37. Goda Astrauskė “Nesėkminga barono kelionė”

Durims prasivėrus jis buvo sutiktas kritiško ir irzlaus durininko žvilgsnio.

– Didžiai atsiprašau už pavėlavimą. Kaip turbūt matote, kelionė man nebuvo pati sėkmingiausia.

Durininkas dar kartą nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų, šniurkštelėjo ir pravėrė duris plačiau.

– Laukite, – pratarė ir apsisukęs ant kulno nužingsniavo.

Po penkiolikos minučių durininkas grįžo vedinas namų ponia.

– Ak, brangus barone, kas per nelaimė jus ištiko? – grafienė griebėsi už krūtinės.

– Mieloji ponia, aš didžiai pagerbtas jūsų susirūpinimo. Nemoku apsakyti, kaip apgailestauju dėl pavėlavimo ir savo apverktinos išvaizdos. Deja, kelionė į jūsų garbią vakarienę man nebuvo sėkminga, bet buvo kupina iššūkių ir nuotykių, apie kuriuos mielai papasakosiu visiems susirinkusiems.

Grafienė nužvelgė baroną nuo galvos iki kojų ir linktelėjo.

– Tikiu, jog tai bus nepaprasta istorija, – tarė ir pasivadino svečią iš paskos.

Jiems įžengus į salę, visi nuščiuvo. Nieko keisto, iš šono turbūt atrodė tikrai nepaprastai – kelio dulkėmis aplipęs, susišiaušęs baronas, kurio kelioninis kostiumas vietomis buvo tapęs tikrų tikriausiomis drapanomis greta puošnia perlais sagstyta suknia pasidabinusios grafienės. Balandis greta povo. 

Prie stalo sėdėjo maždaug trys dešimtys svečių, daugiausia moterys, tik abipus grafienės krėslo pūpsojo du apvalaini vyriškiai. Atsisėdęs į savo nuošalią ir mažiau garbingą vietą baronas laukė grafienės įžangos.

– Gerbiamieji svečiai, šis vakaras tikrai žada būti neeilinis. Baronas patyrė išties nenusisekusią kelionę, dėl kurios atvyko pavėlavęs, bet su nepaprasta istorija. Leisiu jam pačiam papasakoti, kokie iššūkiai jo vos nepražudė pakeliui į mūsų susibūrimą.

Prie stalo kilo murmesys, žmonės žvalgėsi vienas į kitą ir į jį. Šurmuliui nuslūgus baronas atsistojo ir kreipėsi į susirinkusiuosius.

– Garbieji grafienės svečiai, šįvakar nesijaučiu vertas net būti jūsų draugijoje ir tikiuosi, mano kukli istorija pateisins šį įžūlų įsiveržimą. Viskas prasidėjo nuo labai paprasto sprendimo. Norėdamas pasimėgauti vasaros malonumais, nutariau neužsidaryti karietoje ir atvykti raitas. Į krepšį įsimečiau aprėdus pokyliui, keletą būtiniausių daiktų ir nedidelę dovaną maloningai šio vakaro šeimininkei. Prie šono pasikabinau kalaviją, sėdau ant žirgo ir pasileidau per laukus. Pasiekęs mišką sulėtinau tempą ir neskubėdamas grožėjausi gamta, uodžiau liepų žiedų aromatą. Kaip turbūt suprantate, ši idilė tęsėsi neilgai. – Baronas ištiesė rankas į šonus norėdamas geriau pademonstruoti draiskanomis virtusius drabužius.

– Taip keliavome gal dvi valandas, aš ir Mentioras, mano mylimiausias ir patikimiausias žirgas, kai netikėtai mums kelią pastojo milžiniškas vilkas. Jo snukis siekė žirgo krūtinę, gyvenime nebuvau matęs tokio monstriško dydžio žvėries. Už nugaros išgirdęs urzgimą ir supratęs, kad likusi gauja ima mus supti, žinojau kad nėra kitos išeities, tik bėgti. Paskatinau panikuoti bepradedantį Mentiorą ir, per plauką išvengę priekyje stovėjusio siaubūno nasrų, pasileidome miško taku. Nežinau, kiek laiko skuodėme vejami baimės. Drįsau sulėtinti tempą tik kai iš miško išlėkėme į laukymę. Galvojau, kad blogiausia jau praeityje, deja, labai klydau. – Baronas nutilo ir apsidairė. Visos moterys klausėsi jo išplėtusios akis, grafas, sėdintis grafienės dešinėjė, šypsojosi į ūsą. Tik generolas, sėdintis kitapus namų ponios, žvelgė į jį su įtarumu.

– Laukymės pakrašty, prieš lipdamas atgal ant žirgo ir tęsdamas kelionę mišku, leidau Mentiorui atsigerti iš šaltinio ir parupšnoti žolės. Buvau ir pats besisėdąs atsigauti, kai iš po medžių priedangos iššoko trys banditai. Griebiau savo patikimąjį kalaviją ir ėmiau kaip pasiutęs karšti jiems kailius. Pamatę, kad nieko nepeš, nevidonai paknopstom nulėkė atgal į medžių priedangą, bet jauniausias ir vikriausias iš jų spėjo nuo balno nupjauti ir su savim nusinešti mano krepšį su visu turtu. Jei kelionės pradžioje sprendimas joti raitam jau primirštu miško taku atrodė kaip puiki mintis, tai po šių patirčių jau galvojau visiškai kitaip. Bet atgal pasukti nevaliojau, tad sėdau ant žirgo ir patraukėme mišku tolyn. Temstant ėmė pilti kaip iš kibiro, tad užeigą, kurioje ketinau praleisti naktį, pasiekėme permirkę iki paskutinio siūlo. Jeigu ne mano išmonė į kelionę pasiimtus pinigus išsidėlioti skirtingose vietose, mūsų būtų laukusi labai šlapia ir nemaloni naktis, bet monetų, išpurtytų iš batų ir kišenių užteko padoriai nakvynei ir vakarienei. Nors pats buvau nusivaręs nuo kojų, pirmiausia pasirūpinau kad mano ištikimas kelionės kompanionas gautų vietos poilsiui, maisto ir vandens. Tik tada pats nukiūtinau užeigon pavakarieniauti. Viralas buvo skanus, židinyje smagiai spragsėjo ugnis ir pagaliau vėl pasijutau patenkintas. Jau buvau begriūnąs į lovą, bet spėjau sustoti pamatęs, kad antklodė juda. Ją atitraukęs radau utėlių ir blakių knibždėlynę, parazitai didumo sulig nykščio nagu, nieko panašaus nebuvau regėjęs. Pakviestas užeigos šeimininkas tik gūžčiojo pečiais ir sutiko atiduoti dalį užmokesčio, o aš patraukiau miegoti į daržinę, kur visą naktį sapnavau vilko dydžio utėles ir utėlių dydžio vilkus, knibždančius po antklode. – Baronas dar kartą sustojo ir reikšmingai apsidairė. Visų svečių akys buvo susmeigtos į jį, daugelis žvilgsnių kupini susidomėjimo, tik Generolo akys buvo primerktos, o ūsai nervingai trukčiojo.

– Rytą nubudęs už grąžintus skatikus nusipirkau pusryčius ir keletą obuolių savo ištikimam pagalbininkui ir vėl leidomės į kelią. Iš pradžių keliavom neskubėdami, norėjau atpirkti Mentiorui kaltę už vakarykštį paklaikusį lėkimą, bet kai vėl pasiekėme mišką, tempą pagreitinau. Deja, gamtai neįsakysi ir kai nebegalėjau tverti, teko sustoti. Tikrai neverginčiau šios iškilios kompanijos tokiomis niekingomis ir neskoningomis detalėmis, jeigu tai nebūtų svarbi istorijos dalis. Mat kol miške atlikinėjau savo reikalus, pastebėjau tarp medžių vaikštinėjančią merginą. Dievaži, miške, viena! Kuo skubiau pasileidau jai iš paskos klausdamas ar ji nepasimetė, ar nereikia pagalbos, ar žino, kad miškuose knibžda pavojų. O ji sau toliau ramiai pėdino tolyn. Taip lėkiau paskui, kol viena koja iki pat kelio įklimpo į pelkę. Šiaip ne taip išsivadavęs iš liūno gniaužtų puoliau akimis ieškoti merginos, ar nebus taip pat įsmukusi į purvynę, o ta stovi ant kupsto ir šypsosi. Plaukai, kuriuos iš tolo miško tamsoj laikiau esant rudais, krenta žaliom garbanom jai ant pečių. Laumė! “Ar žinai, kad miškuose knibžda pavojų?” sako man, gergždžiančiu balsu.

– Gryniausi paistalai! – pasigirsta iš kito stalo galo. 

– Suprantu, generole, kad taip gali atrodyti. Išties, kiek neįtikimų įvykių gali nutikti vienam žmogui vos per dvi dienas. Ir kiek kartų jis gali išvengti mirties. Bet aš turiu įrodymą, kad neišsigalvoju, kurį atskleisiu atėjus laikui. – jis reikšmingai apsidairė. Generolo lūpos sujudėjo, bet pasigirdo tik pūkštimas, tad baronas tęsė savo pasakojimą.

– Žinoma, po tokių Laumės žodžių aš atatupstas atsitraukiau nuo liūno ir moviau kur akys mato. Šakos draskė mano drabužius ir braižė veidą, o už nugaros girdėjosi kraupus juokas. Neatsisukau pažiūrėti ar baidyklė mane vejasi, tik skutau iš visų jėgų. Atrodo, kad ant žirgo skriste užskridau ir vėl paleidau jį visu greičiu pirmyn. Mūsų abiejų laimei, miškas tęsėsi netoli ir iš jo išlėkus drįsau pristabdyti. Tęsėme kelionę jau lėčiau, tikslas buvo visai netoli, beliko tik pereiti tarpeklį. Įveikėme pirmuosius vingius be naujų nuotykių ir buvau lengviau beatsikvepiąs. Liko vos keli vingiai ir kelionės tikslas jau ranka pasiekiamas. Bet kai padarėme priešpaskutinį posūkį, tiesiog nustėrau. Skersai tarpeklio drybsojo Žilvinas! – baronas sustojo laukdamas, kol nutils staiga kambaryje kilęs šurmulys. Vietinį slibiną žinojo visi. Kadaise miestus ir kaimus terorizavęs siaubūnas dabar tik retkarčiais buvo pastebimas danguje kaspinu rangantis savo gyvatišką kūną ir nebuvo prisiartinęs prie jokio žmogaus jau beveik šimtą metų. 

– Gerai, iki šiol visai smagu buvo pasiklausyti jūsų pasakų, bet dabar jau gana, jūs keliate paniką! – supūškavo generolas.

– Deja, didžiai gerbiamas pone, tai jokia pasaka. – baronas kyštelėjo ranką užantin, ištraukė didelį plokščią objektą, įvyniotą į purviną skepetą ir iškėlė ryšulį virš galvos. Visų svečių žvilgsniai buvo prikaustyti prie jo, baronas su malonumu pastebėjo, kad grafienė atrodė itin patenkinta tokia vakaro eiga. Akivaizdu, kad apie šią vakarienę bus kalbama dar ilgus mėnesius.

– Tai yra siaubūno žvynas, kurį jis paliko po mūsų kovos… Taip, taip, jūs gerai mane supratote, tam, kad šįvakar stovėčiau priešais jus, man teko susigrumti su slibinu. – jis išvyniojo daiktą iš skepetos ir žvynas sietynų šviesoje ėmė žėrėti visais raudonos spalvos atspalviais. Baronas iškilmingai apžygiavo stalą ir įteikė tviskantį žvyną grafienei.

– Maloningoji ponia, mano dovaną jums nušvilpė niekingi vagišiai, bet tikiuosi šis artefaktas bus dar geresnis ir įsimintinesnis mano atsidavimo ir dėkingumo jums simbolis. – grafienė suėmė žvyną dviem rankomis ir lyg užhipnotizuota įsistebeilijo į jį.

– Norit pasakyti va taip ėmėt, po nakties daržinėj ir užmušėt slibiną, kaip niekur nieko? – įsiterpė generolas.

– Gerbiamas generole, aš sakiau, kad teko su juo susigrumti, bet neteigiau jį užmušęs.

– Tai norit pasakyti, lenkėt su slibinu rankomis, laimėjot ir jus praleido? – keletas žmonių sukrizeno, bet baronas laikėsi išdidžiai.

– Jeigu leisite man tęsti, išgirsite, ką noriu pasakyti. – atkirto jis šaltai ir, juokui nuščiuvus, tęsė. – Taigi, slibinas skersai kelio kur kas didesnis ir baisesnis iššūkis ir už žirgo dydžio vilkus ir už penkis banditus ir už kumščio dydžio utėles. Iš pradžių nesumojau, ką daryti, nevaliojau leistis atgal pro jau įveiktus košmarus, bet kelias pirmyn, buvo nepraeinamas. Deja, tai buvo pirmas kartas kai mano ištikimasis kompanionas mane išdavė. Mentioras šaižiai sužvingo, pažadindamas žvėrį, tuomet stojo piestu, nušveitė mane ant žemės ir pasileido bėgti atgal. Per kelias sekundes likau stovėti vienas akistatoje su baisiausiu įsivaizduojamu priešu. – dar viena reikšminga pauzė, baronas pastebėjo, kad net ir generolas, pagautas įtampos, palinko virš stalo.

– Drebančia ranka išsitraukiau kalaviją. Slibinas tingiai užsimojo letena ir mano ginklas susikirto su vienu baisiniu nagu. Vargais negalais atlaikęs smūgį nutaikiau tinkamą akimirką ir iš visų jėgų kirtau pabaisai per leteną. Būtent šio manevro metu jis ir pametė žvyną, kurį iškilioji namų dama dabar laiko savo rankose. – baronas stabtelėjo, kol susirinkusieju trumpam atitraukė nuo jo žvilgsnius ir sužiuro į žėruojantį diską.

– Deja antra slibino ataka man buvo mažiau sėkminga, ir ginklas buvo išmuštas man iš rankų. Vos pats spėjau atsitraukti, kad nebūčiau sudraskytas. Bandžiau nerti paskui kalaviją, bet kelią su treknsmu pastojo siaubūno uodega, tad mečiausi į priešingą pusę ir griebiau pakelėj besimėtantį didžiulį baslį. Žilvinas ėmė lenkti galvą link manęs, nutaręs užbaigti šitą jo netenkinantį žaidimą, jo žiauriose oranžinėse akyse jau galėjau matyti savo atspindį, kai paskutinės vilties apimtas iš visų jėgų užsimojau ir suvariau baslį į pabaisos akį. Slibinas, pašėlęs ir pykčio ir skausmo, ėmė blaškytis ir raitytis, jo didžiulė uodega plakė tarpeklio sienas, o aš dėjau į kojas. Išbėgęs iš tarpeklio dar veltui dairiausi savo žirgo, bet jis jau buvo kažin kur nudūmęs. Pagaliau pamačiau kaip Žilvinas pakilo į orą ir nuskrido tolyn. Neturėdamas kur dėtis, nešinas savo neįtikėtino mūšio trofėjumi, pėsčiomis atėjau likusį kelią iki šių įstabių namų, kur mano kelionė ir baigėsi.

Kambaryje tvyrojo visiška tyla. Generolas keliskart supūškavo, bet nieko nepratarė.

Staiga su trenksmu prasivėrė durys ir įlėkęs tarnas suspigo:

– Slibinas! Slibinas danguje!!! Bėkit kas galit.

Kambaryje kilo tikras sąmyšis, dužo lėkštės, krito kėdės, alpo moterys… Staiga visas namas net sudrebėjo, pro langus matėsi aplink dvarą besivejantis gyvatiškas kūnas, sienos ėmė braškėti, o pro balkono duris į kambarį su trenksmu ir šukių lietumi įsiveržė slibino galva. Į persigandusius svečius sužiuro dvi didelės, geltonos akys.