Lituanicon XXXII: DraKonas

16. Darijus Brizgys „Drakonas“

Ten kur pasirodo drakonas- gera nelauk. Kaip mat pradeda žūti žmonės, suliepsnoja  pastatai, galvijai išsilaksto ir visam tam kraštui pražūtis garantuota.

 Iš senos knygos.

            Berniukas atsitūpęs pagaliu karvašūdyje krapštė skylę, kai staiga milžiniškas šešėlis virš jo trumpam užstojo saulę, o stiprus vėjo gūsis trenkė į žemę aplink pakeldamas nudžiūvusios žolės kuokštus, smulkius šapus ir dulkes. Vaikas išsigandęs pašoko, bet tą pačią akimirką jam iš baimės pakirto kojas ir jis atsisėdo į tą patį karvašūdį. Virš jo ką tik praskrido drakonas ir nusileido kitame laukymės pakraštyje, prie kalno papėdės. Net žemė sudrebėjo,kai milžiniškas roplys nutūpė. Suglaudė savo plėvėtus sparnus ir galva, dydžio sulig geru tvartu įsirėmė į uolą. Didžiulis uolos gabalas, nenoriai, iš lėto susvyravo ir pažerdamas smulkesnių akmenų krušą nuriedėjęs dunktelėjo šalin. Kalne atsivėrė ola kurioje drakonas, kaip staiga iš niekur pasirodė, taip staiga ir dingo. Vaikas sėdėjo išsižiojęs iš nuostabos, bei baimės ir kurį laiką negalėjo pajudėti. Kad visa tai ne sapnas, rodė atsivėrusi ola. Tada jis sukliko ir paknopstom puolė į apačioje tyliai dienos kaitroje snaudžiantį kaimą.

            Pirmas parlekiantį vaiką pastebėjo Kubertavičius pjaunantis žolę. Jo trobesiai buvo patys pirmieji. Vaikiščias lėkė taip greitai,kad iš kart patraukė akį. Pridėjęs plaštaką prie kaktos, kad geriau matytų Kubertavičius sumurmėjo po nosimi:

– Bene mažasis Algiukas Volungių dumia, bet juk turėjo karves ganyti? Bene kas atsitiko?

Ir jau garsiai sušuko pro šalį dumiančiam, kvapą vos gaudančiam vaikui:

– Ei, bene nutiko kas? Kur čia skuodi, kaip velnių pabaidytas?

– Dra, dra, drakonas!- suklykė vaikas ir nuskuodė tolyn.

Kubertavičiui iškrito dalgis iš rankos. Bene pasigirdo? Drakonas? Kur? Atsigręžė kalno link- nei gyvos dvasios. Juk drakonas didelis, turėtų pamatyti? Bet nieko nesimatė.

Kubertavičius atsigręžė į sparčiai tolstantį vaiką.

– Ei! Kur drakonas? Kur matei???

Bet vaikas jei ir girdėjo tai neatsakė ir dingo už posūkio. Kubertavičius palikęs dalgį pievoje, plačiais žingsniais metėsi link savo trobesių.

– Vygantai, Vygi!!!- pašaukė savo vyresnįjį sūnų,- kur tu jabytvajmat užkirmijęs??

Iš už tvarto pasirodė sūnus. Kubertavičius atlapojo pirkios duris ir tarpduryje skubiai išrėžė:

– Vygi, balnok arklius, man ir sau! Greitai akių nevartęs!

            Vygantą kaip vėjas nupūtė.

– Bene karas?- iš vidaus pasigirdo išsigandęs žmonos balsas.

– Tylėk motin! Nešk greičiau mano žiedmarškę ir diržą! Skrynios raktą paduok ir ietis iš pirkios atnešk, greitai tik  akių nevarčius!

Įbėgus į kaimą, Algiukui jėgos pradėjo sekti. Volungiukas švokštė, bet vis dar bėgo.

– A smertį kokią išvydai, kad taip leki?- užkalbino kalvio žmona Aldona už tvoros palei kelią rinkusi obuolius. Vaiko švokštesys privertė pakelti galvą. – Ko čia taip skuodi dar patrūksi!

– Drakonas!- bandė sušukti berniukas, bet balsas užlūžo.- Drakonas!

– Bene vaikeli saulėje perkaitai,- Aldona pažėrė surinktus obuolius,- koks dar drakonas???

Iš už tvoros skiriančios kiemus pasirodė kaimyno Butvilo galva:

– Kas? Drakonas? Kur???

            Vaikas pagaliau pasiekė savo namus ir leisgyvis susmuko tarpuvartėje, kur jį ir pamatė sesuo.

– Algi!!!!- sukliko basomis bėgdama link jo,- kas tau? Mama!!!

            Algis visas šlapias ir raudonas sesers glėbyje gaudė orą dideliais gurkšniais. Greitai šalia atsirado ir susirūpinusi mama, bei antra sesuo, o iš paskos išdygo ir tėvas eidamas plačiais sunkiais žingsniais.

– Kas nutiko Algi?- susirūpinęs paklausė, žiūrėdamas į sūnų apsuptą moterų.

– Drakonas, mačiau drakoną, ten,- galva mostelėjo link kalno.

– Ar tu sužeistas?- išsigandus pertraukė motina.

– Ne, tik pavargau, labai bėgau, drakonas atstūmė uolą ir įlindo į kažkokį urvą! Didžiulis  drakonas!

– Kur tiksliai tas urvas?

– Kalno papėdėje, kur karves ganome, šiaurinėje laukymės pusėje.

            Pirmas po tokios žinios atsigavo tėvas, kuris buvo aplinkinių žemių bajoro pilies įgulos  viršininkas.

– Greičiau trobon!- sukomandavo susirūpinęs ir moterys pakluso.- Sėdit visi troboje, aišku? Aš joju į pilį bajorą įspėti.

            Greitai jis jau sėdėjo balne, vilkėdamas žiedinius marškinius, šalmą, prie juosmens segėjo kalaviją. Prie balno kabojo apvalus skydas apmuštas oda ir kniedėmis. Paragino arklį,  bet prie vartų teko sustoti. Ant kelio priešais jo namą būriavosi minia. Kubertavičius su sūnumi, abu ant arklių, su šalmais, rankose spaudė ietis. Butvilas, pėsčiomis,bet su skydu ir kirviu rankoje, šalia stovėjo kalvis irgi apsirėdęs savo paties nukaltais lengvais šarvais, šalmu ir netgi turėjo kalaviją. Ir kiti kaimynai, kuriuos žinia apie drakoną pasiekė greitai, kaip degantis parakas.

– Ko čia būriuojatės? – sušuko Volungė,- greitai skirstykitės po namus!

– O tu mums nevadovauk,- pertraukė jį Kubertavičius,- gal pilyje pas bajorą tu ir už viršaitį, bet čia kaime mes visi lygūs, ne tau mums sakyti, kur eiti ir ką daryti. Geriau sakyk, kur Algis matė drakoną?

– Ir ką jūs galvojate, drakoną įveikti?- atsistojęs balnakilpėse visus rūsčiai nužvelgė Volungė,- kada paskutinį kartą ginklus rankoje laikėte? Kada paskutinį kartą kovėtės?

            Kalbėjo jis teisingai. Karo seniai apylinkėse nebuvo ir nors kiekvienas kaimo vyras ir turėjo namuose ginklus ir buvo pasiruošęs kilti bajoro pašauktas, bet paskutinis toks atvejis,kai bajoras pašaukė prie ginklų buvo gal prieš dvidešimt metų. Bet ir tokia  tiesa minios neatbaidė.

– O koks tau skirtumas kada? Nei tu mums už viršaitį, nei tavo tai reikalas. Kur Algis drakoną matė? Klok greičiau, ko lauki?

Po valandos.

            Pilies bokšte budintis sargybinis kelias akimirkas negalėjo patikėti savo akimis. Kaimas, kurio stogai matėsi iš už beržynėlio, liepsnojo. Iš pradžių pamanė jog tai baltas rūkas virš stogų, nors iš kart savęs paklausė, koks gi gali būti rūkas vidurdienį? Greitai balti dūmai virto juodais ir šovė dangun didžiuliais stulpais. Kaimas degė, matėsi net ugnies liežuviai laižantys kai kuriuos stogus. O tuo pačiu metu iš beržynėlio pasirodė skuodžiantis link pilies vaikas. Mažos ir basos jo kojos nešė tiesiai link pilies vartų, kurie šiuo metu nebuvo uždaryti. Taikos gi metas.

            – Ei,- suriko sargybinis iš bokšto apačioje prie vartų budintiems kariams,- kaimas dega! Ar matote dūmus? Ir kažkoks vaikas atlekia iš kaimo. Kvieskit Kulbę!

            Kulbe  buvo vadinamas sargybos viršininkas, stambus, aukštas, nenusakomo amžiaus, bet nuožmaus būdo vyras, kurio užrūstinti nenorėjo nei vienas. Bet jo ir kviesti nereikėjo, pats išdygo kaip iš po žemių. Prie vartų pasirodęs vaikas, giliai kvėpuodamas, iš baimės išsprogusiomis akimis, verkdamas susmuko jam po kojų. Kulbė iš kart jį atpažino. Tai buvo Algiukas, Volungės sūnus. Šis kažką vebleno apie tėvą, kaimo vyrus ir… Drakoną! Kulbė įsakė visiems pilies kariams skubiai ginkluotis ir rikiuotis, o Algiukas greitai jau tempiamas už rankos, pusiau pasispirdamas, pusiau kabodamas ore ant  Kulbės rankos, lėkė pas bajorą šaltais pilies laiptais. Degantis kaimas ir drakonas buvo tokios naujienos, apie kurias reikėjo pranešti nedelsiant.

            Bajoras savo apartamentuose, tuo momentu, kai į duris pasibeldė Kulbė, taikėsi kirviu į Onos Pranskietės paveikslą. Vedybos apie kurias vis buvo puse lūpų užsimenama, neįvyks, nes tas suskis jos tėvas, pasirinko kitą jaunikį. Paprasčiausiai turtingesnį. O Ona, kurios paveikslas puikavosi bajoro menėje ir liks tik paveiksle. O kam jam boba paveiksle? Velniop ją!

            Bajoras buvo  drūto sudėjimo, plataus veido, pusamžis, barzdotas vyras, kadaise buvęs stiprus ir turintis tvirtą ranką, dabar gi dažniau kilnojo taures vyno, nei kalaviją. Tai matėsi iš paburkusių paakių ir nosies spalvos kuri iš sveikos raudonos mainėsi link mėlynos. Bet kirvį vis dar mėtė klasiškai, kaip ir gėrė. Pasibeldus Kulbei ir durims atsidarius, bajoras švystelėjo kirvį ir šis žaibiškai nuskriejęs pataikė tiesiai Onai tarp akių.

            – Cha!- suriaumojo bajoras patenkintas savo taiklumu ir putnia ranka, kurios kiekvieną pirštą puošė žiedas griebė didelę, savo stotui gėdos nedarančią taurę. Skersa akimi nužvelgęs tarpduryje išdygusį Kulbę, su Algiu jis užsivertė ją ir didžiuliais gurkšniais ištuštino. Tada garsiai atsiriaugėjo ir sėsdamas tėškė taurę ant stalo.

– Na,-rūsčiai, pradedančiomis girtėti akimis nužvelgė tarpduryje stovinčius,- ko norit?

– Jūsų mylista,- įsitempęs kaip styga raportavo Kulbė,- prie kaimo pasirodė drakonas. Kaimas dega.

            – Drakonas?!- pašoko bajoras,- kur?

            Kulbė į priekį išstūmė Algį:

            – Jis matė drakoną, jūsų mylista, čia gi Volungės sūnus.- Pasakok,- paliepė vaikui.

            Bajoras klausiamai pažvelgė į vaiką. Algiukas šnirpšdamas, per ašaras gerai nematydamas bajoro pradėjo kukčiodamas pasakoti apie savo tėvą ir kažkokią kaimo vyrų minią.

– Ko tu čia žliumbi,-pertraukė jį bajoras, – koks dar tėvas, tu apie drakoną pasakok, kur jis? Kur matei?

– Prie, prie kalno papėdės, kur aš karves ganau,- verkė vaikas rankove šluostydamas nosį,- ten nusileido ir įlindo į olą, bet, bet kaimo vyrai, susirinko prie mūsų trobos ir mano tėvas…

– Ruošk visus vyrus!- sukomandavo bajoras Kulbei,- visiems į kiemą!

Ir neklausydamas Algio murmėjimo apie tėvą, bajoras skubiai nužingsniavo rengtis karui skirtais rūbais, kurių jau seniai nebuvo dėvėjęs.

Prieš valandą.

            – Skirstykitės sakau,- pakartojo Volungė,- ir paragino žirgą link minios, tikėdamasis,kad ši prasiskirs,- bajoras sutvarkys šitą reikalą, eikit namo!

            – Mes ir patys sutvarkysime šitą reikalą,- pakartojo Kubertavičius, kur drakonas sakyk!

            Iš minios pasigirdo balsas:

            – Eikime ir patys Algio pasiklauskime, ką čia tas Volungė mus už nosies vedžios!

            – Nedrįsk,- įsiutęs suurzgė Volungė piktomis akimis ieškodamas minioje to kuris drįso tai pasakyti. Bet greitai pasigirdo pritariamieji šūksniai. Volungė bandė ištraukti kalaviją, bet aštrus skausmas nutvilkė dešinę pažastį- kažkas jam dūrė ietimi, o nespėjus nei mirktelėti iš minios atlėkė akmuo, pataikęs tiesiai į nosį. Akis aptraukė raudonas rūkas per kurį taip ir nepamatė, kaip Kubertavičius užsimoja savąja ietimi ir smogia jam tiesiai į gerklę.

            Volungei nukritus nuo arklio, minia, kuri vis didėjo, pro vartus metėsi į kiemą ieškodama Algio. Volungės šeima matydama kas nutiko jos maitintojui pakraupusi žiūrėjo pro langus į kuriuos pradėjo skrieti akmenys.

            – Algi, bėk pas bajorą, papasakok viską,- drebėdama motina atidarė rūsio dangtį ir Algis visas pastiręs iš siaubo, viską matydamas kaip per rūką,  dingo grindų skylėje. Išlįs per slaptą išėjimą sode, kurį tėvas buvo  pats iškasęs. Niekas netikėjo,kad ateis diena,kai reikės juo pasinaudoti.

            – Algi, išeik,- rėkė Kubertavičius.

            – O ko tas Kubertavičius taip vadovauti apsiėmė,- iš minios pasigirdo balsas,- bene norės didesnės lobio dalies? Ko jis čia plėšosi?

            – Aš dėl visų!- bandė gintis Kubertavičius atsisukęs link pasisakiusio, bet tokia mintis greitai persidavė visai miniai. Visi žinojo, kad ten kur drakonas, ten ir jo lobis. Tas kuris jį ras, bus turtingiausias žmogus visose karalystėse. O drakonas dažniausiai prie jo miega, nebus ten prieš ką ir kovoti, svarbu įsėlinti.

            Kubertavičių nuo arklio kirviu nutrenkė Butvilas, o jo sūnų Vygį pribaigė kalvis. Čia pat Butvilą pakirto iš toliau atlėkusi strėlė, o kalvis krito nuo kito kaimyno rankos. Kai kurie žmonės išsigandę žudynių bandė pabėgti, bet buvo nukirsti, su mintimi jog jie bėga bandyti lobį surasti savarankiškai. Greitai minia suskilo į mažesnes grupeles kurios ėmė viena kitą skersti. Apdovanojimas buvo tikrai didelis. Įsiliepsnojo Volungių namas, o neradus Algio jo pradėta ieškoti aplinkiniuose namuose. Gaisras ir žudynės plėtėsi.

Po pusvalandžio.

            Bajorui nusileidus į kiemą čia jau laukė visa pilies įgula- ginkluoti ir pasiruošę išvykti. Bet nespėjus jam ištarti nei žodžio, pats Kulbė perskėlė bajorui galvą. Drakono lobis bajorui? Tai jau ne!. Pats Kulbė krito iš karto po to, kai net trys ietys pervėrė jam krūtinę. Tada visi puolė ieškoti Algio, o neradus buvo sugalvota pilį padegti, kur gi jis dings, turės išlysti.

            Kalno šlaite, oloje, tyliai miegojo drakonas.