Radvilė Musteikytė „Jaunikis su silverine nosimi“

Papasakosiu jums nutikimą apie baimę, išpuikimą, kvailažodžiavimą ir vienos mažytės planetos likimą. Gyvavo tokia trimatė silikatinė planeta, vadinama Jordu, plūduriuojanti tolimosios Žiemos tako galaktikos Oriono diržo struolėje. Gyvybinės formos ten buvo anglinės, kai kuriais biologiniais bei fiziologiniais aspektais panašios į mūsų rasę. Spėju, kad visa tai, ką dabar papasakosiu, nutiko apie 3000 metus pagal vietinį skaičiavimą, taigi Sennuvapna artusendo pabaigoje pagal mūsiškį. Jordas neseniai buvo įstojęs į Džiaugsmo priekalo tarpgalaktinę sąjungą ir ieškojo būdų, kaip gerinti tarpplanetinius sąntykius su kitomis panašios rūšies gyvybines formas nešančiomis planetomis, kurti bei glaudinti bendradarbiavimo ryšius ir stiprinti Jordo poziciją tarpgalaktinėje sąjungoje. Planetos konungas su patarėjais buvo nusprendę, jog lengviausias ir greičiausias būdas tai padaryti būtų sufriguoti vietinio konungo palikuonį su kitos, galingesnės planetos konungo palikuoniu, kaip Jorde buvo sakoma – tarpplanetinė santuoka.

Jordo konungas turėjo tik vieną jauną moteriškos lyties palikuonę – mergaitę, ir ieškojo jai vyriškos giminės porininko. Konungo palikuonė atitiko visus rasės reikalavimus ir buvo laikoma aukščiausios klasės rasės atstove, taigi tiek Jorde, tiek kitose panašiose planetose norinčiųjų friguotis netrūko. Iš toli ir iš arti plaukė kandidatai tarpplanetiniais skepais ir skrido kosminėmis lėkštėmis, tačiau, kaip man buvo papasakota, mergaitė pirkion jų nevadino, už skobnių nesodino nė žaliu vynu negirdė. Vienas jai rodėsi per aukštas, kitas – pernelyg mėlynas, trečias – triakis, ketvirtas – su gumbu kaktoje, penktas – plikis ilgapirštis, o šeštas – tiesiog nevėkšla. Visus ji ant juoko laikė, visus pasiūlymus atmetė, konungo diplomatiniai planai jai buvo nė motais. Rūpėjo jai vien kosminėmis lėkštėmis lakstyti, drauges kitose planetose lankyti. Išpaikinta buvo ir dar šaipūnė, galvojo tik apie save ir apie Jorde paplitusią abstrakčią idėją, vadintą laime. Laimė, jūsų žiniai, šiek tiek primena prieš daugelį artusendų mūsų vidgalaktinėje sąjungoje vyravusį konceptą, vadintą lycka.

Jordo konungas nerimavo ir palikuonės vis klausinėjo, kodėl ši mėčiojasi, ko aikštijas, kodėl joks vyras jai neįtinka, norėjo žinoti, kokio porininko jos kraują varantis raumuo geidžiąs. Vienąsyk,  šaipydamasi iš tėvo nerimo, palikuonė pareiškė, jog ji friguosis tik su konungu, turinčiu jos rasei nebūdingą atributą – silverinę pradinę deguonies įsisavinimo proceso takų dalį – nosį. 

Kur buvęs, kur nebuvęs žvilgančiu tarpgalaktiniu skepu atplaukė jaunas vyriškos giminės konungas, savo išvaizda primenantis Jordo gyventojus ir taip pat atitinkantis aukščiausius rasės standartus, tačiau – netikėtai – turintis tą mergaitės pageidautą silverinę nosį. Visokio plauko ateivių Jorde jie jau buvo regėję, tačiau tokio panašaus į juos pačius – niekad. Paklaustas, iš kokios planetos kandidatas atvykęs, jis atsakė taip:

– Mano gryčios kaip seklyčios, su krištolo langais, su aukso stogais. Ir giminėlės aš neprastos: motinėlė, brolelis, seselė – visi su silverinėmis nosimis.

Reiškė tai turtus ir gerą gyvenimą, ir Jordo konungui, žinoma, skambėjo patraukliai, juolab kad šios planetos gyvybinės formos buvo pagarsėjusios godumu. Jaunikis silverine nosimi nė neklausė mergaitės sutikimo, tik pareiškė, jog ji pageidavo būtent tokio rasės atstovo ir štai jis čia. Jordo konungas skubos tvarka suderino visą procedūrą ir liepė savo palikuonei sėsti į jaunikaičio tarpgalaktinį skepą. Prisijuokavo šaipūnė, rimtai į savo žodžius nežiūrėjo, o dabar štai reikia su tokiu paslaptingu jaunikaičiu tvirtinti tarpplanetinę santuoką, namus palikti, į tolimą galaktiką keliauti. Baugu buvo, tačiau jos būta išdidžios beigi garbingos, tad ji nė žodžio prieš netarusi susikrovė į skepą savo mantą ir su nauju vyru nušvilpė kosmoso platybėmis. 

Bekeliaujant ėmė blyksėti įspėjamosios šviesos, skepo greitis sulėtėjo. Priešais bolavo seniai nebegyvenama silikatinė Žiemos tako galaktikos planeta. Jaunikis silverine nosimi pasiteiravo Jordo mergaitės, ar ši nebijanti, tačiau ji atsakė, jog gavusi tokį rūšies atstovą, kokio pageidavusi, taigi jai nėra ko bijoti. Savo nebaimės ir pasitikėjimo įrodymui jaunikis pareikalavo išjungti dilginantį kosminėms kelionėms skirto kostiumo apsauginį skydą. Tada, kaip ir dabar, pavojinga buvo be apsaugų keliauti, tačiau draugystei įtvirtinti jaunamartė sutiko nuleisti pirmąjį skydą. Tą pačią akimirką skepas vėl išjudėjo ir nuzvimbė viršum planetų, galaktinių ūkų, laviruodamas tarp klajojančių meteroidų ir už savęs palikdamas ištisas galaktikas.

Netikėtai jie sustojo prie antros gyvybės nebenešančios silikatinės planetos. Žvelgė mergaitė į sieruotus debesis, plaikstomus uraganinių vėjų, į kraujuojančius katerius, į apledėjusiusį planetos palydovą, o tuo tarpu jaunasis konungas uždavė jai tą patį klausimą, atitinkamai, kaip nebaimės įrodymą pareikalaudamas nusiimti kosminių kelionų kostiumo apsaugas. Jau baisu jai darėsi, bet žodžio netarusi pakluso, o konungas jos aprėdą ir veikiai skepas vėl pajudėjo.

Po kurio laiko skepas vėl ėmė lėtėti ir jie prisklendė prie trečiosios silikatinės planetos. Minėtasis klausimas vėlei nuaidėjo kosminio skepo denyje. Mergaitė turėjo visiškai išsinerti iš savo kostiumo. Ji, žinoma, dvejojo, nenorėjo likti visiškai pažeidžiama, bet nenorėjo ir baile pasirodyti, o be to, neturėjo jokios išeities, tai beliko paklausyti. Kai tai buvo padaryta, konungas silverine nosimi jos kostiumą išmetė per skepo bortą. Paliko mergaitė su kukliu medžiaginiu jordietišku aprėdu.

Visi varikliai staiga užgęso. Jaunasis konungas pradėjo ruošti vieną iš mažųjų judrių skepelių, skirtų tyrinėjimams – leisis į planetą. Tuomet taip tarė jis savo naujai žmonai:

– Tu palūkėk manęs karietoje, aš baisiai išalkau, gal rasiu ko valgyti.

Susigūžusi skepo kampe mergaitė laukė tris Jordo valandas. Baugu buvo vienai, tad nusprendė pasiruošti antrą skepelį ir nerti į planetą paieškoti konungo. Suvedė tuos pačius vietos nustatymus, kaip matė darant naujajį vyrą ir išplaukė. Leidosi ilgai. Kuo arčiau žemės sklendė, tuo baisiau negyvoji planeta atrodė – vien išdžiūvusios druskingos dykros, kur kadaise matyt tyvuliavo vanduo, kokčiai gelsva suskeldėjusi žemė, tamsios, sumušimus primenančios duobės. Priartėjusi prie suskeldėjusios plokštumos pastebėjo mėluojantį konungo skepelio apsauginį skydą. Šalimais nutūpdė antrajį skepą, ir, apsivilkusi planetų tyrinėjimo kostiumą, išlipo. Visur telkšojo bjauriai žalsvos neaiškios kilmės glitėsių balos. Eiti buvo sunku nepaisant gravitacijos reguliuočių. Mergaitė jautėsi taip, tarsi nuo planetos atmosferos jai būtų bloga, nors tai, žinoma, buvo neįmanoma – ją juk saugojo tyrinėjimo kostiumas. Tolumoje ji pastebėjo žalsvuojančius pėdsakus. Tie pėdsakai vedė link plačios daubos. Priėjusi daubos kraštą mergaitė pažvelgė gilyn.

Daubos viduryje, apgobta gabenamu apsauginiu gaubtu gumšojo nedidukė sudužusi kosminė lėkštė, o prie tos lėkštės – žiūri – jos vyras išsitraukęs numirėlį graužia.

Bėgo atgal į savo skepelį mergaitė, net žemė iš po apatinių galūnių slydo. Parskrido paskubom atgal į tarpgalaktinį skepą, nusimetė tyrinėjimų kostiumą, susigūžė tam pačiam kampe, laukė. Dar po poros valandų parsiradęs konungas nužvelgė ją ir taip užklausė:

– Ko taip drebi, žmonele? Gal jau bijai?

Ši atsakiusi, kad jai nėra ko bijoti, tačiau esą skepo vidaus klimato nustatymai prastai sureguliuoti ir temperatūra nebuvo tinkama – jos rasei per žema. Įjungė variklius jaunasis konungas, turbinoms iš nasrų pliūptelėjo melsvos liepsnos. Vėl pasileido jie per kosmoso platybes, pro zvimbiančius meteroidus, planetų sistemas, ištisas galaktikas, kolei priplaukė oranžiniai žioruojančią silikatinę planetą su trim palydovais. Pro žalius debesų tumulus mergaitė įžiūrėjo juodos žemės plotus ir silverinius vandenis. Jaunikis nė nepristabdęs kirto planetos atmosferą ir po minutėlės buvo matyti kur ne kur nelyg votys pūpsantys milžiniški stacionarūs stiklo gaubtai, po kuriais veikiausiai gyvavo miestai. Konungo skepas paniro po vienu iš tų gaubtų taip, tarsi jo nė nebūtų buvę.

---

– Ar patinka tau mano rūmai su aukso stogais, su krištolo langais?

Taip teiravosi konungas, Jordo mergaitės naujasis vyras, jiems prisišvartavus skepą apačioje gaubto sienos. Priešais, apsuptas šaltų pilkų uolų ir smirdančių deguto pelkių stypsojo išvarpytas juodas statinys, apvaliomis atviromis ertmėmis piktai žvelgiantis į atvykėlę. Mergaitei tas atšiaurus statinys pasirodė kraupus, bet ji, žinoma, atsakė, kad jei jos vyrui tinkami šie rūmai, tai ir jai tiksią.

Be poilsio ir be pagalbos triūsė jaunamartė į nurodytą statinio ertmę gabendama savo mantą. Išsikrovusi daiktus, smėlį iš tos savo olos iššlavusi, žvelgė ji į šleikštų oranžinį dangų ir su ilgesiu prisiminė namus.

Iškiūtino mergaitė iš niūriojo statinio ir nuėjo apžiūrėti apsauginio gaubto sienos. Už žaižaruojančio stiklo, kiek tik jos regos organai siekė, plytėjo juoduojanti dykra ir veržliai burbuliavo gyvsidabrio ežeras.

Vyras nuo atvykimo nesirodė, o jokios kitos gyvybės formos ji nesutiko. Tik danguje ryškėjant trims planetos palydovams mergaitės oloje pasirodė keista apsimūturiavusi figūra su kyšančia silverine nosimi, ir pasakė šitaip:

– Ar jau apsipratai mūsų namuose, martele, ar tau čia patinka?

Iš šio specifinio kreipinio mergaitė suprato, jog čia turbūt būsianti jos naujojo vyro motina, tad kuo mandagiausiai atsakė:

– Patiktų man, anytėle, tik savo vyro bijau.

– O ko tau jo bijoti?

– Skridom pro negyvas planetas, ir aš mačiau, kaip jis numirėlį ėdė.

Nusisuko figūra ir išėjo, daugiau nė žodžio netarusi. Jaunamartei tai, žinoma, pasirodė kiek keista, o be to visiškai ne pagal Jorde galiojančius papročius, tačiau viskas jai ten buvo neįprasta ir keista, tad nesuko galvos.

Netrukus į jos olą įsklendė antra figūra, visa taip apsivyturiavusi, kad tik silverinė nosis kyšo. Prabilo į ją taip:

– Ar gera tau mūsų namuose, brolienėle, ar vyras, mano brolis, tau patinka?

– Namuose apsibuvau, dieverėli, tik vyras man baisus – numirėlį ėdė.

Šoko iš olos aukštoji figūra, net žemė sudrebėjo, o netrukus pro galinę landą smulkiu žingsneliu įtipeno dar viena tamsi figūra, visa apsisiausčius, tik silverinė nosis kyšo.

– Ar gera tau mūsų namuos, brolienėle, ar vyras tau patinka?

– Gera man būtų jūsų namuose, mošele, tik vyro bijau – jis numirėlius ėda.

– Aš ir tave suėsiu! – suspigo figūra, nusisiautė aprėdus ir pamatė mergaitė savo vyrą, konungą su silverine nosimi. Jis sugriebė ją, parvertė ant žemės, nuplėšė jos jordietišką aprėdą ir jau ims ją smaugti, tik per vėlai pastebėjo, jog mergaitė nešiojo Jorde paplitusį senovinį simbolį, pagamintą iš silverio. Vos konungas prie jo prisilietė, nuvilnijusi ištirpo holograma ir mergaitė pamatė tikrąjį savo vyro pavidalą – tai buvo viena tų parazitinių gyvybės formų: ilgos baltos siurbtukais pasibaigiančios galūnės, tįstančios iš gleivėmis padengto nariuoto kūno, jokių regos organų nerasta, tik vingriojo kūno pabaigoje – plati šeriuota ertmė.

Apstulbęs iš netikėtumo parazitas sustingo, o tuo tarpu mergaitė suklikusi išsirangė iš slidžių jo gniaužtų ir išsirideno iš olos. Žnektelėjo ant mikšto smėlio, tad jos galūnės ir kitos kūno dalys liko sveikos. Klupinėdama ji bėgo iki skepo ir, skubiai pakilusi, už savęs paliko akytają kalvą bei įtūžusio parazito konungo cypimą. Aplink ją virpėjo ir bangavo nykstančios hologramos, susproginėjo tariamųjų miestų apsauginiai gaubtai ir ji, kildama į kosmosą, suprato, jog viešėjo nuodingoje negyvenamoje planetoje.

Galite įspėti, kas jos laukė keliaujant namo – be jų rasei, kaip ir mūsų, būtinų maisto atsargų, be namų planetos koordinačių, netgi be kelioninio kostiumo, kurį jos vyras silverine nosimi išardė ir išmetė pro skepo bortą. Graužė mergaitė save, kad taip kvailai su savo žodžiais elgėsi. Prisiminė namus, prisiminė savo nerūpestingas jaunystės dienas, apmąstė tą laimės pilną ateitį, kurią maža būdama sau įsivaizdavo. O štai kokia nevykusi ta jos ateitis buvo iš tikrųjų.

Taip ir dreifavo ji po kosmosą be krypties ir be jėgų. Galiausiai, jai praradus sąmonę, į skepą atsitrenkė meteroidas. Skepas sprogo, ir mergaitė, žinoma, sprogo su juo, o nuolaužos nuskendo kosmoso platybėse.

Po daugelio artusendų, vienos savo tarpgalaktinių kelionių metu, aš – plačiųjų kosmoso horizontų, erdvės ir laiko tyrinėtojas, klausytojas ir pasakorius Muninas, kosmose plūduriuojantį aptikau mergaitės nešiotajį silverinį simbolį. Jis man ir papasakojo šį nutikimą, kurį štai dabar turėjau garbės perpasakoti. Jums, kaip ir man, tikriausiai įdomu kas nutiko Jordui. Panaršęs targalaktiniuose archyvuose aptikau Džiaugsmo priekalo tarpgalaktinės sąjungos konsulo pranešimą, teigiantį, kad Jordas buvo sunaikintas kovinės tarpgalaktinių skepų brigados, pilnos klajojančių parazitų. Visi Jordo gyventojai buvo suėsti, o planeta išsprogdinta ir išdžiovinta.

Pats buvau nukeliavęs patikrinti, kaip Jordas dabar atrodo: palikę tik smėlis, druska ir glitėsių balos.

__________________________

Gunnar Creutz nuotrauka