Lituanicon XXXIV: ŠIURPAS
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

12. Eglate Smilga „Drakonas ir skrybėlė“

Kartą gyveno drakonas, kuris bijojo tamsos. Vos tik sutemdavo, ieškodavo vietos, kur pasislėpti. Bet naktis buvo tokia didelė ir visą apimanti, kad negalėjo rasti jokios slėptuvės. Todėl drakonas tik kalendavo dantimas iš siaubo ir susigūžęs laukdavo ryto. O kai rytas ateidavo, norėdamas atsikratyti savo baimės, gąsdindavo kitus.

Kartą pro šalį ėjo skrybėlininkas.

– ŠŠŠ… – sušnypštė drakonas. Bet skrybėlininkas jo neišsigando.

– Tu manęs nebijai? – paklausė drakonas.

– Nea, – atsakė skrybėlininkas.

Drakonas pakraipė galvą. Jeigu neperduos savo baimės, turės pats bijoti.

– Gal nors truputėlį bijai? – dar kartą paklausė drakonas.

– Nei kiek, – atsakė skrybėlininkas.

– Aišku. – Nusiminė drakonas. Jeigu jau toks drąsus, tai gal gali išgąsdinti naktį, kad daugiau neateitų?

Betgi naktis daugiau nieko nemoka tik eiti, – paaiškino skrybėlininkas. Negerai jai neleisti.

– Aha, – dar labiau nusiminė drakonas. Tik staiga pamatė po skrybėlininko skrybėle kažkokį šviečiantį daiktą.

– Kas čia? – paklausė drakonas.

– Lemputė, – atsakė skrybėlininkas. – Mat jis meistravo šviesos skrybėles. Įtaisydavo jose lemputes, kad tam, kas nešios, kiltų šviesios mintys.

Drakonas pagalvojo: jei tik jis tokią…

– Pasimatuok, – tarė skrybėlininkas.

Drakonas užsidėjo skrybėlę.

– Tinka, – tarė.

– Vadinasi, dabar ji tavo.

Tuoj mintys ėmė šviesėti. Visos baimės atslūgo. Pats prisipildė šviesos. O tada taip panoro šviesa su kuo nors pasidalinti. – Gal naktis irgi gąsdina, nes bijo?!