Lituanicon XXXII: DraKonas
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

02. Viktor Denisenko „Lietuvai reikia drakonų!“

    Rytas prasidėjo nuo mano mokslinio vadovo skambučio. 

– Baltazarai, – išgirdau aš ragelyje profesoriaus Klaudijaus Brazdūno balsą, – čia toks reikalas. Kariškiams prireikė drakonų specialisto. Mes nusprendėme deleguoti jus.

    Man visada patikdavo tas „mes nusprendėme“ katedros reikaluose. 

    Iš paskutinių jėgų, bet be didelės vilties, pabandžiau nusimuilinti nuo neplanuotų darbų:

    – Bet dėl drakonų gal geriau kas tiktų iš Maginių gyvūnų zoologijos katedros…

    – Jie irgi delegavo doktorantą – Jurgį Šventąjį. Dirbsite kartu.

    – Na, gerai…

    O ką aš daugiau galėjau pasakyti?

    – Aš jums tuoj persiųsiu elektroninį laišką. Ten bus visa informacija… Jo, beje, jums teks išvykti į komandiruotę. Pagalvokit ir informuokit administraciją, kur perkelti paskaitas, kurios sutampa su komandiruotės laikotarpiu.

    – Gal galiu duoti studentams individualias užduotis vietoje paskaitų? – klausiu be didesnės vilties, nors ir taip žinau atsakymą.

    – Administracijai tokie dalykai nepatinka. Geriau perkelkit, – griežta rekomenduoja profesorius Brazdūnas. – Taigi, laišką ką tik persiunčiau. Sėkmės.

    Padėkoju profesoriui ir prieš atidarydamas elektroninį paštą pažiūriu pro bendrabučio langą į aplink akademiją plytinčias pelkes – niūrias, kaip mano doktorantiškas gyvenimas.  

***

    Taigi, pamiršau prisistatyti. Esu Baltazaras Jonaitis, Lietuvos magijos ir kerų akademijos Maginės komunikacijos katedros doktorantas. Mano asmeninėje byloje, gulinčioje centrinės administracijos archyve, yra žymė „Maginiai gebėjimai – menki“, tad man tenka užsiiminėti žemiškesniais reikalais. Rašau disertaciją, kurioje nagrinėju drakonų įvaizdžio problematiką. 

    Dabar žiūriu į mano vadovo persiųstą laišką. Informacijos jame nedaug – tik tiek, kad turiu rytoj 9 valandą būti prie šiaurinio išėjimo iš pelkių, vidury kurių stūkso mūsų akademijos pastatas. Esu savaitei deleguojamas į komandiruotę Zuoknių karo aviacijos bazėje. Prie laiško pridedamas dokumentas, kurį turiu atspausdinti, pasirašyti ir perduoti kariškiams. Dokumente esu informuojamas, kad dirbsiu su ypatingo jautrumo informacija bei pasižadu neatskleisti jos jokiems tretiems asmenims. 

    Uždarau laišką ir žiūriu į kalendorių. Dabar man labiausiai neduoda ramybės, kur sukišti tas paskaitas, kurias turėsiu atidirbti po komandiruotės. 

***

    – Sveiki, vyrai, – pasisveikina su manimi ir Jurgiu generolas. 

    Mes ką tik atvykome į Zuoknių bazę ir buvome palydėti tiesiai „pas viršininką“, kaip tai apibūdino mus atvežęs kariškis. 

    – Sveiki.

    Abu su Jurgiu pasisveikiname be didesnio entuziazmo. 

    – Vyrai, reikalas tas, kad Lietuvai reikia drakonų, – sako generolas ir net trinkteli delnu per stalą, patvirtindamas savo žodžius. 

    – Tai kad Lietuvoje turime drakonų, – atsakau. – Kokius 30-40.

    Žiūriu į Jurgį.

    – 34 oficialiai registruoti drakonai Lietuvos teritorijoje, – patikslina Jurgis.

    – Ne, – purto galva generolas. – Lietuvai reikia karinių drakonų. Kovos bestijų, taip sakant…

    Susižvalgom su Jurgiu. 

    – Bijau, kad tai neįmanoma, – atsargiai sako Jurgis. 

    – Kodėl? – generolas įdėmiai žiūri į mus. Jo žvilgsnis akimirksniu pasunkėjo. 

    – Istorijoje mes neturime sėkmingų drakonų panaudojimo karo reikalams pavyzdžių. Tiek Trečiojo Reicho „KaiserDrache“, tiek Stalino Rusijos „Zmej gorynyč“ projektai taip ir nebuvo įgyvendinti, – girdžiu, kaip Jurgyje įsijungia dėstytojas ir matau, kad generolui tai nepatinka. 

    – Bet Rusijos prezidentas prieš mėnesį pasakė, kad jie turi kovinių drakonų, – nutraukia Jurgio tiradą generolas. 

    – Tik pasakė… Ir parodė kompiuterinę animaciją, bet jokių realių įrodymų, kad jiems pavyko išdresuoti bent vieną drakoną, nėra. Numanoma, kad tai tiesiog propaganda išorei, – čia jau įsiterpiu aš. 

    – Nesvarbu, – mes kalbamės tik kokią minutę, o generolas nuo mūsų – civilių moksliukų – jau akivaizdžiai pavargo. – Mes pagavome vieną drakoną ir mums reikia, kad jūs jį ištreniruotumėt…

    Matau, kad Jurgio veidas pabalo iš įniršio. Kol jis nieko neleptelėjo, atsargiai sakau:

    – Bet, kiek atsimenu, Europos Sąjungos reguliavimas draudžia gaudyti drakonus. Lietuva, kaip ES narė, privalo…

    – Jis išplėšė mūsų maisto sandėlį ir buvo… Jis buvo laikinai sulaikytas, – atsako generolas. – Na ir kad viskas nebūtų veltui, norim pažiūrėti, ar jį įmanoma panaudoti karo reikmėms? 

    Jurgis vis dar yra išbalęs, vos tvardosi. Tai girdėti ir iš jo piktai drebančio balso:

    – Bet dar viena priežastis, kodėl drakonai nenaudojami karo reikmėms yra ta, jog jie yra infantilūs…

    – Jie kaip vaikai, – skubu patikslinti. – Visame civilizuotame pasaulyje vaikų panaudojimas kare smerkiamas. 

    Generolas rausiasi popieriuose ant stalo, ištraukia nuotrauką ir kišą mums.

    – Čia tas drakonas. Galite pasakyti, kiek jam metų?

    Paimu nuotrauką ir iškarto atiduodu ją Jurgiui, kaip geresniam specialistui šiuo klausimu. 

    Jurgis žiūri į nuotrauką, po to grąžina ją generolui.

    – Iš nuotraukos sunku pasakyti. Yra testai, kurie leidžia nustatyti drakono amžių, – atsako jis. 

    – O jeigu iš akies, – neatlyžta generolas.

    – Iš akies, labai preliminariai, gali būti 100-130 metų, – pasiduoda Jurgis.

    – Na, tai konstatuojam, jog tikrai daugiau nei aštuoniolika, tai nematau problemos, – patenkintai sako generolas. 

    Dabar Jurgį išmuša raudonis. Matau, kad jis neturi ką pasakyti. Aš irgi tyliu. 

***

    Paniuręs drakonas sėdi dideliame grūdinto plieno narve šalia aerodromo nusileidimo tako. Prie jo ant narvo grindų guli pusė kiaulės, kurios jis net nepalietė. 

    Jurgis iškarto prieina prie grotų ir pradeda tyliai, raminančiu balsu kalbėtis su drakonu. Tas nieko neatsako. Šiaip, dauguma jų moka kalbėti, geba palaikyti bent primityvų dialogą, bet šis akivaizdžiai yra gilioje depresijoje. 

    Jurgis bando paglostyti drakoną, tiesdamas ranką pro grotas. Tas atšoka, neprisileidžia. 

    Aš stoviu atokiau. Mano komunikacijos žinios čia nelabai ko vertos. Galvoju apie tuščiai sugaištą laiką ir paskaitas, kurias reikės atidirbti. 

    Jurgis nueina nuo narvo prie manęs, jis vėl visas išbalęs, akys dega. 

    – Aš parašysiu skundą į ES aplinkosaugos agentūrą, – piktai sako man. 

    – Skundas – gerai, bet ką darysim dabar? 

    Jurgis skėsčioja rankomis. 

    – Tu gi turi pažįstamų žurnalistų? Reikia nutekinti informaciją, sukelti skandalą.

    – Aha, – atsakau, – o tą jų kartu su laišku atsiųstą dokumentą irgi pasirašei – apie konfidencialumą? Mano planuose disertacijos gynimas, o ne kalėjimas. 

    Dabar Jurgis panašus į balionėlį, iš kurio išleido orą. Visas jo karingumas išblėso. 

    – Veikti reikia apdairia ir sumaniai, – sakau Jurgiui.

    – Turi planą?

    – Na, kaip čia pasakius…

***

    Visą savaitę mes dresuojame drakoną. Tiksliau, bandome įteigti jam kelis esminius dalykus, susijusius su spontaniškai gimusiu planu. 

    Drakonas pamažu pradeda bendrauti. Jam sunku, bet vilionės, kad galės atgauti laisvę, veikia. 

    Sekmadieniui yra numatytas trumpas drakono pasirodymas. Generolas skuba, mes jį patikinam, kad jau turėsim ką parodyti.

    Ketvirtadienį kariai pradeda statyti pasirodymo dekoracijas. Improvizuotas medinis miestelis kyla karo bazės teritorijoje. Prieš sekmadienio pasirodymą dekoracijose dar išdėstomi manekenai. 

    Netoli pasirodymo aikštelės iškyla tribūna aukštiems svečiams. Generolas džiaugsmingai informuoja mus, kad atvažiuos Krašto apsaugos ministerijos atstovai, o taip pat keli aukšti pareigūnai iš NATO. 

    – Jūs garantuojate sėkmę? – pasirodymo išvakarėse klausia generolas.

    – Sėkmės čia niekas negali garantuoti, – atsakau jam miglotai. 

    Drakono pasirodymas numatytas lygiai vidurdienį. Mes užimam vietas kartu su aukštais svečiais tribūnoje. 

    Kariškiai atidaro narvą. Drakonas lėtai išeina į laisvę. Tyliai žvanga stora grandinė, prikabinta prie masyvaus žiedo ant kairės drakono letenos – kad nepabėgtų.

    Mes laukiam.

    Drakonas išskleidžia sparnus, pasimuisto ir pagaliau pakyla į orą. Jis skrenda link pasirodymui skirto miesto maketo. Skrenda lėtai ir grėsmingai. Vaizdas yra įspūdingas. 

    Drakonas daro ratą virš miestelio su manekenais. Grandinė vos neapsivyniojo aplink vieną iš bokštelių. Atrodo, tuoj įsipainios. Man užgniaužia kvapą, bet drakonas sėkmingai išsuka grandinę į kitą pusę.

    Dabar mūsų išdresuotam padarui iš šnervių veržiasi dūmai. Jis prasižioja, ir žemyn ant pasirodymo dekoracijų krenta įspūdingas ugnies lietus. 

    Aukšti svečiai tribūnoje pradeda ploti. 

    Drakonas daro dar vieną ratą virš degančio miesto maketo. Staiga jis pasisuka į tribūną. Įdėmiai žiūri į ją.

    Mes su Jurgiu tik ir laukiam šio momento. Abu pašokam ir rėkiam:

    – Greitai! Bėkit! 

    Mes patys pirmi raunam iš tribūnos. Už nugaros girdėti, kaip tarp pasirodymo svečių kyla panika.

    Drakonas negali priskristi arčiau – grandinė jį patikimai laiko, bet jam iš šnervių jau veržiasi ne tik dūmai, bet ir žiežirbos. Generolas, aukšti svečiai iš Krašto apsaugos ministerijos ir NATO bėga mums iš paskos. 

    Kai visi atsiduria pakankamai toli, drakonas paleidžia ugnies srovę link tribūnos. Mediena pradeda svilti, o po to ir užsidega. 

    Pasirodymas baigtas. Drakonas apsuka dar kelis ratus virš degančio miesto maketo ir pats grįžta į narvą. 

***

    – Kas čia buvo? Sabotažas? Aš jums parodysiu! Organizuosiu tribunolą! Kalėjime supūsite! – generolas grasina mums valydamasis suodžius nuo veido.

    – Mes jus įspėjome, – sako Jurgis. – Drakonų neįmanoma išdresuoti. Karo lauke jie neatskiria savų ir svetimų, degina viską. Paskaitykite ataskaitas iš Trečiojo Reicho archyvų. Yra internete – suskaitmenintos. 

    Generolas piktai žiūri į mus, sunkiai kvėpuoja. 

    – O aš nesutinku su kolega, – sakau ramiai. – Mums reikia daugiau laiko. Manau, kad galima išsiaiškinti, kas drakonų psichologijoje ne taip. Leiskit išvežti jį į akademiją. Ten eksperimento būdu bei padedami vyresnių kolegų galime pasiekti gerų rezultatų.

    Toliau mes su Jurgiu suvaidiname trumpą ginčą. 

    – Gerai, imkit tą savo driežą ir dresuokite akademijoje, – nutraukia mus generolas. Iš akių matyti, kad dabar galvoja ne apie kovos bestijas, bet per lauką nuo drakono bėgusius svečius iš Krašto apsaugos ministerijos ir NATO. 

    Atsisuku į langą, kad paslėpčiau šypseną, kuri nedera tragiškam generolo karjeros momentui. Matau, kaip tolumoje nuo miesto maketo ir tribūnos dar kyla dūmai. 

***

    Kariškiai nugabeno mus ir narvą su drakonu iki pelkių, juosiančių akademiją, ribos. Toliau gali praeiti tik tie, kas turi bent šiek tiek (kad ir menkų) maginių galių, nes kitaip pelkė paklaidins ir nepaleis.

    – Kraukit narvą čia. Transportas iš akademijos tuoj atvyks, – sako Jurgis. 

    Narvas su drakonu yra iškrautas. 

    – Tai, vyrai, duokit pasirašyti popierius ir galite keliauti, mes toliau jau patys, – sakau kariškiams.

    Jie neprieštarauja. Po pasirodymo karo bazėje būti šalia drakono jiems akivaizdžiai nejauku.

    Mes su Jurgiu pasirašome drakono perdavimo-priėmimo aktą. Kariškių mikroautobusas ir platforma, ant kurios buvo vežamas narvas, išdunda atgal į Zuoknių bazę.

    Laukiam su Jurgiu dar kokias dešimt minučių. Transportas iš akademijos vis nepasirodo. Tiesą sakant, ir neturėtų. 

    – Manau, galima. – sakau, eilinį kartą dirstelėjęs į laikrodį. 

    Jurgis linkteli. Jis prieina prie narvo, atrakiną jį ir išleidžia drakoną. Tas nedrąsiai išlendą į laisvę.

    Jurgis nukabina žiedą su grandine nuo drakono letenos. 

    – Skrisk, – sako jam, – ir laikykis nuo tų nemalonių žmonių kuo atokiau. Prisimeni, kur tave pagavo?

    Drakonas linktelį. Vis dar yra nekalbus. 

    – Jokiu būdu ten daugiau nesirodyk.

    Drakonas dar kartą linkteli, išskleidžia sparnus ir pakyla į dangų. Palydime jį žvilgsniu.

    – Ką pasakysim kariškiams? – paklausiu Jurgio.

    – Parašysiu po kelių dienų, kad pabėgo, rupūžė… – atsako Jurgis, – O gal net geriau, kad padvėsė iš liūdesio. 

    – Geriau parašyk, kad pabėgo, o tai dar kūno pareikalaus iškamšai, – įspėju Jurgį.

    – OK.

    Vis dar žiūrime į dangų. Drakonas pakilo jau labai aukštai, dangaus fone jis dabar panašus į storą musę.   

    – Vakare alaus? – staiga pasiūlo Jurgis.

    – Yep, – sutinku nedvejodamas.

    Jurgis dar pamojuoja drakonui, nors vargu ar tas gali pamatyti šį gestą. Mes žengiame keleliu į pelkę, kurios vidury stūkso neprieinami Lietuvos magijos ir kerų akademijos rūmai.