Inga Volkovienė „Sausis“
– Visi tavęs bijo. Vengia tavęs, bėga kuo toliau. Net teko girdėti, sapnuoja tave savo košmaruose. O MAN tu atrodai labai išmintingas. Tu galingas, todėl jie tavęs bijo. Ir nors tu negali man atsakyti kaip žmogus, aš žinau, kad tu mane supranti. Gal todėl, kad mes vienas kitą suprantam, tu ir kvietei mane? Sapnavau, kad kvieti. Štai – aš čia.
Sausis sėdėjo ant skardžio krašto, nuleidęs basas kojas žemyn. Iš ten kilo drėgna vėsuma, ji glostė pėdas apsivydama jas nematomais čiuptuvais. Tačiau Sausis jautėsi ramus. Jam nebuvo baisu ar nemalonu. Juodas it smala vanduo taškėsi į uolas po kojomis, bet negalėjo pasiekti viršūnės. Milžiniškos bangos ritosi viena paskui kitą ir lygiai taip, kaip netikėtai iškildavo, taip vėl ištirpdavo tamsoje. Dangus irgi buvo juodas. Tačiau tai buvo kitokia juoduma. Nusagstyta žvaigždžių. Didelis raudonas mėnulis kabojo taip žemai, jog Sausiui rodės, kad tuoj gigantiška banga praris šviesulį. Bet vanduo negalėjo pasiekti dangaus. Jis tarsi paklusnus šuo tik šokinėjo aplink savo dangiškąjį šeimininką ir puolė tik tai, kas buvo ant žemės. O gal net nepuolė, tiesiog žaidė bandydamas lyžtelėti.
Niekas nežino, kaip viskas nutiko. Vieną dieną jis tiesiog atsirado čia – begalinis, neišsenkantis vandenynas. Savimi jis užpildė, savimi pakeitė visus vandenis kasdien prarydamas vis daugiau ir daugiau sausumos. Jis rijo ją kaip alkanas vilkas. Viską nusinešdavo į savo gelmes: smėlį, akmenis, žmones… Ir nieko negrąžindavo atgal. Upės irgi pakluso jam. Jų vandenys irgi tapo juodi. Jis užkrėtė ir gruntinius vandenis. Visas Žemės kūnas buvo išvagotas juodo kraujo venomis. Ir net lietus pasidarė juodas.
Keista buvo tai, kad vanduo buvo pražūtingas tik žmonėms ir jų sukurtiems daiktams. Augalams ir gyvūnams jis kaip ir anksčiau nešė gyvybę. Gyvūnai gėrė jį, maudėsi jame. Augalai godžiai gerdavo juodus vandenis iš žemės gelmių ir tiesė savo žalias rankas lietaus lašams. Ir augo, vešėjo, skleidėsi, žydėjo.
Tačiau žmogus, palietęs vandenį, ištirpdavo jame. Tarsi tapdavo jo dalimi. Vandenynas pasiimdavo jį ir paversdavo savim. Kaip ir visas žmogaus paliktas šiukšles: laivus, mašinas, pastatus, vaikų žaislus, maisto pakuotes, prikrautas sauskelnes ir nuodingas fabrikų nuotekas.
Taip jis maitinosi? Augo? Sausis ilgą laiką negalėjo suprasti, kodėl. Bet šiandien jis jau supranta: vandenynas nėra piktas. Jis ir ne alkanas, ir ne bejausmis žudikas. Jis gydo. Gydo Žemę nuo… žmonių. Ir kai jo darbas bus baigtas, pasaulis vėl bus tyras. Pirmapradis rojus.
– Ar tau visai mūsų negaila? Tu… ne, tu nesi beširdis. Tu tiesiog nematai mūsų kaip sau lygių. Ar žmogui būna gaila viruso, kurį jis žudo vaistais? O ar gaila pritrėkšto uodo? Ne. Nes virusas mus daro silpnais, jis mums kenkia. Uodas irgi mums kenkia, be to, jis labai įkyrus savo zyzimu… Mes pašaliname viską, kas mums pavojinga, kas trukdo, nuo ko mums yra nepatogu arba nemalonu. Taip ir tu. Tik tu nieko nedarai šiaip sau, tiesiog dėl malonumo, arba iš nežinojimo. Tu naikini mus, bet palieki visa kita. Mes ne tokie kaip tu. Mes, naikindami tai, kas mums neįtinka, naikiname ir viską aplink, ir patys save. Ar galėtum būti mūsų mokytoju? Ar galėtum duoti mums dar vieną šansą? Juk dėl to ir kvietei? Norėjai apie tai pasikalbėti. Tik kodėl su manimi? Ar aš kuo skiriuosi nuo jų visų? Nebent tuo, kad žinau, jog mes kenkiam ir nepykstu dėl to, ką darai. Mūsų čia nereikia ir mes sukeliam skausmą. Gyvūnams, medžiams, upėms, jūroms – TAU. O jei aš paprašyčiau atleidimo už mus visus? Negaliu už mus visus pažadėti, kad būsim geresni. Bet galiu atsiprašyti, galiu… sutinku už juos visus išpirkti kaltę. Imk, ką nori! Nors… ką iš manęs paimsi… tik mano gyvybę.
Sausis pajuto, kad kažkas pasikeitė. Vanduo žemai po kojomis nejudėjo. Nurimo bangos ir vanduo sustingo lyg stiklas. Sausis galėtų prisiekti, kad jame atsispindi žvaigždėtas dangus. O gal ten dabar ir yra dangus? Ką gali žinoti. Buvo beribis dangus iš viršaus, ir toks pats beribis dangus iš apačios. Sausis pasijuto vienui vienas visoje visatoje. Tačiau ne vienišas. Jis jautė, kad vandenynas vis dar čia. Jis su juo. Apėmė begalinė ramybė ir pasitikėjimas. Sausis jautėsi priėmęs teisingą sprendimą ir dėkingas, kad vandenynas pasirinko būtent jį.
Ten, su jais visais, būdamas tarp jų – jis niekada nesijautė svarbus. Nesijautė reikalingas. Ir niekada nebuvo jų išgirstas. Amžinai nuošaly bet kokio veiksmo, amžinai pats nesuprantantis kitų. Visada pavėluojantis į kažką svarbaus, visada liekantis paskutinis. Tačiau čia viskas kitaip. Jis ne paskutinis. Jis pirmas ir vienintelis. Ir jis be galo svarbus tam, kas dabar klausosi jo minčių ir girdi jo širdies plakimą. Ir šiandien Sausis pasiryžęs padaryti kažką be galo svarbaus vardan tų, kurie laikė jį svetimu ir niekada nevertino rimtai. Ir JIE to niekada nesužinos. Jie net nepastebės, kad jis išėjo. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad jie išgirstų vandenyną. Kad jie pamatytų tai, ką mato ir jaučia jis. Kad jie nors kartą nustotų laikyti save svarbiais ir viską kontroliuojančiais. Nes taip nėra ir niekada nebuvo. Nes jeigu neišmoks, kokia nauda, kad Sausis dabar sudarė sutartį su vandenynu?
Sausiui buvo šiek tiek liūdna. Pats nežinojo, kodėl. Nes šiaip jis jautėsi laimingas.
Jis pažvelgė į viršų, tada žemyn. Užsimerkė ir tyliai pasakė:
– Ačiū!
Jis šoko žemyn.
—
Įkyrus žadintuvas skambėjo taip garsiai, kad pakilęs iš miegų galėjai laisvai supainioti jį su pavojaus sirenomis. Sausis atsibudo visas šlapias nuo žaibiškai blėstančio košmaro. Kita vertus, ar tai košmaras? Tai tebuvo atpildas žmonijai už Žemei suteiktą skausmą. O tikrasis košmaras čia. Jie dar nesupranta, kas nutiks visai greitai. Vos už penkiasdešimt penkerių metų. Jie šypsosi ir teršia, teršia ir šypsosi. O Sausis, kaip ir ten, taip ir čia, neįsipaišo į jų pasaulį. Jis bando jiems pasakyti… o jie uždarė jį į psichiatrinę. Jie vadina jį kvailių pranašu.
Jis neagresyvus. Todėl jie jam davė pieštuką ir popieiraus, kurių jis prašė. Jis rašo kasdien. Rašo JAM, atsiprašinėdamas, kad nesugeba nieko pakeisti. Rašo JIEMS vis vildamasis, kad jie išgirs.
O juk jis žino, kad jis ne vienas kovoja. Tokių daug: jie renka kažkieno paliktas šiukšles, jie kviečia visus gyventi tvariau, jie protestuoja, jie kalba garsiai, bet… Ir čia Sausį nudiegė suvokimas. Neee, čia ne tai. Jie nekalti, kad gyvena apkurtę ir apakę.
– Ne tai mes darome. Tai yra, mes darome, ką galime. Bet čia sistema. Va kas kaltas. Sistema visada dirba taip, kad būtų naudinga. Ji taip buvo sukurta nuo pat pradžių – būti naudinga jos kūrėjams, tai yra, žmonėms. Ir ji pagauna tave, apsiveja savo čiuptuvais ir nepaleidžia. Net tau mirus ji tavęs nepaleidžia. Tu išmokytas būti jos vergu. Vos gimusiam tau įbruka į burną plastikinį buteliuką, silikoninį čiulptuką, priperka plastmasinių žaislų su mikroschemomis, kad tau būtų patogiau, linksmiau. Jie švenčia tavo krikštynas, tavo gimtadienį ir moko tave nuo pat mažų dienų vartoti, vartoti, vartoti. Vis daugiau, vis patogiau, vis išradingiau. Ir tu negali elgtis kitaip. Tu neturi pasirinkimo. Tu pasirenki mažiausią blogį iš dviejų, bet tu vien savo poreikiais skaudini visa, kas gyva. Tu vairuoji automobilį, perki parduotuvėje dailiai supakuotą į vienkartinius blizgučius maistą, tu kasmet keiti savo išmanųjį telefoną į naujesnį modelį, tu pakuoji dovanas į gražius popieriukus, geri kavą paskubomis iš vienkartinio puodelio, tu pili į skalbyklę nuodus, nuo kurių tavo rūbai pasidaro švarūs ir skaniai kvepia, tu purškiesi kvepalais, tu sergi ir perki vaistus, kurių gamybai vėl reikėjo teršti ir naikinti – tu visada palieki po savęs atliekų šleifą. Net kai miršti, tu nenustoji to daryti, nes tave įdeda į prabangų lakuotą karstą, aprengia stilingai, padažo, o tada tu arba dūmais išleki į orą, arba tyliai ramiai pūni po žeme, paleisdamas į aplinką visus tavyje ir aplink tave esančius nuodus. Kažkas iš to lobsta. Ir jie niekada neleis, kad tai pasikeistų. Nes tai bus nenaudinga, neneš pelno. Sistema dirba vardan savęs pačios. Ėsdama viską savo kelyje, pasisavindama viską. Ji storėja, pučiasi ir kaip sniego gniūžtė vis didėja, didėja ir ritasi, ritasi, įminkydama į save tokius, kaip tu – vartotojus. Va ką reikia griauti, keisti iš pamatų. Išmokyti žmones iš naujo matyti pasaulį, suprasti, kad ne jie čia svarbiausi. Kad jei imi, turi ir duoti, ir kad imti reikia tik tiek, kiek reikia, o ne tiek, kad kiti pavydėtų. Kad gyventi reikia su pagarba, nes mes čia tik svečiai. Mums niekas čia nepriklauso.
Sausis nutilo, supratęs, kad įsismarkavo ir jau kurį laiką dėsto savo mintis balsu. Tuoj vėl atbėgs ir pasiūlys jam vaistų…
“Visgi, – pagalvojo Sausis su siaubu, – reikia kruopštaus išvalymo. Ir jeigu neišeina išvalyti jų galvų, tai gal tebūnie ateina Vandenynas…” O kol jis ateis, daug tokių Sausių bandys sutramdyti tą baisią vartojimo mašiną, mokys žmones gyventi švariau. Reikia tik valyti jų mintis, kasdien, po mažą kruopelytę…
Jis paėmė pieštuką ir vėl pradėjo rašyti:
2020 liepos ….
***
Damien DUFOUR Photographie nuotrauka iš Unsplash