Lituanicon XXXIV: ŠIURPAS

17. Daiva Ausėnaitė „Ta sumauta Vandenio era“

Viskas prasidėjo 2020.12.21. Ėjau į parduotuvęs. Staiga matau, kad iš už parduotuvės kampo išsisuka tie du. Suabejoju dėl to, ką pamačiau. Visgi gana triukšminga gatvė, nesiliaujantis mašinų srautas. Be to, jie gerokai toliau nei leidžia įžiūrėti mano viena trumparegė akis. Visą krūvį už vaizdą esantį tolumoje neša kairė akis. Aš net primerkiau dešinę, lyg reguliuočiau žiūroną. Vaizdas tapo ryškesnis. Į mano pusę žingsniavo du ateiviai. Kodėl nusprendžiau, kad jie ateiviai? Nes tokius juos mums rodė Holivudas daug metų. Kai galvoje šmėkštelėjo mintis apie Holivudą, logika iš karto metė variantą – gal filmą kokį filmuoja Šeškinės mikrorajone? Madinga čia pastaruoju metu Vilniaus miegamuosiuose rajonuose filmuoti populiarius serialus. Mintyse net leidau sau sukurti galimą tokio serialiuko siužetinę liniją: į žemę atskrenda ateiviai ir apsigyvena Šeškinės rajone, vaikšto apsipirkti į vietinę maximytę, savaitgaliai keliauja į akropolį. Jie visur vaikšto, nes ko jiems skubėti, jiems dirbti nereikia, laiką jie skaičiuoja kitaip nei mes, jų nevargina savo trumpalaikiškumo suvokimas. Gal jie iš viso nemirtingi?..

Nemirtingi tuo metu neskubėdami tikrai užėjo į maximytę. Aš jau buvau perėjusi gatvę ir taip pat gan ryžtingai artėjau link parduotuvės durų. Ir apėmė tas nesmagus jausmas, koks būna, kai kokiam renginyje, kur daug nepažįstamų žmonių pastebi kokį vieną, kuris tau iš karto sukelia norą tyčiotis iš jo, ar jis ima kelti svetimos gėdos jausmą, nes daro kažką keisto, šneka kažką ne taip, visi į jį ima žiūrėti keistai. O paskui kai reikia atsisėsti prie stalo ar užimti savo vietą salėje, tai jis atsisėda prie tavęs.

Nemažindama tempo pagalvojau, kad jeigu tai persirengę aktoriai, bus visai smagu iš arčiau apžiūrėti kostiumus ar net pasidaryti fotkę, kol jie nemato, kad galėčiau paskui įdėti į feisbuką su kokiu šmaikščiu užrašu „Sutikau kaimynus“ ar „Kodėl man niekas nepasakė, kad jie jau atskrido?“. Sugalvojau dar keletą neblogų sakinukų ir visai savimi patenkinta pasičiupau krepšelį.

Parduotuvė mūsų nedidelė, dėl kovido žmonių skaičius ribojamas, todėl visai aiškiai mačiau vieno iš ateivių viršugalvį parduotuvės gale, duonos skyriuje. Kurį laiką apsipirkinėjau, dėjau produktus, kurių man reikia ir judėjau parduotuvės viduje, kaip suplanavo marketingo specialistai: pradžioje daržovės, po to pieno skyrius, tada dešros, kruopos, šaldyti produktai, kosmetikos skyrius ir išpardavimai. Kasos. Su jais susidūriau tarp išpardavimų skyriaus. Nežinau, kodėl iš manęs išsprūdo – laba diena. Gal kad jau buvau nusprendusi, kad geriausias įrašas feisbukui būtų apie kaimynus. Tai su kaimynais kaip ir galima pasisveikinti. Kai jie abu įbedė į mane akis ir sustingo, aš supratau, kad kažkas visgi ne taip.

Nusprendžiau, kad negražu taip spoksoti ir nusukau akis. Pradėjau ieškoti užrašų knygelės su spirale. Juolab, kad į mane iš kitos pusės ėmė spoksoti kokia tai bobutė net primerkusi akis. Irgi, matyt, savo žiūronus bandė susireguliuoti. Beje, ji žiūronus reguliavo į mane, bet ne į ateivius. Čia tai iš viso nesuvokiama. Vėliau supratau, kodėl taip. Tada man labiau rūpėjo nusipirkti visko, kad šimtą kartų nevaikščioti – karantininė taisyklė.

Ateiviai iš savo sąstingio atsigavo ir ėmė šnibždėtis. Aš nusprendžiau, kad dar pasiimsiu ledų. Penktadienis gi – diena, kai valgau kas skanu ir nesveika. Nuėjau į šaldytų produktų skyrių. Kai grįžau į kasas, ateivių nebuvo. Buvo bobutė, kuri toliau tiriančiai spoksojo į mane. Į ką čia taip reikia žiūrėti? Kas manyje tokio įdomesnio negu pas ateivius? Bobučių logikos nesuprasi.

Jau eidama prisiminiau, kad nepadariau ateivių fotkės. Ir toks geras sumanymas su feisbuko įrašu, nuėjo perniek. Aš, aišku, įdėjau ateivių foto iš neto ir pasidalinau, kad mačiau tokius parduotuvėje. Pasipylė visokie komentarai, kad čia jau man dėl sėdėjimo namie stogas važiuoja, kad štai ką reiškia, kai žmonės negauna reguliarių sveikatos paslaugų ir pan. Bet keli parašė, kad irgi matė… Tik ne Šeškinės rajone ir ne šiandien. Su tais susirašiau asmeninėmis žinutėmis, kaip jie atrodė. Ir pamiršau visą tą istoriją, nes žinote, darbai visokie, žinių srautą reikia nuolat sekti, nauji draudimai, viruso mutacijos, padirbtos vakcinos.

Paskui visą savaitę sėdėjau namie, nes karantinas gi. Maisto užsisakiau internetu, nes baigėsi grietinėlė kavai. Sakyčiau, kad tai yra mano pagrindinė pinigų eikvojimo priežastis. Matai, kad baigiasi grietinėlė, pradedi formuoti pirkinių krepšelį. Iš esmės, nieko daugiau kaip ir nereikia, bet vienos grietinėlės tau niekas neveš, tai reikia kažką pirkti. Prisirenku tiek, kad atvežimas būtų nemokamas, tai suma jau gaunasi gerokai per didelė nei būčiau sumokėjusi parduotuvėje už du grietinėlės pakelius. Ir taip kartą per savaitę. Blyn, dirbu, kad nusipirkčiau grietinėlįs. Nesąmonė kažkokia. Po vieno tokio apsipirkimo neišeinant iš namų, nusprendžiu, kad dzin tas kovidas, einu aš į parduotuvę. Galimybė bankrutuoti mane gąsdina labiau nei virusas. Nukrypau, soriukas.

Vėl penktadienis, vėl aš išsiruošiau į parduotuvę grietinėlės ir ko nors skanaus. Ir vėl blyn matau juos. Tik šį kartą jie leidžiasi kalniuku į parką. Pagalvoju, kad matyt, nusprendė šį kartą apsipirkti Panoramoje. Per parkelį iki to prekybos centro visai malonu prasieiti. O gal šiaip kojas mankština.

Žmonių nedaug, todėl niekas nepuola jų fotkinti ar kažkaip kitaip į juos reaguoti. Nors vis tiek man ėmė darytis keista, nes negali sakyti, kad gatvėje žmonių visai nebuvo. Čia gi ne 2020 m. pavasarinis karantinas, kai visi peršikę sėdėjo namie. Praėjo metai gyvenimo su virusu, ir žmonės nusprendė gyventi nekreipdami į jį dėmesio. Kaip keistai tai galėjo skambėti  2018, tai 2020 metų pabaigoje jau toks gyvenimas tapo įprastas ir visi stengėsi kažkaip prisitaikyti, kad ne tai, kad būtų ne taip nepatogu, o kad būtų netgi visai malonu gyventi uždarytam namuose. Na kokie ten reikalingi daiktai karantine? Šaldytuvas kad veiktų, kelios poros patogių treningų… Ai vėl nukrypau. Čia irgi karantino pasekmė – tik randi klausantį žmogų, iš karto puoli kalbėti.

Žodžiu, po kelių savaičių feisbuke atsirado daugiau rašančių, kad jie mato ateivius. Tai tapo visuotiniu pokštu. Matantys žmonės pasakojo, ką matė, kur matė. Bandyta suvokti, ar čia tie patys keli ateiviai. Ryškėjo vaizdas – jie vaikšto ir po vieną, ir po du, ir po trys. Matė juos skirtinguose rajonuose, skirtingomis dienomis. Filmo apie ateivius niekas nefilmuoja. Žurnalistai apklausė visus režisierius Lietuvoje ir užsienyje. Ateivius matė ne tik mūsų šalyje.

Vieną dieną visą pasaulį apėmė suvokimas, kad čia ne filmas, kad realiai dalis žmonių mato ateivius. Ir čia prasidėjo sujudimas. Pasijungė medikai ir psichiatrai, prasidėjo tyrimai – gal čia kokia masinė psichozė, sukelta ilgalaikio buvimo uždarose patalpose. Europos gynybos vadovai nuotoliniu būdu šnibždėjosi, didžiųjų šalių vadovai kol kas santūriai tylėjo. Aš irgi tylėjau, nieko nerašiau į feisbuką. Pradėjau eiti į lauką kasdien. Vykdžiau savo asmeninį tyrimą. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio aš jų nemačiau. Matydavau penktadieniais ir šeštadienį, porą kartų mačiau ketvirtadienio vakarais. Kadangi įsijungiau į kelias mačiusių grupes feisbuke, žinojau, kad dalis žmonių mato juos visada, kiti irgi tik tam tikromis dienomis. Prasidėjo aiškinimaisi, kodėl matantys mato ne kiekvieną dieną. Keltos įvairios versijos, atsakinėjau į galybę apklausų, ką valgau, ko nevalgau, kokia mano kraujo grupė, kiek man metų, kokius vartoju vitaminus, ar vartoju alkoholį. Žodžiu, bandyta suvokti, kokie yra panašumai ir skirtumai. Kai kažkam šovė mintis paklausti, o kokiomis ligomis serga matantys, man viskas tapo aišku.

Šeštadienį vakare susileidžiu vaistus, kurie kontroliuoja mano lėtinę, autoimuninę ligą. Ir tada nustoju juos matyti. Ketvirtadienį vakare vaisto veikimas, matyt, ima mažėti ir aš imu juos matyti.

Nesistengiau šios teorijos pasitvirtinti inicijuodama naują apklausą. Man norėjosi atsakymo į svarbiausią klausimą – ar kas nors bandė juos užkalbinti? Nors daugeliui vis dar rūpėjo, kodėl tai nutiko. Kodėl mes juos pradėjome matyti? Ar jie čia visada buvo? Šitie klausimai, mano nuomone, tikrai ne svarbiausi, juolab, kad jūtube į tai jau buvo atsakyta. Horoskopų sakytoja Angela savaitę iki tos gruodžio 21 dienos įrašė video, kur aiškiai viską pasakė – Žuvies ženklo era baigėsi, ateina Vandenio era. Ji atneš didelių permainų, bus žaibiškas technologinis proveržis, per dvidešimt metų nutiks tiek, kiek Žuvies eroje nutiko per du tūkstančius metų. Ir nieko čia nepadarysi, žvaigždės taip dėliojasi danguje, mes po tuo dangumi gyvename, turime prisitaikyti. Ir ji aiškiai pasakė, kad žemėje bus ateiviai, kai kurie juos matys, nes Vandenio eroje atsiveria kitos dimensijos. Vieną dieną gal net imsime matyti drakonus…

Vat atsivėrė ir man. Dėka vaistų turiu kažkokį bloką, bet jis nukrenta penktadienį šeštadienį. Ta sumauta Vandenio era sušiko man penktadienio apsipirkimo džiaugsmą. Perkuosi internetu, per daug išleidžiu, turiu daugiau dirbti, kad galėčiau gerti kavą su grietinėle.

Šeštadieniais atsirado įprotis eiti į parkelį ir sėdėti ant suoliuko, žiūrėti į prude gyvenančias antis. Po savaitės jos pradėjo eiti link manęs, aš pradėjau jas maitinti. Po dviejų savaičių ant suoliuko prisėdo jis. Aš vėl nepagalvojusi leptelėjau laba diena. Jis ilgai sustingęs spoksojo. Vėliau sužinojau, kad jie tuo metu susisiekia su savo centru ir daro sprendimą, kaip toliau elgtis. Po savaitės Tomis (pavadinau jį taip, nes jo vardo man deja, nepavyko atkartoti. Išgirdau ten kažką panašaus į t raidę, tai tapo Tomiu) pasakė, kad jo centras neįžvelgė manyje nieko grėsmingo jo rasei. Na kaip pasakė – mes kalbamės kažkaip įdomiai. Aš sakau žodžius, jis klausosi, girdi ir supranta. O kai kalba jis aš girdžiu tą savo galvoje.

Taip mes įpratome šeštadieniais maitinti antis ir kalbėtis. Erzina tik bobutės, kurios kartais eina pro šalį, tada labai spokso. Tomis moka kažkaip jas įtikinti, kad jos skubėtų į vaistinę, nes ten baigiasi joms reikalingi vaistai.

Su Toniu apie viską pasikalbam. Jis neslėpė, kaip čia nutiko žemei su tuo korona virusu. Kaip man nustoja veikti vaistai penktadienį, taip prasidėjus Vandenio erai, tiksliau kelis metus iki jos pradžios, ėmė kristi šydas. Žmonės dar nematė ateivių, bet jų buvimas čia darė žmonėms įtaką. Mes „pasigavome“ jų virusus. Ir kad jų nepamatytume anksčiau laiko buvo sugalvotas tas sėdėjimas namie. Vis, kaip sakant, sumažėja tikimybė pamatyti juos parduotuvėje.

Tomiui labai patinka mūsų gamta, gyvūnija. Jis taip žavisi visais žemės gyvūnais. Antys, beje, irgi žavisi juo. Neseniai taip smagiai pasišnekėjom apie ungurius. Jie, pasirodo, iš jo planetos. Įlindo kažkaip į jų kosminį laivą. Kadangi laivai leidosi kažkur ten kur dabar Saragasų jūra, o anksčiau buvo sausuma, tai unguriai ten ir grįžta neršti. Jiems ten kažkaip susišvietė, kad ten bus jų nerštavietė. Man kilo klausimas, tai prieš kiek čia metų toj vietoj buvo sausuma? Jūs čia taip seniai žemėje esate? Tomis kelioms sekundėms vėl sustingo. Jis dar buvo kelis kartus mums besišnekant panašiai sustingęs, nusprendžiau, kad geriau kai ko neklausti, norės, pats pasakys. Be to, ir man kažkaip saugiau, nes labai jau nesmagu į jį žiūrėti, kai jis taip pakibęs. Aš gi dabar žinau, kas tuo metu vyksta.

Neklausiu jo ir apie jų dauginimąsi. Ne dėl to, kad vengiu to sustingimo, labiau dėl to, kad kažkaip nepatogu. Intymus gi klausimas. O mes nesam taip seniai pažįstami. Galvoju kitą kartą pasiūlysiu jam kartu išgerti. Nežinau, kaip jie maitinasi, bet į parduotuvę tai vaikšto, vadinasi, valgo kažką kaip ir žmonės. Tikriausiai. Gal jie ne dėl maisto į tas parduotuves vaikšto?.. Bet kokiu atveju, pasiūlysiu Tomiui išgerti. Pasakysiu, kad čia tokia žemiečių tradicija, kad geriau draugystė megztųsi. Ir išdrįsiu paklausti apie drakonus, tikiuosi, jis nesustings nuo šio klausimo.

Reikės išmokti su jais gyventi. Jei tikėti jūtubo horoskopų sakytoja Angela, toje sumautoje Vandenio eroje teks gyventi kelis tūkstančius metų.