38. J.B. Ezar “Kažkoks absurdas”

– Prasideda, – atsiduso prieky stovėjęs vyriškis, tas pats, kurį sutikau sėdintį ant laiptų vos įžengus į šį labirintą. Tuomet jis atrodė kaip visą naktį atūžęs ofisinis dronas, kuris nesugebėjo nusileisti į požeminį garažą toliau pirmos laiptų pakopos. Dabar jis puikiai papildė šiame koridoriuje susiformavusį paglamžytų nelaimėlių kamštį.

Man į nugarą kvėpavusi figūringa blondinė veržėsi pirmyn, savo barbiška krūtine priplodama mane prie Ofisinio Drono.

– Atsiprašau, – pasipiktinau.

– Turi tai pamatyti, – tarė Barbė, pasistiebdama. Kiek tik siekė akis, koridoriuje lingavo pakaušių jūra.

– Neturiu tam laiko, – atkirtau. – Bandau iš čia išeiti.

Dronas atsisuko nuplikyti mane tuo jų žvilgsniu:

– Naujokė? Tuomet tikrai negali to praleisti.

Pasidaviau minios srovei – vis tiek nebūčiau pajėgusi prasibrauti atgal. Po kelių minučių stumdymosi susipylėme į dar vieną akustinių užuolaidų nukabinėtą salę. Dienos šviesos lempas čia papildė dar ir besisukantis šviestuvas, nuo kurio, lyg nuo kelininkų švyturėlio, veidai nusidažydavo geltonai.

Barbė bedė pirštu į nedidelę pakylą, kuri net ir šitoj maišalynėj liko įtartinai tuščia.

– Aną kartą tai atsitiko ten, ant scenos. 

Dėl tų užuolaidų pakyla tikrai atrodė kaip teatro scena.

– Bet tai nereiškia, – tęsė ji, – kad ten stovintys šiandien vėl turės dalyvauti. Aš kaip tik sakau, kad ten dabar saugu. Nebus juk du kartai iš eilės. Einam?

Ar ji man į drauges čia siūlosi? Likau, kur stovėjusi, bet ir ji nepasitraukė.

Kurį laiką nieko nevyko. Švyturėlio sukimasis lyg ir greitėjo, bet spalvos sodrumas blėso, ir su juo seko minios kantrybė. Visi nerimastingai žvalgėsi, lyg būtų prisidirbę ir lauktų auditoriaus. Apsidairiau, kad suprasčiau, ar čia daug tokių kaip aš, kurie nežino, ko tikėtis. Ant prieš akimirką dar tuščios scenos dabar drybsojo vyriškis motociklininko švarku, salę stebėjęs su žavingu apatinių modelio abejingumu.

– Oj, ne, – sušnypštė Barbė, pastebėjusi, kur žiūriu. – Kad ir ką bedarytum, neprasidėk su tuo niekšu.

Gūžtelėjau pečiais. Jie čia net ir savo Santa Barbaras spėjo įsukti. Pamestos draugės pavydas?

– Žiūrėk, žiūrėk! – aiktelėjo kitam gale.

Blyksėjimas sustingo. Suklykė moteris ir minia loštelėjo į mūsų pusę. Ištiesiau kaklą, bet dėl nepatogaus kampo susigaudyti nebuvo lengva. Atrodė, kad sustojusi šviesa it scenos prožektorius apibrėžė ratą, kuriame blaškėsi keli vyrai. Ne, blaškėsi tik vienas, bandydamas kažką įgrūsti kitiems į rankas.

– Jie vis priešinasi, – komentavo Dronas, – lyg bet kuris jų veiksmas nevestų tiesiai prie to, ko jie bando išvengti. Geriau tiesiog tai atlikti. Visi mažiau kankintųsi. Aš tai taip daryčiau.

Objektą gavęs vyriškis jį sviedė šalin, lyg anas degintų. Sužvango metalas, ir trečiasis susiėmė už galvos ir ėmė aimanuoti. Ar tai koks modernus spektaklis? Žiūrovų įtampa augo. Krustelėjo už apšviesto ploto kabojusios užuolaidos, ir iš prasivėrusių klosčių išniro orą graibaliojanti, be atodairos į šviesą bėganti figūra. Tas paklaikusias akis jau buvau mačius – tai buvo ta pati mergina, kuri koridoriuje krapštė spyną. Vos spėjau ją atpažinti, kaip Aimanuotojas puolė ant kelių, pasimaišydamas Spynininkei po kojom. Ji krito veidu į apšviestas grindis, parklupdydama dar ir Nusideginusįjį. Akimirkai kūnai susimaišė, ir tik Besiblaškęs sukosi rate lyg nepajėgdamas ištrūkti.

– Ne! Prašau! Nenoriu! – dejavo vyriškas balsas.

Virš kūnų sangrūdos pakilo ranka su kreiva skardos skiaute. Gal kokį kibirą bus sudraskę? Minioje vėl surėkė moteris. Ranka krito, ir ten ant grindų kažkuris iš dalyvių šlapiai sugurguliavo. Pakilau ant pirštų galiukų, bet nieko konkretaus neįžiūrėjau.

– Štai ir viskas, – konstatavo Dronas ir apsisuko eiti.

Jo rėmui pasitraukus, galėjau stebėti atomazgą. Ten, apšviestame plote, kūnų mazgas iširo, ir raudonu aptaškyti vyrai atšlijo nuo baloje kniūbsojusios merginos. Kas per velniava? Dabar jie dar ir žmones žudo?

Kažkoks absurdas. Viskas, ko norėjau, tai pereiti gatvę.

Visas kvartalas nuo pat senamiesčio buvo uždarytas, keliai užtverti tais grotuotais užtvarais, kuriuos naudoja per eitynes ir maratonus. Kas turėjo vykti tokiu bjauriu oru? Nei iškabų, nei reklamų. Paslankiojau pirmyn atgal, bet tarpo taip ir neradau. Negi teks lipti? Tolėliau už šviesoforo, kitoje prospekto pusėje, spalio lietuje mirko figūra su atšvaitine liemene. Štai kas tikrai žinos, kur perėja. Man priartėjus, figūra mostelėjo kažkur man už nugaros. Maniau, kad nori, kad apsisukčiau ir grįžčiau iš kur atėjus, bet žvilgtelėjus atgal, pamačiau stiklines duris su geltonu priedangos ženklu. Keista, niekad nepastebėjau čia dar vieno įėjimo į pogrindį. Bet juk logiška: nusileidi, praeini per automobilių aikštelę ir išlendi kitoje užtvarų pusėje. Truktelėjau rankeną, elektroninės spynos viduje kažkas caktelėjo, ir priedanga mane įsileido. Prie įėjimo snūduriavęs vien marškiniais vilkintis vyras lyg ir krūptelėjo, lyg ir bandė pulti prie beužsidarančių durų, bet galiausiai susmuko ir liko sėdėti ant laiptų.

Nusileidus patekau ne į erdvią, automobiliais pripildytą aikštelę, bet į nedidelį kambarį. Visai ne tokį, kokio tikėtumeisi miesto centre: nei senovinis skliautinis rūsys, nei modernus betoninis bunkeris – tiesiog pereinama tinkuotų sienų patalpa su užkandžių automatu. Trauktis nebuvo kur, tad nužingsniavau iki kitų durų. Už jų – nutrintu parketu išklotas vingiuojantis koridorius, kuris galiausiai baigėsi masyviom vilnonėm užuolaidom. Kas čia, garso studija? Praskleidžiau šią rudą, dulkėtą kandžių veisyklą, ir apstulbau.

Pirma mintis: telefonas sustreikavo ir negavau oro pavojaus signalo – ar todėl ir gatvės buvo tokios tuščios? – bet juk aš, vėpla, visai be jo iš namų išlėkiau. Mokyklinės aktų salės dydžio erdvė buvo pilnutėlė. Kas sėdėjo tiesiai ant grindų, kas šnekučiavosi, kas kažką kramtė. Vieni vilkėjo paltais, kitų rūbeliai atrodė visai vasariniai. Atbėgo tiesiai iš namų? Nei vienas veidas nebuvo apšviestas ekranų: matyt, ryšio nebuvo.

Susiradau, kur paremti sieną, ketindama solidariai išlaukti, kol mums leis grįžti į paviršių. Nors kas praneš, jei visų telefonai tyli? Aplinkinių veidai nebuvo nusiteikę viltingai. Tykojau natūralaus akių kontakto kokiam nepažįstamajam pakalbinti, bet niekas į mane nekreipė dėmesio. Už kelių metrų ant grindų susirangęs jaunuolis sugebėjo įmigti iki knarkimo. Kaip ilgai jis čia laukia? Nelabai kur skubėjau, bet pilve ėmė fermentuotis negera nuojauta. Pasimuisčiau, pažadindama pūslę. Ar bus kur nusilengvinti priedangoj? Vangios srovės vis maišė žmonių masę: jie atsirasdavo ir pradingdavo tai už vieno, tai už kito užuolaidų ruožo. Pasirinkau populiariausią ir ėjau apsidairyti.

Dar vienas koridorius – toks pat vingiuotas, su tuo pačiu nutrintu parketu. Ar grįžtu atgal prie laiptų? Ne, aname praėjime nebuvo durų. Durys, užuolaidos, durys – bet visos užrakintos. Pagaliau virš vienų pasirodė taip laukti trikampiukai. Už jų – įprastas amžiaus pradžios interjeras: štampuoto marmuro rašto plytelės ir oras persismelkęs chlorkės. Tik virš kabinų tįsojo džiūstančių apatinių girlianda. Ilgam jie čia įsikūrė. Nusilengvinus bloga nuojauta neišsikraustė. Į koridorių labirintą grįžau su miglotu apsisprendimu ignoruoti oro pavojų.

Tik bėda, kad ne tik kelio atgal prie stiklinių durų nesugebėjau atrinkti, bet net ir didžiosios salės neberadau. Tik koridoriai ir koridoriai, ir užrakintos durys. Ir visur tos bjaurios užuolaidos; niekad nežinai, kas už jų slypi: ar praplatėjimas su užkandžių automatu, ar nedidukė laukimo salė, ar dar vienas betikslis posūkis. Apsukusi porą ratų, spjoviau į natūralų akių kontaktą ir ėmiau kalbinti visus iš eilės. Vos išgirdę klausimą apie išėjimą, visi kaip susitarę apdovanodavo mane tuo keistu žvilgsniu, lyg gailėtųsi mano naivumo. Tik Spynininkė pažiūrėjo kitaip, lyg mestų iššūkį – man? sau? prakeiktam labirintui? Sutikau ją klūpančią, kaktą įrėmusią į rankeną, ledų pagaliuku rakinėjančią spyną. Man ištarus “gal žinote…”, ji pakėlė krauju pasruvusias akis ir tarė:

– Turiu žūtbūt iš čia ištrūkti.

Na, jos noras kaip ir išsipildė. Tik su per daug akcento į žūt.

Minia pamažu sklaidėsi; pečiai kliudydavo tokius kaip aš, kurie vis dar žiopsojo į kraupią sceną. Barbė jau buvo kažkur dingusi. Net nepastebėjau, kada prožektorius nustojo šviesti.

– Jie peržengė visas ribas, – suskambo man už nugaros. – Reikia iš čia nešdintis.

Atsisukau. Į klampią balą pro surauktus antakius spoksojo ir Apatinių Modelis. Velniškai simpatiškas, bjaurybė.

Pamėginau pamėgdžioti tą jų žvilgsnį:

– Maniau, iš čia nėra išėjimo.

Modelio akys nuslydo iki mano klubų, užkaitindamos man skruostus. Jis linktelėjo į vieną iš užuolaidų.

– Einam, parodysiu.

Nusisukau, lyg tolumoje gulintis lavonas būtų saugesnis taikinys akims.

– Draugė perspėjo su tavim neprasidėti.

– Toji draugė turi storą šikną.

Dirstelėjau į tą pasipūtėlį, bet jis neatrodė labai savim patenkintas. Tiesą sakant, nebeatrodė ir kad flirtuotų.

– Ten labai siaura landa, – paaiškino. – Bet tu smulkutė, gal ir tilptum. Turi telefoną? Reikės kviestis pagalbos.

Širdis puolė daužytis. Nejau galėsiu iš čia išeiti? Linktelėjau ir nusekiau iš paskos. Pilve lizdą susisukusi nuojauta čiulbėjo, kad tai bloga mintis, kad gal ne be reikalo Barbė perspėjo, gal nusives dabar kur nors už kampo ir išprievartaus, ir net nebus kam pasiskųsti. Nes kam rūpės, jei visiems nusispjaut į lavoną? Sprendžiant iš Drono komentarų, net ne vieną. Bet kojos ir toliau nešė paskui motociklininko švarką. Po nesuskaičiuojamų posūkių ir pravertų užuolaidų, jau stovėjome prie eilinių durų.

– Ten visą laiką tiesiai, – tarė Modelis, lenkdamas rankeną. Neužrakinta.

Akimirkai viltis subliuško, nes už durų pilkavo siena. Apsižiūrėjus suvokiau, kad angą buvo bandyta užmūryti, bet juosmens lygyje buvo paliktas, o gal ir išmuštas, kelių blokelių tarpas. Neaukštas, bet pakankamai platus, kad pralįsčiau.

– Lipk greičiau.

Bet skubinti manęs ir nereikėjo. Užmečiau ant briaunos kairį kelią. Ar tikrai Barbė nebūtų tilpusi? Koja slystelėjo už barjero. Kas ten, tamsoje? Pėda rado atramą, bet toji suklibėjo – matyt bus nukritęs blokelis. Pasistūmiau giliau, pilvu skaudžiai braukdama per kraštą, ir radau tvirtą pagrindą.

– Žiūrėk, nepalik čia mūsų, – metė pavijimui.

Į briauną įremta krūtinė smarkiai kilnojosi. Kas bus, jei įstrigsiu? Jau ištrūkusi ranka lietė nuvarvėjusį skiedinį. Užsimerkiau ir panardinau galvą į tamsą. Bloga nuojauta išperėjo nenusakomą skubos jausmą: greičiau, greičiau į kitą pusę! Dar vienas petys; stuburas net pro striukę jautė dantis į slankstelį įleidusį kampą. Iš visų jėgų trūktelėjau, nuraudama kelnių sagą, ir ištraukiau lauk klubus. Dar vienas timptelėjimas – ir aš jau anapus!

Atsimerkus šviesiau nepasidarė. Negi jau uždarė duris? Ištiesus rankas, slinkau tolyn nuo ką tik įveikto slenksčio. Greičiau, greičiau, į laisvę, juk čia visą laiką tiesiai! Kojos klusniai dėliojo vis platesnius žingsnius. Velniop Modelį, velniop visus barbes ir dronus, kad tik iš čia ištrūkčiau! Kūnas įgavo pagreitį. Lėkiau, bėgau, kol kelią pastojo vilna. Vėl tos prakeiktos užuolaidos! Įsipainiojau, niekaip nerasdama praskyrimo, o dusinanti vilna vis glaustėsi prie veido. Išleiskit pagaliau, nebegaliu kvėpuoti! Bėgau, sukausi, grūmiausi su audiniu, bet po ką tik nukautos klostės, rodos, prieš mane išdygdavo dar vienas sluoksnis. Graibaliojau, kol pagaliau, po dar vieno susigrūmimo, į akis tėškė akinanti šviesa.

Kur aš? Ir vėl salė? Veidai, aplinkui vien veidai, ir visi į mane atsisukę. Jau žinojau, kas čia bus, bet kojos ir toliau nešė į šviesą. Jie žiūrovai. Ten, prožektoriaus šviesoje, manęs jau laukė likimo paskirti dalyviai. Marškiniuoti pečiai nusviro, ir, vis dar neįstengdama sustoti, jau žvelgiau į Drono susitaikiusį veidą. Ar jis ir bus mano žudikas? Gal ir gerai, nesikankinsiu. Kažkur čia pat sugirgždėjo metalas. Pajutusi, kad skrendu, užsimerkiau, ir štai jau svilinantis karštis braukė per kaklą.

Kažkoks absurdas… Viskas, ko norėjau, tai pereiti gatvę… Keliai užtverti tais grotuotais užtvarais… Negi teks lipti? Koja slystelėjo už barjero… Greičiau, greičiau į kitą pusę… Į akis tėškė akinanti šviesa…