Lituanicon XXXII: DraKonas

19. Plikas ir barzdotas „TRYS GALVOS“

Didvyris nuo paprasto mirtingojo skiriasi ne jėga, protu ar žavesiu, jis ypatingas tuo,  kad įveikia bet kokias kliūtis. Aš, panašu, kad tokiu niekada netapsiu… Bent jau be bobutės pagalbos.  Ši užduotis nuo pat pradžių atrodė pasmerkta. Parnešti tris drakono galvas. Niekas niekada niekur  nėra matęs gyvo drakono. Jie egzistuoja tik pasakose. Slibinas, kita vertus, yra tikras padaras. Jis,  nors ir turi tris galvas, neturi sparnų ir nesispjaudo ugnimi. Va, mano bobutė pasakojo, kad jos bobutės  bobutė buvo pagrobta slibino. Žinoma, bobutės bobutės bobutė, anot mano bobutės, buvo sena ragana  ir tiesos niekada nesakydavo. Nepaisant to, mudu su bobute tarėme, kad jei jau drakono niekas nėra  matęs, gal pavyktų slibino galvas kaip drakono prakišti. Ne tai, kad jas labai paprasta būtų gauti…

Aš savo bobutę myliu, ji yra linksma ir išmintinga senučiukė, bet kai ji yra vienintelis  siūlas vedantis pas slibiną ir ji tai žino, kilpų ir mazgų išvengti nepavyks. Antai tądien, kai  kamantinėjau kaip man rasti slibiną, ji, iki alkūnių sukišusi rankas į duonos kubilą, ėmė porinti:

– Slibinas gyvena aukštame kalne už devynių jūrų devynių marių, už bekraštės girios ir  klaidžių kemsynų, kelio tu ten be mano pagalbos niekaip nerasi. Pirma, turėsi iš karčemos man  parnešti ąsotį vyno, darže išrauti tris svogūnus, pavogti rūkytą dešrą iš Untanio, o iš galulaukio… – Bobut…

– Untanis praeitą savaitę kiaulę skerdė, o manęs nekvietė…

– Booobut…

– Na gerai gerai, su Untaniu pati išsiaiškinsiu. Senas šykštuolis… O tau traukti teks į  rytus. Susirasi aukštą kalną šalia sraunios upės, pasmaugsi piemenį…

– Bobut!

– Ką bobut, bobut. Nebūk mulkis. Vakaruose drakono tu nerasi, ten jūra. Pietuose vien  miestai ir pilys, šiaurėje per šalta. Lieka rytai. Slibinas tavo nuomone kur gyvens, lizdely medyje?  Urvo jam reikia, tokio kaip kalnuose būna. Slibinas didelis padaras, jam daug ėsti reikia. Apylinkės  turi derlingos būti, žvėrys bandomis lakstyti. Upė turi žemelę girdyt, kad ji bandas išmaitintų.

– O piemenį kam smaugt?

– Pasmauk, nukirsk, nušauk, koks skirtumas. Tau avių bandos reikės.

– Avių?

– Žinai, toli pietuose yra toks posakis: “Kvailys į kalną lipa, o pas išminčių kalnas pats  ateina”. Ar kažkaip panašiai, nebepamenu. Tu, aišku, gali po urvus landžioti ir slibinui į nasrus lįsti,  bet galima slibiną masalu privilioti ir į pinkles pagauti.

– Och…

– Taigi, tu anojeva skrynioje pasikuisk – odinį kapšelį rasi. Viduj kanapės lapai  džiovinti. Kanapė ta nepaprasta, che che… stebuklinga. Tu tuos lapus sutrink, dusyk vandeniu atmiešk  ir gauta pliurze avių kailius ištepk. Jei slibinas avis suris, kaipmat užmigs ir visą dieną miegos. Tu tik  žiūrėk avių bandą atsivaryk, jų kailis smirda pakankamai, kad slibinas kanapės kvapo neužuostų. Kitų  gyvulių slibinas neris, klastą užuos!

– Ačiū, bobut…

– Eik eik, ir sveikas sugrįžk, tu man dukrelę skolingas. Sena aš jau, o jums, bernams  išminties nė su spragilu neįmuši.

Kaip ten bebūtų, dabar aš sekiau senų senovėje ataušusiais savo bobutės bobutės  bobutės ir trigalvio slibino pėdsakais. Per kalnus, pelkes ir stepes. Į prakeiktus rytus, tolyn nuo bet  kokios civilizacijos. Paskutinį kaimą praėjau prieš dvejas pilnatis. Po to kažkur toliuose mačiau  raitelių būrelius, bet aš buvau atsargus ir jiems nesirodžiau – maža kas. Esu pakankamai prisiklausęs  pasakojimų apie laukinius raitelius kailinėmis kepurėmis ir raitytais lankais. Mano bobutė sako, kad  jie net namus iš vilnos stato ir arklio šūdą vietoj malkų degina.

Piemens aš pasigailėjau. Kam smaugti jaunuolį. Panosė jau tamsiu pūku nuėjus, bet dar  gysla jis, nebuvo sunku sučiupti ir supančioti. Kur kas sunkiau buvo su avimis. Kol bandą sugaudžiau  kone pusė gyvulių išbėgiojo. Bernas kažką balbatavo savo gerkline kalba, bet kas supaisys jį. Kad  nekeltų triukšmo, aš jo paties chalato rankovės gabalą nuplėšiau ir gerklėn sugrūdau. Paplūdo jis  ašarom, bet įtariu, kad ne iš skausmo, apmaudo ar bejėgiškumo, o dėl to, kaip aš su gyvuliais apsiėjau.  Gaila tų, kur išlakstė, kad neišgyvens, gaila tų, kur aš virvėmis vieną su kita suraišiojau, kad  neišbėgiotų, kol miegosiu. Būtų žinojęs, koks likimas jų laukė, matyt dar ne taip krioktų. Kai viskas  apsieis, maniau jaunuolį paleisti, tegu traukia savais keliais, bet kol aš slibiną medžioju, turės  pakentėti.

Kanapių marmalas dvokė kaip reikiant, ir juo tepdamas avis aš nesyk minėjau bobutę.  Visa laimė, avims kvapas buvo nė motais. Pirmą dieną slibino nebuvo nė ženklo. Avis teko karts nuo  karto atokiau nuo upės pavaryti, kad vandenin nesuliptų ir tepalo nenusiplautų. Piemuo tuo tarpu  vienąsyk vos nepaspruko. Raitydamasis kaip žaltys kaži kur nuslinkęs buvo, tad teko prie medžio  pririšti. Nusiplūkiau per dieną su jais, vos saulei nusileidus rąstu griuvau ir iki ryto kaip užmuštas  išmiegojau. Atsibudęs nusigandau, kad būsiu ir avis praradęs ir slibiną pražiopsojęs, bet viską radęs  kaip palikęs net nusivyliau mažumėlę. Tiesa, banda buvo pastebimai sumažėjus, o tepalo tvaikas kiek  išsidvaksojęs. Dar dieną prasitąsęs su gyvuliais ir piemenim, nutariau, kad ūkininkavimas ne man, ir  ryžtas slibino galvas pargabent smarkiai išaugo. Kaip ir nerimas, kai antrą naktį niekas nepasirodė.  Trečią dieną likusios avys smirdėjo tik avimis, bernas gulėjo ant žemės ir kažką monotoniškai  niūniavo užmerkęs akis, o man nerimas neleido nė akimirkai prisėsti ant žemės. Pusę trečiosios nakties praspitrijau į žvaigždes ir tik žaruojant rytams paskendau sapne.

Ryte avių nebebuvo nė vienos. Slibino taip pat. Vis dar supančiotas bernas  nesuprantamu būdu buvo įsikabarojęs į medį ir išvertęs iš siaubo akis kažką mykė. Nutariau pirma  išsiaiškinti to priežastį ir tik po to krapštyti jaunuolį žemėn. Ten, kur buvau palikęs avis teradau virvės  skutus, spirų krūveles ir vilnos kuokštus. Ir plačią šliūžę. Ja sekti buvo paprasta, tad žemai pasilenkęs,  kad prasčiau matyčiausi tarp upės pakrantės krūmokšnių pasileidau bėgte. Net nespėjęs kaip reikiant  sušilti išbėgau į retais medžiais apsuptą laukymėlę ir jos vidury aptikau tai.

Tai buvo kelių dešimčių žingsnių ilgumo, drūto vyro platumo žvynuota pabaisa  keturiomis striukomis naguotomis kojytėmis, plokščia galva ilgu dantytu snukiu ir šamo ūsais. Ties  viduriu išsipūtęs gyvatiškas kūnas rodė kur buvo mano avys, o kumščio didumo šnervės virpėjo ir  šnarpštė kaip arklys. Gyvis, kaip ir žadėjo bobutė, miegojo. Priešingai, nei žadėjo bobutė, tai nebuvo  mano slibinas. Slibinas, ne slibinas, bet ši šlykštynė turėjo vieną trūkumą – galva buvo viena.

Velniai nematė, nutariau, dėl visa ko nukirsiu, o po to žiūrėsim. Išsitraukiau kalaviją ir  užsimojau. “Tavo vietoje, aš to nedaryčiau” pasigirdo balsas galvoje, viena padaro akis atsimerkė ir  įsispitrijo į mane, tačiau mano ranka jau leidosi. Kalavijo ašmenys perskrodė orą ir susmigo į žemę.  Gyvatiškas kūnas kabojo ore už kelių žingsnių ir jau abi gintarinės akys smalsiai tyrinėjo mane. Ilga  žvynuota uodega šmėkštelėjo ore, pajutau stiprų smūgį į šoną ir nuskriejau oru. Purtydamas galvą  atsisėdau ant žemės ir sudejavau. Ilgas padaro kūnas pleveno ore tarsi besvoris, o dvi gintarinės akys  stebėjo kiekvieną mano judesį.

– Kas tu per padaras, – sumurmėjau.

“Drakonas”

– Šūdą tu drakonas, – nusispjoviau – kiekvienas žino, kad drakonai turi tris raguotas  galvas, didelius plėvinius sparnus ir spjaudosi ugnimi. Tu gali spjaudyti ugnimi? “Ne”

– Tai toks tu ir drakonas.

“Ir visgi aš – drakonas” nusijuokė padaras krutindamas ilgus šamiškus ūsus. “Tikras, o  ne pasakų. O tu kas toks, akiplėša?”

Bobutė man dar mažam įkalė galvon prašalaičims savo vardo nesakyti. Geriausia  prisistatyti kuo nors kitu, esą tai man kada nors išgelbės gyvybę. Pamokai ji pasakojo apie savo  bobutę. Anoji niekada neatsisakydavo padėti sunegalavusiems žmonėms, net visiškiems prasčiokams.

Tad štai ji, kartą iš mirties nagų išlupo medžioklėje lokio sužeistą ponaitį. Ilgai jis meldė pasakyti,  kas ji tokia, bet ana, kiek pasispyriojusi prisimetė paleistuve iš gretimo kaimo. Ir ne veltui. Neprabėgo  nė mėnuo, kaip pas aną moterytę prisistatė ginkluoti vyrai ir miestan ištempė. Žmonės pasakojo, netai  ją po to ant kuolo sodino, netai surištą upėn metė, netai ant laužo degino… Bobutės bobutė atsargos  dėlei girios glūdumoj keletą metų pragyveno. Dūsautojas medkirtys jai dailią trobelę medyje surentė.

Man staiga dingtelėjo, kad bobutės vardo aš net nežinojau, man ji visą laiką buvo tiesiog  bobute. Jau žiojausi karalaičio vardu prisistatyti, bet prisiminiau vieną pasaką, kurią mažam bobutė  sekdavo…

– Jurgis aš, slibinų kirtikas. Ne vieną jų padermės esu įveikęs ir žinau kaip jie išrodo.  Tad nemaustyk manęs ir sakyk, kas esi!

“Drakonas aš, Jurgi melagi. Derėtų tave už melus suėsti, bet po šių gardžių avelių  nesinori bjaurastimi skanumo gadintis. Sakyk, kuo tu aveles gardinai, tokių dar ėdęs nebuvau, linksma  nuo jų kažko.”

– Kanapėmis, bobutės receptas, – nenoriai sumurmėjau. Jėgų persvara akivaizdžiai  buvo ne mano pusėje, tad nutariau be reikalo laimės nebemėginti ir atsakyti tiesiai. “Kam gi tau prireikė manęs, Jurgi, avelių gardintojau?”

– Nereikia man tavęs, man tik drakono galvų reikia. Trijų!

Mano galvoje sutilindžiavo juokas. “O kam?”

– Ne tavo reikalas.

Kitą akimirksnį drakono nasrai atsidūrė ties mano galva. Iš jų tvoskė vilna ir kanapėmis.  Dar akimirka ir visas drakono kūnas susisuko ratu aplink mane taip, kad negalėjau nė žingsnio šonan  žengti. “Kam?!”

– Karalaitė ir pusė karalystės, – sumurmėjau lyg užkerėtas žiūrėdamas į tarsi gyvatės  besiraitančius mėsingus drakono ūsus.

“Sosto įsigeidei?”

– Ne. Neketinu nei rūme sedėti, nei intrigose painiotis.

“Turtų?”

– Kam man tie blizgučiai…

“Karalaitė” nusijuokė drakonas.

– Taip…

“Ach ta meilė…” svajingai nutęsė drakonas.

– Ne, bobutė liepė.

“Bobutė?” Juokas galvoje gaudė lyg varpas.

– Sakė jos nugara bus sveika, galės vaikus nešioti. Bobutei mergaitės reikia. Maniau jog man galva sprogs nuo drakono juoko.

“Tai sakai, trys raguotos ugniaspjaudžio driežo galvos… Gal ir pavyks ką nors  sulipdyti.” Griausmas galvoje tilo, liko tik nesiliaujantis kikenimas. Drakonas ėmė įnirtingai kapstyti  žemę ir iš duobės ištraukė tris kaukoles. Vieną didelę ir dvi truputį mažesnes, tačiau nė kiek ne mažiau  įspūdingas. Joms ant kaktų styrojo po du ilgus ragus, trečiasis stirksojo ant snukio, besibaigiančio ne  nasrais, o galingu snapu. Didelė apykaklė – skydas patikimai saugojo kaukolės savininkų kaklus nuo  karžygio kalavijo. Patyliukais džiaugiausi, kad man neteko susikauti su drakonu, turinčiu tokias  galvas.

– Khm, bet čia tik kaukolės…

“Tai ką?”

– O oda, žvynai, akys, liežuvis ir visa kita, kas daro jas gyvas?..

“O kam?”

– Nepatikės niekas manim, kad drakoną nukoviau. Sakys, kad seniai padvėsusį radau. Drakonas žiaugtelėjo ir atrijo avių likučių. Pamakalavo naguotom letenom ir mėsos  aplipo kaulus, pasidengė ryškiai raudonais žvynais, o akiduobėse subolavo akys. Tvarinys buvo  kraupus, ir niekam nekiltų abejonių dėl to, kam priklausė tos galvos.

“Turėkis. Tik pasiskubink atgalios, nes mėsa ims švinkti kaip ir pridera.”

– Ačiū tau, Drakone, – pasakiau į tuštumą, nes drakonas išsitiesė, sutraškėjo ilgu stuburu  ir pranyko.

“Perduok linkėjimus bobutei ir padėkok už avių prieskonius”.