33. Smilgynai plaukuose “Kenčiantiems dangus”

Ji dėvėjo šalį apie savo plaukus, kai žengė pro aukštos staktos duris į stiklinio kupolo patalpą. Šviesa buvo tokia vaiski, kad nejučiomis prisimerkė, erdvės pojūtis taip pat gniaužė kvapą. Netikėtumas sukūrė slėgį jos galvoje, trumpam aptemdant akis ir priverčiant stipriau kvėpti deguonį. 

Moteris ėjo vorele paskui kitus žmones, už jos taip pat girdėjosi žingsniai. Jų ji nepažinojo, bet ir neturėjo – jie čia neturi vardų.

Patalpoje po apvaliu kupolu ratu išdėliotos gulėjo pagalvėlės, kurios netruko dingti po lengvais, žemę siekiančiais rūbais aprėdytais keliais. Visi atėjusieji be garso suklupo ar susėdo pasirinktose vietose. Čia jų buvo koks trisdešimt. 

Jos vyzdžiai traukėsi nuo smelkiančio žydro dangaus ir saulės spindulių, metančių balto aukso šviesą ant visų paviršių. Atrodė, kad šešėliams čia nėra vietos. Šviesūs margi kilimai sugėrė bet kokius garsus paverčiant judesius į šlamesį, tačiau nepaisant žmonių gausos, buvo itin tylu, regėjosi tik saulės šviesa skrodžianti stiklą ir atsimušanti į ore besisukančias dulkes.

Buvo jauku. Nors ji čia atėjo pirmą kartą. 

Vedina smalsumo ir vilties, kad tai jai padės suprasti ir atrasti ramybę.

Per daugiau kaip penkiasdešimt savo gyvenimo metų, ji gyveno ta akimirka atsižvelgdama tik į tai, kas svarbu čia ir dabar. Darbas, vaikai, namai, aplinkinių lūkesčiai ir jokio žvilgsnio į save iš šalies. Ne per veidrodį ar tinkamai padažytos lūpos, ar svoris nedidesnis nei vakar. Į savo vidų.

Tylos stovyklos reklama į ją pirmą kartą nusitaikė socialiniuose tinkluose. Pagauta į ją panašios moters žvelgiančios į tolį nuotraukos ir antraštės, užgaunančios tinkamą stygą Nepavargsta tik tie, kurie nekovoja. Laikas laimėti savo mūšį ir atrasti vidinę ramybę.

Ji jautėsi pavargusi. Kaip ir neįvertinta. Ji tiek daug visko darė, visada dėl kitų, niekada dėl savęs. Bet taip niekada niekas tinkamai nepadėkojo. Kartėlis maišėsi su nuoskaudomis. Vaikai, kurie užaugo ir niekada nepaklausia kaip ji laikosi. Vyras, kurio jai iš tiesų niekada nereikėjo tiek, kiek jam jos. Mama, kuri niekada nepasakė, kad vertina jos laiką ir pastangas.

Ji paspaudė patiktuką ir persidalino žinute savo profilyje. Tegul žino visas pasaulis kaip ji jaučiasi. Vis tiek niekas deramai nesupras, tik ji.

Kitą mėnesį ji jau buvo kupolo patalpoje apsupta nepažįstamų, tačiau tokių pat nesuprastų žmonių. Ji tikėjo, kad juos sieja kažkas bendra, tam užteko žvilgsnio ir šypsenos. Gniauždama delne lankstinuką ji mokėjo programą atmintinai. 

Čia renkasi sielos, neradusios supratimo ir įvertinimo, tačiau trokštančios nusiraminimo. Afirmacijos yra žmogaus prigimtį labiausiai atliepianti terapijos forma, kuri sujungia žmogų su aukštesne esybe ir primena, kad esi mylimas ir vertas. Vertas būti suprastas, įvertintas ir dėkingas. Visi turi būti dėkingi esybei nes ji išsirinko savo vaikus, kurie kenčia tam, kad atrastų pilnatvę. Dabar jų laikas, dabar jų vieta. Tik susiliejus su aukščiausiuoju patirsi pilnatvę, kurios niekada nesuteikė gyvenimas – tik čia patirsi savo buvimo potencialą. Esi vertas, esi reikalingas ir esi mylimas savo likimo brolių ir seserų. Prisijungus į tinklą būsite vienis, būsite jėga ir meilė, kokios niekada nepatyrėte, nors tam ir išvydote pasaulį. Dabar jūsų laikas.

Ji skaitė, kad tinklas kuriamas iš prisiminimų, kurių džiaugsmą iš jos ir kitų dalyvių atėmė gyvenimas. Tai projekcijos, kas iš tikrųjų buvo skirta jai, bet atsidavimas kitų poreikiams neleido to patirti. Tačiau dabar ji patirs ekstazę, kuri kompensuos visus skaudulius ir praradimus, dabar ji gyvens sau.

Gaus tai, ko iš tiesų yra verta. 

Patalpos centre stovėjo prietaisas, afirmatorius. Susisiejus su juo, protai ir sielos pajaus tai, ko taip verkiant trūko. Įvertinimą.

Procedūra reikalavo kraujo lašo. Tai nebuvo aukojimas, bet savotiškai priminė ritualą. Šalia kiekvienos pagalvėlės buvo sterilus paketėlis, instrukcija ir skaidraus plastiko indelis. Instrukcija rodė praplėšti paketėlį, jame esančiu tamponėliu nuvalyti smilių. Tame paketėlyje ras lenktą ašmenį turinčią adatą, kuria reikia įdrėksti pirštą. Visai kaip vaikystėje kai duodavo kraujo tyrimams, kai seselė minkydavo pirštą iki pamėlynavimo kol užpildydavo tušinuką primenančią lazdelę. Tai nemaloniausia dalis. 

Instrukcija nurodė ant piršto susikaupusį kraujo lašą nuvalyti ir žaizdelę įdėti metalo dulkes primenančią medžiagą iš skaidraus plastiko indelio. Juodos linijos baltame popieriuje rodė užsimerkusį veidą ir bangas sklindančias link afirmatoriaus. Sekanti iliustracija rodė keletą veidų užmerktomis akimis bangomis susitinkančių ties afirmatoriaus prietaisu. Tai jų tinklas.

Ji padarė kaip nurodyta. Įbrėžimas į odą buvo laikinas diskomfortas, išsklaidytas sirpstančio kraujo lašo spalvos. Nuvalė ir atsakingai įmerkė pirštą į metalo dulkes. Nieko nepajuto, grąžino ranką į skreitą ir užsimerkė.

Nieko.

Pro užmerktus akių vokus juto saulės šviesą ir įšilusių audinių dulkių kvapą. Atlošė galvą į kupolą, kad skruostus ir blakstienas liestų šiluma. Girdėjo tik savo kvėpavimą.

Balto aukso šviesą keitė raibuliuojantys blyksniai, viduje buvo lengva, tarsi netrukus įvyks kažkas gero. Ji jautė ramybę, lengvumą ir malonumą. Buvo ten, kur turi būti, kada turi būti. Norėjo šypsotis.

Tai buvo vos kelios sekundės, bet priminė amžinybę, kurioje norėjosi lėtu žingsniu eiti basomis per minkštą kilimą, ramiai kilnojantis krūtinei šypsotis ir nužvelgti visų veidus. Ji buvo laiminga. Ji turi būti laiminga.

Lėtai sukantis kilimu pėda po pėdos jos žvigsnį pagauna mažo šešėlio lopinėlis. Jis toks blausus, kad saulės apšviestoje patalpoje atrodo tarsi ne vietoje. Smalsumo vedina ji lėtai pasuka link jo. Šešėlis, pasirodo, yra pakabintas dumblinos spalvos audinys, nuo staktos iki žemės dengiantis įėjimą į kitą patalpą. Ji lengvai pastūmė šilką primenantį audeklą ranka ir besišypsančiomis akimis pažvelgė vidun. Jai buvo smalsu. Žvilgsnis tarsi klausė, o kas gi čia, tačiau akimirksniu jos širdis atsidūrė gerklėje. 

Tamsiame, šešėliais apsiaustame kambaryje ji matė žalią minkštą fotelį priešais mediniame rėme esantį kineskopinį televizorių. Tai buvo jos tėvų ir vaikystės namų svetainė.

Šaltas prakaitas išpylė kūną, plaučiai nebegalėjo įtraukti oro.

***

Kambarys buvo tuščias. Prieblandoje, bet oras sausas ir šiltas. Kaip vasarą šiaurinės krypties kambaryje. 

Televizorius rodė statinį vaizdą, sklido ūžesys. Žaliu dusliu gobelenu išmuštas fotelis atrodė minkštas ir erdvus.

Ji apsižvalgė, kambaryje buvo dvejos uždaros durys, tačiau ji žinojo, kad vienos vedė į virtuvę, kitos į gyvenamuosius kambarius. 

Iš virtuvės sklido radijo muzika, bet kas tiksliai grojo, negalėjo pasakyti. Taip pat kaip negalėjo pasakyti, ar ten kas yra.

Kojos nunešė ją prie fotelio. Pirštais tvirtai įsikibo į atlošą, pajuto kaip nagai lenda į kamšalą ir poroloną. Jai labai reikėjo prisėsti, nebuvo kuo kvėpuoti. Krūtinėje daužėsi širdis, trankydama ausų būgnelius.

Nejučiomis įslydo į minkštą žemą fotelį. Jis ją apkabino ir tarsi surakino, lyg neleistų pajudėti. Kūnas rodėsi švininis, galėjo judinti tik akių obuolius, kurie smigo į seno televizoriaus ekraną.

Ekranas staiga suraibuliavo ir pasirodė kadrai lydimi vaizdajuostės garso.

Mėlyna šviesa atsispindėjo jos akyse, kai ekrane pasimatė tas pats kambarys su foteliu. Priešais ją sėdėjo ji pati, tik vaikystėje. Bliudeliu kirpti plaukai su kaspinais, suknelė ir mažos plaštakos gniaužiančios fotelio porankius. Ekrano šone pamatė erdvę užgožiančią kinrožę su keliais žiedais – atsipeikėjusi nuo vaizdo pažvelgė į savo kambario pusę, ten tik dabar pastebėjo tą patį augalą, tik be žiedų. Atsisukant į televizorių pastebėjo, kad mergaitės veidas taip pat sugrįžta žvilgsniu į ją. 

Vaizdas priminė akistatą. Tik ištiesta rankytė nuskina vieną žiedą ir pasideda ant kelių. Oras trumpam suraibuliuoja ir nurimsta lyg nieko nebūtų nutikę.

Staiga pasigirdo garsas – šūksniai lyg per barnį. Abi sinchroniškai susigūžė. Atrodė, kad garsas sklido iš virtuvės ir iš už ekrano.

Girdėjosi visada viskuo nepatenkintas moteriškas balsas ir šūksmai. 

Virtuvės durys atsivėrė su trenksmu, rodėsi, kad durų centre esantis raštuotas stiklas subyrės į šukes. 

Pro duris žengė aukštas liesas vyras, kurio aštriu skustu skruostu riedėjo kruvini perlai. Jis nepažiūrėjo nei į moterį, nei į vaiką, tik peržengė kambarį dviem kojų yriais ir dingo už kitų durų. 

Atvirų virtuvės durų stikle sumirgėjo figūra, sėdinčios nejučia pečiais paniro į fotelių atlošus. Radijo muzika plėšė garsiakalbį, grojo pakili estrados daina. Nepavyko suprasti nė vieno žodžio, tačiau skambesys pjovėsi su duslia įtampa. 

Figūra, stambios ir neaukštos moters, pasirodė tarpduryje. Jos profilis kraipėsi stiklo gofruose. 

Staiga ji metėsi į priekį. Tik ekrano ribodr moteris žengė arčiau mergaitės, stvėrė ją už peties ir supurtė. Pas vyresniąją, tarpduryje stovinti moteris tik svilino ją juodomis akimis ir tylėjo.

Moters su šaliu žvilgsnis baugščiai grįžo prie ekrano, vaizdajuostės garsas sukosi aiškiau ir įsakmiau. 

Tamsioji moteris tampė vaiką bandydama išlupti ją iš fotelio gobelenų, stengėsi išplėšti žiedą iš stipriai suspausto delno, tačiau mergaitė laikėsi įsirėmusi į ranktūrius ir nebyliai neatitraukė akių nuo į žvelgiančios į ją kitapus ekrano.

Ašaros kaupėsi abiejų akyse. Vaizdajuostės sukimosi garsas stiprėjo, is virtuvės aidėjo muzikos nuotrupos, o kambarių pusėje vyravo mirtina tyla. 

Akimirka, regis, tęsėsi amžinybę. Šešėliai apsunko, krūtinę traiškė vandenyno dugno slėgis. 

Staiga vaikas pašoko nuo fotelio ir pribėgo prie ekrano, abiem kumštukais belsdama į stiklą. Kitapus ekrano sėdėjusi moteris šoko link vaiko, griebė už rankų ir net nepajuto kaip apkabinusi laiko glėbyje.

Plyšo širdis, kuri tvino palengvėjimu ir gailesčiu. Kambaryje, kuriame niekada nebūna saulės suspindo ore besisukančios dulkės. 

***

Moteris atsimerkė ir įkvėpė. Visas kūnas drebėjo nuo įtampos. Akys bijojo kupolo šviesos, tačiau buvo tylu, kad spengė ausyse. Panašum kad ji nebuvo pajudėsi per centimetrą.

Sesija baigėsi. Aplink susėdusių dalyvių veiduose maišėsi emocijos. Vieni šypsojosi su palengvėjimu, kiti šiltai apsikabino, treti lenkėsi prieš afirmatorių.

Kas čia ką tik nutiko? 

Nespėjus susiprasti, visi pakilo ir pajudėjo iš patalpos. Einant vorele vienas po kito sustojo priešais automatą primenantį aparatą. 

Moteris ištiesė savo ranką, kai delne pamatė apsiglamžiusi kinrožės žiedą. 

Ekrane švietė: Gaili tik tie, kurie negaili savęs

Išsižiebė galimybė palikti auką – banko kortelės arba piršto antspaudo nuskaitymas.

Moteris akimirką žvelgė į ekraną bandydama pasirinkti, bet ji jau žinojo. Priglaudė smilių prie ekrano.

Sveikiname prisijungus. Lauksime sugrįžtant!

Iki.