20. Justinas Mažūnas „Fenomenas“

Nušiuręs paukštelis neramiai muistėsi ant akmens. Kartkartėmis jį pasiekdavo tyli šneka. Akmuo kalbėjo. O galbūt kažkas kalbėjo akmenyje. Tačiau žodžių suprasti nepavyko. Tundroje kilo rūkas, dangų aptraukė pilki debesys, kažkur už debesų sienos pavargusi blėso saulė, o kada ji nusileido, niekas taip ir nesuprato. Tamsus kalnas rėmė dangų savo snieguota kepure – kažkur ten stovėjo jo didenybės sostas. Ūmai akmuo sujudėjo ir pradėjo kilti. Plunksnuotasis gyvūnėlis, išgąstingai suulbėjęs, nuskrido į sutemas. Apvalus kauburėlis, laikytas akmeniu, pakrypo į šoną ir tapo iš po jo išlindusios būtybės kiautu.

Archala buvo šliužas, bet turėjo beveik žmogiškas galūnes ir beveik žmogišką veidą. Du ilgi čiuptuvai kyšojo veido priekyje tarsi du plonyčiai straubliai, o jų galuose mirksėjo žalios akys. Kiautas nuo pat gimimo buvo su juo. Būtent kiaute ir prabėgo didžioji Archalos gyvenimo dalis. Archalai augant, kupra augo taip pat. Sirigulai, jo gentainiai, stebėdavosi, kaip jis paneša kiautą, tris kartus didesnį už jį patį ir tiek pat kartų didesnį už kitų Sirigulų kiautus.

Archala kopė aukštyn, į kalną, kai pasaulį apgaubė tamsa. Vėjas raudojo olose, užgoždamas nuo svečio akių nenuleidžiančių gyvių krebždėjimą. Smulkios geliančios snaigės krito iš dangaus. Jis tikėjosi, kad snigs ilgai, – sniego reikėjo daug. Vieną akimirką Archala dar matė tūkstančius skeletų ir tiek pat tuščių kiautų priešais save, kitą akimirką kaulai tarsi patys palindo po jo kojomis. Juodos akiduobės priekaištingai stebėjo kiekvieną Archalos žingsnį. Šis kalnas – skausmo pritvinkęs pūlinys. Žmonės kalbėjo, jog kalnas yra toks didelis, nes sudarytas iš mirusiųjų kaulų, ant kurių ir pastatytas jo didenybės Drakono sostas. Kai Archala dar buvo jaunuolis, didžiulė Sirigulų ir žmonių armija stojo prieš Drakoną. Gyvų neliko nė vieno. Vienintelis išgyvenęs Sirigulas buvo jis – Archala.

Jis išgirdo daugybę šnarančių žingsnių, besileidžiančių žemyn, nuo uolų. Tarkai seka jį. Sostas jau čia pat.

Kuomet Archala išdėstė savo planą, kaip įveikti Drakoną, broliai palaikė jį nevispročiu. „Drakonas neįveikiamas. Visų kartų kovotojai krito prieš Drakono didybę. Ko nepadarė tūkstantinės karių gretos, kaip gali tai padaryti vienas Sirigulas?“ – kalbėjo jie.

Tikimybė menka, kad ilgus metus rengtas planas pavyks. Tiksliau, jos beveik nėra. Viena Archalos dalis svarstydavo, kad tai daro dėl išsibarsčiusių žmonių rasės trupinėlių, antra mintijo, kad nori garbingai numirti, o trečioji žinojo – visa tai tėra keršto aktas.

Kalno perėjoje pūga sustiprėjo. Sniegas kai kur siekė net juosmenį. Netrukus jam už nugaros kelią atgal užtvėrė Tarkai, Drakono pakalikai, išsigimėliai išalkusiais snukiais ir iš nekantrumo virpančiomis šešiomis kojomis. „Tik šiandien vienu išsigimėliu daugiau“, – pagalvojo Archala, brisdamas per pusnis sosto link.

Sostas stovėjo tamsoje, priešais Archalą. Drakonas sėdėjo jame. Jo akys iš tolo žėrėjo lyg įkaitusios žarijos. Drakono griaučiai buvo aptraukti odos lopinėliais. Kadais nudirta Sirigulų oda prigijo ir tapo jo kūno dalimi. Sparnai kaip seno laivo burės siūbavo vėjyje, o iš gruoblėtos galvos kyšojo du ragai, ištepti nežinia kada sukrešėjusiu krauju. Amžinos paniekos iškreiptas veidas pasitiko svečią. Drakonas išsiviepė ir atšiauriu balsu suriaumojo:

– Paskutinysis Sirigulas! Pabodo vienatvė? O gal nori juokdario darbo? Atrodai kaip Sirigulo parodija su tuo dideliu savo kiautu.

Tarkai pratrūko kvatoti. Archala žinojo, kad Drakonas jį galėtų pribaigti per akimirksnį, jei tik užsimanytų.

– Atėjau tavęs nužudyti! – sušuko Archala.

Drakonas griausmingai nusikvatojo – garsas priminė perkūniją, tik ne juoką. Jo pavyzdžiu pasekė Tarkai.

– Jei ir mirsiu, tai tik iš juoko, – Drakonas susiėmė už krūtinės vaizduodamas, kad springsta juokais.

– Nejuokauju. Aš fenomenas. Esu kitoks.

Tarkai nutilo. Drakonas šypsodamasis prisimerkė, tarsi bandytų geriau įžiūrėti svečią.

– Visi mes kitokie.

– Nesu paprastas Sirigulas. Manyje slypi jėga, kuria pasinaudojęs nuversiu tave nuo sosto. Netrukus jūs visi man nusilenksite, o pirmasis tai padarysi tu. Ar kada jautei skausmą?

Drakono šypsena dingo. Jis sugriaudėjo:

– Šliuže, ar žinai, kad atėjai tiesiai į mirtį?

– Atėjau į tavo mirtį, – Archala ištiesė ranką, nukreipė į Drakoną. – Nori įsitikinti tuo?

Archala išskėtė pirštus ir sušuko taip, kad girdėtų visi aplinkui.

– Sielos tų, kuriuos nužudei, smeigia į tave nematomus ašmenis!

Drakonas aiktelėjo. Jis pašoko nuo sosto ir uodega bei rankomis ėmė pliaukšėti sau per nugarą, lyg ketintų priploti nutūpusį parazitą.

– Nuleidžiu ranką, ir tavo skausmas baigiasi, – Archala nuleido ranką. Drakonas susiraukė bandydamas pasiekti skaudančią vietą nugaroje.

– Kažkas man ant nugaros, jaučiu kažką ant jos! – Drakonas akimis sukibirkščiavo Tarkų pusėn. Pribėgo du iš jų.

– Ten kraujas ir dvi žaizdos, daugiau nieko nėra, – sušvokštė Tarkai.

– Dinkit iš akių, – Drakonas vienu rankos mostu nubloškė voragyvius į sniego pusnį.

– Keliu ranką, ir durklai vėl sminga į tave! – Archala pakėlė ranką, ir Drakonas iš skausmo bei nuostabos net išpūtė akis. Archalai nuleidus ranką, tironas prikando lūpą ir, beprotiškai įsiutęs, vienu šuoliu prišoko prie atėjūno. Drakonas buvo didesnis, nei atrodė iš pradžių. Iš jo nasrų sklido sieros tvaikas. Vėjas drabstė snaiges jam į akis, bet šios nemirksėjo.

– Žinai, kaip pribaigiau tavuosius? Traiškydamas juos. O tuos, kurie slėpėsi kiautuose, savo nagais ištraukiau ir sudeginau. Jei lįsi į kiautą, kankinsiu ilgai ir nuobodžiai.

– Savo kiaute nesislėpsiu – aš jau laimėjau.

Drakonas užsimojo, ir aštrūs nagai smigo tiesiai Archalai į galvą, ryžtingai žvelgiančios akys pasruvo krauju. Drakonas smogė dar ir dar kartą. Nagai tarsi kalavijai pjaustė kūną, kol iš Archalos beliko sudarkytos mėsos gabalas. Drakonas atsipūtė ir apsižvalgė.

– Štai jums ir fenomenas. Užbaikite, kas liko, – mostelėjo jis Tarkams.

Tada pasigirdo pažįstamas balsas.

Drakono žandikaulis atvipo. Archala, visas permirkęs krauju, stovėjo kaip stovėjęs. Lygiai taip, kaip prieš jo didenybės puolimą. Drakonas bandė kažką pasakyti, bet žodžiai įstrigo jo tūžmingoje gerklėje.

– Manyje slypi galia, kokios tu niekad neturėsi, – Archala vėl iškėlė ranką ir nukreipė ją į Drakoną. Sosto šeimininkas subaubė, įniko rankomis kasytis nugarą, uodega rangėsi taršydama sniegą į visas puses.

Tarkai ėmė artėti. Archala nukreipė kitą ranką į jų pusę.

– Prieikit arčiau. Jei pačiam Drakonui skauda, jus tai sudraskys į skutus greičiau, nei išgirsite vienas kito riksmą, – Tarkai sustojo, tarytum atsimušę į nematomą sieną. Jų gleivėtos kojos traškėjo jiems traukiantis atbulomis.

Drakonas paleido į darbą sparnus, jis pakilo, skraidė, vartėsi ore, sukinėjosi. Galiausiai gremėzdiškai nusileido. Jo veidą kraipė begalinio įsiūčio ir skausmo pirštai. Archala nuleido ranką tardamas:

– Man panorėjus, durklų ašmenys nebeliečia tavęs. Įkvėpk oro, jie tuoj ir vėl susmigs. Kankinsiu tave, kol išleisi paskutinį atodūsį.

Grįžusio skausmo dūriai Drakoną parklupdė. Užvertęs galvą, jis sustaugė. Košmariškas balsas, atsimušęs nuo uolų, grįždavo vis stipresnis, net kalnas drebėjo. Nematoma jėga badė Drakoną. Jis susiėmė už galvos.

– Kažkas ant manęs. Aš jaučiu. Nuimkit nuo manęs, nuimkit tą skausmą! – Tarkai dar keliais žingsniais atsitraukė nuo įvykių epicentro. Archala nuleido ranką.

Drakonas keturiomis blaškėsi po kruviną sutryptą sniegą, panišku žvilgsniu dairėsi tai į Tarkus, tai į Archalą. Jo nugara bei kojomis žliaugė kraujas ir varvėjo žemyn, ant pusnių. Pūga skubėjo slėpti raudoną spalvą.

– Gyvo tavęs nepaliksiu, – Archala iš visų jėgų stengėsi, kad jo balsas nesuvirpėtų.

– Pulkit jį! – prikimusiu balsu Drakonas šaukė Tarkams, – Pulkit jį, įsakau jums!

Tarkai nesijudino. Apsimetė negirdintys. Drakonas ėmė slinkti link Archalos.

– Prisiartink bent per žingsnį, ir aš vėl iškelsiu ranką! – šūktelėjo Sirigulas.

Drakonas giliai įkvėpė, plačiai išžiojo nasrus, ir didžiulė liepsna apakino viską aplink. Liepsnos pliūpsnis bloškėsi tiesiai į Archalą. Drakonas išvydo degantį kūną, kūną, nespėjusį įlįsti į kiautą. Ugnies kamuoliai vėl skriejo į Archalą, kol galiausiai aplink kiautą ištirpo visas sniegas ir pasidarė karšta kaip pragare. Drakonas užvėrė nasrus. Dūmai išsisklaidė, ir jo didenybė net atšoko atatupstas. Pajuodęs nuo dūmų Archala stovėjo taip, kaip prieš pasirodant pirmajai ugnies liepsnai. Jis šypsojosi. Tarkai ėmė šurmuliuoti, muistytis ir lipti ant uolų.

– Paskutinį kartą iškelsiu ranką ir šį kartą smeigsiu tiesiai į širdį, – šaltu balsu tarė Archala.

Drakono veidu nuslinko nežaboto siaubo šešėlis. Jis pasižiūrėjo į tolstančius Tarkus ir į vis dar gyvą Sirigulą. Drakonas kažkam rengėsi. Kažką galvojo. Svarstė. Akimirką atrodė, kad tuoj puls dar kartą ir galiausiai pribaigs Archalą. Sirigulas net užsimerkė laukdamas paskutinio smūgio.

Tačiau Drakonas nepuolė.

Tyliu balsu pratarė:

– Gerai, prašau liaukis, nereikia. Palik mane gyvą, ką?

– Tavo prašymai nepadės, – Archala jau kėlė ranką.

– Ne! – suriaumojo Drakonas. – Prašau, aš atsiprašau… Atsiprašau. Ką man padaryti, kad nežudytum?

Archala tylėjo. Tiesiog tylėjo ir žiūrėjo į Drakoną. Jis negalėjo patikėti, kad pasaulio valdovas, visų siaubas, pasiduoda.

Vėjas tingiai pustė sniegą. Pūga rimo. Kažkas praplėšė nakties skraistę, pasidarė šviesiau. Drakonas sumažėjo, susitraukė, paseno.

– Skrisk iš čia. Įsilysk į gilią olą ir tupėk ten. Jei pamatysiu tave bent kartą, tu mirsi. Jei paliesi bet kurią gyvą būtybę, tu mirsi. Tarkai nuo šiol priklausys man. Jie man tarnaus, medžios tave, ieškos tavęs. Jei tave ras, tu mirsi. Slėpkis taip, kad tavęs net nebūtų. Pranyk iš akių.

Drakonas, nieko netaręs, išskleidė sparnus ir neatsigręžęs nuskrido.

Rodėsi, kad netrukus grįš ir šįkart tikrai pribaigs Archalą. Bet jis išskrido ir ilgą laiką nebesirodė.

Nugaroje jam liks randai.

Tarkams sulindus į olas, Archala nusiėmė kiautą.

Archala nebuvo burtininkas, o jo kiautas nebuvo stebuklingas. Gimus Archalai, motina palaikė tai prakeiksmu. Ji slėpė šią paslaptį ir išmokė juos gyventi paeiliui. Išmokė juos tapti vienu ir tuo pačiu Sirigulu. Viename kiaute trys sujungti ir neatskiriami broliai. Archala – tai bendras trijų brolių vardas. Trys identiški broliai išliko gyvi per Drakono ataką. Jie surengė planą, kaip apgauti Drakoną. Norint nuversti tironą, aukoti reikėjo daug. Broliai turėjo kalaviju atsiskirti nuo kiauto ir vienas nuo kito. Kiautą jie nešė paeiliui, kad neišsiduotų. Sniegas pasitarnavo jiems. Du broliai nepastebėti išlindo iš kiauto ir po sniegu nušliaužė iki Drakono, užlipo ant sosto ir susmeigė durklus jam į nugarą. Jų oda tokia pati kaip Drakono. Bukagalviai Tarkai nepamatė jų, bet jie ten buvo. Abu broliai įdėmiai klausėsi trečiojo brolio, įsikūnijusio į visagalio Sirigulo vaidmenį. Antrasis brolis pasiliko sniege, Drakono šešėlyje, kad tinkamu metu vėl smeigtų jam, o pirmasis grįžo į kiautą dar prieš Drakonui suleidžiant nagus į trečiąjį. Jis grįžo tam, kad brolio lavoną įvilktų atgal, į kiautą, kuriame jie trise gyveno ilgus metus. Kad išlįstų vietoj jo, o po to sudegtų ugnyje. Iškankinęs Drakoną antrasis brolis nušoko jam nuo nugaros ir nepastebėtas jau praraustu sniego urvu dar prieš liepsnos pliūpsnį grįžo prie kiauto. Brolių namai tapo jų mirties guoliu. Besisklaidant dūmams, jis įtraukė dar tebesvylantį brolio kūną į kiauto vidų ir išniro paskutiniam pasirodymui. Antrasis brolis buvo nusiteikęs mirti, planas turėjo nepavykti. Drakonas turėjo pulti dar kartą.

Bet Drakonas juo patikėjo.

Pirmieji saulės spinduliai pažėrė auksinę šviesą ant sujaukto baltai raudono patalo. Aušo nauja diena. Archala ištraukė brolių palaikus ir pasodino į sostą. Pats atsisėdo per vidurį. Jis ilgai žvelgė į tuščią pajuodusį savo kiautą. Keista buvo jį matyti iš taip toli. Aplink kiautą sniego nebuvo. Matėsi tik kraujas, kurio nepajėgė ištirpdyti liepsnos liežuviai. Archala uždėjo delną ant rando nugaroje, ant užgijusios žaizdos. Paskutiniojo Sirigulo paskutinė dalis negalėjo atsikratyti jausmo, kad auga dar vienas kiautas, nematomas ir net sunkesnis. Bet jis paneš.

Kaip nors paneš jį.