45. Gruodis Žeknys “Rasti Orisę”
Jos vis dar nėra. Laukiame… jau kiek? Akimirką, metus… amžinybę.
Viduje palaimingai raibuliavęs skambesys ima blėsti. Jaučiam, kaip tai atsėlina. Iš pasalų. Smelkiasi pro alkį, pro atminties draiskanas, kiaurai kiaurai. Dar bandom suturėti paskutinius brangios šviesos atgarsius, išsaugoti bent saldžiausius trupinėlius, bet veltui. Ji jau čia. Išsirango šiepdama iltis – kraupi, ledinė, juoda it bedugnė. Tyla.
Orise, brangiausioji, kur tu? Kodėl taip užtrukai? Tuoj, dar truputį, nieko tokio… Ji grįš. Žinom tai. Visada grįžta. Tereikia išlaukti. O kas jei?.. Ne, nevalia apie tai galvoti.
Vėl leidžiamės į kelią, nekantra gena mus pirmyn. Ruožūnės šešėliai šnara tankmėj. Stebi. Žinom – jų nedera prisileisti artyn. Bet kaskart jie vis ryškesni. Sekam neaiškiais ir nežinia kur ar pas ką vedančiais pėdsakais. Ieškom. Kvapo. Balso. Pavidalo. Bet ko.
Negalime sustoti. Dar ne.
𝄐
Šįkart jų daugiau. Visas būrys. Grupė. Virtinė. Tam tikras apčiuopiamas kiekis. Skaičiai neturi reikšmės. Įtempę jusles stebim, kaip jie kėblina pro šalį. Laibi, nuskurę ir nuilsę, ko gero įveikę daugybės mėnulių kelią ir to kelio aiškiai įveikti. Prasmirdę svetimumo ir kitapusio tvaiku.
Vis dėlto nevalia suklysti. Tarp jų gali būti mūsų Orisė.
Kažkur jutimų pakraštyje sukleksi viena iš Ruožūnės atplaišų. Štiš! Dryksniu perskrodžiam įkyriai geluonį kaišiojantį šešėlinį. Jo likučiai nuplūduriuoja šalin ir susigeria godžiose Properšos klostėse. Paskubom suręstam juokingam lizde ratu susispietę laibieji ilsisi ir ničnieko nepastebi. Kaip visada. Jie akli ir kurti visoms giesmyno vibracijoms.
Padriki atėjūnų balsai plazda ore, jų burnos formuoja keisčiausias bangų vilnis, mainosi jomis it gardžiausiais kąsniais, o tada – štai, ten, pagaliau! Užčiuopiame. Išvystame. Atpažįstame. Tai ji, tai ji, tas nevykusiai paslėptas trapus siluetas nenustygstančių Ruožūnės verpetų fone. Įsitempęs, budrus, kažin ko laukiantis.
Laukiantis mūsų.
Iš saugaus prieglobsčio pasineriame į svetimųjų atsineštą tvaiką. Į nežinią. Į painų beformį jų triukšmą. Negalime delsti. Žinom – laibieji kurti, bet klastingi, nežinia ko gali imtis.
Vėsus Orisės veidas suboluoja pro gliaumėtus auginių mezginius. Taip arti, visai čia pat… Jos forma, jos neatpažįstamai išsikreipęs pavidalas! Ji pasikeitusi ar pakeista, įsupta svetimam kevale, kiūto pačiam lizdo pakraštėlyje, bet vis tiek tai mūsų Orisė. Atpažįstame ją, atpažintume, kad ir kuo būtų. Nedvejojam.
Ji sutrikusi. Ji pasimetusi. Ji išsigandusi. Spurda, blaškosi išplėtusi akis. Nieko nenutuokia. Visai kaip mes kadaise.
Na, na, mieloji, nurimk, nereikia verkti… Juk nenori susižeisti? Nežiūrėk… Taip, kitų nebėra, bet jie nesvarbūs. Svarbi tik tu, Orise. Tu čia, sugrįžai, radome tave, pagaliau mes vėl kartu. Nebereikia bijoti…
Bet ji nesiklauso, nenori girdėti. Vis dar šėlsta įsibauginusi, bandydama ištrūkti.
– Mama! – rauda verždamasi prie vieno iš tįsančių laibųjų. – Leisk… paleisk mane!
Tada suprantame. Vargšė mažytė!
Žiūri, bet nematai mūsų… Ak, mieloji, tu pamiršai, tiesa? Bet nieko tokio, eime, padėsim tau vėl prisiminti…
Ji virpa, svyruoja, bet vis dėlto paklūsta. Perlipa sukritusių laibųjų maitą – juos paliekame giesmyno paklotei. Žengia nenoriai, netvirtai, bet su kiekvienu Ruožūnės dvelktelėjimu vis užtikrinčiau. Atgal nesigręžioja.
Taip, štai taip, tu tikra šaunuolė, Orise. Eime, mūsų laukia ilgas kelias…
– Nenoriu niekur eiti, – iškošia ji, bandydama nagais įsitverti į kokį pakelės auginį. – Aš jokia ne Orisė, nesuprantu, ko nori iš manęs!
Išlaisvinam jos nagučius, neleidžiame sustoti.
Pažvelk, pažvelk, ar nematai? – nukreipiam jos akis į viršuje telkšantį ir visa atspindintį Ruožūnės delną. – Nesi viena jų, niekada nebuvai. Tu mūsų Orisė, tu visai kaip mes…
Ji žiūri, žiūri, tada vėl pravirksta.
Ak, mieloji…
Pamažėle mus vėl apsupa šnabždesių ir traškesių pritvinkę Ruožūnės giesmyno aidai. Kažkas šalto ir glitaus suteliūskuoja tankmėj, lyg maitos tvaikas. Raitydama suskretusį liežuvį iš Properšos klosčių tingiai išsivynioja viena kirmvilnės atplaišų ir ima dūgzti aplink. Orisė staigiai pastyra ir suklūsta – dabar, su mumis, ir ji tai jaučia.
Lik budri, neleisk jai prisiliesti, tau čia nesaugu, ypač kai esi tokia… nesava.
Orisė nepatikliai spokso priešais save. Įkyriai spengiantys pavidalai mainosi, liejasi vienas su kitu, pučiasi ir auga aplink mus, vėl subliūkšta.
– Kas… kas su manimi darosi? – ūmai pratrūksta ji.
Nieko, mažyte, nieko, tu tiesiog pamiršai…
– K..ką? Ką pamiršau?
Mus. Čia. Šitai.
Rodome jai. Švelniai, atsargiai, sluoksnis po sluoksnio praskleisdami daugiabalsius Ruožūnės šydus. Orisė stebi, klausosi. Ir visa visa klausosi kartu su ja. Žengiam toliau pro šnarančius sengiesmių guotus, rūpestingai vedame ją – juk laibieji tokie trapūs, tokie paiki, jie taip lengvai lūžta! O užgaidžius Ruožūnės virpesius net seniausiems jos vaikams kartais sunku ištverti. Giesmynas daugialypis, jis nuolat keičiasi, o jo apraiškos gali būti nenuspėjamos.
Bet Orisės taip lengvai neišgąsdinsi, žinom – atitokusi ji daugiau nepalūš, nes mūsų Orisė – kovotoja. Visada tokia buvo.
Ar tikrai?..
Kurį laiką ji klydinėja keistai nutolusi, nugrimzdusi savin. Atsargiai pakutena kupsteliuose šiurenančias oro samanėles, čiuopia, uodžia, dairosi aplink, tyrinėja paslėptus Ruožūnės sluoksnius, didžiausiam mūsų džiaugsmui žingsnelis po žingsnelio atrasdama vis naujus giesmyno sąskambius.
Kadaise klaidžiojom šiais takais visai kaip ji. Anuomet, tada… toj labirintiškoj tylos nežinioj. Žinom, ten taip lengva paklysti ir išbirti dalimis… Bet mes su tavimi, brangioji, saugosim tave, padėsim rasti kelią atgal, parvesime tave namo.
Atgal, atgal… Dar truputį, štai čia, viršum mūsų vėl sugaudžia teliūskuojantis Ruožūnės delnas, neriame po juo, bet staiga erdvė skyla ir orą sudrebina šešėlinių spiečius. Su Orise metamės į šalį, išvengiame smūgio, bet jie nesitraukia, sūkuriuoja aplink įnirtingai ir chaotiškai grumdydamiesi, kleksi taikydamiesi įkirsti. Su Orise negalime jų pulti, tad priverčiame ją bėgti. Bėgti kiek tik neša trapūs jos kauleliai, kiek tik tveria paklaikusi širdis.
Ir ji bėga, lekia neatsigręždama. Visai kaip mes… kadaise. Pirmyn, pirmyn… Nežiūrėk, Orise, nėra reikalo gręžiotis, paliekame tai, tai jau praeitis, pamatysi, ten viskas bus kitaip…
Ji pažadėjo, ar pameni? Ar pameni, su kokia viltimi mama šypsojosi, ranka rodydama į horizontą už kalnų? Visos negandos liks už mūsų, visas skausmas, alkis ir neišbrendama skurdo juoduma… Tas horizontas buvo mūsų ateitis. Mūsų pažadas naujai pradžiai. Su kokiu užsidegimu veržėmės į jį! Mėnesių mėnesius kelyje per dulkinus tyrus ir aiženomis išėjusias dykras… Ar pameni, Orise? Kaip nerimavom ir spėliojom, kokia ji bus, ta išsvajotoji žemė? Ką ten rasim?..
Pagaliau užčiuopiame pažįstamo šydo žaižaravimą, mus pasveikina jaukus savojo lizdo spindesys. Tai pajutęs plėšriųjų spiečius staigiai ūžteli pro mus, blyksniu sminga į erdvę ir dingsta Properšos įtrūkyje. Su Orise nusliuogiame žemyn į lizdo prieglobstį ir susmunkame ant kaulingos Ruožūnės paklotės. Namai, pagaliau… Suleidžiame pirštus giliai į baltas tylinčias skeveldras, žvelgiame kartu su Orise.
Štai, štai, ar matai? Ar jauti? Tu čia, ir čia, ir čia – visur šioje daugybėje. Jūs visi – mūsų Orisė. Renkame mus po gabalėlį…
Ji tik tyliai sudejuoja ir apglėbusi mus rankomis susiriečia į kietą nevilties kamuoliuką. Leidžiame jai. Švelniai sūpuojam, liūliuojam Ruožūnės šviesos išbaltintame lopšyje, ir visa po mumis dunksi, tvinksi, užplūsta ir atslūgsta, ritasi tylaus gausmo bangomis, tarsi pati Ruožūnė alsuotų, tarsi sveikintų ir niūniuotų mūsų brangiausiajai sutikimo lopšinę.
Miegok, miegok, mažyte, kelionė jau baigta, tad pailsėk, o kai nubusi, viskas atrodys kitaip ir tu vėl būsi mes, ir pamažu prisiminsi…
…tą darganotą vakarą ir saldų svetimšalio balsą ankštoje pastogėje porinusį išbadėjusiems klausytojams apie svetingą laisvųjų žemių kraštą kitapus kalnų ir pasakiškai derlingas jo lygumas. Ir kaip sukritusiuose veiduose sužibo tėvų akys, kaip viską palikę leidomės į kelią, į nežinią, į trapios vilties įžiebtą svajonę… Ir tai, kaip pagaliau atkakome, išsekę, išsunkti, kaip buvom sutikti lyg saldžiausiame sapne – su vaišėmis, sveikinimais ir gėlių vainikais, kuriuos čiabuvių vaikai dėjo mums ant galvų… Tų žmonių geraširdiškumas sugraudino mamą iki ašarų. Vietiniai paslaugiai rodė mums kelią, vienas jų net pasisiūlė palydėti, mat priekyje dar laukė sunkiau įveikiamas ruožas.
Patikėkit, Džubė geras vedlys, Džubė puikiai pažįsta Ruožo balsus, Džubė saugiai jus perves! – šypsodamasis pusiau ženklais, pusiau žodžiais žadėjo tasai žmogėnas spindinčiomis akimis.
Nors ir nelabai supratom, ką jis kalba, atidavėm jam paskutines santaupas ir pro storomis virvėmis apjuostus raižytų uolų luitus nusekėm įkandin į žalzganą prieblandą.
Mamai ta vieta iškart nepatiko, bet kiti tik numojo ranka. Nėra ko baimintis, įteiksim duoklę Ruožūnei, kad nesiveržtų už savęs ir eisim be vargo, – kažin ką kapstydamas sau po kojomis ramino vedlys.
Kad jis mus paliko, supratom išaušus kažkam panašaus į rytą toj gižioj šviesos maurynėj. Dairėmės aplink po keistai išskydusią erdvę, sutrikę, sukrėsti. Kažkas keikėsi, kažkas tyliai kūkčiojo. Paskui pajudėjom toliau. Ėjom neturėdami jokių orientyrų, jokios krypties. Atstumai ėmė rodytis nesuprantamai slankūs, nepatikimi – artimi objektai vos pasisukus galėjo dingti nežinia kur, o tai, kas regėjosi kaip mažmožis tolybėj, staiga išnirdavo tiesiai prieš akis. Čia galiojo kažkokios taisyklės, kurių taip ir neperpratome. Nesupratome šios vietos, šių ženklų, čia knibždančios gyvasties.
Viskas bus gerai, – kartojo mama, – nepaleisk mano rankos, laikykis, jau tuoj, netrukus rasim kelią…
Stabtelėjome vos valandėlei, norėdami susiorientuoti, mama atsigręžė, prasižiojo ketindama kažką sakyti, vieną akimirką dar stovėjo prieš mane, o kitą…
– Orise! – šūksnis suledėjo jos lūpose.
Tai užgriuvo be jokio perspėjimo. Užplūdo lyg banga – sodri, gyva, kūniška, visa šluojanti – persirito per mus ir ūmai dingo kaip nebuvusi.
Mam?.. Stovėjau viena. Žvalgiausi į šalis, nors nieko nemačiau, nieko nesupratau. Kas… kas atsitiko?
Orise, Orise… – kartojo balsas. Mamos? Aido? Mano pačios?
Mano… aš… Ak! Tas skambesys, tas aiškumas, grynas ir išgryninantis, toks skaidrus! Orise… Erdvė aplink uždainuoja, sušvinta, atgyja. Ir aš prisimenu. Mus, save, viską. Štai ko trūko, štai ko ieškojau!
Kaip gera žinoti, apčiuopti! Aš esu. Mėgaujuosi susigrąžinta savastimi lyg saldžiausiu nektaru, pasineriu į jos būvio šviesą, skrieju su ja, gardžiuojuosi ja ir visa Ruožūnė gardžiuojasi kartu, godžiai griebia ir ryja, kol lieka tik nykūs šešėlių skutai, tik nebyli kaulų tuštuma…
Aš… mes… keliavome čia. Mūsų svajonė, mūsų pražūtis… Džubė geras vedlys, Džubė puikiai žino, ko alksta Ruožūnė! – ar jis tikrai šitai sakė? Gal. Gal ir ne. Dabar žinau – tebuvom dar viena duoklė jo garbinamai pabaisai. Viena iš daugelio. Bet kodėl ji pasiglemžė visus, išskyrus mane? Kodėl aš likau? Šis klausimas vis dar peršti, pūliuoja, neleidžia nurimti. Orise… Detalės vėl ima slysti iš atminties, visa susidrumsčia, apsimigloja.
Žengiu tolyn, vėl leidžiuosi į kelią, seku nežinia kur ar pas ką vedančiais pėdsakais, ieškau, ieškau… Tavęs, savęs, mūsų… Ruožūnės šešėliai šnara tankmėj. Laukiantys, alkani. Kelias su kiekvienu vingiu vis ilgėja, bet prasmės jame vis mažiau. Kodėl tai darau? Kam? Ar tai mano kalėjimas? Prakeiksmas? Nesvarbu… Laikas virsta juodu tylos žvėrimi, kol lieka vienintelė aiški gija: Orisė. Taip, štai kas svarbiausia. Man… mums reikia surasti Orisę.
Ieškom. Kvapo. Balso. Pėdsako. Bet ko.
Ji ten, ji ten, kažkur toje begalybėje kitapus, bet anksčiau ar vėliau sugrįš. Žinom tai. Tereikia išlaukti. Pasišventę Ruožūnės tarnai atves mums kitų. Jie vėl atkaks. O tarp jų būtinai bus ir mūsų Orisė.
Spėliojam, kokį pavidalą ji šįkart turės? Kokias akis? Kokį skambesį?
Nebijok, surasim tave, mieloji, atpažinsim, kad ir kuo būtum. Ir pagaliau surinksim mus visumon. Ir tu prisiminsi. Ir sugrįši pas mus. Kaip sugrįžti visada. Tad laukiame.