Lituanicon XXXII: DraKonas
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

10. Spiečius „Quad licet bovi“

Šaltuose kosmoso tyruose, pačiame Paukščių Tako pakrašty sustingusi sklendė epiškiausia tarpžvaigždinės gyvybės forma. Pašalinis stebėtojas – tik iš kur jis tame galaktikos užkampyje atsirastų! – žvelgdamas į tą nuostabų gamtos darinį, tikriausiai būtų pamanęs, kad gyvybės po ta radiacijos nusvilinta, asteroidų išvagota, kosmoso dulkių nudyžta oda nebelikę – ir būtų nuvarvinęs ašarą. Ai, kaip apmaudu – net ir tokio kosminio intelekto padaras pamiršo laiku apsirūpinti gyvybinėmis medžiagomis.

Ši širdį tarpžvaigždiniu speigu stingdanti tragedija rutuliojosi absoliučioje tyloje ir vienintelis stebėtojas buvo šalta, negailestinga visata. Tūkstančius žvaigždžių, dešimtis tūkstančių planetų ištyręs protas pamažėl geso, tačiau narsiai priėmė neišvengiamos lemties smūgį. Milijonus metų kauptos žinios sudegs paskutiniame skrydyje į artimiausios planetos atmosferą, bet tai tebus menkutis žybsnis amžiname gyvenimo rate.

*

Naktyje švystelėjo prožektoriaus spindulys. Sušlamėjo, sukrebždėjo, šleptelėjo ir: „kad tave devynios!“ Vėl blykstelėjo šviesa ir iš krūmyno išniro bardzota galva.

– Aina šikt, kokia gerulė, tik pusė sotkutės, a jau iš koto verčia. Nu ką, dar glėbukas malkelių ir bus baigta, – išsišiepė barzdočius, timptelėjo viršun subinės griovelį vis bandančias atidengti kelnes ir patraukė miško link.

Rūko apsiaustoje pievoje nuaidėjo duslus „būūū“. Anzelmukas geras buvo jautis. Storas sprandas laikė didžiulę galvą stačiais ragais, per plačią nugarą driekėsi ryškus sidabriškas dryžis, stambios kojos tvirtai rėmėsi į žemę, o slyvos dydžio juodos akys žvelgė į Joną kupinos meilės. Net ir nepririštas nuo samagono aparato niekur toli nėjo. Ramiai sau rupšnojo žolę, skabė gležnus ūglių lapus kur gretimais. Pakviestas atbėgdavo, sumūkdavo sveikindamasis, brogę nuo delno nulaižydavo, o ir mauko neatsisakydavo.

Vėl subaubė. Jonas pasilenkė dar vienos šakos, bet taip ir sustingo. Anzelmukas? Betgi kažkur danguje ir balsas kitoniškas. Kad nuo vienos sotkutės šitaip!

Uždengdamas blyškią žvaigždžių šviesą padangėje šmėstelėjo juodas pavidalas, kažkas dusliais sušnopavo ir šlumštelėjo vidury pievos. Šlumštelėjo ir vėl sušnopavo.

Kas per?… Patamsiuose nesidavė gerai įžiūrėti. Lyg ir būtų panašus į kokį slibiną, tačiau kosi ir jaučio balsu mauroja.

– Ėgi čia turbūt garai iš aparato! Aina šikt, bene vamzdis pratrūko? – susirūpino Jonas.

Metęs malkas nukūrė pakrūmėm į gamybos vietą, kur ugnis kūrenosi ir marmalas statinėje burbuliavo. Apžiūrėjo kiekvieną aparato centimetrą. Neįtikėtina – viskas tvarkoje. Blia, tai gal tikrai slibinas?!

– Hubu-bu-būūūū, – sumaurojo duslus balsas ir iš krūmų išropojo slibinas drakonas. Vienintele šnerve, dydžio sulig krosnies pakura, godžiai uodė orą ir suko vis arčiau samagono aparato.

– Aina šikt, tu dar čia lįsi! – metė Jonas ir stvėrėsi pagaikščio. – Mano samanukės už dyką nelaižysi, – ir jau vedėjosi tvoti per atkištą žaliaūsę marmūzę.

Tą akimirką jį it žaibas trenkė. Per ištisą ilgą vingiuotą gyvenimą tokio jausmo dar neteko patirti. Visos visatos buvusios ir nebuvusios ekstazės suvirpino jį iki pat paslėpsnių. Joną persismelkė galaktikos klajūno karti patirtis ir kosminių tolių gėla. Kažkas plyšo jo įdiržusioj sieloj ir savo nuostabai pajuto Jonas užuojautą, kilnumą bei dosną užpildant jo širdį. Šeriuotu skruostu nusirito tyra gailestingumo ašara.

– Gerk, benami nabagėli tu mano, gerk, – švelniai pakasė jis padarui žvynuotą paausį. – Tavo klajonės baigėsi, čia bus tavo namai.

Godžiai apžiojo aparato vamzdį slibinas, gosliai gėrė gyvasties syvus, iki paskutinio lašelio iščiulpė Jono samagoną. Džiugi šypsena nutvieskė jo slibinišką snukį.

– Bu-hu… hūūū! – rujojančios kosminės karvės balsu užbaubė apsipatenkinęs slibinas.

Tarp išlaužytų krūmų pasirodė Anzelmukas. Ragus išdidžiai iškėlęs. Uodegą kabliu užrietęs. Nestodamas, leidimo neklausdamas, pasistojęs ant užpakalinių kojų stryktelėjo jis slibinui ant strėnų ir ėmė savo įnagiu tikslo ieškoti.

– Aina šikt, – nustėro Jonas. Tokių gliukų jis net po specialiųjų dzūkiškų musmiryčių, kurių anoj savaitėj tyčiom netyčiom prisiragavęs buvo, neregėjo. Kažkas negerai su ta jo samane. Arba atvirkščiai – kažkas labai gerai. Nelygu kaip pažiūrėsi.

Jonas stovėjo it stabo ištiktas ir paikai spoksojo, kaip jo mylimasis Anzelmukas, jo šaunusis visų rajono karvių širdžių užkariautojas… Na, gerai, su širdimis ir rajonu jis čia biški perdėjo – tebūnie visų trijų kaimo karvučių uodegų kilnotojas bergždžiai stengiasi pataikyti po uodega slibinui. O šis, jaučio prispaustas, nerimastingai muistosi, nežinia, ar pabėgti, ar padėti stengdamasis.

Tasai graudus vaizdelis išjudino Jono sieloje praeities andai išdilusias godas. Prisiminė jis, kaip būdamas jaunas, ką tik iškeptas kolūkio zootechnikas, vedinas jaunu veisliniu buliuku žengia jisai per kolektyvinę pievą, o visos karvės drėgnomis juodomis akimis, rodos, taip ir maldauja: pas mane, į mane, pas mane, į mane… Jis čia valdovas, tikras viešpats, jis sprendžia, kam šiandien klius laimingasis kamuoliukas… ėėė, du kamuoliukai, tikri kamuoliai. Nagi, va šitai, jaunai telyčaitei. Koks dailus užpakaliukas, kokia švelni jos… Prisiminė tą saldų svaigulį, tą virpulį raumenyse, tą per pakinklius smogusį silpnumą, kai prieš kelias dienas pats neatsispyrė… Tai gal dabar buliuką šitai meilutei? Negi jis koks pavyduolis! Tik va veršėkas nepatyręs pasitaikė, vis nepataikė. Skystalas! Betgi zootechniko tam ir yra kad padėtų…

Prisiminimas Joną it elektriniu piemeniu trenkė. Prišoko jis prie savo Anzelmuko. Kaip gi taip, jo sekso galiūnas, jo kaimo žigolo, ir taip susimauti!

– Tu, ble, girtas, ar ką?! – užriko ant jaučio, čiupo jam už įnagio ir sugrūdo į priešais žiojinčią juodąją skylę.

– Bu-hu-hūūū, – perskrodė Dzūkiją galingas riksmas ir nuskriejo į galaktikos tolius.

Negalėdamas atitraukti akių Jonas stebėjo tą užburiantį vaizdą: it laikrodžio švytuoklės siūbavimą, naftos gręžinio gervės lingavimą, motoro švaistiklio švytavimą. Pakerėtas amžinatvės gyvybę pranašaujančio ritmo, jis mintimis vėl nuekeliavo į tuos laikus, kai visoje apylinkėje apie jį skleidėsi gandas kaip apie tikrą sekso galiūną. Tik va su moterimis nesisekė. Didingos praeities vaizdas subliuško it perdurta pūslė.

Atitoko Jonas, žiūri, ogi jo Anzelmuko tik uodega iš slibino juodosios skylės bekyšanti. Vajė, toks jautis, o kiek anas kainavo, kiek prakaito išlieta, kiek širdies jį auginant įdėta, kiek samanės drauge išmaukta.

– Aina šikt, neleisiu! – sušuko ir čiupo jautukui už uodegos. Tempė įsirėžęs, net akys ant kaktos išvirto ir liūlys per visą krūtinę dryktelėjo. Šen ten, pirmyn atgal, stumt trūkt. Tik staiga pliaukšt, pokšt, būūū, mūūū, ir Anzelmukas grįžo į savąją Žemę. Jautuko vos neįtraukusi juodoji skylė užsivėrė.

Slibinas lėtai ir didingai pasigręžė į Joną. Meilei į jį pažvelgė, dar meiliau į Anzelmuką.

– Dėkavoju tavei, o žmuo gerasai, ir gyvuoliui įstabiam tavо, ypačiai jajam. Atgrąžinote galias gyvybines jūs manei. Superhyperultraturbogėralas magiškasai tavo kniauonais ir miauonais po išvargusį kūną pasiskleidė manąjį, o Anzelmučio didi auka pragarmei juodai mano džiugesiu irgi meilyste nusilpusią širdį pritvindė.

Jonui žemė iš po kojų Andromedos link nuslydo, širdis į kulnus nukrito, nuo jų atšoko ir parskriejusi krūtinėn sustojo dešinėj pusėj.

– Tuuu, tuu, tu… aina šikt, ir kalbėt moki?

 – Oi, tik nereikia, būkim biedni, bet teisingi. Šiaip ar taip, mano protėviai nuo Veisiejų, tad, aš, galima sakyti, grynakraujis dzūkas, jotvingių palikuonis. Tik gal su stilium pradžioj kiek prašoviau, – mirktelėjo slibinas Jonui auksavyzde akimi. – Bet arčiau prie esmės. Anzelmuko kilnus tarpgalaktinis cingu-lingu ritualas susiejo mudu telehiperseksualiniu ryšiu, dabar jis ir aš – juodosios spermomaterijos genderbičai ir nuo šiol dalysimės visomis savo galiomis, mūūū, ­– sumaurojo slibinas Anzelmuko balsu. – O tavo samanė, ta dieviškoji ambrozija, mane, galima sakyti, iš juodosios skylės ištraukė, – slibinas sukrizeno patenkintas savo sąmoju. – Beje, ji superinė, pareklamuosiu chebrytei – klientų iš visos galaktikos neatsiginsi.

Jonas kaip mat sumojo, kad čia reikalas rimtas. Gal iš tokio dalyko ir vieną kitą euruką pavyktų išspausti. Gal galėtų savo samanukės ne tik Petrui už bulves ir Antanui už lašinius įpilti? O gal?.. Tik kaip čia išeina, kad jo Anzelmukas, kartą kyštelėjęs ir pats vos ten neprasmegęs – ir kas gi jį iš ten ištraukė, a? – kažkokiu tarpgaktiniu slibino biču patapo, o jis pats tik kosmogonščiku liksiąs.

– Aina šikt, ir aš noriu, tuo kokiu ten biču patapti! – subliuvo it pjaunamas. – Noriu su tavim susisaistyti ana tuo byblaktiniu cink-pink ritualu ir tapti tavo spermos broliu!

– Jau bijojau nepasiūlysi, – patenkintas sukrizeno slibinas ir grakščiai pasisukęs masyviu žvynuotu kūnu akimoju atsidūrė Jonui už nugaros. Jo kometos uodegos ilgio, plastotitanito kietumo daiktas mikliai surado reikiamą kryptį.

*

Šaltuose kosmoso tyruose sklendė epiškiausia tarpžvaigždinės gyvybės forma. Didingas pavidalas tingiai vizgino uodega, kartkartėmis lyriškai atsidūsėdavo ir didingu žvilgsniu įsistebeilydavo į kosminius tolius, kur už tūkstančių parsekų aplink geltonąją nykštukę skriejo žalzganai žydra planeta.

– Mūū, – telepatiškai tarstelėjo slibinas.

– Mūūū-mūūūū, – atitarė ramiai žolę rupšnodamas Anzelmukas.

– Aina šikt, mū, – ilgesingai žvelgdamas į žvaigždėtą dangų atsidūsėjo Jonas.

Prie Žemės artėjo pirmieji tarpgalaktiniai Jono klientai.