Lituanicon XXXIV: ŠIURPAS

22. Kelinci „Malda į drakoną“

Po vaiskią žydrynę tingiai lyžčiodami dangaus druską tipena pulkelis baltų debesėlių. Pakyla vėjas ir padangių avinukai kaip vilko pabaidyta banda pasileidžia per aukštybių ganyklas, pasklinda po visą platybę, dryksta į palas. Ne, ne vilko jie išsigando. Iš šiaurės dusliai riaumodamas atslenka rūstus žvėris. Tamsūs sparnai visu akipločiu gobia dangų, juodos šnervės dumia tirštus tumulus, čaižo žemę akinantys sidabriniai čiuptuvai. Žvėris dar kartą dusliai suriaumoja, pasipurto visu milžinišku kūnu ir į žemę tūkstančiais šaltų čiurkšlių pasipila jo spindintys žvynai.

Ką tik po kiemą nerūpestingai it vištų pulkelis vaikštinėjusios mergaitės, pasikėlusios palaidus sijonus, taškydamos balas skuodžia po stogu. Lieku tik aš. Stoviu šios uždaros keturkampės erčios viduryje iškėlusi rankas, užvertusi galvą atstatau žvėries dosniai liejamoms čiurkšlėms veidą, burna gaudau palaimingą vėsą. Žvėrie, išties į mane vieną iš savo šmaikščiųjų čiuptuvų, nuplukdyk savo galingu srautu už jūrų marių, nunešk ant savo tvirtos nugaros už neperžengiamų miškų, už neperkopiamų kalnų. 

Taip buvo. Taip galėtų būti. Tikriausiai taip niekada nebus. 

Virš manęs – purvinos celės lubos. Pasistengusi įsivaizdavau, kad vienišos spingsulės ant jų metami šešėliai – tai išdykę debesėliai. Jei labai pasistengčiau, gal įsivaizduočiau, kad aplink mane – ne murkšlinos akmeninės sienos, o tamsus bežadis miškas. Eglės tankiomis gretomis supa nedidukę laukymę, jų vainikai virš mano galvos susipynę į aukštą it katedros skliautą. Čia, po eglių šakomis, mane gaubia minkšta nelyg šilko patalas prietema. Kvepia šlapiomis samanomis. Ir nė garselio. Ne, geriau tebūna linksmas šurmuliuojantis turgus: rėksmingi prekeiviai, vien dėl smagumo besibarantys su priekabiai prekes čiupinėjančiomis namų šeimininkėmis, solidūs ponai dideliais pilvais ir storais pinigų kapšais, guvūs gatvių vaikiščiai, besidairantys kur ką nugvelbti. Visa aikštė skamba, aidi, klega. Minia mirga visų spalvų apdarais. O jau kvapsniai!  Jei labai pasistengčiau.

Nebeturėjau jėgų stengtis. Ta tamsa, šaltis, kraujas ir skausmas. Viduje, rodos, nuožmus žvėris aštriais nagais braižėsi. Greičiau, perrėžk man pilvą, išlįsk iš manęs ir išsinešk mano skausmą. Leisk man ramiai gyventi. Arba numirti. 

Kai man tai pirmąkart nutiko, jos pasakė: tu nešvari. Atvedė į šią tamsią celę, įdavė Knygą ir paliko. Melskis ir išsivalyk. Išeisi, kai būsi švari ir galėsi deramai šlovinti mūsų Viešpatį.  Nieks tenedrįsta purvinu krauju teršti Viešpaties Sodo.

Tamsa, šaltis, kraujas, skausmas. Vis dėlto ne tai blogiausia. Vienatvė – štai ką sunkiausia pakelti. Nors čia – vienatvės namai, aš jiems nepriklausiau. Niekada nebūsiu tinkama šiems namas. 

Perbraukiau drėkstančią šlaunį delnu. Pakėliau ranką ir neišvydau savo plaštakos. Atrodė, kažkieno raudona perkreipta burna apsižiojo mano ranką ir siurbė iš manęs gyvastį. Šalin, pasitrauk nuo manęs! Pabandžiau tą burną nubraukti į sieną. O taip! Didžiulė burna dabar išsiviepė ant sienos. Dar kelissyk brūkštelėjau pirštais ir burnoje suraudonavo aštrių ilčių eilė.

Kraujas iš manęs jau ne sruvo, o kliokte kliokė ištisiniu srautu. Nubraukiau ir vėl ištėškiau ant sienos. Iš burnos išvirto raudonas mėsingas liežuvis, po smakru subangavo tanki barzda. Brūkštelėjau dar kartą – iškilo stati kakta, išsiskleidė platūs skruostai. 

Kraujas nesiliovė. Braukiau jį ranka sau iš šakumos ir vis tepiau, tepiau, tepiau. Brūkšt – ilgas gyvatiškas kaklas. Brūkšt – plati gumbuota krūtinė. Brūkšt – galingos tripirštės letenos. Brūkšt – lanksti nariuota uodega. Brūkšt, brūkšt – kampuoti demoniški sparnai.

Su kiekvienu potėpiu slopo skausmas. Tarsi jį būtų sugėręs mano piešiamas padaras. 

Visą naktį savo krauju tapiau ant kalėjimo sienos. Spingsulės šviesoje šiurpus raudonai rudas padaras ant sienos raivėsi, vijosi, mojo galingais sparnais, kraipė didžiulę galvą kraupiais nasrais.

Nepastebėjau, kaip ėmė švisti rytas. Per mažytį langelį palubėje į celę įsiskverbė nedrąsi brėkšma. Savo trapiais pirštais nubėgo lubomis, čiuopė tolimas kertes, skaičiavo sienų akmenis. Galiausiai pasiekė ir tolimąją, ant kurios tupėjo mano naktinis palydovas – raudonasis drakonas. Ryto šviesos palytėtas jis ėmė blykšti, tirpti it kraujo lašas vandens dubeny. Pirmiausia pradingo ilga uodega, paskui ištirpo sparnai, išnyko didžiulis žvynuotas kūnas. Galiausiai liko vien šiurpus snukis, kuriame švietė tuščios akiduobės. 

„Nenupiešiau jam akių!“ – tik dabar susivokiau. 

Perbraukiau ranka tarpukojį, bet drėgmės neužčiuopiau – kraujavimas liovėsi.  

Galva ant sienos sudejavo:

– Duok man akis. Kad galėčiau tave pamatyti. Kad galėčiau išvysti tavo dailų veidą, tavo švelnias rankas, tavo banguojančius plaukus. Kad turėčiau dėl ko sugrįžti.

Sukandau lūpą ir kiek galėdama stipriau suspaudžiau. Ištryško keli kraujo lašeliai.

Priėjau prie vis labiau blykštančios drakono galvos ir dukart pabučiavau jį į tuščias akiduobes. Sienoje sužėrėjo raudonos akys.

– Ačiū tau! Pasimatysime kitąnakt, – atsiduso drakonas ir išnyko visas.

Priglaudžiau delną prie sienos. Šilta. Aušo ilga laukimo diena.

Suskambo varpas, kviesdamas rinktis rytinei maldai. 

Cha, rinktis. Galėčiau rinktis nebent su savo šešėliu. Apsižvalgiau aplink. 

Knyga! Buvau ją visai užmiršusi. Užmiršusi maldas Dievop. Bet ar yra Knygoje malda į naktį? Malda į ilgesį? Malda į laisvę ir meilę?

Suklupau priešais tuščią pilką sieną. Knygos neatsiverčiau. Ne ji man sakė, į ką melstis.

Visą dieną praleidau maldose ir svajose. Mintimis bėgau plačiais laukais, kopiau į stačius kalnus, bridau srauniomis upėmis. Bet iš kiekvienos kelionės, iš kiekvieno žygio, kiekvienos iškylos vis sugrįždavau į šį mažą kambarėlį, prie šios tuščios nebylios sienos.

Varpas paskelbė vakarinę maldą. Vadinasi, saulė  nusileido. Mano ankštame kalėjime sparčiai temo.  Įžiebiau spingsulę ir susirangiau ant gulto. Jis pasakė: „Pasimatysime kitąnakt“. Laukiau.

Nežinau, ar buvau užmigusi, ar tik nugrimzdusi į savo godas. Nepastebėjau, kaip jis atėjo. Turbūt drakonai moka sėlinti be menkiausio garselio. O gal sugeba tiesiog išnirti iš anapus kur užsigeidę? 

Jis prislinko iš nugaros, apsiautė mane savo plačiais sparnais, prigludo prie manęs visu didžiuliu kūnu. Jaučiau, kaip plaka jo širdis. Atrodė, kad vėl gaudžia varpas. Ne maldai jis kvietė.

Jo alsavimas nutvilkė man kaklą. Argi drakonai dvėsuoja siera?! Celėje skleidėsi žydinčio obelų sodo, per samanas almančio kalnų upelio ir kerpamos avies aromatai. Jie tarsi smelkėsi po oda ir šiltomis bangomis sklido per visą kūną, versdami mane suvirpti kaip epušės lapą.

Mane apglėbė tvirtos žvėries letenos. Ne, ne aštriais nagais jos nubrėžė mano baltą odą. Atsargiai lietė mano plaukus, braukė per mano virpantį kūną švelniai, lyg ant veido byrantys žiedlapiai, kaip gaivus vasaros lietus glostė sprandą, glamonėjo krūtis, slydo pilvu žemyn.

Pagaliau išdrįsau atsimerkti. Į mane žvelgė dvi kraujo raudonumo akys. Regėjau jose vėją, šokdinantį snaiges kalno viršūnėje. Mačiau baltą laivę, drąsiai skrodžiančią nirčias bangas. Įžvelgiau laužą bokšto viršūnėje, jis mojo man skaisčiomis liepsnomis ir rodė kelią.

Ar drakonai geba įžiebti ugnį? Taip! Dabar drakono įžiebta ugnis liepsnojo manyje. Sudejavau. Žvėris prisiglaudė dar stipriau, alsavo vis tankiau, glamonėjo vis reikliau.

– Ateik į mane, – sušnabždėjau perdžiūvusiomis lūpomis.

Rytui brėkštant, drakonas tarė:

– Susitiksime kitąnakt. Lauk manęs, – ir vėl pradingo sienoje.

Virpėjau visu kūnu. Ne iš šalčio. 

Aš lauksiu. Žinoma, lauksiu. Ir tikėsiu, kad tai tikra.