09. Laura Galdikė „Drakonas“

Beveik po vidurnakčio. Naktis Prahoje. Viešpatauja tyla. Gali girdėti tik savo kvėpavimą. Nuo gatvės žibintų sklindanti šviesa apšviečia mano miegamąjį. Prieš tris naktis įsikūriau čia, sostinės senamiesčio „Golden lion“ viešbučio antrame aukšte. Pastarąsias dvi naktis miegojau kaip kūdikis, tarsi įsupta į vystyklus ir apklota šiltais patalais. Negirdėjau net astronominio laikrodžio varpų, pranešančių vidurnaktį, o juk varpinė vos už kelių šimtų metrų. Legendomis ir mitais apipintas miesto pasididžiavimas, astronominis laikrodis. Jo pamatyti suplaukia visokio plauko keistuolių. Negaliu ir aš nesižavėti seniausiu laikrodžiu pasaulyje, kuris rodo ir Babilono laiką. Ir prigalvoja, tie meistrai, keliais etapais laikus prastumti ir dar į Babiloną atsigręžti. Ką, jie neturėjo kuo daugiau užsiimti?

     Kambaryje vėsu. Langas praviras, gatvėje ramu, negirdėti nė automobilių ūžimo. Net keista. Staiga – kažkoks bildesys: tris kartus pastukseno, lyg į langą, lyg į duris. Pabundu iš miego, dar vis mieguista. Bandau sau leisti suprasti, kad man prisisapnavo. Nukreipiu prislėgtas mintis į patalus, apsivijusius mano kojas. Dirsteliu į laikrodį, rodė dvi valandos dvidešimt penkios minutės. Suveltus plaukus kruopščiai suguldau ant pagalvės. Bandau patogiai įsitaisyti gulsčia. Pagaliau patogiai įsitaisau. Galiu toliau leistis į miego karalystę. Prisiminimais greitai nubėgu į vakarykštę dieną. Joje bandžiau prisimatuoti naujų sostinės skonių ir kvapų. Vieni praplėtė mano didybę, kiti išgręžė mano energiją. Nusipurčiau visas atliekas nuo savęs. Juk aš ne konteineris, kad jas kaupčiau. Ir ko tik savo galvon nepriskirauni per tas dienas, pamaniau. Visgi miegas rovė stogą. Jaučiu, kaip žengiu basomis baltais debesėliais, artėju prie sapnų karalystės. O ten pasitinka raitelis puikus, tiesia man ranką, tuoj mane pasodins ant balno, o Dieve, koks jausmas. Nuostabų sapną vėl sudrumstė pasibeldęs svečias dundesys. Mane iš miego vėl išvertė tas beldimas. Tai tikrai ne sapnas, aš tikrai girdėjau – tris kartus kažkas beldėsi. Po velnių. Sutrukdė įsijausti į mano šelmiškus sapnus. Nejaugi nuo taurės vyno man vaidenasi. Pala, aš išgėriau ne vieną, o dvi taures itališko vyno. Buvo skanu, antrą vyno taurę pasiūlė tuo metu dirbęs gražiausias to vakaro padavėjas, restorane „La viva“. Sakė, labai jau subrandintas, turiu jo paragauti. Na, ne kasdien toks smalsus žvilgsnis mane suvilios, pasidaviau jo vilionėms, paėmiau ir antrą vyno taurę. Tas gražuolis iškontempliavo, kad vynas atvežtas iš Kuneo provincijos. Pasakojo, kad vynuogių rūšis „Nebiollo“ kilmingiausia Italijoje. Pavadinimas reiškia „Mažasis rūkas“. Tikiuosi, kad tas rūkas neaptemdė mano blaivaus proto. Vakar kilmingąjį rūšies vyną gurkšnojau per vakarienę. Ir, mėgaudamasi skoniais ir prieskoniais žvelgiau į nuostabų miestą, prisotintą spalvų Prahą. Naktinė Praha, ji vienokia dieną ir kitokia naktį. Naktį ji saldesnė, kaip prisirpusi vyšnia, visi jos nori paragauti. Sapnuosis dar ilgai, ta nuostabioji Praha. Bet nepaleido mintis, kad vidury nakties kažkas beldžiasi, aš nieko nekviečiau ir nieko nelaukiu. Keista. Kojose pradėjau jausti nerimą, kūne virpėjimą. Turiu tai padaryti, gal čia tik viešbučio administratorė. Įsidrąsinu, praveriu duris, koridoriuje juoda naktis ir nė gyvos dvasios. Uždarau duris, žengiu lyg podiumu link savo sosto susigrąžinti savo miegus. Dar pažvelgiu per langą, o ten laikas tarsi sustojęs, jokio judesio. Tai glumina. Staiga pro mane prasiveržė ledinis šaltis, kojos su kiekvienu žingsniu darėsi sunkesnės, ėmė alpulys. Jutau, kad už nugaros į mane kažkas tarsi kvėpuoja, bijojau pasisukti, bet drąsa dar nepabėgo, todėl atsisuku apsižvalgyti, kas įsibrovė į mano teritoriją. Pasisukau, bet ten nieko. Plaukuose vėlėsi šiluma, tas kažkas žaidė su mano šviesiomis garbanomis. Buvo neramu, kad nematau, kas smalsauja manimi. Dėliojosi pasimetusios mintys, kaip nusėlinti iki lovos ir pasislėpti po antklode, bet tai būtų tik vaikiško vežimėlio stumdymas. Kas visgi tyko už manęs? Apsisprendžiau išbūti įvykyje. Kažkuo tai arba prasidės, arba pasibaigs. Ir štai pagaliau išlemeno:

– Labas. Išgąsdinau. Nepyk, ne kasdien toks įvykis mano gyvenime, kai galiu pas tave pasisvečiuoti, – švelniu tonu kalbėjo man. 

– Kas tu ir ko tu nori? – paklausiau nedrąsiai žvalgydamasi aplinkui, gal kur slepiasi kambaryje. Pokalbis užsivedė, nors nežinau su kuo kalbu.

– Kažkada tave pamečiau, noriu susigrąžinti tai, kas mano. Tai, kuo buvau ir kuo noriu būti. 

– Nesuprantu, – sumurmėjau. 

Kambaryje buvo vėsu, todėl užsimaukšlinau šiltą megztinį, kuris gulėjo pamestas šalia lovos. Bent galėsiu jaustis patogiau, prisidengdama savo nuogumą prieš mano garbingą svečią, kurio nematau. Turėjau imtis veiksmo, kažkaip nekviestąjį išprašyti lauk.

– Tavęs aš nekviečiau ir neturiu, ką tau duoti. O ypač savęs, aš niekam nedalinu! – išrėžiau.

– Per tris dešimtmečius, dar neišmokai dalintis? Nieko keisto, juk tavo „ego“ to neleidžia, ar ne? Matau, vis dar galynėjiesi su juo. Labai jau kvepi egoizmu. Nors ir nepripažįsti, kad jo turi pakankamai, sugebi už jo labai gerai maskuotis, – suvėlė savo mintis, kurios sakė tiesą. 

Aš vis negalėjau suvokti, su kuo vystau pokalbį. Darėsi tik įdomiau. Baimė ištuštėjo kaip kiaura kišenė. Galėjau tęsti suokalbį apie mane. Surangiau kojas ir sėdausi ant raudono kilimo, iškloto ant grindų, tik akys mikliai bandė bent įžvelgti bent dalelytę nematomojo. 

– Matau, vis dar neištekėjusi. Nerandi savojo princo. Nepasitiki jais. Geriau vienai, nei su bet kuo. Išbarstei savo talentus ir jais nesinaudojai. Turi nuostabią klausą groti smuiku. Neišnaudojai progos groti orkestre. Tave įžeidė, kad ne tave pirmu smuiku pakvietė groti ir metei viską, supykusi net ant savo geriausios daugės. Juk nieko  svarbesnio už tave nėra. Tik tavo „aš“ labai jau išreikštas, per visus galus. Jei ne tavo godus dėmesys sau, seniai jau būtum buvusi žvaigždė. Neišlaukei, deja. Pritrūko kantrybės, – pabėrė pasakojimą apie mane.

Sėdėjau ir tylėjau. Jis viską apie mane žino, visas mano silpnybes. Juk stengiuosi savo gyvenimą suvynioti giliai į kelnių kišenę. Beveik viską užlopiau. Nebuvo įmanoma praardyti tiesos apie mane. Užkabino mano stygą, tą, pačią silpniausią. Ji niekada nesugrojo. Aš pravirkau. Mane atpažino, atkapstė mano vidinius demonus. Visą gyvenimą lopiau savo nuoskaudas, maniau, jos amžiams užkonservuotos. Ką praleidau, užkamšydama savo skaudulius, ir kokio smalsuolio nepastebėjau? 

– Iš kur apie mane žinai? – springdama nuo ašarų rinkau žodžius. 

– Nejaugi manai, kad esi nematoma savo valdų šeimininkė. Esi neprieinama. Tave nuolat kviečiu į pasimatymus, tik tu negirdi. Tu niekada neateini. Tu bėgi nuo savęs ir nebandai vytis. Gerai jaučiu tavo alkį ir troškulį, bet tu nematai, tu tiesiog paskendai rūke. Bet šiandien jau pakaks, trumpam tave aplankiau. Noriu, kad išlįstum iš rūko. Permiegok su savimi. Iki pasimatymo! Rytoj vėl užsuksiu pas tave į svečius, – švelnia gaidele baigė pašnekovas.

– Palauk, neišeik, prašau! Pakalbėk dar su manimi. Ar girdi? Esi? – prašiau maldaudama. 

Bet mano prašymas nebuvo išgirstas. Svečias išėjo. Sėdėjau merdėdama. Skaudėjo sielą. Ji paliesta. Mano sielos siena sugriauta. Ten tik rūkas. Bijau ten pasiklysti, bet žengti į rūką turiu pati. 

    Nejausdama miego svorio, užmigau ant grindų. Prabudau nuo pilvo skausmų. Sakoma, jei jauti raižančius pilvo skausmus, veriasi sielos vartai į vidinį pasaulį, kad susitiktum su savo vedliu. Visą dieną pratūnojau savo kambaryje, laukdama savo svečio. Mačiau nusileidžiančią saulę, vyniojau jos auksinį kamuolį akimis, protarpiais numesdama žvilgsnį į veidrodį, jame ryškėjo mano silueto kontūrai. Auksinis kamuolys pasislėpė už gražiausios bažnyčios smailių stogų. Prisnūdau. Išgirdau tą patį vakarykštį beldimą. Pakutenau savo kūną, kad prabusčiau. Laukiau savo svečio. Įsileidau jį.

– Kaip jūsų didenybė šiandien jaučiasi? Ar permiegojai su savimi? Kokią žinutę po miego šiandien atsinešei? – klausinėjo jis mane.

– Man sunku eiti per rūką vienai, – atsakiau. – Esu per daug išdidi, jog prašyčiau pagalbos, – numykiau jam.

– Kažkada tu gimei žvaigžde, ir tik savo tamsiu šešėliu, per gyvenimą, ją pati ir pridengei. Kuo labiau didžiavaisi savo išore, tuo labiau pasiklydai, neberadai savęs. Bet aš tavim niekada nenustojau tikėti, – viltingu balsu kalbėjo nepažįstamasis.

– Papasakok man daugiau, kaip aš paklydau? – paprašiau jo.

– Iš didingumo pamilau tave. Pasiekti tave nelengva, bet įmanoma. Tu pasileidusi plaukus vilioji, tačiau net akies krašteliu nežiūrėjai į mane. Kviečiau ne kartą.

– Atsiprašau, – tyliai jam pasakiau. Jis buvo teisus. Aš labai išdidi, visada jutau, kad jo turiu per daug, savo energiją švaistau ne ten. Vaikštau kaip per rūką, nematydama pasaulio grožio.

– Patogu būti ten rūke, niekas nepaklaus, niekas nepamatys. Tu tik pati manai, kad esi nematoma. O, va aš tave matau, stebiu ir laukiu tavo didingo atsivėrimo. Prisidengi ne savo rūbu, nuoga tu gražesnė. Savu rūbu apsirengusi, juo kvepi. Aš pats skanauju tuo kvapu, skanauja ir kiti, kai leidi tai pamatyti.

– Aš per silpna ir man gėda būti savimi, – pratęsiau pokalbį.

– Ir tai ne gėda, tai tau duota, va tuo nuogumu būti, būti savimi. Jauti? Jau kelios durys atsivėrė. Jos baltos kaip pienės pūkas lengvas. Tai leisk skristi atvirumui. Išlaisvink save, ten juk šviesi tavo erdvė. Erdvė, kurioje niekada nebuvai ir nejutai jos skonio. Va, ten mane ir pamatysi, – ramiu balsu atsakė svečias.

– Ką?! Tu esi matomas? Kaip tave pamatyti? Bet kokiu atveju, man su tavim labai gera bendrauti. Dar nė su niekuo taip artimai nekalbėjau iki tikrų sielos gelmių, – džiūgavo mano širdis.

– Taip, matomas. Tik leisk sau tai pamatyti. Neatidėliok. Yra kas laukia, yra kas duris tau atidaro. Leisk kažkam ateiti, kažkam užgimti, – švelnus jo balsas kuteno mano sielą. –  O dabar pažiūrėk į nakties dangų ir surask savo žvaigždę, o galbūt ir savo žvaigždyną pamatysi.

– Kaip aš ją atpažinsiu? 

– Ji tau sumirksės. Surask savo paklydusį drakoną ne kovoje su juo, o priėmime. 

– Gal tu ir esi mano drakonas, mano sielos vedlys? Tai su tavimi aš visada kovojau, kaip su demonu? 

– Drakonai yra ne pyktis, o grožis, kai juos atpažįsti. Surask savo žvaigždę. Man jau laikas poilsiui. Susitiksime rytoj, nes jau būsime kitokie. 

– Ar tu ateisi rytoj? – paklausiau.

– Ateisiu tave vesti. Ar tekėsi už manęs? – tarė jis man. 

– Taip, – atsakiau jam, nieko nelaukdama.

Susirangiau į savo baltą lovos patalą, kaip nuotaka apsirėdžiau baltu rūbu ir pro stoglangį žiūrėjau į žvaigždėtą dangų. Ten pamačiau nusidriekusią ilgą uodegą ir ryškiai mirksinčią žvaigždę Rostabaną. Drakono žvaigždynas, aštuntas pagal dydį šiauriniame pusrutulyje, įsikūręs tarp Didžiųjų ir Mažųjų Grįžulo Ratų. Aš pati juk dabar gyvenu aštuntame viešbučio kambaryje, ir žodis „drakonas“ susideda iš aštuonių raidžių, ir mano gimimo dienos skaitmenų suma, sudėjus du ir šešis, gaunasi aštuoni. Viskas tame turi prasmę. Rytoj rugpjūčio aštunta, ir aš ištekėsiu už savo drakono. Būtinai turiu pranešti savo draugei Saulei, ji rytoj kaip tik bus Prahoje. Tegu pasipuošia tokią kilnią dieną. Skubiai parašiau elektroninį laišką ir papasakojau pastarųjų dienų įvykius. Laiško gale jai parašiau: aš išteku už drakono. 

Išmiegojau kaip kūdikis motinos įsčiose, apgaubta meilės ir ramybės. Savyje pajutau šilumą, pulsuojančią meilę, be jokio išdidumo susilygiavau su pasaulio grožiu. Atsistojau prieš veidrodį visiškai nuoga ir pamačiau, kad per vieną naktį, įvyko pokytis manyje. Man nebe gėda verkti ir nebe gėda rodyti savo silpnumo, nes tai tikra, tai nuoširdu, būti savimi. Aš esu ta, kurios laukė visas pasaulis. 

Telefone pasirodė pranešimas, mano draugė jau atvyko, viešnia laukia už durų. Atidariau jai duris, mes apsikabinome.  Saulė žiūrėjo į mane nustebusi. 

– Kaip tu visa švyti! – tarė ji. – Tu tiesiog spinduliuoji, iš tavęs sklinda nežemiška šviesa, – kone verkdama iš nuostabos kalbėjo mano geriausia draugė. – Tai kur tas tavo jaunikis, kur tas tavo drakonas? – paklausė Saulė manęs.

– Aš ir esu tas drakonas, – atsakiau iš meilės, iš savo didenybės.