu, tikrinu. Juk be jų šis įstabus žygis, šis monumentų vertas žygdarbis būtų beprasmiškas. Sugadink bent vieną ir pats dievas nenuspės, kur šis kelias mane nuves, kaip ši kelionė prasitęs.

Imuosi darbo. Išsitraukiu kiekvieną reikmenį iš specialiai jam skirtos kišenės, portatyviniu skeneriu nuskaitau parametrus, kruopščiai sutikrinu su aprašu, ar viskas atitinka, patikrinu, kad nebūtų įsivėlusi kokia klaidelė. O ką – visaip būna. Ar dulkelė prie kurio prilipo, ar kokia vija į šoną nukrypo. Atrodytų smulkmena. O vat ir ne! Juk tai gali būti būtent tas drugelis. Galiausiai su palengvėjimu atsidustu – viskas gerai, visi reikmenys atrodo sveiki.

Tvarkelė. Viskas sudėliota atgal į kišenes, viskas nustatyti, sukalibruota, paruošta, kad kelionė būtų sėkminga.

Vos tik baigiu, gulto porankyje sužimba ekranas: „Pradedamas suderinamumo patikrinimas. Įstatykite savo reikmenį Nr.1 į lizdą Nr.1.“ 

Skydelyje greta gulto po anga, pažymėta Nr.1, užsidega raudona lemputė.

Drebančiom rankom išsitraukiu pirmąjį reikmenį ir atsargiai įkišu į lizdą. Lemputė sumirksi geltona šviesa. O jei netiks?! Širdis nusirita į kulnus. Tiek pastangų veltui. Kelios sekundės man nusitęsia į šimtmečius. Ir tada – žalia!

– Taip! – suklykiu visa gerkle. – Važiuojam!

Užsidega lemputė po antru numeriu pažymėta anga. „Įstatykite savo reikmenį Nr.2 į lizdą Nr.2.“

Darbas dar nebaigtas, bet jaučiu, kad viskas bus gerai. Jau drąsiau išsitraukiu antrąjį reikmenį ir ryžtingai kyšteliu į jam skirtą lizdą. Lempelė, kiek geltonai padvejojusi, sužimba žalia šviesa.

„Įstatykite savo reikmenį Nr.3 į lizdą Nr.3.“

Žinoma, žinoma, labai prašom, šypsausi sau į ūsą.

Pagaliau patikrinimas baigtas. Vyšnaitė ant torto – paskutinis X. Nors kai geriau pagalvoju, galėtų būti ir…

Bet ką jau čia. Dabar galima atsipūsti. Pasistiprinu dosniai šeimininkės patiektomis atsargomis, lendu atgal į skafandrą, atstojantį man ir  hibernacijos kamerą, nustatau miego trukmę – 40 savaičių. Labanakt mielasis. Saldžių sapnų. Kai atsibusiu, būsiu kitoks. Būsiu. Būsiu žmogus. Tada pagaliau išvysiu tikrą dienos šviesą. Tada prasidės mano didžiausia kelionė.