Lituanicon XXXII: DraKonas
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

3 VIETA – 11. Vladimir Kosatyj „Neįtikėtini nuostabiojo siro Levreno nuotykiai drakono medžioklėje, kuriuos užrašė jį lydėjęs kuklus trubadūras Miolmas“

Didysis Ddraig Gochas užmerkė savo akis. Raudonasis drakonas pavargo, bet jų profesinės sąjungos posėdis artėjo prie pabaigos. Liko tik vienas paskutinis klausimas. Ir kaip drakonui norėjosi, kad viskas pasibaigtų kuo greičiau.

Ką? Jūs stebina drakonų profesinės sąjungos egzistavimas? Ką gi, prieš porą šimtų metų ir pačius drakonus tai būtų nustebinę. Tačiau laikai keičiasi. Civilizuotame amžiuje nedera kariuomenėms lakstyti paskui drakonus ir juos žudyti. Dabar jais reikia žavėtis. (Aišku, čia negalima išvengti žvaigždučių prie sąlygų.) Drakonai ir taip jau buvo pasislėpę giliausiuose urvuose. Ir reikia pripažinti – jiems pasisekė. Praėjo vos šimtas metų ir žmonės užmiršo tą laukinę primityvią baimę, kurią jiems kėlė pabaisos, išlendančios iš ugnikalnių. Dar šimtas metų ir drakono vaizdas jau romantizuojamas. Knygos, filmai apie drakonus. Netgi lipdukai ant mašinų „Šimtas drakonų riaumoja po mano kapotu. Saugokis!“.

Drakonai stebėjo tuos pokyčius iš žemės gelmių. Tyliai juos aptarinėjo. Kol galų gale vėl pasirodė dienos šviesoje. Tik šį kartą jų pasirodymas nebuvo toks įspūdingas. Jokių sudegintų kaimų. Tėvai galėjo nebijoti dėl savo nekaltų dukrų. Bet vis tiek šis pasirodymas apvertė pasaulį. Drakonai kreipėsi į teismą. Jie pareikalavo, kad būtų pripažintos jų išimtinės teisės į drakonų atvaizdus, jų minėjimą ar bet kokį kitą naudos gavimą prisidengiant jų vardu. Žmonija pralaimėjo šį karą. Ir drakonai sukūrė savo profsąjungą. Dabar, jei nori minėti drakoną, tu moki drakonams. Jei nori parodyti drakoną filme, tu moki drakonams. Jei nori parduoti lipduką su drakonu, … tu žinai, ką daryti. Ir drakonai gavo, ko trokšta – aukso. Tas taurusis metalas, kurį jie renka plaukiodami magmoje. Dabar jau nereikia taip vargti. Žmonės duoda pinigų, už kuriuos drakonai perka auksą. Auksą, kurio drakonai labai trokšta.

Auksą, kurio trokšta ne tik drakonai. Auksą, dėl kurio dabar prasidėjo problemos. Būti drakonu yra pelninga. Bet kas nori būti drakonu. Ir štai prieš didžiąją drakonų profsąjungos valdybą, kuriai vadovauja Didysis Ddraig Gochas, stovi milžiniškas, em, individas. Stovi ir prakaituoja. O jo rankose laikomų popierių kiekis rodo, kad jis yra nusiteikęs ilgai kalbai, kuri turi pagrįsti jo priklausimą drakonų rūšiai.

– Aš, Sobekas, galiu pagrįstai reikalauti būti priimtas į drakonų profesinę sąjungą. Mano kilmė neabejotinai turi būti vertinama kaip gimininga…

– Tai, kad tu turi krokodilo galvą, nedaro tavęs mūsų šeimos nariu, – tik septynios iš šimto Ladono galvų stebėjo šį posėdį. – Mes negalim taip žemai nuleisti kartelės. Kitaip pas mus ims veržtis bet kas. Seni dievai, pusdieviai, dievų vaikai. Galiausiai mes nė nepastebėsime, kaip aplink mus ūš būriai mitologinių būtybių. Ir ką mes iš to turėsime? Jie padės mums didinti apyvartas? Pardavinės filmus, knygas ir kompiuterinius žaidimus? Ne. Bus gerai, jei jie galės prakišinėti turistams magnetukus. O vat kai reikės dalinti metinius dividendus, jie išdidžiai vadinsis drakonais ir reikalaus lygios dalies. Aš nieko nenoriu įžeisti, bet mes rimtai svarstom, ar vien krokodilo galvos užtenka, kad tave pripažintų drakonu?

Sobekas atsikosėjo. Matėsi, kaip dreba jo rankos, bet jis nebandė bėgti. Tegul visi mato krokodilo ašaras. Tai tik virškinimo proceso elementas. Krokodilams.

– Gerbiamas Ladonas minėjo mitologines būtybes. Bet jūs jau padarėte joms išimtį. Jos jau yra priimamos į jūsų profesinę sąjungą. Mušhušu…

Jau trisdešimt šešios Ladono galvos atsisuko į salės viduryje stovintį pranešėją.

– Tai ne tas pats. Visi vienareikšmiškai pritaria, kad Mušhušu priklauso drakonams. Jis oficialiai gavo Babilono drakono vardą.

Iš tikrųjų Mušhušu, kas jis iš tikrųjų bebūtų, niekas nematė jau tris tūkstantmečius. Bet porą gerai parduodamų kompiuterinių žaidimų, kuriuose žaidėjai turėjo susigrumti su jo vardu pavadinta pabaisa, buvo gera priežastimi apsvarstyti, kodėl senovės tekstuose jis vadinamas drakonu. Ir visiškai nesuinteresuoti mokslininkai atlikę nepriklausomą tyrimą patvirtino, kad Babilono drakonas turi teisę įstoti į drakonų profesinę sąjungą, kuri tinkamai apgins savo brolio interesus ir pajamas. Tai, kad po šios išvados paskelbimo visi mokslininkai leido sau išeiti į pensiją ir apsigyventi Karybų salose, yra tik neįtikėtinas sutapimas.

– Gerai, o kurgi tada išvada dėl … – Sobekas paspringo neužbaigęs sakinio. Jis pridengė ranka savo nasrus. Kai kuriems žodžiams nėra lemta nuskambėti šiame pasaulyje. Kai kurių priekaištų išsakymas yra galimas tik tada, jei taip tu nori pademonstruoti savo nenorą gyventi. Ir nors krokodilams nėra būdingas prakaitavimas, bet krokodilų dievas jautė kaip karščio bangos bando išdeginti jam vidurius.

Visi, ir pats Ddraig Gochas, sustingę žiūrėjo į salės palubėse esantį langą. Štai už jo viskas buvo nusidažę saulėlydžio pradžios geltonumu. Praėjo akimirka. Ir jau nepermatoma naktis vyravo už jo. Naktis, kuri visoms gyvoms būtybėms kelia nežinomybės baimę. Naktis, kuri dabar žiūrėjo į juos.

Niekas nekalba apie Jormundgandą. Niekas nežino, kodėl ši pabaisa nusprendė pasirodyti, ir ko ji nori iš tikrųjų. Ji tiesiog pasirodė prieš šimtą metų. Ji nieko nesakė, nereikalavo. Drakonai po audringų diskusijų nusprendė, kad būtų protinga ir visiškai pagrįsta – baimė, kaip paaiškėjo, yra labai geras sprendimų priėmimo pagrindas – priimti Jormundgandą, Loki sūnų, į drakonų profesinės sąjungos gretas. Net ir neturint prašymo stoti į sąjungą. Juk galų gale dėl kažkokios priežasties ši milžiniška gyvatė šliaužė tūkstančius kilometrų ir sustojo labai konkrečioje vietoje.

O dabar kiekvienas iš salėje esančiųjų intensyviai galvojo apie tai, ar neišaušo ta diena, kai skandinavų pabaisai pabodo ramiai gulėti. Ir ji nusprendė keliauti dar kur nors, be abejo kartu sutraiškiusi šalia jos esantį akmenų rinkinį. Ir kiekvienas skaičiavo, kaip toli nuo pilies vartų ji yra. Klausė, ar nesigirdi, kaip traška akmenys. Ir viską užvaldė tyla. Tyla, kurioje kiekvienas bandė pajausti, koks bus kitas Jormundgando žingsnis. Tyla, kurioje visi žiūrėjo į jo akies vyzdžio tamsą ir bandė joje pamatyti, kokios mintys dabar rutuliuojasi gyvatės smegenyse.

Tyla, kurią maksimaliai neelegantiškai nutraukė nugriaudėję trimitai.  

Ddraig Gochas nevalingai krūptelėjo. O tada pradėjo akimis ieškoti, iš kur sklinda garsas. Tai nebuvo sudėtingas galvosūkis. Būtų sunku nepastebėti per salę žygiuojančios procesijos. Puošnios plunksnos skrybėlėse, margos kelnės, rankovės tarsi nusprendusios tapti pagalvėmis. Standartinė drakonų dvikovininkų apranga. Raudonasis drakonas vėl giliai atsiduso. Šis posėdis niekada nesibaigs.

– Aš, kilnusis siras Levrenas, jos didenybės palaimintas kovai su pabaisomis, atkeliavau į drakonų pilį ir reikalauju šventos sutarties vykdymo. Tebijo manęs blogio išperos, tenubaudžia jas mano didvyriškas kardas, – į priekį žengė puošniausias delegacijos narys.

Ddraig Gochas užsimerkė. Kas per prakeikta diena. Jis tik norėjo kuo skubiau užbaigti šį biurokratinį susirinkimą. Iškart po jo nerti į taip atpalaiduojantį magmos vandenyną. O tada kokiems penkiems metams užmigti savo aukso lovoje. Argi jis taip daug nori? Matyt, kad taip. Nes dabar jis gaus tik jo galvą užšaldantį skausmą.

– Gal nereikia? – tyliai išsakytas Raudonojo drakono balsas nuskambėjo taip pat garsiai kaip ir trimitai.

Bet siras Lovrenas nei blakstienos judėsiu neparodė, kad drakono žodžiai gali pakeisti jo apsisprendimą eiti savo šlovingu keliu.

– Aš su savo kilniais bendražygiais atlaikiau penkių dienų drakonų pilies apgultį. Aš atnešiau rožių karalienės palaiminimą. Manęs neišgąsdino tikrojo išgąsčio veidrodžio atspindys, kuriame aš pamačiau…

 – Gerai, gerai. – Ddraig Gochas pakėlė savo leteną. – Niekas iš čia esančių neabejoja, kad siras Lovrenas įvykdė visas sąlygas. Kitaip jis ir jo kompanija nebūtų įleisti į šią salę.

Drakonų medžiotojas laimingai nusišypsojo.

– Ir dabar aš galiu pareikalauti susigrumti su man paskirtu drakonu.

Raudonasis drakonas žiūrėjo į šį pasipūtusį svečią. Tikriausiai tai buvo geras laikas dar kartą giliai atsidusti, bet drakonas dabar visą savo dėmesį buvo skyręs apmąstymui, ką jiems daryti toliau.

Ir kol išmintingasis Ddraig galvoja, galima paaiškinti, kas gi dabar vyksta. O vyksta tai, kad visada yra maža žvaigždutė sutartyje. Drakonams ginant savo teises, jie pasakė daugiau nei turėtų. Pristatydami ir apibrėždami save jie nurodė, kad drakonai kovoja su kilniais riteriais. Ir teismas patvirtino požemių gigantų išskirtines teises į šį siužetą. Ir atrodė, kad tai yra eilinis menkniekis. Atrodė. Kol neatsirado kažkoks gudrutis, kuris atėjo pas drakonus ir pareikalavo savo dvikovos. Ir drakonai negalėjo jam atsakyti. Jei jie nekovos su kilniais riteriais, ar dar bus galima laikyti juos drakonais? Ir jiems visiškai nesinorėjo tikrinti, ar teismas nepanaikins jų išskirtinių teisių į drakoniškumą ir, kas būtų tikrai nemalonu, jų teisių gauti autorinį atlygį už visas drakonų istorijas. Be to, iš pradžių viskas neatrodė taip dramatiškai. Ir drakonai lengvabūdiškai sutiko priimti šį iššūkį. Nu didelė čia bėda. Jau po penkių minučių narsus idiotas sudegė drakono liepsnose.

Bet paaiškėjo, kad tokių idiotų yra daug ir drakonų pilis atsidūrė tikroje romantiškų savižudžių apgultyje. Ir tai pradėjo kelti nerimą drakonams. Tos nuolatinės dvikovos ne tik atimdavo iš jų laiką. Drakonai dar ir naikino savo didžiausius fanus, kurie gyvi jiems atneštų daug daugiau trokštamo aukso. Tada ir buvo sugalvotas drakonų medžiotojų kodeksas. Kažkiek laiko, teisingų ryšių užmezgimo, nuoširdžios drakonų padėkos. Ir štai, šis foliantas jau tapo privalomu, jei nori vadinti save drakonų medžiotojų. Tai suteikė beveik trisdešimt metų ramybės. Ramybės, kai vos tuzinas tikrų užsispyrėlių per metus atsidurdavo prie drakonų pilies durų. Tik valanda kovų per metus. Argi tai nenuostabu?

Viskas pasikeitė, kai kažkoks prakeiktas išradėjas sugalvojo vieną kremą. Kremą, kuris padeda atlaikyti drakono liepsnos karštį. O, kalbant atvirai, drakonai, nepaisant savo gąsdinančios išvaizdos, nėra pritaikyti mūšiams su žmonėmis. Jų burna yra skirta tik spjaudymuisi ugnimi. Jie nieko negali praryti ir suvirškinti. Jų dantys nėra skirti traiškyti mėsą ir kaulus. Tai yra trapios mineralinės nuosėdos, skirtos įvairiomis spalvomis nudažyti jų ugnį. Taip, jie vis dar yra dideli padarai, kurie galėtų traiškyti savo priešus. Bet jie yra dideli padarai su trumpomis letenomis. Ir medžiotojai tai suprato. Ne, visi tie riteriai vis tiek praktiškai neturi šansų sužeisti drakoną. Jau nekalbant apie nužudymą. Bet vikrus ir mobilus kovotojas dabar lengvai gali lakstyti aplink drakoną mažiausiai porą savaičių. (Naktinio poilsio pertraukos yra numatytos medžiotojų kodekse, kad jį kur. O dar reikia stebėti, kad netyčia nekliudytum po kojomis lakstančio bardo, kuris turi savo neliečiamumą.) Ir tik aklos sėkmės reikalas yra, kada drakonui vis dėlto pavyks pataikyti ir priploti įkyrią musę.

Ir apie visą tai galvojo Ddraig Gochas. Galvojo ir žiūrėjo į liūdnai galvą nuleidusį Sobeką. Vargšas užmirštas dievas, kuris neranda vietos naujame pasaulyje. Drakonas iškart pastebėjo, kad ir kaip Nilo dievas stengėsi tai paslėpti, jog jo drabužiai jau daug kartų buvo lopyti. Nu ir skirti jie buvo kiek apkūnesniam nešiotojui. Ką gi, Raudonasis drakonas nemeluoja pats sau. Jie dar pasigailės dėl tokio jo sprendimo. Bet pasigailėti jiems teks dar po poros dešimčių metų ramybės.

– Sobekai!

Krokodilo akys jau žiūri į drakonų profesinės sąjungos sekretorių.

– Sveikinu įstojus į drakonų profesinę sąjungą.

Akyse matosi abejonė. Naujai pakrikštytas drakonas negalėjo patikėti savo laime.

– Bet kartu su gaunamomis teisėmis tu turi priimti ir drakonų pareigas. Ir štai dabar mes paskiriam tave atstovauti drakonų genčiai dvikovoje su kilminguoju siru Lovrenu.

Krokodilo nasrai nėra pritaikyti šypsenoms. Bet Sobekas labai stengėsi. Ir drakonų medžiotojų būrys turėjo įvertinti šias pastangas.

– Aš Sobekas. Ir aš Drakonas!

 – E, atsiprašau…