35. Paulius Piečiukaitis “35.786”

– Jūs esate ateities sergėtojai. Jums tenka pareiga ir garbė prižiūrėti pirmąsias 365-ias stoties orbitas. Mūsų ateities starto liniją. – prakilniai kalbėjo balsas garsiakalbyje, akomponuojant sterilios, korporatyvinės išvaizdos merginai ekrane. Domo burną perkreipė ilgesingas šypsnis.

– Tera… Taip, viskas vardan tos… – pakuždėjo pats sau. Mergina toliau švelniu balsu pasakojo apie nepaprastai svarbią stoties misiją. Jos pasakojimas pamažu virto pirmos oficialios darbo dienos instruktažu vyresniesiems kosminių stočių administratoriams. Domas, tuo tarpu, sprendė ar šįryt gerti latte, ar americano. Merginos balsas kartkartėmis sutraškėdavo. Jos fizionomija akimirkai iširdavo ir vėl susikonstruodavo atgal. 

Domas pasiėmė iš aparato garuojantį americano puodelį ir grįžo prie stoties valdymo pulto. Už mygtukų, svirčių, indikatorių ir matuoklių korį įstabiau mirgėjo tik pagrindinis pulto ekranas, kartu atliekantis ir valdymo kajutės lango vaidmenį. Didžiulės jo įstrižainės viduryje, tingiai pampsojo sena gera Mėlynoji, apsupta nesuskaičiuojamos daugybės žvaigždžių. Domas spoksojo į jos galybę, tada į jos galybę juokingai lengvai paniekinančią visatos galybę. Merginos balsas garsiakalbyje suokė apie „Didžiosios kelionės“ pradžią ir tolesnes žmonijos galimybes. Tačiau Domo dėmesį patraukė pulte užsidegusi raudona lemputė. Trečiame bloke užstrigo išmatų filtras. Domas nusikeikė ir, žiovaudamas, nušlepsėjo tuščiu koridoriumi. Taisyti gedimus Domui sekėsi, nors tai buvo ne visai jo darbas.

– Tėti, tėti, gavau A+ kvadratu iš fizikos! – džiugiai suriko vaikiškas balselis Domo tvarkyklėje, šiam griuvus į lovą po dienos darbų. Tiesioginis ryšys stotyje buvo per prastas gyviems pokalbiams. Planetos siųstuvai per silpni, satelitų tinklas taip toli nuo jos – per retas. Jau nekalbant apie pastovų glušinimą iš visų pusių. Vis dėlto, prieš miegą, Domas galėjo džiaugtis gyvenimo „ant žemės“ trupinėliais, kad ir ne pačiais šviežiausiais. Šypsodamasis glostė gaubtą tvarkyklės ekraną, kuris švelnumu atstojo dukros skruostą. Domo pirštais bėgiojo statinės iškrovos, kol, galiausiai, akys užsimerkė ir rankos nusviro. Tvarkyklė, taupydama energiją, išsijungė. Jos garsiakalbyje užstrigo Domo dukros juoko gaida.

Tokia buvo Domo kasdienybė. Pakeltą šaižaus žadintuvo signalo, anon pusėn vėl liūliavo įvairūs korporatyviniai, techniniai ir politiniai pranešimai. Galutinai išbudindavo tik koks nors pavedimas ar gedimas. Arba abu. Stotis yrėsi paskui savo planetą, o Domas kasdien mąstė – irklas jis ar tik nuo vėjo priklausoma burė.

–…Didžiulė garbė pristatyti pirmąją tokio tipo kosminę stotį geosinchroninėje orbitoje! – išdudeno panašiai sterilus kostiumuotis viename Domo pulto ekranų, ne mažiau išsipuošusiai miniai. Domas, tuo metu, lupo liofilizuotos kiaušinienės pakelį.

– Kuri lygiai metus suksis taip sau… – suniurnėjo Domas, pilna burna sauso kiaušinio ir išjungė spaudos konferencijos įrašą – jau kokios dešimtos per pastarąsias kelias savaites.

Prasmė, savaime suprantama, buvo. Reikėjo pilnai išbandyti ir paruošti kiekvieną stoties kampelį čia užplūsiančiam tvanui. Vos už kiek daugiau, nei trijų šimtų orbitų nuo pirmojo viešo pristatymo, čia atvykti turėjo pirmieji naujojo amžiaus Kolumbai, Magelanai ir Armstrongai. Ne – ne taip. Kolumbas ir Magelanas, ir, ypač Armstrongas buvo jis. Tos minties pakylėtas, Domas nuėjo vykdyti raudonosios lemputės užgaidos ir patikrinti gravistato pirmame bloke. Atvykti turėjo ir jos…

Lovon tądien griuvo su žmonos murkimu ausy ir pasakojimais apie žiemos atostogas kaime. Karšta kakava ir paraudę skruostai. Sniegas ant trobos stogo ir ošiantys pušynai. Domo pasąmonė netruko nugrimzti anapus. Žmona niūniavo vaikystėje girdėtą melodiją, kurios Domas niekaip negalėjo prisiminti. Paskendęs tamsoje, prieš savo valią regėjo bejėgį savo kūną, viršgarsiniu greičiu skriejantį į niekur, iš niekur ir tarp niekur. Būtent taip ir jautėsi, egzistuodamas savo rutinos duobėje ir kasdien vykdydamas roboto nevertas užduotis. 

Ateinančius kelis mėnesius praleido atsikeldamas tik fiziškai. Protas, galiausiai, nubudo suerzintas nuovokos apie atėjusią pirmojo metų ketvirčio patikrinimo dieną. Iki tol visą savaitę triūsė ne tik prie popierių, kaip priklausė vyresniajam stoties administratoriui – rankas teko pridėti bei jas gerokai išsipurvinti ir prie techninių darbų. Užtikrinti parengties ataskaitų kokybę Domui teko ne tik uždedant paukščiukus reikiamose vietose, bet ir pasirūpinant, kad paukščiuoti būtų ką. 

Tądien pusryčiams išgėrė trigubą espresso. Tris kartus asmeniškai patikrino kiekvieną iš keturių gyvenamųjų blokų ir kiekvieną jiems gyvastį teikiančių bei užtikrinančių sistemų. Kiekvieną liuką, angą, kiekvieną sumautą varžtą ir veržlę. Patenkintas savo darbu, viską aplinkui aprėkė, išdėjo į pirmojo žinduolio, apsukusio orbitą aplink Terą dienas ir likusiai paros daliai užsidarė savo kajutėje. Vakarą praleido, kad jau tokia nuotaika, pasivydamas ilgai ignoruotas brolio žinutes.

– Tie su anais jau pykstasi, o tie anie tai iš viso – visiška nesąmonė gaunasi, o dar tie treti… – įprasta tvarka nusišnekėjo brolis. Domas dūsavo, aimanavo, kartkartėmis prapliupdavo juoktis it pakvaišęs, bet ką darysi – brolis. Vis dėlto, kai brolis pradėjo postringauti kažką apie šešėlinę pasaulio valdžią, Domas neatlaikė – sviedė išjungtą tvarkyklę ant stalo ir pasiruošė šuoliui į nebūtį. Sekėsi ne taip gerai, kaip įprastai. Na, vis tas patikrinimas, matyt. Tiek nervų dėl nieko…

Paros bėgo. Stotis žengė koja kojon su Gimtąja, skaičiuodama orbitas. Prieš pat antrojo ketvirčio patikrinimą, sugedo centrinė temperatūros valdymo sistema ketvirtame bloke. Jis tuo metu atstojo pagrindines įgūlos gyvenamąsias patalpas, tad Domas buvo ne juokais lygiagrečiai ir įsiutęs ir persigandęs. Ne taip lengva, pasirodo, iš vienos vietos į kitą, kad ir laikinai, perkelti du tuzinus mokslininkų, pripratusių būti vienur. Net, kai kalba eina apie nutrūktgalvius kosmoso pionierius. Antrai bemiegei parai einant į pabaigą ir įkyriai atkakliam gedimui pagaliau pasidavus, Domas griuvo į lovą pamiršęs patikrinti tvarkyklę.

–…Anot didžiųjų šalių lyderių – abi pusės ieško universaliai palankaus susitarimo… – gerokai prieš pirmos pamainos pradžią Domo pulto ekrane postringavo dama su sidabrine sage. Domas, siurbčiodamas kažkokį pienišką birzgalą iš pakelio, perjungė įrašą.

 –…Daugelyje Susitarimo valstybių stebimas karinių vienetų judėjimas pasienio ruožuose… – damai pritarė ar, veikiau, prieštaravo kostiumuotas strazdanius. Domas tokioms nesąmonėms tai tikrai nepritarė. Todėl, atsidusęs, išjungė įrašą ir nuėjo įprasto pasivaikščiojimo po pagrindinį stoties modulį. Nebuvo jis toks švarus ir tvarkingas, kaip Domas būtų norėjęs, bet, tenka pripažinti ir atleisti kolegoms – stotyje tam šiuo metu trūko rankų.

Miegodamas, Domas dažnai sapnavo senelių ir tėvų perduotus prosenelių atsiminimus apie gyvenimą nuolatinėje baimėje. Bunkerių statybas, civilinės saugos pamokas mokykloje, be perstojo transliuojamus informacinius pranešimus. Sirenų testavimą su nuolatine „intriga“ – ar šita jau tikra. Nemiegodamas – stengėsi apie visą tai negalvoti. Protarpiais tai sekėsi neblogai. Darbas ir, metams baigiantis, vis didesnį pagreitį įgaunanti pavedimų ir patikrinimų lavina, pakankamai užėmė tiek Domo mintis, tiek kūną. Bent, kol pastarųjų nenudiegė vieną vakarą iš žmonos gauta žinutė:

– Pasitariau su mama. Visi važiuosime į kaimą. Ten bus ramiau. – susikrimtęs žmonos balsas smelkėsi į Domo pasąmonę ir ją draskė. Tąnakt Domas nemiegojo, o ryte – neskubėjo savo postan. Ramybę teikė tik tai, kad buvo anaiptol ne vienintelis. 

Nurodymai iš vadovybės, ilgainiui, tapo vis padrikesni. Domas kas pamainą peržiūrėjo vis kitokias pasikartojančios, sau prieštaraujančios informacijos nuotrupas. Vieną dieną reikalauta stotį pilnai paruošti anksčiau, nei numatyta, kitą – atsiprašinėta ir teigta, kad viskas, esą, gerai – projektas toliau vykdomas esama tvarka. Domas iš ciniko romantiku nepasidarė, bet  kasdien pagaudavo save vis ilgiau ir ilgėsingiau žvelgiant į didžiajame pulto ekrane ramiai plūduriuojančią Mėlynąją. 

O ta ėmė ir nustojo savo mėlynumo. Prieš pat „Didžiosios kelionės“ pabaigą. Domas, kabėdamas kosmose 35.786-ių kilometrų atstumu nuo Teros, negalėjo stebėti, kaip, viena po kitos, planetos paviršiuje įsižiebė dešimtys, šimtai, tūkstančiai švieselių. Kaip akimirksniu pradingo ištisi civilizacijos centrai, kartu su visais civiliais. Vis dėlto, žvelgiant iš stoties, atsivėrė pavydėtinas ir, kartu, apverktinas vaizdas į lėtą, dūmais ir suodžiais užtroškusios planetos mirtį. Širdžiai miela vandenynų mėlynė tapo šlykščia juodpelke. Kelių parų bėgyje, stotį pasiekė bemirštančios planetos ir beviltiškai gyventi norinčių jos vaikų kaktomuša.

–…Redakcija ką tik gavo žinių apie didžiųjų regioninių centrų link… Taip, tiksliname… – užsidegė iš paskutiniųjų susiturėti bebandąs kaklaraištis Domo valdymo pulte.

– Tėti, man labai baisu, pasiimk mus kartu į stotį! Tė… – kuždėjo vos girdimas Domo dukros balselis jo tvarkyklėje.

Joks oficialus pranešimas iš stoties misijos vadovybės taip ir neatėjo. Kolegos, visi iki vieno – tylėjo. Jokio pranešimo jie nelaukė. Domas neverkė, neisterikavo, nepuolė ant kelių. Neturėjo tam nei jėgų, nei noro. Lėtai pakilo nuo valdymo pulto ir sustabdė vaizdą pagrindiniame ekrane. Eidamas ketvirto bloko link, pažvelgė pro koridoriuje įmontuotą iliuminatorių. Ką tik ekrane regėtas suodžiuose beskęstančios Teros vaizdas kontrastavo su realybėje jau senų seniausiai paskendusiu. Domas priglaudė magnetinę kortelę prie skenerio. Ketvirto bloko durys klusniai atsivėrė. 

– Kolegos, jūs buvote teisūs. – sumurmėjo Domas, paklusti privertęs dar vienas – kriokamerų segmento duris. Švelniai melsvai apšviestoje erdvėje tvyrojo mirtina tyla. Savaime suprantama – čia gyveno Domo kolegos. Lygiai 24 lavonai, rūpestingai supakuoti į kilnojamus šaldymo įrenginius ir sukrauti vienas ant kito palei sienas.

– Reikėjo keliauti su jumis, pagaliau tą pripažįstu. Šios prakeiktos stoties kelionė jau seniai beprasmė, todėl ir aš nebeturiu tikslo. – Domas sukniubo ir atsirėmė nugara į sieną. Irklas, burė, laivas, kapitonas… Kapitonas skęsta kartu su savo laivu. O ką daryti kapitonui, jei prakeiktas laivas niekaip nebaigia nuskęsti?

– Jūs esate ateities sergėtojai… – pašaipiai išdudeno Domas. Lėtai atsistojo, išsitiesė, uždarė duris, grįžo į pagrindinio modulio foje ir nuėjo valdymo kajutės link. – Jums tenka pareiga ir garbė…

– Šaunuolė, Lize. Užaugusi būsi nuostabi fizikė… – tyliai, stebėtinai bejausmiu balsu ištarė Domas ir klaikiai per daug jaučiančiomis akimis įsižiūrėjo į savo planetą.

– Pasiilgau tavęs, Ema. Tikiuosi, kaime buvo smagu…– vieno mygtuko paspaudimu, pašalinio iš ekrano Teros atvaizdą 364-osios orbitos metu. Orbitos, kurioje viskas nuėjo velniop. Orbitos, kuri jau dešimtmetį Domui buvo atskaitos tašku. Orbitos, kurios Domas pragaištingai nekentė, nes žinojo, kad turės ją išvysti vėl ir vėl. Vis dėlto, Domas šiuo metu daug labiau nekentė savęs. Nekentė už tai, kad pats uždarė save į šį pasąmonės kalėjimą. Kad sergėjo ateitį taip, jog galiausiai joje liko tik pats vienas. Bekartojantis tuos pačius veiksmus, it sugedęs robotas. Kas iš tos kelionės, jei starto linija tapo finišo tiesiąja?

Domas bejėgiškai palinko prie valdymo pulto. Vis dėlto, tik jam vienam žinomas komandų kombinacijas maigė su stebėtinu užsidegimu. Visas stoties korpusas, kadaise turėjęs talpinti iki tūkstančio sielų, krestelėjo ir ėmė vibruoti. Domas toliau dirbo prie pulto. Vienas po kito išsiskleidė ir tuojau pat įsižiebė visi stoties variklio moduliai. Dirbtinis kosminis kūnas – visų žmonijos ambicijų ir vilčių tvarinys – keitė savo kelionės kryptį.

Po daug, daug metų, stotis pakankamai priartės prie Teros ir su trenksmu grįš namo, nors besielės Domo akys to jau neišvys. Paslikas ir kruvinas ant valdymo kajutės grindų, Domas keliavo pas kolegas. Keliavo guodžiamas minties, kad kelionė baigiasi. Jo laivas pagaliau paskendo ir jis – jo kapitonas, turi leidimą apleisti postą.