Lituanicon XXXII: DraKonas
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

01. Giedrius Abugelis „Pasiuntinys“

Kažkoks svetimas žmogus įžengė į kaimą. Pirmiausiai jį pamatė, o tiksliau – išgirdo, trys berniukai, kurie žaidė atsitūpę smėlyje, šalia plačios pagrindinės kaimo gatvės. Jų dėmesį atkreipė svetimšalio medinė lazda, taukšinti į akmenimis išklotą grindinį ir visi kaip vienas pakėlė galvas, kad atidžiai apžiūrėtų „įsibrovėlį“. 

Tai buvo pagyvenęs pavargusio veido vyriškis su gobtuvu ant galvos, matyt, taip jis bandė slėptis nuo kepinančios saulės. Jo drabužiai buvo papilkėję nuo nusidėvėjimo, bet dar neapdriskę. Audinių raštai atrodė kaip tie, kuriais dabinasi žmonės gyvenantys rytinių kraštų kaimuose. O svetimšalio medinė lazda, atrodė patyrusi ne tik ilgas keliones, bet ir keletą susidūrimų su vilkais ir pakelės plėšikais.

Vaikai staiga susigūžė ir pradėjo tarp savęs šnabždėtis: „Drakonų kerėtojas“, „Tai drakonų kerėtojas“. Visi yra girdėję istorijas apie jį, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai jį matė gyvai, vos už kelių žingsnių.

Svetimšalis žvilgtelėjo į vaikus ir tarsi norėjo kažko klausti, bet sudvejojęs praėjo pro šalį. Turbūt, nusprendė paieškoti labiau subrendusios publikos. Ilgai ieškoti nereikėjo, nes čia pat už kampo, jis sutiko moterį, kuri šlavė dulkes nuo laiptų vedančių į namus.

– Laba diena, gerbiamoji, – pasisveikino nepažįstamasis ir nelaukdamas atsakymo paklausė: – Gal galėtumėte pasakyti, kaip man rasti kaimo seniūną?

Moteris sutriko užklupta netikėtumo (mat svetimų žmonių kaime pasitaiko retai), nužvelgė vyriškį nuo galvos iki kojų ir ramiai atsakė:

– Žinoma, bet ar galiu paklausti kokiu reikalu?

Vietoje to, kad iš karto atsakytų į klausimą, vyriškis suintrigavo ją dar labiau:

– Palydėkite mane iki seniūno ir jūs viską sužinosite iš pirmų lūpų. Šiaip ar taip, tai liečia ir jus. Vedina smalsumo, moteris padėjo šluotą į šalį ir ėmėsi vykdyti svetimšalio prašymą.

Pora ėjo pagrindine gatve, o juos lydėjo kitų kaimo gyventojų žvilgsniai. Pribėgę keletas smalsuolių klausė kas vyksta, tačiau paslaptingajam vyriškiui paaiškinus, kad viską sužinos būdami pas seniūną, jie taip pat prisijungė prie eisenos. Netrukus, jau visas būrys žmonių žengė pro seniūno trobos slenkstį. 

Nepažįstamasis pirmasis įžengė į kambarį ir tolimiausiame kampe pamatė stalą už kurio sėdėjo vaikas su atversta knyga, o šalia jo palinkęs žilabarzdis senukas rūkė pypkę. Svetimšalis suprato, kad tai ir yra kaimo seniūnas, tad nusilenkė, norėdamas ne tik pasisveikinti, bet ir išreikšti pagarbą jo statusui.

– Gerbiamasis, – pradėjo nepažįstamasis, – nežinau kokiais dievais jūs tikite šiame krašte, bet jie atsiuntė jums mane kaip išbandymą.

Seniūno akys susiaurėjo išduodamos įtarumą, tačiau jis nepasakė nė žodžio ir laukė, kuo gi toliau nustebins svetimšalis.

– Aš atėjau, – tęsė jis, – paprašyti aukos. Noriu, kad jūsų kaimas paaukotų man 3 karves arba 20 avių. Kitu atveju, kaimo laukia baisi lemtis. Tam jūs turite 3 dienas.

Visi žmonės, kurie atėjo lydėdami svetimšalį, pradėjo šnabždėtis tarpusavyje, vėliau šnabždesys peraugo į tvirtus balsus, o tada jau pasigirdo ir nepasitenkinimo šūksniai: „Kas jis toks?! Kaip jis drįsta čia pasirodyti ir dar su tokiais reikalavimais?! Išvykime jį lauk!“. Pasigirdo net raginimų aplamdyti jam šonus. Svetimšalis matė, kad atmosfera kaista, bet nė kiek nesutriko:

– Aš puikiai suprantu jūsų nepasitenkinimą. Esu šimtus kartų girdėjęs tuos pačius argumentus. Tačiau meldžiu, jūsų pačių labui, paaukokit tas tris karves. Tai maža kaina palyginus su tuo, kas laukia, jei to nepadarysite.

Kaimo seniūnas tylėjo. Jis atidžiai žiūrėjo į rimtas svetimšalio akis ir matė tai, ko nepastebėjo kiti. Tada ramiai pasuko galvą į stambų vyriškį, kuris stovėjo už svetimšalio nugaros ir tarė:

– Loky, –(taip jį vadino visi kaimo gyventojai), – tu esi labiausiai klestintis kaimo ūkininkas, turintis daugiausiai žemės ir galvijų. Atiduok 3 karves šiam žmogui, o vėliau kaimas surinks pinigus ir padengs tau nuostolius. 

Lokiui šis pasiūlymas nepatiko. Jis ne tik neteks 3 karvių, bet, greičiausiai, už jas nebus pilnai atlyginta, kaip žadėjo seniūnas, nes dauguma kaimo gyventojų nebuvo tokie pasiturintys, kad galėtų mokėti už svetimus gyvulius. Tad turėdamas karštą būdą, dar bandė paprieštarauti:

– Seniūne, kodėl manai, kad šis elgeta tiesiog nesiekia pasipelnyti? Kas jam trukdo nukeliauti į gretimą kaimą ir paprasčiausiai parduoti tuos gyvulius?

– Ar tu negirdėjęs istorijų apie tai, kas atsitinka su kaimais, kurie pasipriešina drakonų kerėtojui? – netekęs kantrybės paklausė seniūnas.

Tačiau Lokys nepasidavė:

– Tai tik istorijos vaikams gąsdinti!

Seniūnas suraukė antakius, atsistojo, abejomis rankomis įsirėmė į stalą ir išrėžė Lokiui į akis:

– O ką, jei tai nėra tik istorijos? Mes negalime rizikuoti. Daryk, kaip tau liepta.

Lokys dar norėjo kažką sakyti, tačiau suprato, kad tai beprasmiška. Atsisuko į svetimšalį ir iškošė pro dantis:

– Gausi savo karves rytoj.

Žmonės pradėjo skirstytis kas sau, seniūnas sėsdamas atgal į savo vietą vėl įsikando pypkę, o svetimšalis nusilenkė ir iš trobos išėjo paskutinis.

Nepažįstamasis žinojo, kad kaime draugų tikrai neras ir nakvynės įsiprašyti nepavyks. Todėl nusprendė susirasti medį už kaimo ribų ir po juo pernakvoti, kaip tai yra daręs jau daugybę kartų.

Lauke jau temo, o Lokys smuklėje prie ketvirto bokalo alaus liejo širdį savo sėbrams:

– Tu dirbi dirbi visą gyvenimą, o čia ateina kažkoks elgeta, atsiprašant, ir reikalauja tavo turto dalies! Ir dar už nieką! Už ačiū!

– Bet juk jis drakonų kerėtojas, – bandė įsiterpti vienas iš sėbrų.

– Nors tu nepradėk, ka, – menkinančiu balsu atsakė jam Lokys. – Joks jis drakonų kerėtojas. Elgeta ir tiek! Reikėtų jį pamokyti, kad daugiau nedrįstų vaikščioti po kaimus apiplėšinėdamas dorus žmones.

– Ką siūlai? – paklausė kitas draugas.

– Ką ką… – surietė kumštį Lokys, – einam ir perskaičiuojam tam šmikiui šonkaulius. 

Kalbant apie kvailumą, jo tikrai netrūksta dideliame alaus kiekyje. Tad 3 girti bičiuliai svirduliuodami atsikėlė nuo stalo, išvirto pro smuklės duris ir patraukė ieškoti svetimšalio. O jį rasti nebuvo sunku, nes už kaimo ribų matėsi žiburėlis, kurį skleidė kurenamas svetimšalio laužas.

Drakonų kerėtojas miegojo atsirėmęs į medį. Jis buvo toks pavargęs nuo klajonių, kad nė neišgirdo besiartinančių vyrų. Tik pajutęs smūgį į koją, jis instinktyviai puolė prie lazdos, kurią buvo pasidėjęs šalia, tačiau šį kartą jos ten neberado…

– Ar šito ieškai, drakonų kerėtojau? – pašaipiu balsu paklausė Lokys, rankose laikydamas lazdą.

– Prašau, vyrai, susimildami…

Svetimšalis nespėjo užbaigti sakinio, kaip Lokys užsimojęs tvojo lazdos šeimininkui į pilvą. Kol žmogelis susirietęs ant žemės bandė atgauti kvapą, Lokys liejo savo įniršį:

– Kur tavo drakonai, prakeiktas kerėtojau?! Manaisi galįs ateiti pas mus su gąsdinimais ir apkvailinęs visą gyvenvietę pasitraukti su laimikiu?! Aš tave pamokysiu, velnio išpera!

Lokys vėl smogė lazda susirietusiam žmogui per nugarą. Lokio sėbrai nieko nedarė, tiesiog stovėjo šalia ir stebėjo „spektaklį“.

Svetimšalis nujautė, kad geruoju tai nesibaigs, todėl iš paskutinių jėgų bandė teisintis:

– Sustok! Palauk truputi! Tu nesupranti! Vadinate mane drakonų kerėtoju, tarsi drakonas klausytų mano valios. Bet taip nėra! Viskas atvirkščiai! Tai JIS pasirinko mane, tai JIS liepė eiti į šį kaimą, o aš tik vykdau JO valią!

Bet Lokiui pasirodė juokingi tokie pasiteisinimai. Kiek turi būti išprotėjęs žmogus, kad ne tik tikėtų drakonų egzistavimu, bet dar ir tuo, kad jie kalbasi su tavimi? 

– Užsičiaupk! Nebenoriu girdėti tavo melo! – suriko Lokys ir ėmė nesustodamas daužyti svetimšalį. Tik po kokių 10 kirčių atsitokėjo jo draugai ir puolė stabdyti įniršusį bičiulį:

– Stok! Tu jį nugalabysi! – laikydamas Lokio ranką su vėzdu rėkė vienas iš jų.

Kitas jau buvo palinkęs prie kūno įsitikinti, kad svetimšalis dar kvėpuoja:

– Jis negyvas! Dievai brangiausi, ką mes darysime?!

Lokys nusispjovė nerodydamas nė kruopelės gailesčio ir sumurmėjo:

– O kas jo pasiges? Įmetam į upę ir srovė pati pasirūpins, kad problemos nuplauktų kuo toliau nuo mūsų kaimo.

Kitą rytą Lokį pažadino garsus beldimas į duris. Nerangiai atsikėlęs iš lovos, bambėdamas ir kasydamas skaudančią galvą, jis nusvirduliavo ir atšovė skląstį.  

– Kur drakonų kerėtojas? – išgirdo Lokys vos atidaręs duris. 

Tai buvo sunerimęs seniūnas. Lokys nors ir apsimiegojęs, bei būdamas sunkia galva, puikiai suprato, kad draugeliai jo neišdavė ir seniūnas nieko nežino.

– Saulei tekant, atidaviau jam tas karves ir jis nuėjo savo keliais, – sumelavo Lokys. 

Seniūnas lengviau atsikvėpė:

– Tada gerai. Šaunuolis. Kaip ir žadėjau, mes visu kaimu susivienysim ir atpirksim tau tas karves.

– Gerai, galit neskubėt, – patenkintu balsu atsakė Lokys jau galvodamas apie tai, kaip malšins troškulį po tokios naktelės.

Praėjo dar 2 dienos. Ryški rytinė saulė ir giedras dangus žadėjo puikų orą. Švelnus vėjelis glostė žalias pievas, o danguje paukšteliai vaikė vienas kitą. Kaimiečiai užsiėmė savo reikalais ir nors diena žadėjo būti puiki, visų širdyse tvyrojo keistas nerimas. Tik vienam vietiniam pijokėliui tai buvo nė motais. Jis greita eisena skubėjo į smuklę „pataisyti sveikatos“.

Staiga kaimą užklojo šešėlis ir viskas aplink nenatūraliai aptemo. Pijokėlis pakėlė akis į saulę ir jo kojas pakirto. Netrukus jau viso kaimo gyventojai stovėjo akis susmeigę į dangų ir netekę žado stebėjo kas vyksta. Prieš saulę kybojo kažkas didelio… didelio ir gyvo… Niekas negalėtų pasakyti kas tai, nes visi tai matė pirmą kartą. Žmonės buvo sustingę kaip statulos. Kol… tas kažkas kybantis ore, nepradėjo leistis žemyn. Kaip toks didelis daiktas gali būti toks greitas?

Kažkuris suriko:

– Pavojus!!!

Ir žmonės rėkdami puolė blaškytis į šonus. Tas iš dangaus krintantis grėsmingas padaras visu pločiu išskėtė savo sparnus ir grėsmingai artėjo kaimelio link. Ar buvo tokių, kurie gerai įsižiūrėjo į puolantį monstrą – neaišku, nes žmonės buvo taip išsigandę, kad net nematė kur bėga. Daugelis jų klupo ir krito, vėl kėlėsi ir vėl krito.

Padaras sklęsdamas virš kaimo pražiojo savo nasrus ir iš jų pasipylė ugnies srovė, perskyrusi gyvenvietę į dvi dalis didele ugnine siena. Netrukus liepsnojo jau visi stogai. Baigęs savo oro ataką, padaras nusileido ant paties kaimo ir, rodos, ugnis jam buvo nė motais. Jis toks didelis ir grėsmingas, kad vos pamačius jį buvo galima numirti iš baimės.

Dar likę gyvi kaimo gyventojai, negalėjo patikėti tuo kas vyksta, tačiau akys nemelavo. Tas gigantiškas į juodą žvynuotą gyvatę panašus gyvis su keturiomis kojomis ir plačiais sparnais buvo… DRAKONAS… Jis galingomis letenomis nuplėšia pastatų stogus, paleidžia ugnies pliūpsnį į viduje esančius gyvuosius ir suryja juos degančius. Jam nebuvo jokio skirtumo, tai žmonės ar gyvuliai. Su visais jis elgėsi vienodai. Drakonas griovė visus pastatus iš eilės. Kaimelyje girdėjosi gyvulių ir žmonių balsai – visi rėkė, aimanavo ir verkė. O jis tik griovė ir ėdė, griovė ir ėdė. 

Galiausiai liko paskutinis namas. Drakonas nuplėšė jo stogą taip lengvai, kaip tornadas išardo šieno kupetą. Namo kampe jis rado susigūžusias dvi figūras. Tai buvo Lokys ir jo žmona. Drakonas griebė nasrais žmoną ir sviedė ją į viršų. Tada įkvėpė ir šovė ugnies stulpą į dangų. Besileisdamas degantis moters kūnas atrodė, tarsi plauktų ugnies upe. Tada drakona plačiau išsižiojo ir pagavęs ją ore prarijo visą, net nekramtęs. Atėjo Lokio eilė. Drakonas lėtai ir grėsmingai prikišo savo raguotą snukį prie jo ir garsiai suriaumojo. Lokys buvo susigūžęs tiek, kad net nebuvo panašus į žmogų, o plaukai pradėjo žilti iš baimės.

– Ar nori gyventi? – išgirdo Lokys.

Lokys pagalvojo, kad jam vaidenasi ir atsukdamas drebantį išverktą veidą į laukiančio drakono pusę, nejučia ištarė:

– K-ką?

Drakono burna nejudėjo, tačiau Lokys aiškiai girdėjo jo balsą savo galvoje.

– Kartoju… Ar no-ri gy-ven-ti? – lėčiau pakartojo drakonas savo žemu kraupiu balsu.

Lokys vis dar negalėdamas patikėti, kad šis gigantiškas mitinis padaras, kuris per minutę sugriovė visą kaimą, gali bendrauti žmonių kalba, išvebleno:

– T-taip.

– Tada klausyk, – tęsė drakonas, – į šiaurę nuo čia, yra kaimas. Eik ten ir pareikalauk 3 karvių arba 20 avių…