Sofija Kryžmantaitė „Pėsčiojo pažymėjimas“
Valydamasis prakaituotas rankas į kelnes, Džonatanas Samuelis Balkus patraukė vartų link.
Nieko.
Sunkios, šarvuotos plokštės, saugomos drūto plieninio strypo, apvyto grandžių sulig delnu, išsižergusios tarp blizgiai dažytų mūro sienų kėpsojo kaip kėpsojusios. Medžių viršūnės už spygliuotų vielų irgi laukė sulaikiusios kvapą.
Žemėjančioje saulėje varvėjo raudono emalio raidės: „Baltupės chiropterologinis draustinis“.
Kiek Džonatanas paminė, parkas visuomet būdavo užrakintas. Dieną naktį. Šikšnosparniai, matai, ten veisiasi. Automoto* nešamas pro šalį, kiekvienąsyk skaudžiai perkreipdavo kaklo slankstelius: o gal tikrai koks virš vielų vis dėlto sukasi? Kur nors ten, tarp šakų? Tačiau šikšnosparnio nė sykio taip ir neišvydo: nei saulei leidžiantis, nei sutemus.
„Kodėl parkas užrakintas? Ar jie ir dieną veisiasi?“ – kartą paklausė mamos. Mažas dar buvo. „Daug metų, širduk, jie ten veisiasi.“ – atsiduso mama. Ir paskui kažkodėl nei apie šikšnosparnius, nei apie parką jie daugiau niekada nekalbėjo.
O būtų taip įdomu nors vieną pamatyti.
Drebantys paauglio pirštai suspaudė dar karštą, plastiku dvokiančią kortelę. Su pėsčiojo pažymėjimu banko korteles išduoda. Kreditus. Paskolas ir medicininį draudimą.
Turėtų ir į parką įleisti!
Džonatanas susiraukė. Per pusmetį mokymų Edukacinio Pasivaikščiojimo Centre niekas taip ir nepaaiškino, kaip tai veikia.
Mintis nutraukė šnypščiančios fanfaros, užkriokusios tiesiog iš giedro dangaus.
– SVEIKI ATVYKĘ Į BALTUPĖS CHIROPTEROLOGINĮ DRAUSTINĮ! – suskambo kažkur ties vartais.
Asfalte blausiai sužibo du rausvi batų atspaudai.
– Prašome atsistoti prie translokacinio skydelio ir nusiimti akinius ar galvos apdangalus! – paliepė balsas.
Rūdyse tiesiai prieš nosį užsižiebė dešimt mėlynų dėmių.
– Prašome priglausti pirštų pagalvėles nurodytose vietose. Žiūrėkite tiesiai, nemirksėkite.
Paauglys klusniai nutipeno prie vartų ir prispaudė pirštus prie švytinčių rūdžių.
Plykstelėjo taip, kad sulig kiekvienu mirktelėjimu prieš Džonatano akis pakibdavo juoda dėmė besimainančiais žaliai rausvais krašteliais. Viena ranka masažuodamas akių vokus, kita – aklai grabaliodamas orą, vaikinas išgirdo neaiškų kliuksėjimą. Net ir užsimerkus prasisunkė žalsva pašvaistė.
Oras suminkštėjo. Padvelkė aitria drėgna mediena ir dūlinčiais lapais. Kažką priminė – gal iš vaikystės, gal iš sapnų.
– Vartotojas. Džonatanas. Samuelis. Balkus. Leidimas. Duotas. – išgirdo. Orą graibančiame delne radosi du plastiko gabalėliai.
– Kas čia..? – šniurkštelėjo vaikinas.
– Audio gidas. – paaiškino balsas. – Be jo lankytojai į parką neįleidžiami. Gidas paaiškins, kaip elgtis vizito metu – Baltupės ekosistema itin jautri. Parke gyvena labai retos šikšnosparnių rūšys! Instrukcijų prašome griežtai laikytis. Taip pat prašytume palikti parką prieš nusileidžiant saulei – sutemus šikšniukai maitinasi.
– Suprantama, – paauglys įsikišo abu gabaliukus į ausis.
– Linkime malonaus vizito Baltupės chiropterologiniame draustinyje! – balsas sudainavęs išnyko.
Atsimerkęs Džonatanas nustėro. Baisiojo mūro nė kvapo nebuvo likę.
Užtat priekyje driekėsi tyliai ošianti kamufliažinė siena. Po šlamančiomis gebenių užuolaidomis kas kelis žingsnius kerojo solidūs medžių kamienai. Tarp jų maišėsi plonytės krūmų šakos, apsiklijavusios dar nepajuodusiais mažučiais lapeliais. Žemę dengė storas pernykščių lapų ir žievės atplaišų kilimas.
Medžius skyrė plati, lygi kaip stalviršis alėja, Iš abiejų pusių įrėminta senoviškų pseudo-romantinių suoliukų riestomis medinėmis atkaltėmis ir keturkampių žibintų smailiais stogeliais.
Beveik kaip dokumentiniuose filmuose. Tiek, kad Džonatano matytuose filmuose suoliukai būdavo nutūpti ilgaplaukių divų nuogomis šlaunimis, rėksmingų paauglių, besišnekučiuojančių močiučių, šachmatais pliekiančių vyriškių ar į vežimėlius įsikabinusių pavargusių mamyčių.
Paauglys ėmė įnirtingai dairytis.
Be šnibždančių lapelių, nei medžiuose, nei ant žemės nekrutėjo nė gyva dvasia.
Kodėl parke taip tuščia? Edukacinio Pasivaikščiojimo Centre kiekvieną dieną aplink oranžinius neoninius kūgelius ratais vingiavo minia žmonių. Kai rašė egzaminą iš Virtualiosios Pėsčiųjų Dinamikos, salė buvo sausakimša. O čia… nieko!
– SVEIKI ATVYKĘ Į BALTUPĖS CHIROPTEROLOGINĮ DRAUSTINĮ! – ausų būgnelių čiut ne perplėšė šleikščiai saldus keturių natų akordas ir aidus vyriškas balsas.
– Kas…
– 1987-AISIAIS ĮSTEIGTAS HERCOGO ARTURO MAKBRAITO, BALTUPĖS C HIROPTEROLOGINIS DRAUSTINIS – VIENAS SENIAUSIŲ ŠALYJE! PARKE ŠIUO METU GYVENA DVI ŠIKŠNOSPARNIŲ RŪŠYS – ŠIKŠNIUKAI MAŽYLIAI IR ŠIKŠNIUKAI NYKŠTUKAI!
Kažkas klaktelėjo, pyptelėjo ir ausis draskyti pradėjo dabar jau kitas, apsnūdęs balsas:
– JŪSŲ SAUGOS DĖLEI PRAŠOME LAIKYTIS KAIRĖS! PRAŠOME LAIKYTIS KAIRĖS! PRAŠOME…
Džonatanas mikliai liuoktelėjo kairėn ir išsiplėšė plastiko gabalėlius iš ausų. Nuo netikėto triukšmo ausyse net gaudė. Tačiau gabalėliai ir delne, net jei kiek tyliau, įkyriai reikalavo laikytis kairės.
– Kad aš jau kairėj! – suriko vaikinas.
– Prašome laikytis tylos! Prašome… – cypė gabalėliai.
– Kaip šitą š… išjungti?!
Džonatanas ėmė karštligiškai maigyti plastikinius gabalėlius, ridinėti juos tarp pirštų, kratyti tai po vieną, tai abu iš karto, spaudyti, zulinti pirštais ieškodamas mygtuko ar piršto antspaudo skaitytuvo. Net sprigtais apžėrė. Nieko. Gabalėliai toliau reketavo vaikiną laikytis tylos.
– Nutilk! – pašnibždom šūktelėjo Džonatanas.
Gabalėliai atkakliai laikėsi savo.
Vaikinas tėškė gabalėlius ant kelio ir jau buvo juos betrypiąs, tačiau abiejuose plastiko gabalėliuose ėmė mirgėti raudonos švieselės.
– Sengirės Apylinkės Valdyba įspėja vartotoją. Džonatanas. Samuelis. Balkus. Šiukšlinti Baltupės chiropterologiniame draustinyje griežtai draudžiama! Įvykdžius dar vieną administracinį nusižengimą, vartotojas bus pašalintas.
– Gerai! Gerai…
Džonatanas drebančiomis rankomis sugriebė abu, dabar jau purvinus, gabalėlius nuo žemės ir įsigrūdo juos atgal į ausis.
– AR ŽINOTE, KAD VIDUTINIS BALTKALVĖJE RANDAMŲ ŠIKŠNIUKŲ SVORIS – VIENAS SOVERENAS?
Džonatanas nežinojo. Rūpėjo viena: kaip užčiaupti ar bent jau pritildyti įkyrųjį gidą. Šlykštynė vientisu srautu pylė faktus apie šikšniukų spalvą, ištiestų sparnų ilgį, radimvietes, mitybą, kada, kaip dažnai, keliais hercais ultra-cypia nykštukai ir keliais mažyliai, tačiau kaip nutildyti gidą – nė šnipšt.
Pasibjaurėtina!
Aišku, galima grįžti. Bet ar tam pusmetį vargo?
„Gatvėmis vaikščioti leidžiame tik su tėvais ar teisiškai įgaliotu globėju, turinčiu pėsčiojo pažymėjimą.“
„Nepilnamečius į Edukacinio Pasivaikščiojimo Centrą įleidžiame tik su laikinąja pažyma, išduota pagal 2025-ųjų Pėsčiųjų Eismo Akto nuostatas.“
„Atsiprašau, negaliu priimti dokumento, nepatvirtinto Apylinkės Valdybos.“
„Paskambinote Sengirės Apylinkės Valdybai. Šiuo metu visi Užklausų Skyriaus operatoriai užimti. Vidutinis. Laukimo. Laikas. Yra. Šimtas. Septyniasdešimt. Trys. Minutės. Labai atsiprašome ir dėkojame už jūsų kantrybę. Jūsų. Numeris. Eilėje. Šešiasdešimt. Trys.“
„Taip, į parkus įleidžiame nuo šešiolikos, tačiau tik baigus Vaikščiojimo Pėsčiomis kursą. OK? Ne, moksleiviams nuolaidos neturime.“
– Pakentėsiu, – sušnibždėjo vaikinas. Ir nupėdino alėja.
Medžiai ėmė retėti ir trauktis kažkur link parko kraštų. Prie suoliukų viena po kitos dygo masyvios vazos formos šiukšliadėžės, rožių krūmeliai ir įvairiaspalvių našlaičių kupsteliai. Nutįso smaragdinės pasišiaušusios žolės kilimėlis, apsitaškęs į mažas pūkuotas saulutes panašiomis pienėmis.
Aplink žydėjo rododendrai. Raudonais, baltais, violetiniais žiedais. Spalvų ir aromatų džiazą plėšė ir alyvos, bandydamos nustelbti baltą jazminą. Tačiau per prakeiktą rėksmingąjį gidą buvo sunku pastebėti net šitai.
Džonatanas pašoko. Gabalėliai pasiuto pypti kaip automoto, kamštyje savižudiškai besisukantis dešinėn.
– Pyp-pyp. PRALEISKITE ŽĄSIS! Pyp-pyp. PRALEISKITE ŽĄSIS! Pyp-pyp…
Tarsi purtomas traukulių, paauglys mėšlungiškai ėmė sukinėtis kairėn-dešinėn, persikreipęs visu kūnu dirstelėjo atgalios. Paskui dėl visa ko užvertė galvą viršun, nors mažiausiai tikėjosi gegužės vakarą, vidury miesto išvysti danguje žąsų trikampį.
– PRALEISKITE ŽĄSIS…
– Kas per velnias?!
– PRAŠOME LAIKYTIS TYLOS… PRALEISKITE ŽĄSIS… – vienas per kitą plyšavo gabalėliai.
Džonatanas graudžiai suinkštė ir ėmė sukinėtis dar įnirtingiau.
Dešinėje, už ryškiaspalvių rododendrų, tyvuliavo mažytis tvenkinukas. Auksinėje vakaro šviesoje jame atsispindėjo tamsiai žalios medžių viršūnės ir pora rausvų, varinių debesėlių. Tingiai suposi lelijų lapai. Tvenkinuke ne tik kad žąsies, nė vienos plunksnelės nebuvo regėti.
Užtat tolimajame krante išpūtęs žalsvais ir violetiniais atspalviais blizgančią mėlyną krūtinę išdidžiai žingsniavo povas. Tokį Džonatanas tik filmuose matęs buvo.
Pamiršęs įkyrų audio gidą, žąsis ir šikšniukus, Džonatanas metėsi dešinėn.
Vos tik nuleido koją ant žolės, nuo rododendro kažkas atsiskyrė ir pasileido riedėti tiesiai į paauglį.
Džonatanas sustingo.
Pusapvalė dėžė bemaž susiliejo su aplinka. Vieną akimirką metalinis konsteblis rodėsi žydinčio rododendro kupstu, kitą – liepos kamienu ar drumzlinais medžių viršūnių atspindžiais. Jei ne judesys ir juodas, aukštas, apvalus šalmas su Baltkalvės Apylinkės žvaigžde, vargu ar Džonatanas būtų jį išvis pastebėjęs.
Kilo natūralus noras dėti į kojas. Tačiau buvo vėlu. Konsteblis sustojo per porą žingsnių nuo paauglio ir atmerkė balkšvai melsvą apvalią akį.
– Labas vakaras! – beprasmės informacijos srautą nutraukė griežtas konsteblio balsas.
– Labas… – atsiduso paauglys, kelnių kišenėje gniauždamas pėsčiojo pažymėjimą.
– Kodėl einat ne ta kelio puse? Ir išvis, ant žolės? Ar audio gidas neprašė laikytis kairės kelio pusės?
– Kelias tuščias. – gūžtelėjo pečiais Džonatanas.
– Tai kas, kad tuščias, – tarė konsteblis. – Džonatanai Samueli Balkau, negi jums niekas nepaaiškino, kad 2025-ųjų Pėsčiųjų Eismo Akto, kaip ir visų kitų šios šalies įstatymų, būtina laikytis?
Pirma audio gidas, tada nematomos žąsys, dabar šitai. Džonatanui trūko kantrybė.
– Kelias buvo tuščias! Parkas tuščias! – suriko.
Konsteblis pamerkė akį:
– Taisyklės šioje valstybėje galioja visus metus, dvidešimt keturias valandas, septynias dienas per savaitę, nepriklausomai nuo to, ar keliai tušti ir kaip garsiai rėkiate.
– Kad kvailos tos taisyklės! Kam jų apskritai reikia? Žmonės tūkstančius metų natūraliai vaikšto! Dvimečiai vaikšto! Gal tuoj ir juos namuose taisyklėm apdėsit? – piktinosi vaikinas.
Konsteblis pasitaisė šalmą, lyg mąstytų.
– Gal ir reiktų. Nes vaikščiot tai nemokat. Nulipkit, trypiat skruzdėlyną… Ar bent žinot, kaip tos jūsų keikiamos taisyklės atsirado?
Džonatanas tylėjo.
– Darykit ką nors! Kojos pastatyt neina! Aplink vien riedlentės, dviračiai, paspirtukai, neįgaliųjų vežimėliai! Baisu, kad parmuš! – pasipiktino konsteblis.
– Eini nusikalęs po sunkios darbo dienos, o ten – vaikai! Laksto kaip laukiniai, klykia… Kas juos iš tvarto išleido? – pats sau atitarė.
– Turistai! Pleškina tuos savo selfius! Bent į šoną pasitrauktų…
– O tai kaip jūs manot, ką jie ten rūko? Bizonų mėšlą? Keikiasi, geria, butelius mėto, o čia pat – vaikai…
– Mane tai bėgikai užknisa. Eini, o tau į sprandą šnopuoja toks visas prakaitu prasmirdęs…
– Normaliai prasibėgt per žmones neina!
– Siūlyčiau judėjimą Baltkalvės draustinyje ženkliai apriboti. Antraip iki 2030-ųjų vietinė šikšniukų populiacija išnyks.
– Čia tik keli amžininkų liudijimai. – konsteblio šalmas lengvai kilstelėjo, tarsi po juo būtų buvęs antakis. – Žmonės parkuose nebeišsiteko jau 2020-aisiais. Tad ar reikia stebėtis, kad po metų patys susiorganizavo referendumą dėl priemonių parkų perpildymo krizei spręsti? 2025-ųjų Pėsčiųjų Eismo Aktas – tik jų valios išraiška.
– 51-49. Tokia ir valia. – karčiai burbtelėjo Džonatanas.
Konsteblis atsilošė ir primerkė vienintelę akį.
– O ką jūs padarėt, kad ta valia būtų kitokia?
Džonatanui nuo pykčio net kvapą užgniaužė.
– Man buvo vieneri! – sušnypštė.
– Čia ne pasiteisinimas. – griežtai nukirto konsteblis. Tada prunkštelėjo ir papurtė šalmą. – Žmonės… Valia… Anekdotas. Jūs net vaikščiot be taisyklių nemokat, ką jau ten…
Staiga konsteblis surimtėjo.
– Gerai, Džonatanai Samueli Balkau. Prašau parodyti pėsčiojo pažymėjimą.
Paauglys iš kišenės išsitraukė brangiąją kortelę ir nenoriai ištiesė ją konstebliui. Šis kortelę tiesiog išplėšė iš rankų ir ėmė atidžiai ją skenuoti vienintele akimi.
– Kurioje apylinkėje išduotas pažymėjimas? – prabilo po kurio laiko. – Sengirės?
Nelaukęs atsakymo pridūrė:
– Sengirės Apylinkės Valdybos dokumentai Baltkalvės Apylinkėje negalioja. Vaikštot po chiropterologinį draustinį su negaliojančiu pažymėjimu. Prisidirbot, Balkau.
Džonatanui ėmė suktis galva, nutirpo rankos kojos. Šiaip ne taip atgavęs amą, sušuko:
– Kas čia per nesąmonė? Sistema mane į parką tai įleido!
Širdis vos neiššoko per gerklę ant kairiojo peties nusileidus sunkiems metaliniams gniaužtams.
– E330, turi problemų? – palei ausį suskambo antro konsteblio balsas.
Dieve, kiek jų čia yra?
– Sveikas, E310. Turim pažeidėją. Sulaužytos Pėsčiųjų Eismo taisyklės nr. 1.1.1 „Eismas vyksta kaire kelio puse“ ir 27.3.5 „Urbanistinėse žaliosiose erdvėse, draustiniuose, rezervatuose, nacionalinės svarbos gamtiniuose objektuose draudžiama vaikščioti veja ar kitais apželdintais plotais“. Pažeidėjas kartą jau įspėtas dėl netinkamo audio gido vartojimo ir aplinkos teršimo. Ir tai dar ne viskas, – atsiduso konsteblis E330.
– Na na? – metaliniai gniaužtai suspaudė Džonatano petį.
– Pažiūrėk. Pažymėjimas išduotas Sengirės Apylinkėje.
Antrasis konsteblis švilptelėjo.
– Nelegalas? Čia jau rimta. Parodyk dokumentą.
– B…bet… Mane įleido… Aš tik norėjau… šikšniukus pamatyti! – sumikčiojo paauglys.
Antrasis, didesnis konsteblis pariedėjo į priekį ir įsmeigė raudoną akį į Džonatano pažymėjimą.
– Mane įleido! Įleido! – graudžiai suriko Džonatanas.
– Neturėjo. – nukirto E310. – Vaikščioti parke be pėsčiojo pažymėjimo griežtai draudžiama.
Sulig tais žodžiais pėsčiojo pažymėjimas užsiliepsnojo. Po kelių akimirkų E310 laikė viso labo mažą, apsilydžiusį plastiko gabalėlį.
Džonatanas bejėgiškai susmuko ant žemės.
– O ką mes tau sakėm? – pamerkė akį pirmasis konsteblis. – Primenu: „Įstatymai galioja visus metus, dvidešimt keturias valandas, septynias dienas per savaitę. Įvykdžius dar vieną administracinį nusižengimą, vartotojas bus pašalintas.“
***
Įmitęs, pusantro sovereno šikšniukas tingiai pramerkė akutes ir žiovaudamas ultra-cyptelėjo. Regis, triukšmas pagaliau liovėsi. Gal net keliems mėnuliams. Gerai būtų…
Ištempęs plonos plėvės sparnelius, svirduliuodamas nuvingiavo virš tvenkinuko.
Metas vakarienei.
Istorija skiriama tiems, kurie kovoja su savo vidaus demonais tam, kad šviesiam rytojui aušti reikalo nebūtų.
_________________
* Bepilotė savieigė transporto priemonė.
_______________________
Ferhat Deniz Fors nuotrauka iš Unsplash