Lituanicon XXXV: FOLKLORAS

Eglė Žvirblienė „Rudimentinis“

Buvo pati popietė. Gulėjau dar nenupjautame, gerokai ūgtelėjusių žolių lauke ir stebėjau švelnų pienių pūkų sklendimą. Jaučiausi palaimintas, kad turiu darbą, kurio dėka karščiu ir dulkėmis permirkusiame mieste galiu uosti neištirtų ir garuojančių į paviršių žemės gelmių vėsą.

Likus kelioms minutėms iki pietų pertraukos pabaigos prie manęs prisistatė du policininkai ir paprašė eiti su jais. Vos spėjau nustebti, o tiedu įsikibo į mano parankes ir nusivedė į visiems gerai žinomą pastatą plieno sienomis. Kai įėjome vidun, išgirdau, kad durų vyriai sudžeržga lyg pažeisti sąnariai, o prieš akis išvydau ilgą, maždaug metro pločio koridorių. 

Atrodė, kad juo einame visą amžinybę. Žemos lubos slėgė, blausi šviesa ir švelnios garstyčių spalvos sienos priminė kažkada, vaikystėje, pro morgo langelį stebėtą operacinės patalpą. Tiedu policininkai lyg bijodami pasipriešinimo buvo atrėmę į mane savo pečius ir, vietoj to, kad savo svoriu slėgtų, kilstelėjo viršun. Galėjau jaustis nešamas dviejų man nepažįstamų angelų. Deja, jie nė kiek nepriminė saugios globojančių angelų paunksnės, nes atrodė panašūs į paprastus mulkius, kurių žvilgsnių tuštumoj tegali atsiskleisti tik primityvioji pasaulio pusė.

Kol ėjome tuo slogiu ir nieko gera nežadančiu koridoriumi, į mano vargšę galvą sugūžėjo visos apie šią vietą girdėtos  paskalos. Sklandė gandai, kad kūno kankinimai, vykstantys už šių sienų, yra ypač žiaurūs. Žmonės pasakojo, kad čia esi verčiamas gerti karštoj, į melasą panašioj masėj, ištirpintas beždžionių smegenis, kurios sukelia tokį baisų skausmą, kad nelieka nieko kito kaip iš nevilties kramtyti liežuvį. Dar jie kankina versdami gerti vandenį, kuris yra pašvinkusio balzgano numirėlių kraujo skonio. Tokiame vandenyje išgaištų visos gyvos būtybės. Sklandė siaubingi gandai, kad čia žmonės svilinami ugnimi, kankinami spengiančia tyla ir dvokiomis, kaip pats pragaras, votimis.

Kad ir kas vyko už plieninių sienų, pasaulis gyveno taikiai. Beveik visose šalyse demokratiją pakeitė monarchų vienvaldystė. Karaliai, išrinkti demokratiniu principu tenkino visuomenes, valdė sąžiningai ir visi, nejausdami fiziologinių poreikių trūkumo, buvo patenkinti. Tačiau mes bijojom. Mes tai tie, kurie tikėjo, kad yra apgauti. Mūsų negąsdino kūniškos kančios. Daug baisiau atrodė tapti programos “ Ateitis yra dabar” dalyviu. Ši programa žadėjo pasakišką, nerūpestingą gyvenimą, kuriame nereikia rūpintis savo ateitimi. Jei tik tampi jos nariu – gyvensi be baimės, grėsmės nuojautos, maloniai leisi laiką ir niekuo nesirūpinsi. Tačiau tokiems kaip aš kėlė šiurpą mintis apie tai, kad pasirinkęs kažkieno sukurtą ateitį atsižadi autentiškumo ir tikros laimės. Gi didžioji žmonijos dalis, be išlygų tikėjo tuo, ką skelbė karaliai. Ant namų sienų, didžiulių pakelių stendų, namuose, ant buitinių paviršių, rūbų etikečių, ištatuiruotų kūnų, kanalizacijos dangčių ir net ant apleistų antkapių puikavosi tokie žodžiai:

Ateitis yra dabar. Ateik ir pasiimk ją!

Tam, kad pasiimtum ateitį reikėjo atlikti vieną nereikšmingą veiksmą. Tiksliau, jis buvo pateiktas kaip itin paprastas, neatitraukiantis nuo kasdienybės darbų ir nieko nekainuojantis, beveik atsitiktinis. Turėjai išsižadėti savo sielos ir prieiga prie naujos ateities buvo tavo rankose. O jei kažkas norėjo žengti nežinomybės link ir susikurti unikalią ateitį, ilgainiui pradingdavo už plieninių karaliaus kalėjimo sienų. Už jų šiandien atsidūriau ir aš. 

Jei galvojat, kad šį suėmimą galėjo įtakoti kokia nors reikšminga ir revoliucinga pogrindinė veikla, klystat. Buvau paprastas miesto žolės pjovėjas. Vasarą pjaudavau žolę lauke, o žiemą atsirasdavo darbo milžiniškuose šiltnamių soduose, apšiltintuose karaliaus parkuose arba virš miesto kabančiose džiunglių terasose.

Staiga koridorius baigėsi ir prieš mus atsivėrė tikra karališka menė. Pačiame menės centre, balta oda aptrauktame minkštame fotelyje sėdėjo maždaug penkiasdešimties metų žmogelis. Nors jo veide nesimatė gilių patirties raukšlių, tačiau jaunatviškumo požymiai seniai buvo išgaravę. Be abejonės, kad fotelyje sėdėjo pats karalius, kurio išvaizda tarnai rūpinosi taip, kad susiraukšlėjusio senio įvaizdis jam negrėsė dar pusšimtį metų. Bet jo žvilgsnis atrodė pavargęs ir tuščias. Rankos mostu liepė asitraukti mane atvedusiems sargybiniams, o patį pakvietė prieiti.

– Atsakyk negalvojęs: kietai virtas kiaušinis ar skystai?

Virtų kiaušinių nemėgau visai, o, kai juos valgydavo kiti – dvigubai tiek. Nepatiko nei jų kvapas, nei netolygus ovalas, neturintis nė vieno taško, kuris galėtų sudaryti kampą. Mane erzino neturinčios kampų figūros.

– Kietai. Taip kietai, kad net trynys pamėlęs, – leptelėjau tik todėl, kad netylėčiau.

Karalius atsiduso ir nusišypsojo:

– O tu man patinki, – užmerkė savo pavargusias akis, o tada per visą menę nuaidėjo riksmas:

– Kietai virtą kiaušinį. Iki mėlynumo!

Nežinia kam sušukęs įsakymą liepė man sėstis ant marmurinių menės grindų. Pajutau kaip pro linines darbininko kelnes į mano didžiuosius sėdmenų raumenis skverbiasi šaltis. Nejučia šią vėsą prilyginau minkštam dirvožemio gaivumui ir pajutau nepasotinamą gamtos ilgesį.

– Matau, kad esi pratęs prie nepatogumų.

– Gyvenimas dažnai nepatogus reikalas, – žinojau, kad vis tiek reiks apginti savo poziciją, todėl nutariau atsakinėti drąsiai.

– Primink, kas toks būsi?

– Mešachas. Mūsų miesto žolės pjovėjas.

– O tavo pozicija?

Jau žiojausi, bet karalius suskubo pats atsakyti į savo klausimą:

– Nors ir taip aišku. Rudimentinė.

– Taip.

Visi žinojome, kad pagrindiniu rudimentiniu organu tapo siela. Pasirinkusiems karaliaus pasiūlytą ateitį ji tapo nereikalinga. Nors ir neoficialiai, bet buvome skirstomi į besielius ir rudimentinius. Tačiau manęs toks skirstymas nė kiek nežeidė. Greičiau, atvirkščiai. Tylomis didžiavausi tuo, kad vis dar tebetikiu sielos amžinybe, laisva žmogaus valia ir drąsa gyventi siekiant savo tikslų. 

Neįsivaizdavau kaip vyksta savęs atsižadėjimo ceremonija, bet buvau įsitikinęs, kad karalius gudraus ir mėgins užburti vaizduotę masinančiais pažadais arba žais žmogiškuoju nesaugumo jausmo faktoriumi. Tačiau jis tik pakėlė savo rafinuotomis garbanėlėmis papuoštą galvą, o iš jo žvilgsnio išsiskleidė į menės orą garuojanti pasibaisėtina tuštuma. Akys pasidarė panašios į dvi, aplink maisto likučius zujančias ir niekaip nenustygstančias vietoje drozofilas. Jis išsižiojo ir pažvelgė į mane taip, lyg būčiau perregimas besielis stiklo lakštas. Tada įsistebeilijo į mažytę dėmę ant fotelio atkaltės ir pradėjo spiegti lyg gimdymo skausmų apimta aikštinga moteris. Ir ne tik. Pamaniau, kad karalių ištiko apopleksija – mažytė jo didelio pasaulio pabaiga, o gal ir pats didysis žmogaus dvasios išsiveržimas iš kūniško karkaso. Tačiau visos šios konvulsijos baigėsi taip pat nenatūraliai ir greitai, kaip ir prasidėjo.

Nė nepastebėjau kaip pašokau ant kojų ir pribėgęs čiupau karalių į glėbį. Nors jis nesipriešino jutau kaip pašėlusiai daužosi jo širdis, o pats mėgina drebančiomis rankomis pasitaisyti nuo prakaito drėgnas plaukų garbanėles.

– Ačiū, – pratarė.

– Kas čia…buvo?

– Pasekmės, – jo žvilgsnio dykra prisipildė šiluma ir švelnumu, – pavojingos „Ateitis yra dabar „ programos pasekmės. Mums nepavyko. Tiesiog, nepavyko. Mešachai, tik tu, tik tokie kaip tu gali mums padėti. 

Ir karalius atskleidė nenusisekusio pasaulinio projekto detales. Nepavyko niekam. Ateities plano į žmonių sąmonę įdiegimas tapo pasaulinio masto krachu, pačiu nevykėliškiausiu ir labiausiai pražūtingu sumanymu. Visi pradėjo eiti iš proto. Dėl genetinių DNR sanklodų karaliai buvo atspariausi tiek psichiškai, tiek fiziologiškai, o kitus, išdrįsusius savęs atsižadėti, reikėjo masiškai užmigdyti.  

– Mešachai, turėjai pastebėti ištuštėjusį miestą.

– Taip, bet…, – kalbėti toliau man neleido. O būčiau pasakęs, tikrai būčiau. Juk, kai mane suėmė, buvo pati popietė. Laikas, kai ištuštėja ne tik darbovietės, bet ir gatvės.

– Jokių bet. Dabar turi gelbėti pasaulį. Turi gelbėti tuos, kurie apsiriko. Privalai išgelbėti mane! Esu tavo karalius ir amžinas tarnas, jei panaudosi visą savo skaidrios ir nesugadintos sielos taurumą šiam geram darbui. Juk tokių kaip tu paskirtis – gelbėti ir padėti. Dabar, – tęsė karalius, – užvalgysi, pasistiprinsi ir sunaikinsi visą „ Ateitis yra dabar“ įrangą. Tik tokie kaip tu tai gali padaryti. Aš… neišdrįsiu, – tą „ neišdrįsiu“ karalius leptelėjo kažkaip atsainiai, tarsi, pats nesuvoktų ką tai reiškia.

Nors ir nespėjau atsigauti po ką tik matytos beprotiškos scenelės, pro mano ausis nepraslydo pataikūniška tuščiažodžiavimo trelė. Trumpam pamaniau, kad jis taip kalba dėl prarastos vilties ir vidinės atsakingo asmens desperacijos. Tačiau čia kažkas buvo ne taip. Per daug dramos ir netikrumo, per daug teisingų žodžių žmoguje, kuris leidžia sau nesiraukšlėti ir priiminėja sprendimus, sėdėdamas odiniame fotelyje. Ir tik tada, kai į menę, ant auksinių karučių įvežė porcelianinės lėkštutės  padėtą kiaušinį, aš pradėjau kažką suprasti.

Karalius padavė kiaušinį ir rodomuoju pirštu prispaudęs lūpas sušnabždėjo:

– O dabar pasistiprink prieš užduotį ir pasimelsk. Juk rud…juk tokie kaip jūs meldžiatės, tiesa? Prieš valgydami?

– Taip, dažniausiai taip.

– Labai gerai. Gerbiu. Keliu karūną. Tik prašau šiais žodžiais. Karališkais. Karaliaus rūmuose mes meldžiamės tik taip: „ Apụghị m mkpụrụ obi“.

Nežinau kokią nematomą karūną jis kėlė, tačiau kalba, kuria paprašė pasimelst, nepriminė nė vienos iki šiol girdėtos. Ji galėjo priklausyti senosioms užmirštų epochų kalboms, o galėjo būti ir smalsaus tyrinėtojo nugirsta kokioje piktųjų dvasių buveinėje ir užrašyta kaip prakeiksmas. Nors nesupratau jos reikšmės, tačiau nebuvo abejonių, kad šie žodžiai reiškia išsižadėjimą. Jei aš juos pasakysiu, apgaulės būdu man įdiegs „ Ateitis yra dabar“ programą ir nė neparagavęs kiaušinio būsiu išspirtas iš rūmų kaip daugiau nekeliantis pavojaus pilietis.

– Na? – karalius nekantravo ir jo rūsčiu sublizgusiose akyse pamačiau įtarimą. Ir tuo metu į mano širdį sugrįžo tvirtas apsisprendimas, o su juo ir neįprasta tokiai situacijai ramybė. 

Aš paėmiau kiaušinį, bukuoju galu stuktelėjau jį į savo kaktą ir lupdamas suskilinėjusius ir trupančius lyg laikinumo simboliai lukštus, ištariau : „ Palaimink, Viešpatie“. O tada, susigrūdau visą kiaušinį į savo pasmerktą mirti burną. Nereikėjo daug laiko, kad karalius suprastų, jog iš burnos sklindantis čiaumojimas ir yra mano galutinis atsakymas. 

Jis nenustebo, net nenusivylė. Matyt, buvo pratęs prie tokių kaip aš, kurie pasipriešina jų kurtai ateičiai ir lieka ištikimi savo rudimentiniams siekiams. Neabejotinai po plaukų garbanėlėmis paslėptame žvilgsnyje išskaičiau vien neapykantą ir panieką. 

Mane nuvedė į pragaru dvokiančią kankinimų kamerą, kurios grindys buvo nuklotos pjuvenomis, o iš sienų kyšojo vandens latakai, pro kuriuos sunkėsi dvėseliena dvokiantis vanduo. Prisiminiau apkalbas apie šiame pastate slypinčius kankinimų kambarius. Jau nebemaniau, kad tai vien smalsuolių tauškalai – už sienų sklido aimanos, nevilties šauksmai ir pratisas kankinių baubimas. 

Vandens kvapas mano kameroje tikrai buvo bjaurus, tačiau kapsinčius iš latakų lašus sugerdavo medžiu kvepiančios pjuvenos. Tik po kurio laiko supratau, kad jie mane kankins ne rafinuotais beprotybės įrankiais ir bjauriuoju pragaro kvapu, o vien nežinomybe ir laukimu. Tačiau čia buvo jų klaida, nes ateities vergai nesuprato, jog tokie kaip mes, nežinomybėje randame viltį, o iš laukimo semiamės jėgų. Žinojau, kad greitu laiku, nuo alkio ir troškulio vis dažniau panirsiu į alpulį, tarsi, iš aukštai, regėsiu ant pjuvenų sukniubusį savo kūną ir sklęsdamas virš dvokiančių vandens latakų prisiminsiu pievas, gėlių kvapą ir švelnų pienių pūkų kutenimą. O tokioj būsenoje labai greitai tapsiu tuo, ko neatsižadėjau ir  būsiu ten, kur neegzistuoja ateitis, o dabarčiai užtenka tik savęs pačios.

***

Wolfgang Hasselmann nuotrauka iš Unsplash